SEPTYNI NEMUNAI |
Parašė Jurgis Blekaitis |
Per naktį šmėkščiojot languos, kaip šmėklos, linguodami nemingančiam galvom, seniai numirę metai ... Argi man prikelti jūsų tolimą budimą, skleidimąsi ir tariamąją eigą, žydėjimą ir pienės pūko vertą skridimą užmarštin ir nežinion? Ir kas prikels tą rytmetį ankstyvą, kai pirmą kartą saulę sutikau? O ji, tarsi naujagimis, man krykštė, kaip vaikas, taškėsi karštais lašais, benardydama spindinčioj žydrynėj, ir, permirkęs jos aukso lietuje, stiepiaus, tarsi į mylimą, į ją. Kam tykot, mirę metai, kaip vaiduokliai, už sutemų gyvybę gyvesni? Kas jūsų būvis — klystanti žaltvykslė, sutviskus ir išblėsus atminty? Ar kažin kur, lyg marmuro paminklai, jūs stūksote mėnuliškoj šaly be oro, saulės, be spalvos, be garso, kurion visi nugrimsim ir sustingsim — kame? Nebuvime ar Dievuje? Per naktį, kaip sargybiniai paniurę, stovėjot languose. Per visą naktį, kaip vėjo supami žalsvi vaiduokliai, styrojot nykūs, neregėm akim. Lyg paskenduoliai, jūs languos tūnojot, seniai numirę metai, liepdami man jus vardu prišaukti ir prikelti. Kai nuo apsunkusių, senų akių užuomarštį, kaip ašarą, braukiu, iš gilmenų nugrimzdusiu pasaulio, o, mirę mano metai, jus šaukiu!. .. Švilpesiu praskrisčiau virš Nemuno. Ilgesiu nuplasnočiau prie jo, nusileisčiau nerimu. Ramune išburčiau: gyvenime, myli — nemyli? Ir vėl — užmarštin, lyg į patį gylį Nemune ... Praplauksi pro šalį su laurų šakele rankoje tamsoje mano, nepasiekiama, neišnešiojama. Praplauksi, kaip juoda upe žiburėlis negirdimo laivo su tokiu ilgesiu praplaukia. Nepaliečiama, o tik viena — gyvybė, neišskaudama iš mano akių, niekad niekad jokiomis saulėmis nei šypsenom neišblėsinama ... Iš kur ir į kur, nerimastie mano? Pabūk, prabilk .. . Tenai, už akvareliškų miškų, plonai stropios plunksnelės apvedžiotų, už ūkanų melsvų, matau, toli tenai, už metų, kaip už vandenynų, išbalęs paauglys gyvena knygoj. Jis klausos suvedžiojančios kalbos pro langą įsibraunančio žibinto — apie svečias šalis, gilius jausmus, apie masinančią ir baisią meilę, apie gyvenimo platybę už šitos tapetinėm gėlėm aptvertos gūžtos.' Jis klauso, rodos, puslapių, bet jie kažkur pro šalį čeža, pro pirštus prasmunka, ir nepastebėtos bėga vidurnaktinės valandos vogčiom. Ir eina jau žila aušra, kaip sargas, gesint žibinto degančios šnekos ir švino spyną užkabint jaunuoliui ant raidėmis susmaigstytų blakstienų. Knyga užmiega kūdikio sapnu — ji išgerta lig paskutinio lašo. Įsiklausyk: ir nebėra tylos. Ji ūžia visais balsais, kažkada joje pamestais, lyg vaiduokliai. Visais šauksmais, kurių laikas dar neatėjo. Zvimbia tarsi kulka žemės tyla. Neša tarsi kulka kažkieno širdžiai ramybę, neša, kaip aukso taurę, kupiną miego midaus. Įsiklausyk: ir bus ramu. Neaplenks, nebijok, nepamirš ir tavęs. Girdi, kaip atūžia? Kiekvienas žodis nori būti vardas didžiąja, visų mylima raide! Man būtų lengva fabulą supinti — pinkles, romaną, nuotykius, kelionę (— į miestą už akiračio: jis man Vis dar atsiveria — staigus, anapus upės slėny, nulietas saulės ar lietaus, kampuotas, šaukiantis), — viskam suteikt elegišką, dvasingą veidą. Bet aš meluočiau: fabulos nebuvo. Jos niekad nesti. Tik vaizdai. Veidai. Tik nuotaika, kurioj paskęsta akys. Sapnuotos laimės šukių saulėtumas. Lietaus lašų, tartum drėgnų sekundžių, mus lydinčių keliu, toksai graudus ir lygus monotonas. Aš meluočiau. Nebuvo nieko. Pažadas. Žvaigždė. Petitu surinkta buities raidė. Ten valandų nebuvo — tik amžiai. Ir tik nepavargstančios skruzdės — sekundės. Jos pureno lengvutį dzūkišką smėlį, kuriame viršum protėvių kaulų pilį kadaise lipdžiau. Baltino kaulus sekundės ir vertė juos smiltimis. O iš smiltelių kalės gyvi kauleliai, o iš dulkelių tėvas atėjo ir aš. Dabar ir aš užsimerkęs klausau, kaip lengvakojis vėjelis sušiurena smėlį virš mūsų pailsusių kūnų, kaip jį nusiveja vaiko vikri pėda. Klausau, kaip sunkiai sueina seniai, vėl atsinešę vieną iš savo tarpo. Kai smiltys sušyla, žinau: žemuogės sirpsta. Kai liūtys skalauna mane, žinau: ruduo. Kai šaltos čiurkšlės sunkias nuo tirpstančio sniego, žinau: upėje grūdas galingi ledai. Kai palengvėja žemelė ir, rodosi, imsiu ir vėl alsuoti — pienės vėl žydi, žinau, ir jų pūkeliai neša mane pavėjui, tolyn. Septyni Nemunai ilgesį supa many. Septyni Nemunai — tik plačiai pažiūrėk į šalis — ten, slėny, galingom sidabro rankom neša tėviškę mano, neša glėby. Rodos, ir vėl nuo tavo skaidrių akių, Dzūkija, motina mano, kvapas atklysta gaivus, sirpstančių žemuogių kvapas! Tu pušimis puošies, ne palmėm, ne perlais. Ne derliumi, tu daina išdidi ant smėlio kalnelių^ tu ežerais sužiurus graudžiai ir mįslingai, tu numylėta, artojų ant rankų nešiota, vargų varguolėle. Grįžulo ratais augštam danguje vainikuota, tu Paukščių taku nužengusi žemėn kaip nuotaka. Į tavo smėlį, motin, lūpomis puolu ... |