DĖL MUZIKŲ SUTELKIMO

Parašė J. Bertulis

Norėdamas turėti statistinių žinių, kaip pasaulio muzikai vertina futuristinę muziką (a la L. Russolo, Fr. Pratella, elektroninę ir t. t., bei jų pasekėjų), žymiesiems kompozitoriams ir muzikos centrams išsiuntinėjau anketas, klausdamas, ar šios rūšies muzika yra tikrasis menas, ar tai yra vien ekvilibristika. Iš gautų atsakymų išryškėjo ir kitas reikalas, būtent, — visuose kraštuose (ar tai būtų Vakarų Europa, ar pietuose, ar Korėjoje, ir net Lenkijoje, taipgi ir okup. Lietuvoje) muzikai yra susigrupavę j sąjungas, ar tai būtų grynai kompozitorių, arba bendrai muzikų sąjunga. Muzikų vieningumo reikšmė ir svarba buvo suprasta Rusijoje jau prieš pirmą pasaulinį karą. Petrapilyje šio šimtmečio pradžioje kompozitorius M. Balakirevas (1837-1910), įtraukęs tų laikų žymiuosius kompozitorius Cui. Borodiną, Musorgs-kį ir Rimskį-Korsakovą, sukūrė vadinamąjį Balakirevo ratelį. Eidami vieningai, šie asmenys pasauliui davė vertingų kūrinių. Išeivijoje mūsų muzika yra įvairių aplinkybių mankoma. Muzikos reikalai atsidūrė net nemuzikų rankose. Neturime autoriteto, kuris galėtų kalbėti visų muzikų vardu, kuris galėtų reguliuoti, spręsti, nagrinėti, derinti muzikos reikalus mokyklose, estradoje ir privačiai. Reikale toks autoritetas galėtų visų muzikų vardu kalbėti, jiems atstovauti (nes su pavieniais asmenimis kalbant, jie tegali kalbėti vien tik už save). Nėra autoritetingo centro, kuris pasirūpintų, kad jaunesnieji mūsų muzikai galėtų prasimušti į pasaulio vartus, šiuo metu nemaža svetimųjų galvoja, kad retas lietuvių muzikas tesugeba sukurti ko nors geresnio negu 8 taktų liaudies dainelei harmoniją. Ir stebisi, kai išvysta kokį pasižymėjusį muziką, parašiusį didesnį veikalą. Mūsų jaunesnieji muzikai jaučiasi esą atstumti, jiems atrodo, jog į juos didieji muzikos autoritetai visai nenori kreipti dėmesio, kratosi, į jų pageidavimus visai nereaguojama. Bevažinėjant po Europą, teko pastebėti visur muzikų sąjungas. Jos rengia vasaros kursus jauniesiems muzikams ir papildo jų žinias. Romoje mačiau jauną dirigentų moterų chorui vadovaujant. Venecijoje jaunas vaikinas dirigavo studentų simfoniniam orkestrui. Greta jo stovėjęs profesorius laikas nuo laiko dirigavimą nutraukdavo ir duodavo nurodymų, kaip iš orkestro išgavus daugiau ekspresijos, technikos efektų, preciziškumo ir t.t. Vokietijoje egzistuoja Das Collegium Musicum. ši organizacija tvarko visą muzikinį gyvenimą. Ji veikė ir prieš karą, ir per karą (man irgi teko jai priklausyti), ir šiandien. Savo nariams ji ruošia pranešimus apie muzikos naujienas, daro kolegiškus pasitarimus. Jauniesiems rengia vasaros muzikos kursus. Vadovauja žymieji profesoriai, pedagogai, dirigentai. Rengia konkursus jauniems talentams. Apskritai imant, visur pastebima, kad muzikai tarp savęs palaiko glaudų kontaktą. Tai turėdamas galvoje, pastebėjęs, kad pas mus čia esama didelės spragos, ir matydamas, kad tuo reikalu iš mūsiškių niekas nesirūpina, 1963 m. lapkričio 7 d. mūsų 27 kompozitoriams pasiunčiau anketą, kviesdamas sudaryti Amerikos ir Kanados kompozitorių arba muzikų sąjungą. Nurodžiau tikslo svarbumą. Taipgi pranešiau, kad jeigu iš jų du trečdaliai nepasisakys už, savo užsimojimą nutrauksiu. Ligi 1964 m. sausio 1 d. tepasisakė vos 5 asmenys. Todėl bandymą sujungti visus lietuvių muzikus į bendrą veiklą turėjau anuliuoti. Šis reikalas tebestovi, kaip stovėjęs. Aš gi — Feci quod potui, faciunt meliora potentes (dariau, ką galėjau, jeigu kas gali geriau, tegul daro). J. Bertulis