Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BAŽNYČIOS MISIJA PAGAL ENCIKLIKĄ "ECCLESIAM SUAM" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KUN. P. CELIEŠIUS   
Pirmoji popiežiaus Pauliaus VI enciklika, išleista 1964 rugpjūčio 6 d., prasideda žodžiais: "Ecclesiam suam cum Christus Jesus idcirco constituerit" ... — "Savo Bažnyčią Jėzus Kristus iš tikrųjų įkūrė tam, kad ji būtų visus žmones mylinti motina ir kartu visiems teiktų išganymą".

Ši enciklika, kaip pats popiežius išsireiškia, nėra nei naujas tikėjimo tiesas, nei naujas moralės normas skelbiantis iškilmingas raštas, bet greičiau yra nuoširdus tėviškas pasikalbėjimas su tikinčiųjų bendruomene pastoraliniais reikalais. Šventas Tėvas nori pabrėžti ne tikėjimo naujybes, bet mūsų, tikinčiųjų, elgsenos būdą. Mes, tiesa, esame krikščionys ir kaipo tokie jau priklausome prie Kristaus įkurtosios Bažnyčios. Bet mūsų priklausomumas yra daugiau tradicinis, negu sąmoningas žinojimas, kas mes esame ir ko mes siekiame. Mums trūksta angažavimosi tai misijai, kurią Kristus yra pavedęs. Veiklos trūkumo pagrinde glūdi trūkumas įsisąmonijimo, kas mes esame, kas yra Kristaus Bažnyčia, kokia yra jos aplinka ir kokia yra Bažnyčios — tuo pačiu ir mūsų — misija gyvenamajame laikotarpyje. Todėl ir pati enciklika pagrindinai yra paskirstyta į tris dalis: susimąstymas, atsinaujinimas ir dialogas, arba mūsų santykis su pasauliu.


1. Savimonė

Nereikia įsivaizduoti, kad mes viską žinome ir užtikrintai elgiamės. Dažnai reikia žvelgti pačiam į save, kad geriau pažintume save ir būtume atsargesni savo elgsenoj. Kristus, žinodamas mūsų prigimties trumpumą, per apaštalus visus mus įspėjo dėl nuolat tykančios grėsmės: "Budėkite ir melskitės, kad nejpultumėte į pagundas. Dvasia, tiesa, stropi, bet kūnas silpnas" (Mat. 26, 41).

Mūsų kaip krikščionių savimonė (refleksija) nėra grynai individualus objektas, bet Kristocentriškas. Mąstydami apie save kaip krikščionis, neišvengiamai nuslystame į Kristaus į-steigtosios Bažnyčios pradžią. Į ją įsigiliname, ją atpažįstame ir jos misiją suvokiame. Toliau pažvelgiame į save dabartyje ir pastebime, kad mes esame skirtingi krikščionys nuo pirmųjų amžių krikščionių, kad mūsų laiko Bažnyčia yra skirtinga nuo pirmykštės Bažnyčios. Norėdami atsakyti į klausimą, kodėl mes esame skirtingi ir kuo skiriamės nuo pirmykštės Bažnyčios, turime nuosekliai tirti visas įtakas, kurios nulėmė Bažnyčios pasikeitimą. Turime išstudijuoti Bažnyčios istoriją, jos išviršinį augimą ir jos vidaus dvasinę evoliuciją. "Bažnyčios gimimas — sako šv. Tėvas — ir jos pranašiškos sąmonės suvokimas yra du būdingi Sekminių įvykiai. Jie žengia kartu: Bažnyčios organizacijos, jos hierarchijos ir tikinčiųjų kūno išsiskleidimą lydi jos pašaukimo, jos paslaptingos prigimties, jos doktrinos, jos misijos suvokimo evoliucija. Tai vyksta pagal šv. Pauliaus norą: 'To aš ir meldžiu, kad jūsų meilė labiau ir labiau gausėtų žinojimu ir visokiu išganymu"'(Phil. 1, 9).

Šventas Tėvas nesiima spręsti, kokia Bažnyčia buvo pradiniam tarpsnyje ir kokia ji yra dabar. Jis pastebi, kad šį uždavinį palieka dabar vykstančio antrojo Vatikano visuotinio susirinkimo Tėvų nuosprendžiui. Jis tik pabrėžia, kad Bažnyčia turi susimąstyti ir geriau save pažinti, norėdama gyventi nuosavu pašaukimu ir skelbti pasauliui brolystės ir išganymo naujieną. Ji turi pajusti savo gyvybės pulsą. Ji turi suvokti savyje esantį Kristų pagal šv. Pauliaus žodžius: "Kad Kristus tikėjimu gyventų jūsų širdyse" (Efez. 3, 17).

Būdas, kuriuo mes turime tirti Bažnyčią jos istoriniam vyksme, yra atvirybė, gyvas tikėjimas ir meilė. Mes turime apsišarvoti tokiu tikėjimu, su kokiu artinosi prie Kristaus iš prigimties aklasis: "Tikiu, Viešpatie" (Jon. 9, 38), arba Lozoriaus sesuo Morta: "Taip, Viešpatie, aš tikiu, kad tu gyvojo Dievo Sūnus, kuris atėjai į šį pasaulį" (Jon. 11, 27), arba kaip Simonas Petras: "Tu Kristus, gyvojo Dievo Sūnus" (Mat. 16, 16).

Tolimesnis susimąstymo objektas yra Bažnyčios vystymosi kultūrinė aplinka. Nepakanka sužinoti Bažnyčios istorijos faktus, bet reikia atpažinti ir tų įvykių artimesnius ir tolimesnius veiksnius, kultūrinės aplinkos įtaką to laiko Bažnyčios gyvenimui. Bažnyčia juk nėra izoliuota nei laiku, nei erdve. Ji yra įsišaknijusi žmonijoje, kuri visados gyvena konkrečioje situacijoje. Žmonija yra Bažnyčios kūnas, jos svarbioji dalis. Bažnyčios kūno nariai yra kartu žmonijos nariai, iš kurių Bažnyčia gauna kultūrinius lobius ir remia žmonijos progresą. Dėl to atsitinka, kad kartais istorijos tėkmėje įvairūs filosofiniai, socialiniai, politiniai ir ekonominiai sąjūdžiai taip paveikia žmonijos galvoseną ir elgseną, kad ir pati Bažnyčia lieka daugiau ar mažiau jų paliesta: "Visi gerai žinome, — sako popiežius enciklikoje, — kad dabartiniais laikais žmonijoje vyksta dideli pasikeitimai, progresas ir evoliucija, kad giliausiai keičiasi ne tik gyvenimo išorinės aplinkybės, bet ir galvosenos būdas. Dabartinė galvosena, dabartinė kultūra ir dvasia yra ypatingai pasikeitę ar tai dėl mokslinio, techninio, ar socialinio progreso, ar tai dėl naujų filosofinių bei politinių minčių, kurių srovės užplūsta ir apsemia pasaulį. Visa tai kaip jūros bangos plaka ir drebina pačią Bažnyčią. Žmonių sielos, kurios yra jai patikėtos, esti giliai veikiamos dabarties pasaulio . . . kaip pvz. modernizmo reiškinio, kuris pasirodo įvairiomis pasaulietinėmis, psichologinėmis kultūrinėmis formomis bei tendencijomis ir siekia paveikti net Bažnyčios normas ir doktriną".

Modernizmas pačiu savo iššūkiu žavi žmones, kurie priima naujoves ne dėl pačios tiesos kaipo tokios, bet dėl pačios naujovės žavesio. Susidaro įspūdis, kad Bažnyčia pasenusi ir atsilikusi, nes savo tiesų turiniu yra nesikeičianti. Dėl to Šv. Tėvas ragina ypač susimąstyti, sveriant naujas doktrinas ir naujus sąjūdžius, kad naujovės vardan nepasisavintume nevykusio tiesos pakaito.

Paulius VI pasidžiaugia susimąstymo rezultatais tų teologų ir mokslinikų, kurie savo gilių minčių veikalais atskleidė pirmykštės Bažnyčios būseną ir jos misiją, kurie suvokė dabartinės Bažnyčios esmę. Jis pastebi, kad Bažnyčios suvokimas po Tridento vis stiprėja. Didžių teologų pastangomis vis daugiau įsisąmonijama, kas yra Bažnyčia. Ši problema, gerokai nušviesta pirmajame Vatikano visuotiniame susirinkime, dabartiniame bus dar daugiau išryškinta ir atsakyta. Šv. Tėvas ypatingai pabrėžia du savo pirmatakų dokumentus,    atskleidžiančius   Bažnyčios esmę ir prasmę, būtent: popiečiaus Leono XIII encikliką "Satis cognitum" ir popiežiaus Pijaus XII encikliką "Mystici corporis", kur sakoma: "Mes turime pajusti Bažnyčioje patį Kristų, nes Kristus savo Bažnyčioje gyvena, per ją moko, vadovauja ir pašvenčia, įvairiopai bendraudamas su savo atskirais nariais". Kristus bendrauja su Bažnyčia dvasiniu būdu — mistiškai. Tai yra paslaptis, kuri atsiveria ne tik studijuojant, bet ir gyvu tikėjimu su meile ją išgyvenant. Paulius VI ragina eiti toliau jo pir-matako Pijaus XII nurodytu keliu: "... kuris yra gyvastingas, prasmingas ir išreiškiantis patį pagrindinį mūsų laiko Bažnyčios reikalą, kurį mes šiandieną vėl siūlome". — Tai yra mistinio Kristaus  Kūno  suvokimo  svarba. "Taip Bažnyčios — tęsia toliau Šv. Tėvas — mistinis, paslaptingas gyvenimas tampa mūsų vidinio gyvenimo šaltiniu, iš kurio teka Kristaus dvasios spinduliai ir įgalina vykdyti religinį ir socialinį aktyvumą". Popiežius   primena, kad   mistinio Kristaus kūno doktrina nėra naujas dalykas, nes ji glūdi Naujojo Testamento moksle. "Argi ne pats Jėzus pasisakė, kad Jis yra vynmedis, o mes šakelės? (Jon. 15, 1). Argi mes neprisimename šv. Pauliaus mokslo, kuris mums nuolatos kalba: '. . . jūs visi esate  vienas  Kristuje Jėzuje' (Gal. 3, 28) ir pataria mums proporcingai augti su Jėzumi Kristumi, kuris yra mūsų galva, nuo kurios priklauso visas kūnas (Efez. 4, 15-16), ir įspėja mus, kad visa ir visuose yra Kristus (Kolos. 3, 11).

Suvokdami paslaptį, kad mes esame Kristaus mistinio kūno nariai, kad esame Dievo į-sūnyti vaikai, Kristaus broliai ir Šventos Dvasios buveinė, turime pajusti ne tik savo išaugš-tinimą, bet taip pat ir uždavinį, kuris iš šio įsisąmoninimo kyla.

II. Atsinaujinimas

Suvokę Bažnyčios esmę, matome, kad ji turi dvejopą pradą: idealų ir gyvenimišką. Pirmasis yra Bažnyčios dvasinis, pastovusis pradas, kyląs iš Šventos Dvasios Bažnyčioje veikimo ir atskleidimo malonės pavidalu. Antrasis pradas priklauso Bažnyčios išorinei pusei. Šiuo pagrindu Bažnyčia auga, plečiasi, kaip tas medis iš sėklos. "Iš vienos pusės — sako Šv. Tėvas — Bažnyčia turi laikytis savo pirmykštės tobulos formos, iš kitos pusės ji turi evoliucionuoti, kaip ta sėkla, išaugti į medį ir įgauti teisėtą, konkrečią istorinę formą". Antruoju būdu Bažnyčia siejasi su gyvenimu, iš jo prisiimdama atitinkamas gyvenamo laikotarpio galvojimo formas, aplinkos turimus papročius. Tačiau tas susiliejimas su gyvenimu neturi būti uniforminis ir visiškas, bet visados su tam tikra distancija. Bažnyčia, eidama į gyvenimą ir prisiimdama jo kultūrines formas, turi taip pat veikti gyvenimo turinį, jį nuvalydama, atgaivindama ir pašventindama. Tuo būdu Bažnyčia iš gyvenimo perima kultūrines formas, o gyvenimo turinį sudvasina ir jam suteikia kilnesnės būsenos. Šioje abipusėje sąveikoje ir pati Bažnyčia evoliucionuoja, įgaudama gyvenamo laikotarpio pobūdį ir gyvenimą keičia, suteikdama jam augš-


B. Jameikienė Madona su lotosu skaldyto stiklo vitražas, laimėjęs premiją 1961 m. Honolulu, Havajuose, parodoje "Madonų tema mene".

tesnės prasmės. Kitais žodžiais tariant, ji pati atsinaujina ir gyvenimą atnaujina.
Šis atsinaujinimo kelias tiesiogiai rišasi su pavojais iš pasaulio pusės. Bažnyčios nariai gali perdaug pasiduoti pasaulio įtakai, paneigiant dvasinį Bažnyčios pradą. Todėl Šventas Tėvas, pripažindamas teisėtą Bažnyčios evoliuciją, kartu įspėja Evangelijos žodžiais — būti pasaulyje, bet nesupasaulėti: "Aš neprašau atimti jus iš pasaulio, bet apsaugoti jus nuo pikta" (Jon. 17, 15). Visa tai nereiškia, kad Paulius VI būtų už stagnaciją, sustingimą senose Bažnyčios formose. Bažnyčiai reformos yra reikalingos, ir jos daugelyje dalykų yra daromos: "Bus pasiūlyta su sirinkimui, kurios reformos yra reikalingos Bažnyčios įstatymuose. Jau mes paskyrėme kanonų teisei peržiūrėti posantarybinę komisiją, kuri, formulavusi konkrečiais terminais, pateiks ekumeniniam sinodui persvarstyti". Išviršinį Bažnyčios pobūdį reformos visados lietė ir lies. Bažnyčia negali keisti tik savo esminės sampratos ir struktūros, kurią nustatė pats Kristus. Tačiau tuos, kurie visada pasinešę tik reformos keliu, popiežius įspėja: "Nereikia pasiduoti pagundai, kad vien tik tai, kas nauja, yra gera ir gali teikti Bažnyčiai atsinaujinimą kažkokiu karizmatiniu būdu".

Eidami perdėtu reformų keliu, galime patekti į gryną reliatyvizmą ir natūralizmą. Šūkiu virtęs "konformizmas" neša su savim pavojų visiškai supasaulėti ir nuo Bažnyčios dvasios pasitraukti.

Konformizmo akivaizdoj Paulius VI derinasi prie Jono XXIII paskelbto šūkio "aggiornamen-to", tai reiškia — dabarties Bažnyčią priderinti prie šių dienų reikalavimų. Derintis tegalima išorine Bažnyčios puse, nepažeidžiant jos vidinės dvasios. Pagal šią sampratą Bažnyčia nebijo pažangos ir eina jaunu žingsniu gyvenimo keliu, laikydamasi apaštalo Pauliaus dėsnio: "Visa gi ištirkite, kas gera laikykite" (1 Tes. 5, 21).

Šventas Tėvas, kalbėdamas apie atsinaujinimą, sužymi eilę sąlygų tam tikslui pasiekti. Pirmoji jų, kaip būtina sąlyga, yra absoliutus paklusnumas Kristui ir Jo įsteigtajai Bažnyčiai. Sukaupti savo energiją ir eiti tuo evangeliškuo-ju keliu, kuris veda į išganymą. Toliau, nebijoti aukos ir pasišventimo. Labai svarbi atsinaujinimo priemonė yra neturto dvasia, krikščioniškoji artimo meilė ir Marijos garbinimas. Taip atsinaujinę, mes galime žengti gyveniman ir leistis su juo kontaktan. Šis sąlytis su pasaulio žmonija sudaro trečiąją enciklikos dalį, pavadintą moderniu terminu "Dialogas".

III. Dialogas

Bažnyčia, suvokusi pati save ir atsinaujinusi pagal Evangelijos dvasią, gali eiti pasaulin — įgyvendinti jai Kristaus pavestos didžiosios misijos: "Eidami į visą pasaulį, skelbkite Evangeliją visam sutvėrimui" (Mork. 16, 15).

Bažnyčia, eidama pasaulin su savo misija, susitinka su įvairiais žmonėmis religiniu požiūriu: katalikais, krikščionimis, monoteistais ir ateistais. Jie visi skirtingai nusiteikę katalikų atžvilgiu. Todėl ir Bažnyčia, norėdama su jais vesti pokalbį (dialogą), turi prie jų eiti skirtingu būdu. Kiekvieną jų reikia pažinti ir pirmiausia jieškoti "tai, kas jungia, o ne tai, kas skiria". Tačiau nors ir kaip būtų skirtingi dialogo metodai su įvairiomis religinėmis klasėmis, Bažnyčios misijinį pasinešimą turi lydėti šie visiems bendri metodo dėsniai: "Dialoge turi jaustis draugiškumas, paslaugumas ir artimo meilė". Šie bendrieji principai išplaukia iš Bažnyčios evangelinės dvasios. "Tikėjimas yra dialogas tarp Dievo ir žmogaus — sako Paulius VI. — Jis buvo pirmapradės nuodėmės nutrauktas ir tik paties Kristaus vėl atnaujintas . . . Bažnyčia tą dialogą tęsia toliau ir siekia, kad jis būtų pasauliui išganingas dialogas. Jis turi atgaivinti tą tikrąjį supratimą, tą pagarbą, meilę ir gerumą, kuris atitinka Kristaus mokslą, nieko iš anksto nesmerkiant, nieko polemikoj neužgau-nant, vengiant tuščių ir nevaisingų disputų . .. Prieš kalbant, reikia išmokti klausyti ne tik žmonių žodžių, bet ir jų širdies kalbos ir, kiek galima, pritarti. Reikia tapti tikru broliu tų žmonių, kurių auklėtojais, ganytojais ir vadovais norime būti".

Kai su tokia nuotaika bus einama prie pokalbių su kitų religijų broliais, tuojau pajusime jų galvosenos būdą ir surasime atitinkamą kalbą, kad galėtume atnaujinti tiesos pažinimą. Pagal individų įvairumą ir pats dialogas gali turėti labai daug įvairių formų vesti žmones išganyman.

Apie tas įvairias formas kalba Bažnyčios susirinkimo Tėvai išleistoje Liturginėj konstitucijoj ir Socialinio susisiekimo priemonių dekrete.

Apimties požiūriu dialogas turi būti vedamas su visais geros valios žmonėmis, nieko neišskiriant, nieko neatmetant, jei jie patys to nenori. To pagrindas yra Bažnyčios katalikiškumas - visuotinumas: "Ne veltui Bažnyčia vadinama katalikiška, įpareigota skelbti visiems pasaulyje vienybę, meilę ir taiką . . . Bažnyčia žino, kad ji yra pasaulio šviesa, druska, visa pakeičiąs raugas ir geroji sėkla ... Ji mato taip pat moderniųjų laikų apstulbinančias naujybes ir randa žodį kiekvienai žmonių klasei, amžiui ir lyčiai".

Tačiau nors ir su kažkokia dvasios meile Bažnyčia norėtų vesti dialogą su visais, yra bedievių, kurie nepripažįsta jokios religijos ir dėl to nenori eiti su Bažnyčia į jokius pokalbius. Jie sudaro paskutinį žmonijos ratą (circulum) Bažnyčios atžvilgiu. Jie, viešai išpažindami savo bedievybę, ją laiko savo politinės laikysenos programa ir žmonijos auklėjimo priemone. Jie tariamai išlaisvina žmogų nuo senų pažiūrų — religinių "prietarų" ir neša "naują" gyvenimo sampratą, kuri atitinka moderniosios pažangos reikalavimus. "Ir tai yra skaudžiausia mūsų laikų apraiška — sako Šv. Tėvas. — Esame giliausiai įsitikinę, kad toji teorija, kuria jie grendžia Dievo paneigimą, yra pagrindinai klaidinga, neatitinka augščiausių ir nepakeičiamų proto reikalavimų, atima žmonijai tvirčiausius pagrindus ir jų vietoj pastato aklas gamtos jėgas, tuo pažemindama ir susilpnindama kiekvienos socialinės santvarkos pradus. Tai ne išlaisvinimas, bet tikroji nelaimė, kuri bando užgesinti gyvojo Dievo šviesą pasaulyje. Todėl mes, būdami augščiausios Tiesos tarnyboje, visomis išgalėmis liekame ištikimi Kristaus Evangelijos išpažinimui ir labiausiai norime padėti žmonijai iš naujo atrasti kelią į tikėjimo sampratą, kurią jai gali duoti katalikybė".

Ypatingą ateizmo šaką sudaro vadinamasis bedieviškasis komunizmas, kilęs iš dialektinio materializmo. Dėl jo popiežius pasisako skyrium: "Šitos priežastys verčia mus, kaip vertė ir mūsų pirmatakus bei visus tuos, kurie myli tikėjimą ir religines vertybes, pasmerkti tas ideologines sistemas, kurios neigia Dievą ir persekioja Bažnyčią, tas sistemas, kurios dažnai yra sutapatinamos su ekonominiais, socialiniais ir politiniais režimais, o jų tarpe specialiai ateistinį komunizmą. Čia būtų galima sakyti, kad ne mes pasmerkiame tas sistemas ir režimus, bet jos pačios mintimis ir darbais išreiškia savo radikalų prieš mus nusistatymą. Mes tikrumoje daugiau juos apgailestaujame, negu jiems skelbiame teismo sprendimą".
Tuo būdu nutrūksta dialogo galimybė su minėtomis sistemomis, o ypač su komunizmu. Tačiau Šv. Tėvas gailisi ir jų, atitolusių nuo tiesos šaltinio. Jis iš savo pusės pokalbiams durų neužsklendžia, nes nenori iš anksto atmesti bet kurios pokalbių galimybės tiems asmenims, kurie parodytų geros valios. "Kas myli tiesą, tam diskusijos visados yra galimos", — sako enciklika.

Tik deja, kad tos geros valios juose nėra: "Čia didžiausią kliūtį sudaro moralinės sunkenybės — nurodo Šv. Tėvas. — Nėra minties ir veikimo pakankamos laisvės, diskusijos yra piktnaudojamos ta prasme, kad raštas tarnauja ne objektyviai tiesai perteikti, bet iš anksto nustatytos naudos siekti". Todėl su jais pokalbis nutyla. Nutyla, kaip "Tylinčioji Bažnyčia, būdama prispausta ir degraduota draugija, kurios teisės jos likimą kontroliuojančių yra sužlugdytos, kuri gali kalbėti tik savo kančiomis. Tokiai padėčiai esant, kaip mes galime tartis, jei mes esame tik 'tyruose šaukiančiojo balsas' (Mork. 1, 3)?" Tyla, kantrybė ir visuotinė meilė tampa Bažnyčios liudijimu, kurio ir mirtis negali užgniaužti. Šie yra jautriausi enciklikos žodžiai, kurie kartu paguodžia ir kenčiančius, kad yra kas juos supranta, užjaučia ir užtaria.

Nuo ateistinio akiračio popiežius kreipia savo žvilgsnį į antrąją žmonijos klasę, kuri išpažįsta vieną Dievą, bet nepriklauso krikščionių bendruomenei. Tokie yra izraelitai ir mahometonai. Su jais dialogas yra įmanomas, nors turi ir daug sunkenybių. Bažnyčia nori plačiai atverti savo duris ir padėti visiems surasti tikrąją šviesą ir tiesą. Bažnyčia numato galimus susitikimus ir pasitarimus su monoteistinių religijų atstovais. Bažnyčia savo atsinaujinimo raidos dar nebaigė, nes išorėje ji turės dar daug kuo keistis, kad galėtų sueiti į pokalbius su monoteistinėmis Azijos religijomis.

Trečiame žmonijos akiratyje Paulius VI mato mums artimiausius krikščionių brolius, būtent: stačiatikius, pravoslavus, anglikonus ir protestantus. Jis su džiaugsmu prisimena pastangas, kad su krikščionimis bendravimo dialoge jau daug kas padaryta ir gerokai pažengta pirmyn.

Bendraujant su krikščionimis, reikia pabrėžti mus su jais vienijančius veiksnius: Šventraštį, Tradiciją, Dievo garbinimą ir bendrai dvasinę pusę. O tuos dalykus, kurie mus skiria, svarstyti abipusiam atvirume, pasitikėjime ir meilėje.

Skirtumams sumažinti, Šv. Tėvas užsimojęs dar daug ką peržiūrėti, apsvarstyti ir, jei mūsų tikėjimo integralumas leis, pakeisti ir derinti: "Daugelyje dalykų, kurie liečia tradiciją, dvasinę pusę, kanonų teisę, mes esame pasirengę svarstyti, kokiu būdu galėtume patenkinti nuo mūsų dar atskirtų brolių pageidavimus. Mūsų nuoširdžiausias troškimas apjungti juos tikėjimo ir meilės vienybe".

Nors galima numatyti, kad dialoguose iškils daug nesusipratimų ir opozicijos, tačiau Katalikų Bažnyčia, nepaisydama numatomų kliūčių, žengs pirmyn pradėtuoju suvienijimo keliu ištvermingai ir apgalvotai.
Daugelis atsiskyrusių brolių mano, kad krikščionių bažnyčių suvienijimui popiežiaus primatas bus svarbiausia kliūtis. Į tai Paulius VI atsako: "Reikia žinoti, kad Katalikų Bažnyčia be popiežiaus primato ne tiktai nebūtų katalikiškoji, bet ji visiškai sužlugtų, neturėdama augščiausios, sėkmingos ir sprendžiamosios ganytojiškos Petro institucijos. Be to, primatas nereiškia dvasinės puikybės ir žemiško domina-


T. Valius
Paskutinioji naktis (spalvota litografija)

vimo, bet jis greičiau reiškia pirmenybę patarnauti, pagelbėti ir mylėti".
Kaip pavyzdį Šv. Tėvas primena savo jausmingą ir daug paguodos teikiantį susitikimą su patriarku Atenagoru Jeruzalėje. Jis tikisi sulaukti daugiau panašių susitikimų: "Su meile ir pagarba sveikiname visus krikščionis, tikėdamiesi ir laukdami, kad greitai prasidės dar didesnis ir artimesnis dialogr.s meilėje ir pasitikėjime, kuris padės įvykdyti Kristaus norėtą Bažnyčios vienybę".

Paskutiniame žmonijos akiratyje popiežius jautriai kreipiasi į visus savo sūnus ir dukras, kurie priklauso tai pačiai katalikiškai, apaštali-kiškai ir vienai Bažnyčiai. Šiems dialogas taikytinas vidine dvasine prasme, pagrįsta meile ir paklusnumu. Tiedu elementai palaiko visą Kristaus mistinio kūno svorį.

Ir mūsų pačių bažnytiniuose reikaluose atsiranda daug problemų ir reikiamų pakeitimų. Juos dabar svarsto visuotinio Bažnyčios suvažiavimo Tėvai. Liturgijos ir komunikacijos srityje yra jau daug kas pakeista, kaip matyti iš tam tikslui išleistų konstitucijų ir dokumentų. Jų bus dar daugiau, baigus šį visuotinį Bažnyčios suvažiavimą. Bet tas suvažiavimas nėra nei paskutinis, nei pakeitimams daryti galutinis: "Šis darbas prasideda šiandieną ir nesibaigs niekados. Tai yra mūsų laikinos, žemiškos kelionės dėsnis".

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai