Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ITALŲ ROMANAS NETOLIMOJE PRAEITYJE IR DABAR PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS TININIS   
Naujojo italų romano pradininkais laikytini Giovanni Vergą (1840-1922) ir Gabriele D'Annunzio (1863-1938). Pirmajam žodis buvo daiktas, antrajam — muzika.1 Iš šių skirtingų pažiūrų į kūryboje vartojamą žodį susidarė dvi italų literatūros kryptys: verizmas, arba kraštutinis realizmas, ir formizmas, atsirėmęs į frazės skambumą ir stiliaus rafinuotumą.
Verizmas skelbė fanatišką tiesos meilę gyvenime, literatūroje ir mene.2 Jis išsivystė iš trijų Vergos romanų: "Martro don Gesualdo", "Malagvolia" ir ypač "Vilkė", žinoma, ne be stiprios prancūzų realizmo ir natūralizmo įtakos.

Verizmo srovė buvo tęsiama dviejų garsių romanisčių: Matildos Serao (1856-1927) ir Nobelio premijos laureatės Gracijos Deleddos (1875-1936). Sarao ypač išgarsėjo romanu "Dykaduonių rojus", o Deledda — savo neužmirštamu kūriniu "Motina".

Šiandien ta pačia verizmo srove dar plaukia šie rašytojai: Moravia, Pratolini, Vittorini ir kt. Vaizduodami vidurinio miestiečių luomo papročius, varguomenės buitį, jie atskleidžia dideliu nuoširdumu ir atvirumu nuogą gyvenimo tiesą. Tačiau išsamiau apie šių autorių kūrybą kalbėsim atitinkamoje šio rašinio vietoje.

Formizmas, arba stiliaus retoriškumas, muzikalumas bei rafinuotumas savo žydėjimą užbaigė su C. Malaparte (1898-1957), kuris Europoje ypač išgarsėjo savo komišku romanu "Oda". Tačiau nei pats Malaparte, nei kiti formizmo sekėjai nepralenkė šios srovės pradininko D'Annunzio — žymaus romanisto, poeto ir dramaturgo. D'Annunzio buvo didelis keistuolis: jis nesiskaitė su visuomeninio gyvenimo doriniais dėsniais, žavėjosi Ničės filosofija ir, kaip ir jo mokytojas poetas Giosue Carducci (1835-1907), juokėsi iš religijos.

Nors formizmo srovės klestėjimas oficialiai yra pasibaigęs, bet ne vienas rašytojas dar tebėra šiandien jos veikiamas.
Žymiausia vyresniosios kartos italų literatūros figūra romano srity yra Riccardo Bacchel-li (1891- ). Ne tik savame krašte, bet ir už jo ribų jis išgarsėjo stambia trilogija "Malūnas ant Pado". Šiame romane jis atvaizdavo vienos italų šeimos istoriją per tris kartas. Pati romano struktūra tradicinė, kaip Manzoni "Sužieduotiniuose". Charakteriai gilūs, psichologiškai tikri ir išbaigti. Stilius lengvas. Istorinis fonas, kuriame vyksta personažų konfliktai, nupieštas labai rūpestingai, kaip klasinis renesanso laikų paveikslas.

Maždaug tai pačiai kartai priskirtini kiti du romanistai: Palazzeschi ir Borghese. Aldo Pa-lazzeschi (1885- ), kandus satyrikas, yra didelio vitališkumo romanistas ir novelistas. Savo kūriniuose jis juokiasi iš žmogaus ir pasaulio, sarkazmą dažnai atmiešdamas melancholija. Už epinius kūrinius 1957 buvo apdovanotas Lincei Akademijos premija.
G. A. Borghese (1882-1952) išgarsėjo ypač savo romanu "Rubė", kuris literatūros žinovų Irikomas geriausiu šio šimtmečio italų epiniu kūriniu.

Daugelis italų romanistų savo kūrybos pobūdžiu taip skiriasi vienas nuo kito, kad visai neįmanoma suvesti juos į kurią nors mokyklą ar srovę. Tokių individualistų eilėje yra M. Bo-tempelli (1878- ) — magiškojo realizmo kūrėjas, M. Moretti (1885- ) — maždaug keturių dešimtų romanų autorius, B. Cicognani (1879- ) — subtilus toskaniškos dvasios vaizduotojas, E. Pea (1881-1958), kurio "Moscardino" išvertė Ez-ra Pound. Iš truputį jaunesnių atžymėtini mažiausia du: C. E. Gadda (1893- ) ir B. Tecchi (1896- ). Abu pastarieji vardai labai svarbūs šiandieniniame italų romane. Pirmasis pasižymi veiksmažodiniu išradingumu, antrasis — psichologiniu įžvalgumu. Prieš pusmetį Gadda yra laimėjęs premiją už romaną "Cognizione del do-lore".

Nauja italų romano kryptis prasidėjo su Ce-

Vaclovas  Ratas   Dykuma

sare Pavese mirtimi: 1950 metų vasarą jis nusižudė viename Turino viešbuty. Tai buvo žymus intelektualas, romanų rašymo meno išmokęs beversdamas amerikiečių kūrinius. Ištisus dvidešimt metų italai žavėjosi, gyrė ir net sekė Amerikos romaną. Tačiau, mirus Pavesei, Amerikos romano prestižas ir įtaka Italijoje ėmė smarkiai nykti. Rašytojų tarpe susidarė nuomonė, kad "menininko pareiga yra garbingai ir drąsiai atsistoti prieš savo istorijos realybę, tradicijas ir savo žmones".3 Tokiai nuomonei išplisti daug padėjo Cesare Pavėsės romanai, iš kurių žymiausi yra "Gaidžiams giedant" ir "Mėnuo ir laužai".

Netekus Pavėsės, italų intelektualus ištiko aštri dvasinė krizė, apsireiškusi visuotine des-orientacija. Fašistinio režimo metu subrendusioj i karta atsistojo prieš dilemą, iš kurios sunku buvo surasti išeitį. F. Onofri, buvęs komunistas, pasišovė šią dilemą išspręsti savo romane "Roma gruodžio 31". Autorius su nepaprastu įžvalgumu jame pavaizdavo desorientuotos italų visuomenės tragediją. — tos visuomenės, kuri periodiškai atmetė tam tikras vertybes, kad priimtų kitas, politinių pasikeitimų padiktuotas. Vyriausias romano herojus, žymus Romos dramaturgas, yra nusivylusio italo intelektualo simbolis. Augščiausią įtampą romanas pasiekia, kai šis herojus suvokia, jog savo dukrai nesugebėjo duoti moralinio pavyzdžio, kuriuo ji galėtų tikrai pasikliauti ir tikėti.

Žlugus fašistiniam režimui, italų rašytojai savo romanams temas pradėjo imti iš karo patirties, pogrindžio veiklos, politinių persekiojimų ir apskritai karo atneštų nusivylimų bei sunaikinimų. Net ir naujieji italų filmai neaplenkė šios srities temų ir vaizdavo nuogą gyvenimo realybę. Tai ypač matyti iš Antonioni ir Fellini gamintų filmų. Ši linkmė romane ir filme imta vadinti neorealizmu. O svarbiausias neorealizmo bruožas — tai vaizduoti tikrovę visame jos nuogume, be jokių pagražinimų, ir iškelti bei pabrėžti, kas iki kraštutinumo natūralistiška.

Niekad anksčiau italų romanas ir filmas neatspindėjo taip ištikimai gyvenimo realybės kaip šiandien. Neturtas, beviltiškumas, gyvenimo bjaurumas taip šiurpiai vaizduojami, kad tokių romanų skaitytojai ar filmų žiūrovai būna sukrečiami iki pat sielos gelmių. Patys iškiliausi šio žanro romanai yra: C. Levi "Kristus sustojo Eboly" (1945), G. Berto "Dangus raudonas" (1947), I. Calvino "II sentiero del nido ragni" (1947), O. Del Buono "Sunki dalia" (1947), G. Petroni "Pasaulis kalėjimas" (1949), C. Cassola "Faustas ir Anna" (1952), B. Fenoglio "Dvidešimt trys Albos miesto dienos" (1952). N. Ginz-burg "Visi mūsiškiai vakar" (1952). Šie romanai dar ilgai bus neužmirštami.

Neorealistinė literatūra atmetė hermetizmą, nesuprantamą eiliniam skaitytojui, stiliaus rafinuotumą ir smerkė tokį gyvenimo būdą, kuris sužlugdė kukliausias garbingumo ir laisvės viltis. Šiai krypčiai dar priskirtini V. Brancati (1907-1954) ir C. Aivaro (miręs 1856). Ypač žymūs yra du Brancati romanai: "Donžuanas" ir "Bell'Antonio". Tuo tarpu vienas iš geriausių Aivaro romanų yra "Žmogus stiprus". Be to, yra garsios jo kronikos "Žmonės Aspromonte", kur jis meistriškai atvaizdavo stoikiškus Kalabrijos kaimiečius. Autorius turi retą poetinį jausmą ir sugeba originaliai prieiti prie charakterių. Melancholiškumas ir lyriškumas yra neatskiriamos jo romanų žymės.

Kiti romanistai gvildena augančios krašto industrializacijos problemas. Pavyzdinis šios srities romanas yra "Donnarumma all'assalto". Autorius Ottiero Ottieri, rašomųjų Olivetti mašinėlių fabriko psichologinis patarėjas samdant darbininkus. Jo romanas autobiografinis, parašytas dienoraščio forma. Ottieri jame analizuoja socialines problemas, kurios atsiranda firmai samdant darbininkus. Iš tūkstančių besistengiančių patekti į fabriką, tepriimama tik keturi šimtai. Nepriimtieji iš desperacijos žudosi, grasina laiškais, kaltina fabriko vadovybę kyšių ėmimu ir korupcija.

Nepaprastai realistiškai romane sukurtas pietinės Italijos (arti Neapolio) gyvenimo vaizdas: žmonių skurdas, žvejai be laivų, ūkininkai be žemės. Šiems žmonėms tas mašinėlių fabrikas yra žemiško rojaus simbolis. Angliškas šio romano vertimas vadinasi "Žmonės prie vartų".4

Bene pats populiariausias šių dienų italų romanistas yra Albertas Moravia (1907- ). Rašytojo karjerą pradėjo 1929 su romanu "Indiferentai". Jis čia originaliai ir giliai pavaizdavo žmogaus indiferentiškumą, kuris tuojau virto absurdiškumo simboliu. O patį indiferentiškumą jis suprato kaip neturėjimą gilių ir kilnių jausmų, kurie vieni galėtų duoti žmogiškajam gyvenimui prasmę ir pateisinimą.5

Savo romanams temas Moravia ima iš realaus gyvenimo, kuriame aštrus jo žvilgsnis suranda daug moralinių žaizdų. Ypač jis mėgsta vaizduoti viduriniojo luomo ydas, užmaskuotas oficialiosios moralės. Analizuodamas klaidingas ambicijas, nepaklusnumą, prisitaikymą, paniekinimą ir kitas neigiamybes atskleidžia skaitytojui desorientuojantį visuomenės vaizdą.
Už Italijos ribų jis išgarsėjo tik su aštuntuoju savo romanu — prostitutės autobiografija, vardu "Romietė". Nuo to laiko beveik visi jo romanai išverčiami į didžiąsias kalbas, o kai kurie net ir nufilmuojami. Plačiai žinomi jo romanai: "Vedybinė meilė", "Prisitaikėlis", "Dvi moterys", "Agostino" ir "Tuščias paveikslas".

Naujausias ir gal net garsiausias jo romanas vadinasi "La Noia", kuris apytikriai būtų galima išversti "Nuobodžiu". Autorius jame rodo, kad savimylišką, perdaug mechanizuotą visuomenę graužia savotiška vėžio liga — taedium vitae. Jis čia atskleidžia nuolat didėjančią prarają tarp žmogaus ir realybės. Anot jo, šių laikų žmogus jaučiasi pasauly svetimas, atitrukęs nuo aplinkos.

Moravijos herojai nesugeba rasti to, kas atstotų jiems seniai prarastą gyvenimo meilę.6 Vargu, ar koks kitas romanistas giliau įsiskverbė į šių dienų žmogaus psichinio pasaulio labirintus kaip Moravia, kuris yra pasakojimo technikos meisteris. Jo stilius objektyvus, natūralus, be puošmenų, tiesiog klasiškas.

Jei Moravia pasižymi dideliu rašlumu, tai Elio Vittorini (1908- ) per dešimt pastarųjų metų išleido tik du nedidelius kūrinius, kuriems geriau tiktų apysakų vardas, būtent, "Erica ir jos broliai" ir "Garibaldina".

Vittorini yra socialinio romano kūrėjas. Fatalizmas ir realizmas — tai dvi jo romanų žymės. Jo stilius labai paprastas, išaugęs Hemingvėjaus ir Sorajano įtakose, nes žymiuosius pastarųjų kūrinius yra išvertęs į savo kalbą. Kaip ir Hemingvėjus, Vittorini moka sumaniai vartoti dialogą, tuo būdu sukurdamas atitinkamą nuotaiką, atmosferą ir įvykių foną. Jam nesvetimas humoras ir melancholijos jausmas. Visą dėmesį skirdamas dialogui, jis atsisako nuo stiprios tradicinės romanų intrigos.

Vittorini neanalizuoja ir neinterpretuoja realybės, kaip Moravia, bet ją "išranda". Įvesdamas į savo pasakojimus poetinių epizodų, jis įgalina skaitytoją atrasti, koks yra jo gyvenamas pasaulis. Dėl to jo apsakymai panašūs į poeziją prozoje. Jei Moravia kelia tam tikras psichologines viduriniosios klasės problemas, tai Vittorini sukaupia visą savo energiją "apdainuoti individo troškimui surasti orumą ir darną neapykantos sudraskytame pasauly".7

Iš ankstyvesnių jo romanų plačiau žinomi: "Raudonasis gvazdikas", "Dramblio sutema" ir 'Mesinos moterys".
Moravijos ir Vittorini kartai būtų galima priskirti dar keletą romanistų, kurie savo kūrybos objektais bei temomis labai vienas nuo kito skiriasi: G. Marotta (1902- ) — spalvingų Neapolio gyvenimo apybraižų kūrėjas, D. Buzzati (1906- ) — alegoriškas, laikomas itališkuoju Kafka (vienas iš garsiausių jo romanų "II deserto dei Tartari"), M. Soldati (1906- ) -— sensualumu ir ironija persunktų romanų autorius ("Kapri laiškai"), G. Piovene (1907- ) — didelio įžvalgumo ir pastabumo romanistas, eseistas ir kelionių aprašinėtojas, T. Landolfi (1907- ) — fantastiškų pasaulių vaizduotojas ir A. Quarantotti-Gambini (1910- ) — švelnios meilės istorijų kūrėjas.

Keliais metais už juos jaunesnis yra Vasco Pratolini (1913- ) — savo gimtosios Florencijos darbininkų klasės vaizduotojas. Jis ypač išgarsėjo romanu "Neturtingųjų įsimylėjėlių kronikos", kuris pasižymi lyriškumu ir geru charakterių nubrėžimu, rodant jiems nedirbtinę užuojautą ir meilę.

Kitas žymus jo romanas "Metelio" (1955), kuris sukėlė stiprią polemiką tarp įvairių politinių pakraipų kritikų. Visa ši triukšminga polemika baigėsi tuo, kad veikalas buvo nepalankiai įvertintas.

"Metelio" buvo pirmasis numatytos parašyti trilogijos tomas ir vaizdavo tam tikrus lemtingus vieno Florencijos mūrininko gyvenime įvykius. Antrasis trilogijos tomas išėjo 1960, vardu "Lo Scialo", atseit "Eikvojimas", kuris taip pat ne geriau buvo įvertintas. Tačiau toks neigiamas vertinimas padėjo autoriui išgarsėti. Šiame romane autorius sukūrė įspūdingą galeriją neužmirštamų individų, kurių kiekvienas atliko ypatingą vaidmenį tautos dramoje, pasiekusioje apogėjų fašizmo pergalėje. Pratolini čia dokumentuotai išanalizavo ir sukritikavo italų visuomenės dekadenciją bei korupciją, neaplenkdamas nė darbo žmonių klasės, kuri irgi buvo atsakominga dėl bendro moralinių vertybių sunykimo fašizmo viešpatavimo laikais.

Trečiasis šios trilogijos tomas pasirodys 1964, vardu "I Fidanzati del Mugnone". Visa trilogija pavadinta bendru "Una Storia Italiana" vardu. Autorius pasišovė joje atvaizduoti besikeičiantį italų visuomenės charakterį per 65 pastaruosius metus.

Pirmųjų dviejų trilogijos tomų išleidimas sutapo su neorealizmo krize. O patį neorealizmą bei realizmą Pratolini suprato kiek kitaip negu jo bendraamžiai. Realizmo tikslas — "tirti tikrovę jos prieštaravimuose, jos gėry ir blogy, tuo mums duodant . . . mūsų laikų gyvenimo bei visuomenės dalinį, bet ne dirbtinį vaizdą".9 Toliau jis sako, kad realizmo tikslas yra "atidengti ir išlukštenti istorinę tiesą iš sumišusių, susipainiojusių dienos įvykių. Romano personažai, charakteriai turi būti šios tiesos išreiškėjai. Realizmas apima visą žmogų su jo stiprybėmis ir silpnybėmis, su pasisekimais ir nepasisekimais. Realistas, siekdamas atvaizduoti istorinę epochą, daugelį savo charakterių ir epizodų . . . ima iš realaus gyvenimo".10

Jei neorealistai, aprašinėdami romanuose į-vykius ir situacijas, nejieškojo jų priežasčių, tai Pratolini iškėlė naują problemą — atskleisti į-vykių pasekmes iš jų priežasčių.11 Pratolini "Una Storia Italiana" parašyta vadovaujantis Dreiserio, Martin du Gard, Šolochovo ir ypač Balzako metodais.

Naujausias Pratolini kūrinys vadinasi "Šeimos kronika". Autorius jame pasakoja apie tar-pusavius šeimos ryšius: jį parašęs iš gailesčio, kad per vėlai supratęs savo brolio prigimtį. Tai kaltės išpirkimo romanas, angliškame vertime "Du broliai".12
Pratolini, kaip ir Moravia, nesivaiko struktūrinių bei lingvistinių formos eksperimentų. Jis ištikimas tradicinei romano formai. Tačiau jam priešingybė yra R. La Capria — eksperimentinio stiliaus rašytojas, plačiau žinomas romanu "Ferito a morte", kuris 1961 laimėjo Strega premiją.

Savo romanuose, o ypač novelėse šių laikų žmogaus kvailumo ir nusvetimėjimo (aliena-zione) dramą rodo jau mūsų minėtas rašytojas Italo Calvino. Jis nesiekia, kaip Pratolini, stereotipinio tikrovės vaizdavimo. Aštuonioliktojo šimtmečio filosofinis romanas ir viduramžių fabliaux yra jo kūriniams modeliai.13 Iš jo novelių rinkinių pirmoje vietoje stovi "Pasakojimai" ir "Mūsų protėviai".

Vienas žymiausių ir rafinuočiausių dabarties italų romanistų yra Giorgio Bassani. Savo romanuose jis sukrečiančiai moka vaizduoti dramatiškiausius italų istorijos metus. Pirmajame savo romane "Finzi-Contini sodas" (1962) jis pasakoja apie nepaprastus draugystės ir meilės ryšius, kurie sujungė vyriausią herojų, atseit autorių, su Finzi - Contini šeima Feraros mieste. Iš tos šeimos niekas neišlieka gyvas: prof. Ermanno, jo žmona Olga, jaunesnysis sūnus — visi žūsta koncentracijos stovykloje, o vyriausias sūnus miršta po sunkios ligos. Kritiko C. Musceta žodžiais, tinkamiausi šiam romanui apibūdinti būdvardžiai yra "tender" ir "bitter". Romanas per kelias dienas buvo išparduotas.14

Politinės orientacijos romanų kūrėjas Italijoje yra Ignazio Silone (1900- ). Gyvendamas Šveicarijoje, 1931 išleido nedidelės apimties ro-maniuką "Fontamara", kuriame ryškiomis spalvomis atvaizdavo vieno pietinės Italijos kaimo (Fontamara) vargingą sodiečių gyvenimą, nepagailėdamas aštrių žodžių fašistiniam režimui. Autorius pats kilęs iš Abruzų srities (pietinė Italija) ir gerai pažino kaimo buitį.

Taip pat plačiai žinomas jo romanas "Duona ir vynas" (1937). Po dvidešimt penkerių metų pertraukos (1962) autorius šį romaną pertaisė, eliminuodamas iš jo išpūstus, teatrališkus bruožus, išorinius aprašymus, suteikdamas jam daugiau stiliaus paprastumo, išdėstydamas dalykus tiesioginiu būdu. Jis tai padarė estetiniais ir moraliniais rašytojo atsakomybės sumetimais.

"Duonos ir vyno" naujoji laida yra apvalyta nuo šalutinių incidentų, o pati romano struktūra rūpestingiau suplanuota. Išmestų scenų vietoje pridėta naujų, kurios labiau išryškina vyriausiojo herojaus vidines kovas. Romano tema yra asmeniško apsišvietimo (individual enlight-ment), tiesos ir savo tapatybės (self-identification) jieškojimo tema.15
 
Naujausias Silonės romanas "Lukos paslaptis". Be to, plačiai žinomi jo romanai "Užsnigta sėkla" ir "Gervuogių sauja".
Prieš keletą metų Italijoje ir net už jos ribų išgarsėjo Sicilijos grafas Giuseppe Tomasi di Lampedusa su savo romanu "Leopardas", kuris Amerikoje ir daugely kitų kraštų ilgą laiką buvo labiausiai perkama knyga. Pats romanas autobiografinis, vaizduoja vienos didikų šeimos Sicilijoje istoriją.

Autoriui mirus, žmonos rūpesčiu (ji iš Pabaltijo kilusi baronesa) buvo išleisti likę smulkūs jo raštų fragmentai ir pora novelių bendru "Pasakojimų" vardu (1961). Tie pasakojimai pasižymi dideliu poetiškumu Geriausias iš jų "I luoghi della mia infanza". Autorius čia vaizduoja savo vaikystės atsiminimus: "vaikystė man — prarastas rojus".16

Lampedusa buvo uolus Marcei Prousto skaitytojas ir gerbėjas. Tačiau tik įgudęs kritikas galėtų atsekti sunkiai pastebimą šio prancūzų romanisto įtaką Lampeduzos pasakojimuose.17

Paskutiniu metu Italijoje pagarsėjo kelios moterys romanistės. Iš jų bene pati geriausia yra Gianna Manzini, kelių premijų laimėtoja. Vienas žymiausių jos romanų vadinasi "Velnio valsas", kuriame vaizduojamas vidinis žmogaus gyvenimas, neapspręstas nei laiko, nei vietos. Taip pat žymus jos romanas "La Sparviera", atseit "Raibasis vanagas", 1956 apdovanotas Viareggio premija.

Naujausias jos romanas "Un'altra cosa", 1961 laimėjęs Marzotto premiją. Autorė jame vaizduoja tariamą Romos rašytoją Riccardo Rossi, iš kurio vedybinis gyvenimas, tėvo pareigos, ekonominės sąlygos reikalauja atsižadėjimo, pasiaukojimo ir verčia daryti ne tai, ko reikalauja pašaukimas, bet ką kita (un'altra cosa).

Norėdama atskleisti dvasinį savo charakterių pasaulį, Manzini sėkmingai vartoja dialogus ir vidinius monologus. Savo psichologine analize autorė pasiekia net tamsiausius savo veikėjų sielos užkampius. Romane nėra stambių išorinių įvykių, nes ji visą dėmesį sukaupia į vidinį charakterių pasaulį. Autorė savo literatūrinį credo išreiškia vyriausio herojaus (Riccardo) žodžiais: "Mi piacerebbe sorprenderé la vita al vivo: nel cuore".18
Gianna Manzini pasižymi išskirtiniu stiliaus skaidrumu ir įvaizdžių naujumu.

Kita žymi italų romaniste yra Elza Morante (1918- ), Alberto Moravijos žmona. Labai mėgstamas skaityti jos romanas "Melagių namai" Tačiau dar didesnį pasisekimą pelnė jos romanas "Arturo sala", atžymėtas Strega premija. Jei Mora via žmogaus jausmus vaizduoja šaltai, tai Elza Morante apdovanoja savo personažus visu žmogiškos prigimties šiltumu. Šiame naujausiame jos romane rodomas berniuko Arturo gyvenimas Procidos saloje, kuri yra Neapolio įlankoje. "Su juo Elza Morante praturtino pasaulinę literatūrą viena iš gražiausių berniuko figūrų".19

"Arturo sala" išversta į daugelį kalbų. Italai iš šio romano padarė puikų filmą, kuris San Sebastiano festivaly buvo apdovanotas aukso kriaukle (Concha d'oro).
Drauge su Morante tektų paminėti ir Nataliją Ginzburg, kuri taip pat yra ne eilinė romanistė. Jos "Šviesa kvailiams" ir "Kelias į miestą" gana žymūs romanai. Kaip ir daugelis kitų moterų epikių, ji savo kūriniuose daugiausia vaiz duoja moters sielą moderniajame gyvenime.

Pati jauniausia italų romaniste yra Dacia Maraini. Jos romanas "Atostogos" (1962) buvo apdovanotas tarptautine Formentor premija. Moravia, parašęs šiam romanui įžangą, sako, kad didžiausias autorės nuopelnas glūdi vyriausio personažo meistriškame nubrėžime. O tas vyriausias herojus, — tai vienuolyne auklėjama keturiolikametė mergaitė Anna, kurios charakterio atvaizdavimas statytinas šalia Moravijos A-gostino ir Morantės Artūro.

Romanas prasideda Annos išvykimu atostogų iš vienuolyno ir baigias jos sugrįžimu į vienuolyną vasaros gale. Ką ji patiria atostogų metu pajūry, supuvusiame, korupcijos suardytame pasauly, — visa tai vaizdžiai aprašyta romane. Anna čia atvirai pasipasakoja šiurpią, sukrečiančią ir liūdną savo išgyvenimų vasaros atostogų metu istoriją.20

Naujausias Dacijos Maraini romanas "Nesmagumo amžius", angliškame vertime "The Age of Malaise" (1963). Autorei už jį buvo paskirta dešimties tūkstančių dolerių Formentor premija. Iš karto romanas buvo išleistas trylikos leidėjų trylikoje kraštų.
Šio romano herojė Enriką, dar neturinti penkiolikos metų, pasakojasi savo išgyvenimus ir tuo būdu atlieka lyg ir savotišką išpažintį, iš kurios skaitytojas sužino apie jos mylimą amžiną studentą, turtingą teisininką, vėžiu mirštančią motiną, paukščių narvelių modelius braižantį tėvą.

Autorė Maraini tik dvidešimt penkerių metų. Vaizduodama jaunos mergaitės išgyvenimus visame realybės nuogume, ji pralenkė Prancūzijos Françoise Sagan, kuri, būdama aštuoniolikos metų, parašė trumpą romaniuką "Bonjour tristesse" ir parodė, kaip bręsta mergaitė, stumdama į savižudą savo pamotę. Dar daugiau — ji pralenkė Belgijos Mallet-Joris, kuri, turėdama tik dvidešimt, savo romane "Le Rempart des Béguines", natūralistiškai užfiksavo apatiškos dukters affaire d'amour su savo tėvo meiluže.21

Moterų romanisčių personažai dažniausia būna moterys. Jų romanų struktūra kartais tradicinė, kartais moderni, o turinys — pagrįstas betarpiškais išgyvenimais tiek dabarty, tiek netolimoje praeity.

Apskritai, dabartinis italų romanas pasižymi drąsiu realybės vaizdavimu, įvairių aktualių problemų sprendimu, — tų problemų, kurias iškelia naujieji laikai ir pakitėjusios šių dienų gyvenimo sąlygos. Pasukimas romane realistine kryptimi išvadavo italų rašytojus iš tuščio retoriškumo. Žlugus Mussolinio režimui, italų rašytojas yra laisvas vaizduoti bet kokius gyvenimo aspektus ir tuo būdu nekliudomai apsireikšti visu savo kūrybiniu pajėgumu.

1.    G. Grazzini, Contemporary Italian Writers (Atlantic Monthly priede "Perspective of Italy", 1958), p. 60.
2.    D. Vittorini, High Points in the History of Italian Literature, New York 1958, p. 163.
3.    S. Pacifici, Italian Fiction of the Last Decade (žurnale "Books Abroad", 1962, Nr. 3), p. 256.
4.    G. Gerch recenzija žurnale Saturday Review. Dec. 8, 1962, p. 24-25.
5.    G. Trombatore, Scrittori del Nostro Tempo, Palermo, 1959, p. 7.
6.    P. M. Pasinetti, The Incredible Italians (knygoje "New Word Writing", First Mentor Selection, 1953), p. 191.
7.    S. Pacifici, op. cit., p. 260.
8.    M. Apollonio, Letteratura dei contemporanei, Luglio, 1957, p. 488.
9.    V. Pratolini, Questioni sul realismo (1957 liepos mėnesio "Tempo Presente"), p. 524.

10.    Fr. Rosengarten, Vasco Pratolini's Una Storia Italiana and the Question of Literary Realism) žurnale "Itálica", March 1963), p. 67.
11.    Pratolini pasikalbėjimas su Guerrini) Época, 1960 birželio mėnuo), p. 18.
12.    R. V. B. Lewis recenzija Saturday Review, Dec. 8, 1962), p. 25-26.
13.    S. Pacifici, op. cit., p. 261.
14.    S. Pacifici recenzija "Books Abroad", 1962., Nr. 3., p. 310.
15.    M. Slonim recenzija Saturday Review žurnale, Dec. 8, 1962, p. 24.
16.    G. R. Rizzo recenzija "Books Abroad", 1963, Nr. 2, p. 194.
17.    G. Bergin, Tales from Palermo to Tuscany (žurnale Saturday Review, Dec. 8, 1962), p. 23.
18.    R. Lang recenzija "Books Abroad", 1962, Nr. 3, p.
310-311.
19.    B. H. von Graefe, L'Isola di Arturo recenzija vokiečių žurnale "Madame", 1963 sausio mėnuo, p. 8.
20.    Z. Tilona recenzija "Books Abroad", 1963, Nr. 2, p. 311.
21.    Time, Weekly Magazine, bevardė recenzija (May, 1963 p. 122-123).
 


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai