ŽVELGIANT Į ATEITĮ Spausdinti


 1.
Įžengėme į 1965 metus. Šiemet sukaks 20 metų, kai baigėsi antrasis pasaulinis karas. Ši sukaktis bus iškilmingai minima laisvajame pasaulyje. Tačiau ištisai eilei kraštų antrojo pasaulinio karo pabaiga ne taiką atnešė, o vergiją įtvirtino. Nėra taikos vergijoje, nėra taikos be laisvės. Kaip nedaloma laisvė, taip nedaloma ir taika. Kol ištisi kraštai kenčia vergiją, tol nėra pasaulyje tikros taikos. Kai bus jubiliejiškai džiaugiamasi prieš 20 metų pasiekta taika, bus džiaugiamasi tik savo pačių laime. O kad šio džiaugsmo nebūtų drumsčiama, bus atkakliai vengiama pažvelgti į pavergtųjų pusę. Pagrįstai bus vengiama, nes antraip tektų nebe taiką švęsti, o susirūpinti tais, kurie šaukiasi laisvės ir tuo pačiu taikos.

Antrojo pasaulinio karo laimėtojai išdavė Atlanto chartą, skelbusią tautų laisvę šio karo idėjiniu pagrindu. Sovietai nesivaržė komunizmui pavergti ištisus kraštus, o vakariečiai pus-tyliai nusilenkė šiam tautų laisvės išdavimui. Milijonus žmonių palikus sovietinėj vergijoj, pasaulio taika lieka tik ironiškas žodis.


Ironiška, kad nejaučiama moralinės pareigos   reikalauti   laisvės   sovietų   pavergtosiomstautoms, kai suteikiama laisvė ir tiems kraštams, kurie dar ilgai turės mokytis valstybinio gyvenimo. Nepavydime laisvės spalvotiesiems žemynams. Žinome, kad laisvė visiems lygiai brangi. Todėl nuoširdžiai sveikiname visas Afrikos ir Azijos tautas, įsijungusias į laisvųjų tautų bendruomenę. Bet dar labiau ironiška, kad ir šios tautos, gyvai tebeprisimenančios, ką reiškia neturėti laisvės, pasirodo taip pat visiškai abejingos sovietinio imperializmo aukų laisvės šauksmui. Ir už visa ironiškiau, kad be jokio protesto tautų bendruomenėje sovietinis imperializmas gali vaidinti "laisvės sąjūdžių" globėją ir tautų laisvės apaštalą.

Pavergtiesiems taikos žodis negali neskambėti ironiškai. Kaip vienos iš pavergtųjų tautų vaikai, ir mes nerasime pagrindo 20 metų sukaktį nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos švęsti taikos sukaktimi. Taika dar nepasiekė mūsų tautos, nes (kartojame) be laisvės nėra nė taikos. Ir kai per 20 metų nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos sukaktį bus deklamuojama apie taiką, mes turėsime klausti pasaulio sąžinę, ar yra teisės švęsti taiką, užmirštant tuos, kurie palikti vergauti.

Šis klausimas nereikš kurstymo į karą. Tenka tai įsakmiai pastebėti dėl to, kad neteisi sąžinė šiandien kiekvieną laisvės šauksmą tuojau pat beatodairiškai apkaltina karo kurstymu. Niekas negalime karo norėti, žinodami, kad jis būtų žmonijai katastrofa. Tačiau tai nėra pagrindas nebesirūpinti likimu tų, kurie ne taika džiaugiasi, o vergiją kenčia. Ir be karo yra priemonių nepalikti vienų tų, iki kurių taika dar nėra atėjusi. Ne ginklų nutilimas skelbia tikrą taiką, o teisybės ir laisvės įkūnijimas. Todėl taiką vertina ne tie, kurie žodžiais ją aukština, ramindami savo sąžines, o tie, kime dėl jos kovoja, nesibaimindami ginti teisybę ir laisvę. Pavergtieji skaudžiausiai jaučia, ką reiškia neturėti taikos, ir todėl jie nuoširdžiausiai ilgisi tikros taikos. Rūpindamiesi savosios tėvynės ir kitų pavergtųjų kraštų laisve, tuo pačiu rūpinamės ir taika — nuoširdžiau už tuos, kurie ją švęs, turėdami mintyje tik save pačius ir džiaugdamiesi tik savo laime.

2.
1965 m. mes minėsime ne iliuzinės pasaulio taikos, o kitą skaudžią savo sukaktį. Šiemet sukaks 25 metai, kai Raudonoji armija įsiveržė į mūsų kraštą ir užgniaužė nepriklausomą valstybę. Agresijai pridengti (ir parengti formalų argumentą tiems, kurie norės būti "objektyvūs", nenorėdami matyti tiesos) buvo prievar-tiškai inscenizuoti "liaudies seimo" rinkimai ir "laisvanoriškas" įsijungimas į sovietinę okupanto imperiją. Kokia buvo tikroji tautos valia, akivaizdžiai parodė 1941 birželio sukilimas, prasidėjus Vokietijos - Sovietų Sąjungos karui. Sukilusi tauta paskelbė nepriklausomos Lietuvos atstatymą ir pastatė jos Laikinąją vyriausybę. Kai nacinė Vokietija įvedė Lietuvoje okupacinį režimą ir nušalino Laikinąją vyriausybę, savo ryžtį neatsisakyti laisvės tauta liudijo plačiu antinacinės rezistencijos sąjūdžiu. Buvo tikėta ne tik vakarietinių demokratijų karo pergale, bet ir jų skelbtuoju tautų laisvės principu. Deja, nacinės Vokietijos sugniuždymas Lietuvai tereiškė rudosios okupacijos pakeitimą raudonąja.

Kai visur pasaulyje prieš 20 metų buvo džiūgaujama pasiekta pergale prieš nacius bei jv cąjungininkus, mūsų tauta iš baisios nevilties pradėjo partizaninį karą prieš okupantą, kurio genocidinę politiką jau žinojo iš pirmosios okupacijos, "apsivainikavusios" 1941 birželio mėn. trėmimais. Žūtbūtinio kietumo kova vyko tokia plačia apimtimi, jog iš tikrųjų tai buvo visos tautos sukilimas prieš pavergėją. Bet drauge ši kova vyko tokioje tyloje, jog ir mes patys tik pamaži patyrėme, kokia visuotinė, atkakli ir ilga ji buvo.

Organizuota partizaninė laisvės kova vyko ištisus penkerius metus — ligi 1950 m. O atskiri laisvės kovotojų būreliai laikėsi dar antra tiek, net ligi 1955 m. Niekas negali akivaizdžiau liudyti, kad mūsų tautai "sovietinė taika" buvo už viską baisiau.

Dvejopai mus jaudina ši laisvės kovos epopėja. Nors ir šiandien neturime visų duomenų (gal būt niekada jų pilnai ir neturėsime), bet ir atskiros žinomos nuotrupos liudija, kokio tragiško heroizmo buvo kupinas šis mūsų tautos istorinis laikmetis. Didvyrine narsa pasižymėjo ne vienas kitas iš vadų, o tūkstančiai — ligi pačių eilinių kovotojų. Visos šios laisvės kovos buvo herojinis žygis ne tik jame parodytu besąlyginiu aukojimusi, bet ir pačia savo esme — ryžtimi stoti kovon be vilties laimėti prieš milžiniškos imperijos neišsemiamas pajėgas. Lygiai jaudina ir tai, kad šią herojinę laisvės kovos epopėją ligi šiolei tebesupa abejinga tyla. Nebuvo norima jos žinoti, kai vyko. Nenorima ir dabar nei ja domėtis, nei ją įvertinti. K. V. Tauro 1962 m. paskelbtoji knyga "Guerilla Warfare on the Amber Coast" nesusilaukė beveik jokio atgarsio amerikiečių spaudoje ir visuomenėje. Be aido liko šios knygos užsimojimas, taikliai išreikštas jos motto parinktais Plinijaus Jaunesniojo žodžiais: "laikau kilniu uždaviniu gelbėti iš užmiršties tuos, kurie verti būti amžinai atsimenami". Nieko nuostabaus, kad ir A. Landsbergio su talentu sukurtoji drama "Penki stulpai turgaus aikštėje", nors ir įsiveržusi į New Yorko sceną, šio didmiesčio publikos ir spaudos buvo tik rutiniškai sutikta kaip "jauno dramaturgo debiutas".

Nebuvo šioj dramoj būgnijama prieš nacius (tai tebelaikoma aktualiu dalyku ir po keliolikos metų), bet buvo (nors ir netiesiog) primenama, jog ir po nacių žlugimo liko kraštų, kur tenka už laisvę kovoti. Bet ir tie, kurie skelbiasi branginą laisvę daugiau už viską, ne visų laisvei yra lygiai jautrūs. Taigi, pasirodo, ir laisvė nelygi laisvei . . .

Skaudu šią karčią tiesą konstatuoti, bet visada taip buvo. Visais laikais laimingieji norėjo, kad svetimi rūpesčiai nedrumstų jų laimės, ir todėl suko akis nuo tų, kurie laukė jų širdies ir pagalbos. Niekada altruizmas nebuvo politikos principas. Visais laikais buvo vadovaujamasi visų pirma savo interesais, o į kitus atsižvelgiama tiek, kiek žvilgį kreipė tie patys savi interesai. O į mus šiandien atsižvelgti nėra didelio intereso — tokie maži ir taip užslėpti sovietinės ekspansijos, užsidengusios visomis vadinamomis satelitinėmis valstybėmis. Žvelgiant nuo Berlyno ir Štetino, Lietuva atrodo tokia tolima ir taip giliai įglemžta į sovietinę imperiją! Svarbiausia, įžengus į atomo amžių, visa politika pasidarė daug sudėtingesnė (visi atstumai taip sureliatyvėjo, kad niekas nieko nebedengia — nei vandenynai, nei kalnynai), nepalyginamai atsakingesnė (nebegalima karo traktuoti tik politikos pratęsimu, kaip anksčiau) ir, deja, daug baimingesnė (baiminamasi ir be pagrindo, ir be saiko — daugiau negu yra ko baimintis). Baimei paralyžiuojant atsakomybę ir galų gale ją pakeičiant, jaučiamasi padėtyje be išeities. VLIKo naujasis pirmininkas V. Sidzikauskas paskutiniajame posėdyje (1964 lapkričio 28 d.) būdingai aptarė Lietuvos klausimo padėtį: "Lankydamasis valstybių sostinėse beveik visuose žemynuose, radau visišką supratimą ir pritarimą mūsų politiniams siekiams. Išgirstu tik vieną ir tą patį klausimą: 'Kaip dabartinėse tarptautinėse sąlygose tai įvykdyti?' ".

Iš pastarojo klausimo aiškiai matyti, kad dar toli gražu ligi "visiško supratimo ir pritarimo mūsų politiniams siekiams". Šis klausimas akivaizdžiai iliustruoja anksčiau užsimintą baimės paralyžiuotą atsakomybę. Kada taip klausiama ("kaip dabartinėse tarptautinėse sąlygose tai įvykdyti?"), prileidžiama, lyg be karo nebebūtų jokių priemonių laisvei pasaulyje ginti. Tai beviltiško defetizmo žvilgis.

Tiesa, techninė pažanga taip ištobulino karo įrankius, kad lygiai visi turime jo baisėtis. Bet ta pati techninė pažanga įgalino ir tiesos žodį tapti galingu veiksniu. Šiandien niekur nieko nebegalima paslėpti, visur žodis gali šiandien prasiskverbti. Sumaniai žodį naudoja sovietinis imperializmas savo melui skleisti. Lengvai tai sekasi, nes baiminamasi melą atsakyti tiesa. Vadinamasis tylos sąmokslas ir yra ne kas kita, kaip ši neatsakinga baimė pasipriešinti melui tiesos žodžiu. Neatsakinga būtų nesibaiminti karo. Bet lygiai neatsakinga baimintis tiesos. Kada tylima pavergtųjų klausimu, iš tikrųjų pasidaroma pavergėjų talkininkais. Tyla nėra nekalta, kai yra pareiga kalbėti.

Buvo ir bus mūsų pareiga žadinti tarptautinę sąžinę atsakingiau įsipareigoti pavergtųjų tautų laisvei ir tuo pačiu pasaulio taikai. Kaip savo aukščiau minėtoje kalboje V. Sidzikauskas nurodė, būtina, kad Vakarai "prieš Kremliaus siekimą įtvirtinti dabartinę Vidurio ir Rytų Europos padėtį, taigi ir Lietuvos pavergimą  įamžinti,  pastatytų  savo  aiškų  nusistatymą įgyvendinti šioje Europos dalyje teisingą ir pastovią taiką, pagrįstą laisvų tautų apsisprendimu". Galimas dalykas, kad nevisi be rezervų galėsime sutikti su VLIKo naujojo pirmininko žvilgiu, jog nėra pagrindo dėl ateities "nuogąstauti". Bet juo labiau visi sutiksime, kad reikia savo pastangas ne atleisti, o įtempti.

Pozityvu, kad pagaliau pavyko Vyriausiame Lietuvos Išlaisvinimo Komitete (VLIKe) sutelkti visas politines pajėgas, apsijungus tiek senosioms nepriklausomos Lietuvos partijoms, tiek okupacijų metais išaugusiems rezistenciniams sąjūdžiams, tiek išeivijoje susidariusiems naujiems sambūriams. Nebuvo lengva išlyginti Įvairius laiko bėgyje iškilusius kliuvinius. Susitarimui pasiekti reikėjo įvairių kompromisinių nuolaidų. Dėl kai kurių jų pasiro^ dė spaudoje ir kritinių suabejojimų. Vieniems užkliuvo ta, antriems — kita nuolaida. Bet aplamai visų bendras džiaugsmas, kad pasisekė pasiekti visų politinių pajėgų konsolidacijos. Džiaugiamės šiuo vieningu susitarimu dėl to, kad tikime, jog jis padės sugyvinti kovą už Lietuvos laisvę, atskleisti joje naujų kelių ir, svarbiausia, nepalikti planų planais, o paversti juos veiklos tikrove.

3.
Turime žadinti visų atsakomybę, bet esame atsakingi ne už kitus, o už save pačius. Todėl daug svarbiau ne tik dėl kitų sielotis, bet ir į save pačius atvirai pažvelgti.

Neseniai perverčiau kai kuriuos ankstesnius mūsų periodikos komplektus — iš Vokietijos laikotarpio ir iš pirmųjų metų Amerikoje. Jaučiausi, lyg atsidūręs į skirtingą pasaulį — taip mes patys pasidarę kitokie! Nors pagrindinių bendradarbių daugumą ir dabar sudaro tie patys vardai, bet bendroji nuotaika — jau kita! Anksčiau daug buvo tragizmo, bet nesijautė defetizmo; priešingai, dabar mažai be-sijaučia tragizmo, bet užtat defetizmo pilna su kaupu. Nepajėgę pakeisti laiko, patys su juo pasikeitėme.

Kada pergyvenome save tremtiniais (t. y. savo likimą priėmėme kaip tremtį), liudijome savo kančią dėl mūsų tautą ištikusios nelaimės. Tragiškai žvelgėme į tautos ir savo likimą, bet tai nesmelkė mūsų dvasios. Priešingai, pergyvendami tautos tragizmą, piktinomės istorijos neteisybe ir ryžomės nekapituliuoti prieš neteisų likimą. Jautėmės tos pačios kovos broliais su tėvynės partizanais — tik su tuo skirtumu  (deja,  begaliniu  skirtumu),  kad  esame išsiųsti (ar pasitraukę) kovai už tautos laisvę plačiajame pasaulyje. Daugelis to meto tekstų jaudinamai liudija, kaip šioje tremties sampratoje gili kančia lydėsi su kieta ryžtimi.

Bet dabar tie patys tekstai mums skambėtų jau tik kaip patetiška retorika. Kas tada buvo tikra, dabar tebūtų žodžiai. Tik tada žodžiai nėra tik žodžiai, kai už jų stcvi pats žmogus. O šiandien tremtis mums jau seniai virtusi emigracija: jaučiamės nebe tremtiniai, o išeiviai, nors ir atsimename, kad tėvynė buvo palikta dėl politinių motyvų, implikuojan-jančių atitinkamus Įsipareigojimus. Bet juo slenka metai, juo vis labiau blėsta ir šių įsipareigojimų atsiminimas. Įsikūrus ir įsipilieti-nus, nebesi jaučiame ir išeiviai — teisėtai jaučiamės naujų kraštų pilnateisiai "šeimininkai".

O kai nebežvelgiame tragiškai į savo asmeninį likimą, tai ir tautos likimas nebeatrodo toks tragiškas.

Ar tai liudija, kad per laiką ėmėme realiau žvelgti? Vargu. Vienoms iliuzijoms (visų pirma — greito grįžimo laisvon tėvynėn) laiko bėgyje sunykus, savęs raminimui griebiamės kitų iliuzijų. Dedame perdėtas viltis j sovietinės sistemos "liberalizaciją", lyg ji jau žadėtų laisvę pavergtajai tautai. Raminamės, kad ir pačiame krašte gyvenimas normalėj a — mažiau tiesioginio teroro, daugiau duonos.

Deja, tam tikra sovietinio režimo liberalizaciją nieku būdu nežada pavergtiesiems laisvės, ir šioks toks gyvenimo normalėj imas nieku būdu nereiškia žengimo į vergijos likvidavimą. Priešingai, dvasinė, socialinė ir ūkinė tautos integracija Į sovietinę imperiją vis labiau intensyvinama. Būties ar žūties klausimas tokiai mažai tautai, kaip mūsų, įglemžtai į tokią milžinišką imperiją, kaip sovietų, laiko bėgyje ne blėsta, o aštrėja. Tautos padėtis iš tikrųjų lieka taip pat tragiška, kaip ir anksčiau, nepaisant tam tikros gyvenimo "liberalizacijos" bei normalizacijos. Todėl ir mūsų misija (įsipareigojimas kovai laisvajame pasaulyje už pavergtosios tautos laisvę) tebėra taip pat aktuali, kaip ir anksčiau. Tik mes nejučiomis imame apsiprasti su padėtimi ir nebejausti savo likiminio pašaukimo.

Anksčiau, gyvai jusdami tėvynės palikimą ir jį laikydami tremtimi, savo misiją tautos laisvės kovoje ėmėme garbingu uždaviniu. Dabar jau daugeliui tai, kas anksčiau buvo garbingas uždavinys, ima virsti našta. Todėl, kiek anksčiau buvo mumyse tikros kančios, tiek dabar — netikros aimanos.

Aimana gresia mumyse įsiviešpatauti pagrindine nuotaika. Aimanuojame dėl visko, visur ir visą laiką. Aimanuojame dėl laisvojo pasaulio aklumo sovietinei tikrovei ir nejautrumo pavergtųjų likimui. Aimanuojame dėl besiplečiančio nutautimo, vis labiau augančio abejingumo lietuviškiesiems rūpesčiams, vis labiau blėstančios tautinės ryžties. Kur tik pateksi, vis užgirsi tą pačią aimaną: mažiau belankomi susirinkimai bei parengimai, mažiau beremiami viešieji reikalai, mažiau beskaitoma lietuviškų knygų etc.

Gali būti tiesa visa tai, dėl ko skundžiamasi. Tačiau iš esmės aimana lieka netikra ir tada, kai yra jai pagrindo. Kai kančia liudija žmogaus gelmę, tai aimana — tik jo neramią sąžinę. Dėl ko iš tikro kenčiama, tai tikrai rūpi pačiam žmogui. O aimanuojama vis tik dėl kitų. Tai ir daro aimaną esmiškai netikrą.

Žinoma, nebūtų aimanuojama, jei nebūtų jaučiama, jog ne taip dalykai vyksta, kaip privalėtų. Kur visiškai sąžinė užmigdoma, ten jau ir nebeaimanuojama. Aimanoj dar aidi sąžinės balsas, bet aimana jį iškreipia, kreipiantis tik į kitus, o save patį iš "kitų" išskiriant —lyg tik kiti būtų kalti! Aimanuojama, lyg pačiam esant už tų visų "kitų" — tik pašaliniu stebėtoju. Todėl, užuot žmogų tikrai suneraminusi, aimana jį tik hipokritiškai apramina: "aimanuoju dėl to, kas negera, taigi — nesu toks nejautrus, kaip kiti". Kaltės jausmą (nesvarbu, daugiau ar mažiau sąmoningai jaučiamą) aimana verčia suktu savęs paties teisinimu. Bet kaip tik dėl to ir pati aimana virsta hipokritine apraiška.

Jeigu iš tiesų yra dėl ko aimanuoti, tai niekas neturi teisės jaustis tik nekaltu pašaliniu. Akivaizdžiai tai atsiskleidžia, kai turima reikalas nebe su atskiru verkšlentoju, o su ištisa "aimanos bendruomene". Iš tikrųjų, tiek daug visose organizacijose ir visose kolonijose neramios sąžinės, bet ieškančių pateisinimo aimanuotojų, kad tiesiog norisi tarti: meskite tuščiai aimanavę, ir viskas taip pasikeis, kad nebeliks dėl ko aimanuoti. Neaimanuokite dėl ne-besilankymo, neberėmimo, nebeskaitymo etc, o imkite lankytis, remti, skaityti ... Ne dėl kitų turite aimanuoti, o dėl savęs pačių. Jūsų pačių kaltė sukūrė visa tai, dėl ko aimanuojate. Ne kitų kaltėmis rūpinkitės, o atsigręžkite į savo pačių sąžinę, neieškodami aimanose netikro iš-siteisinimo!

Kol liekama aimanuoti, tol liekama be išeities, nes aimana neveda į jokią išeitį. Priešingai, būdama tuščia, aimana tik smelkia žmogaus ryžtį ir tuo būdu veda tik į tą patį viskam abejingumą, dėl kurio visų pirma ir aimanuojama. Todėl aimana ir lieka pasmerkta 
išsiųsti (ar pasitraukę) kovai už tautos laisvę plačiajame pasaulyje. Daugelis to meto tekstų jaudinamai liudija, kaip šioje tremties sampratoje gili kančia lydėsi su kieta ryžtimi.

Bet dabar tie patys tekstai mums skambėtų jau tik kaip patetiška retorika. Kas tada buvo tikra, dabar tebūtų žodžiai. Tik tada žodžiai nėra tik žodžiai, kai už jų stcvi pats žmogus. O šiandien tremtis mums jau seniai virtusi emigracija: jaučiamės nebe tremtiniai, o išeiviai, nors ir atsimename, kad tėvynė buvo palikta dėl politinių motyvų, implikuojan-jančių atitinkamus Įsipareigojimus. Bet juo slenka metai, juo vis labiau blėsta ir šių įsipareigojimų atsiminimas. Įsikūrus ir įsipilieti-nus, nebesi jaučiame ir išeiviai — teisėtai jaučiamės naujų kraštų pilnateisiai "šeimininkai".

O kai nebežvelgiame tragiškai į savo asmeninį likimą, tai ir tautos likimas nebeatrodo toks tragiškas.

Ar tai liudija, kad per laiką ėmėme realiau žvelgti? Vargu. Vienoms iliuzijoms (visų pirma — greito grįžimo laisvon tėvynėn) laiko bėgyje sunykus, savęs raminimui griebiamės kitų iliuzijų. Dedame perdėtas viltis j sovietinės sistemos "liberalizaciją", lyg ji jau žadėtų laisvę pavergtajai tautai. Raminamės, kad ir pačiame krašte gyvenimas normalėj a — mažiau tiesioginio teroro, daugiau duonos.

Deja, tam tikra sovietinio režimo liberalizaciją nieku būdu nežada pavergtiesiems laisvės, ir šioks toks gyvenimo normalėj imas nieku būdu nereiškia žengimo į vergijos likvidavimą. Priešingai, dvasinė, socialinė ir ūkinė tautos integracija Į sovietinę imperiją vis labiau intensyvinama. Būties ar žūties klausimas tokiai mažai tautai, kaip mūsų, įglemžtai į tokią milžinišką imperiją, kaip sovietų, laiko bėgyje ne blėsta, o aštrėja. Tautos padėtis iš tikrųjų lieka taip pat tragiška, kaip ir anksčiau, nepaisant tam tikros gyvenimo "liberalizacijos" bei normalizacijos. Todėl ir mūsų misija (įsipareigojimas kovai laisvajame pasaulyje už pavergtosios tautos laisvę) tebėra taip pat aktuali, kaip ir anksčiau. Tik mes nejučiomis imame apsiprasti su padėtimi ir nebejausti savo likiminio pašaukimo.

Anksčiau, gyvai jusdami tėvynės palikimą ir jį laikydami tremtimi, savo misiją tautos laisvės kovoje ėmėme garbingu uždaviniu. Dabar jau daugeliui tai, kas anksčiau buvo garbingas uždavinys, ima virsti našta. Todėl, kiek anksčiau buvo mumyse tikros kančios, tiek dabar — netikros aimanos.

Aimana gresia mumyse įsiviešpatauti pagrindine nuotaika. Aimanuojame dėl visko, visur ir visą laiką. Aimanuojame dėl laisvojo pasaulio aklumo sovietinei tikrovei ir nejautrumo pavergtųjų likimui. Aimanuojame dėl besiplečiančio nutautimo, vis labiau augančio abejingumo lietuviškiesiems rūpesčiams, vis labiau blėstančios tautinės ryžties. Kur tik pateksi, vis užgirsi tą pačią aimaną: mažiau belankomi susirinkimai bei parengimai, mažiau beremiami viešieji reikalai, mažiau beskaitoma lietuviškų knygų etc.

Gali būti tiesa visa tai, dėl ko skundžiamasi. Tačiau iš esmės aimana lieka netikra ir tada, kai yra jai pagrindo. Kai kančia liudija žmogaus gelmę, tai aimana — tik jo neramią sąžinę. Dėl ko iš tikro kenčiama, tai tikrai rūpi pačiam žmogui. O aimanuojama vis tik dėl kitų. Tai ir daro aimaną esmiškai netikrą.

Žinoma, nebūtų aimanuojama, jei nebūtų jaučiama, jog ne taip dalykai vyksta, kaip privalėtų. Kur visiškai sąžinė užmigdoma, ten jau ir nebeaimanuojama. Aimanoj dar aidi sąžinės balsas, bet aimana jį iškreipia, kreipiantis tik į kitus, o save patį iš "kitų" išskiriant —lyg tik kiti būtų kalti! Aimanuojama, lyg pačiam esant už tų visų "kitų" — tik pašaliniu stebėtoju. Todėl, užuot žmogų tikrai suneraminusi, aimana jį tik hipokritiškai apramina: "aimanuoju dėl to, kas negera, taigi — nesu toks nejautrus, kaip kiti". Kaltės jausmą (nesvarbu, daugiau ar mažiau sąmoningai jaučiamą) aimana verčia suktu savęs paties teisinimu. Bet kaip tik dėl to ir pati aimana virsta hipokritine apraiška.

Jeigu iš tiesų yra dėl ko aimanuoti, tai niekas neturi teisės jaustis tik nekaltu pašaliniu. Akivaizdžiai tai atsiskleidžia, kai turima reikalas nebe su atskiru verkšlentoju, o su ištisa "aimanos bendruomene". Iš tikrųjų, tiek daug visose organizacijose ir visose kolonijose neramios sąžinės, bet ieškančių pateisinimo aimanuotojų, kad tiesiog norisi tarti: meskite tuščiai aimanavę, ir viskas taip pasikeis, kad nebeliks dėl ko aimanuoti. Neaimanuokite dėl ne-besilankymo, neberėmimo, nebeskaitymo etc, o imkite lankytis, remti, skaityti ... Ne dėl kitų turite aimanuoti, o dėl savęs pačių. Jūsų pačių kaltė sukūrė visa tai, dėl ko aimanuojate. Ne kitų kaltėmis rūpinkitės, o atsigręžkite į savo pačių sąžinę, neieškodami aimanose netikro iš-siteisinimo!

Kol liekama aimanuoti, tol liekama be išeities, nes aimana neveda į jokią išeitį. Priešingai, būdama tuščia, aimana tik smelkia žmogaus ryžtį ir tuo būdu veda tik į tą patį viskam abejingumą, dėl kurio visų pirma ir aimanuojama. Todėl aimana ir lieka pasmerkta bergždžiai suktis savo užburtame rate: juo vis labiau pasitenkinama aimanomis, juo vis daugiau yra dėl ko aimanuoti.

Užuot laikius aimanas jautrumo ženklu, reikia jas šiuo metu laikyti tik abejingumo priedanga. Ne nesilankymas, nerėmimas, ne-skaitymas ir visos kitos mūsų išeivinės bendruomenės nelabybės sudaro pačią didžiausią grėsmę, o dėl jų tik aimanavimas. Tuščias aimanavimas virsta tik vėžiu, graužiančiu energiją ir paralyžiuojančiu veiklą.

Ne aimana, o veikla parodo žmogų — kas jis iš tikro yra ir ką jis iš tiesų vertina. Todėl ir reikia ne bergždžios aimanos, o tikro rūveičio, kuris ieškotų išeities ir tuo pačiu žadintų veiklon. Beprasmiška aimanuoti dėl sutinkamų sunkumų, nes tai nepadės jų nugalėti. Į visus sutinkamus sunkumus tenka blaiviai žiūrėti kaip į uždavinius, kuriems reikia ieškoti sprendimų.

Daug vakariečiuose aklumo sovietinei tikrovei ir maža jautrumo pavergtosioms tautoms? Tai tik rodo, kiek svarbi mūsų misija laisvajame pasaulyje atstovauti tiems, kurie patys negali kalbėti. Bet kiek iš tiesų šią misiją vykdome? Nors ir turime institucijų su atitinkamais "informacijos centrais", tačiau lig šiolei nesame parūpinę beveik jokių esmingesnių studijų, kurios perteiktų mums rūpimą informaciją.

Nesilankoma į susirinkimus bei parengimus? Sunku tai ginčyti, bet drauge tenka nurodyti tas išimtis, kurios pajėgia "be jokios pareigos" sutraukti žmones. Tai ir verčia kelti klausimą: ar ne perdaug vyksta ir tokių susirinkimų bei parengimų, kurie mažai ir yra verti lankyti? Dalyvaujama ten, kur tikimasi ne tik "pareigą atlikti", bet ir pačiam nukentėti, praradus progą kuo nors vertingu save praturtinti. Išvada paprasta: užuot tuščiai aimanavus dėl nesilankymo, reikia susirūpinti pačia visų mūsų susirinkimų bei parengimų kokybe, kad žmonės būtų savaime į juos traukiami, o ne tik "pareigos" varomi.

Neskaitoma lietuviškos knygos? Gal ir nepakankamai skaitoma. Bet tai vėl pagrindas ne dejonei, o rūpesčiui — kodėl? Ištisa klausimų virtinė: ar pasirūpina leidėjai tuojau pat naujomis knygomis aprūpinti redakcijas, ar visi laikraščiai talkina lietuviškai knygai pasiekti skaitytoją, ar ieškoma būdų skaitytojui knygą betarpiškiau pristatyti etc. Už šių techninių klausimų kyla ir esminis klausimas — pačios knygos kokybė. Ne visų knygų neskaitymu tenka skųstis. Yra knygų, kurių netrukus rinkoj pritrūko.

Panašiai ir kitais atvejais. Niekur nėra padėties be išeities. Tik niekur aimana nėra išeitis. Greičiau:
ieškoti išeities — tai visų pirma bergždžias aimanas blaškyti tikru rūpesčiu dėl visko, kuo reikia rūpintis.

4.
Iš ko plaukia visa ši aimanų psichozė (drįstu pavartoti šį žodį), besiplečianti lyg epidemija? Neiučiomis šiam klausimui metaforomis pasisiūlė medicininiai terminai. Iš tiesų, aimanų plėtimasis liudija tam tikrą mūsų lietuviškosios gyvatos sutrikimą, lyg praradus pagrindą, kuriuo galima remtis.

Kur ieškota pagrindo? Kodėl šis pagrindas susvyravo, t. y. pasirodė nebuvęs tikras pagrindas? Kokiu pagrindu galima iš tiesų remtis?
Nesant čia vietos išsamiau gilintis į šiuos klausimus, pasitenkiname tik principiniu atsakymu. Tikras pagrindas slypi gelmėje, kurios neliečia paviršiaus laikiniai bangavimai. Bet kai norima atsiremti seklesniais pagrindais, dažnai jie pasirodo iliuzijomis.

Kam lietuvybė yra jo paties būties gelmė, tam nieko nereiškė ir tai, kad teko iš DP stovyklų ne tėvynėn grįžti, o vykti išeiviais į svetimus kraštus. Tačiau dauguma rėmėsi ne šia gelme, o tik viltimi vėl netrukus grįžti Lietuvon. Neišsipildžius šiai vilčiai, dalis iš karto nusprendė išsižadėti "iliuzijų" ir iš pirmų dienų naujose tėvynėse šoko keisti lietuviškas pavardes, šalintis nuo savo tautiečių ir "persiliedinti" atitinkamų kraštų "tirpyklose". Kita (daug didesnė) dalis ir į svetimus kraštus vyko su ta pačia greito tėvynėn grįžimo viltimi. Šia viltimi remiantis, ir naujuose kraštuose buvo telkiamasi puoselėti lietuviškajai gyvybei ne tik pačiuose, bet ir vaikuose.

Kaip iš vieno inžinieriaus girdėjau, "siunčiu vaikus į lituanistinę mokyklą, nes turi lietuviškai išmokti, kad galėtų susikalbėti, kai grįš Lietuvon". Netenka abejoti patriotiniu tokios vilties nuoširdumu. Bet tokios vilties galėjo pakakti tik ribotam laikui. Metaž bėga po metų, o puoselėtoji viltis visiškai neartėja. Kas tėvams buvo pagrindas, vaikams nieko nebereiškia. Lietuvon grįžimo viltimi grįstas patriotizmas neišvengiamai atsiduria aštrion krizėn. Kas mokė savo vaikus lietuviškai tik tam, kad jie susikalbėtų grįžę Lietuvon, turi atsidurti prieš klausimą, kam toliau juos lietuviškai bemokyti, jei nebėra ko viltis nei to laukto greito tėvynėn grįžimo, nei vaiką noro juo pasinaudoti. Sudūžtant pagrindui, kuriuo buvo remiamas lietuviškas nusistatymas, nejučiomis pasineriama į defetistinę neviltį.

Tada ir prasiveržia aimanos dėl suabejingėjimo, dėl entuziazmo išblėsimo, dėl nebesilankymo, neberėmimo, nebe-skaitymo . . .

Už visų šių aimanų slypi defetistinis nusiteikimas, jog viskas beprasmiška dėl to, kad visų lietuviškų pastangų laukia galas.

Nebekalbama apie greitą tėvynėn grįžimą; nebediegiama vaikuose reikalavimo ruoštis tėvų žemėn; nebesiruošiama tėvynėn grįžti ir tų pačių, kurie anksčiau tai laikė patriotizmo matu. Priešingai, vis įkyriau į visas kalbas veržiasi klausimas, kiek dar metų lemta lietuvybei išeiviioie išsilaikyti.

Be abejo, toks klausimas ne veiklon žadina, o iš anksto visas pastangas pakerta. Ypač nelemtai tokia pakasyninė nuotaika veikia jaunąją kartą. Kurgi rasi jaunimą, kurį būtų galima patraukti tokiu savo pačių laidotuvių ruošimu?! Nuo tokios laidotuvinės saviruošos jaunas žmogus negali nebėgti. Daliai jaunųjų šis ourtymasis nuo vyresniųjų nejučiomis virsta purtymusi nuo pačios lietuvybės. Kitai daliai jis apkartina natūralią generacinę įtampą ir (tai labiausiai nelemta) paverčia ją bergždžia savitarpio priešybe.

Nesveika euforija buvo ankstesnis daugumos optimistinis greito tėvynėn grįžimo vylimasis. Lygiai nesveika depresija yra daugumos defetistinis skaičiavimas, kiek dar metų lietuvybė išsilaikys. Nebuvo blaivus realizmas metais skaičiuoti, kada bus galima grįžti laisvon tėvynėn. Bet negalima blaiviu realizmu laikyti nė dabartinio skaičiavimo, kada išblės išeivių lietuviškoji gyvybė.

Nieko nėra amžina istorijoje. Visos emigracijos miršta. Visos tautos miršta. Visos civilizacijos miršta. Bet ar tai skelbia visko bevertiškumą ir beprasmiškumą? Nieku būdu. Istorinis išblėsimas nenuvertina nei pačių emigracijų, tautų, civilizacijų, nei jų laimėjimų. Nesvarbu, kad anksčiau ar vėliau jos išblėso. Svarbu, ką jos savo laiku pasiekė.

Tai galioja ir mums. Visų emigracijų amžius vra neilgas. Anksčiau ar vėliau išeivių lietuvybei prieis galas. Galimas dalykas, kad labai netrukus pradės blėsti mūsų lietuviškosios pastangos. Esame negausūs, be to, išsisklaidę po visą pasaulį. Daugumai sunku svetimoje aplinkoje išsaugoti savo laisvę ir tuo pačiu tautinę gyvybę. Ir šiandien dauguma labiau aimanuoja dėl lietuvybės, negu ja rūpinasi. O gyvoji mažuma vis per laiką mažės. Nereikia jokios pranašinės dovanos numatyti, kad vis sparčiau gęs lietuviškoji gyvybė.

Bet kas iš to? Ar jau dėl to tenka iš anksto laukti išeivių lietuvybės galo ir jau dabar save pačius apraudoti?

Kaip nieko nėra amžina istorijoje, taip ir kiekvienas žmogus stovi prieš mirtį. Visų mūsų dienos suskaitytos. Bet ar dėl to jau nebesirūpiname gyvenimu? Nors ir žinome mirsią, kol gyvename, visi rūpinamės duona ir vaikais, kasdienos darbais ir ateities planais. Tai natūralu. Niekas sveikas nesiruošia visko mesti ir tik raudoti, kad neišvengiamai teks mirti. Tačiau bendruomeniškai kažkaip vis norime kitaip elgtis, būtent — nesveikai, kaip žmogus, kuris, žinodamas mirties tikrybę, pats iš anksto ruoštų savo šermenis. Turime blaiviai žvelgti į tikrovę — neliūliuoti savęs iliuzijomis, o realiai vertinti savo galimybes. Tačiau visiškai kitas dalykas tik aimanuoti dėl galo neišvengiamybės ir tik skaičiuoti, kiek dar metų liko ligi galo. Tai jau nebe blaivu, o liguista.

Žinoma, istorinį emigracijų, tautų ir civilizacijų sunykimą galima mirtimi vadinti tik metaforiškai, perkeltine reikšme. Tačiau aplamai problema yra panaši: kaip žvelgti į ateitį? Kaip atskiras žmogus savo mirtį, taip ir bendruomenė savo istorinį sunykimą gali abejaip pergyventi — sveikai ir liguistai.

Liguista "sirgti mirtimi", t. y. mirties baimę paversti pagrindiniu savo rūpesčiu, bet prasminga neužsimiršti, kad ne be galo gyvenama. Kaip mirtis priklauso gyvybei, taip memento moris priklauso gyvenimo išminčiai. Be santykio su mirtimi gyvenimas lieka be gelmės. Užuot įkūnijusi beprasmybę, greičiau mirtis žadina žmogų prasmingai gyventi — atsiminti, kad ribotas laikas žmogui duotas, ir todėl rūpintis, kad jis nebūtų tuščiai praleistas. Tik liguista mirties baimė nuodija gyvenimą, užmuša džiaugsmą ir paralyžiuoja ryžtį. O sveika mirties sąmonė skaidrina žvilgį, nušviesdama, kas praranda savo vertę su dingstančia akimirka ir kas išlieka vertinga pačios mirties akivaizdoje. Sveika mirties sąmonė kreipia žmogų ne nuo gyvenimo, o į gyvenimą. Kaip vienas A. Malraux romano "La voie royale" herojus tai gražiai išreiškė, "mąstau apie mirtį ne tam, kad mirčiau, o tam, kad gyvenčiau".

Panašiai ir su visų žmogiškųjų bendruomenių istoriniu ribotumu. Kad visko istorijoje laukia galas, tai nereiškia visko beprasmybės.
Beprasmybę įkūnija ne istorinė praeinamybė, o išblėsimas be istorijos, t. y. tuščias savo laiko prabuvimas, nepripildžius jo tais dvasinės kūrybos žygiais, kurie laiko tėkmę paverčia istorine egzistencija.

Todėl ir mums, sveikai žvelgiant į save, tenka ne sielotis mūsų išeivinę bendruomenę laukiančiu galu, o rūpintis, kad ligi to galo būtume ne tuščiai laikęsi, o kūrę istoriją, t. y. liudiję savo tautinę gyvybę kūrybiniais laimėjimais. Galutinai visos mūsų emigracijos prasmę lems ne patys metai, o ką per tuos metus būsime pasiekę. Ką būsime išeivijoje laimėję savo tautinei kultūrai, anksčiau ar vėliau pasieks tautą. Kas sukuriama išliekamos vertės, tas sukuriama ne tik čia sau, bet ir virai tautai. Savo išliekamosios vertės kūryba betarpiškai įsijungiame visos tautos istorijon. O šituo būdu įprasmindami savo išeivių lietuvybę, drauge lietuviškuoju žvilgiu kiekvienas įprasminame ir save pačius.

Drįsau teigti, kad galutinai visos mūsų emigracijos vertę svers ne kiek metų "išlaikysime lietuvybę", o ką per tuos metus būsime kūrybiškai laimėję. Nevieną tai gali papiktinti, kad tokia mintimi imamasi kūrybinius laimėjimus aukščiau pastatyti už pačią lietuviškąją gyvybę. Iš tikro netikiu plika lietuvybės gyvybe, nes kiekviena žmogiškoji gyvybė visada save kūrybiškai liudija. Tačiau nuraminti tiems, kurie būtų pasipiktinę, primenu, kad juo bus labiau rūpinamasi ne tik "lietuvybę išlaikyti", bet ir ją kūrybiškai reikšti, juo ilgesniam laikui bus laiduojama ir pati lietuviškoji gyvybė. Priešingai, juo bus tenkinamasi tik pliku "išsilaikymu", juo greičiau bus artėjama į lietuviškosios gyvybės galą. Kiek bus rūpinamasi mūsų kūrybiniu gyvybingumu, tiek bus tiesiamas pagrindas ir apskritai mūsų lietuviškosios gyvybės ateičiai.

Šituo atžvilgiu yra esmingas skirtumas tarp atskiro žmogaus ir bendruomenės. Žmogaus amžius aplamai yra griežtai aprėžtas, tačiau be jokio laido pasiekti net vidurkio ribą. Galima atitinkamoj bendruomenėj apskaičiuoti amžiaus vidurkį, bet šis apskaičiavimas galioja tik draudimo bendrovėms ar kitiems statistiniams reikalams, o ne atskiram žmogui. Mirtis gali ištikti žmogų kiekvieną akimirką. Kaip M. Heideggeris sąmojingai pastebėjo, žmogus visą laiką yra pakankamai senas mirti, nors niekada toks senas, kad nebebūtų jam likę jokių galimybių. Kitaip su bendruomene. Nors ir visos bendruomenės istoriškai išblėsta, tačiau jos neturi jokios griežtai aprėžtos amžiaus ribos. Bendruomenė išblėsta ne prigimties lemtimi, o savo pačios noru (tegu ir nesąmoningu). Griežtai tariant,
bendruomenė pati renkasi savo mirtį, kai ji nebenori gyventi — nebebrangina to pagrindo, kuris jos narius lydė į vieningą visumą.

Tai ir mums galioja. Ir mūsų lietuviškoji išeivių bendruomenė blėsta ar ims blėsti ne kitaip, kaip vis mažesniu lietuvybės vertinimu.
Kas tėvams (bent jų daugumai) yra nepakeičiamai brangu, vaikams virsta nebetokia besąlygiška vertybe, daugeliui — visiškai abejingu dalyku. Ši pesimistiška prognozė ir aidi visose tose aimanose, kuriose skęstame. Bet aimanuodami pamirštame tos pačios tiesos antrą aspektą: kadangi bendruomenė išblėsta ne kokia nors likimo lemtimi, o pati rinkdamasi savo mirtį, tai lygiai tik nuo jos pačios priklauso ir tryventi. Mūsų pačių rankose lietuviškosios išeivijos ateitis: kol norėsime gyvi išlikti, tol ir išliksime. Be abejo, tik aimanavimas, skaičiuojant metus, kada prieis galas, iš tikrųjų yra žengimas į galą, jo artinimas. Bet tai nėra nekaltas procesas, nes mes patys esame už jį atsakingi. Visos aimanos ne mus jau pateisina, o tik liudija mūsų kaltę.

Tuščiomis aimanomis kalba ne noras gyventi, o mirti. Kodėl iš tiesų dauguma nori mirti lietuvybei, nors ir dėl to aimanuodami? Man rodos, šiam klausimui atsakymą nurodome mes patys: lietuvybei skelbiame galą, bet pačių daugelis elgiamės, lyg ruoštumėmės gyventi be galo. Iš anksto šermeniškai apraudame išeivių lietuvybę išblėsiant, bet patys lyg pamirštame savo mirtingumą (nors ir regime, kaip mirtis retina mūsų eiles). Užsimiršimas prieš mirtį neišvengiamai skandina kasdienybėm O kasdienybė savo ruožtu užsklendžia tik asmeniniuose rūpesčiuose. Asmeniniai rūpesčiai viską nustelbia, ir jiems tikrai galo nematyti: tėvai vis dar "kuriamės" naujose sąlygose, o vaikai vėl turi iš naujo "kurtis", sukdami šeimos lizdus ir besirungdami karjerinėse varžybose. Visą laiką užimti ir amžinai pervargę, dauguma nebeturime nei laiko "kam kitam", nei dolerio knygai ar aukai. Patys nebejaučiame, jog galų gale išblėsiname savyje rūpestį ne "kai kam", o sau patiems kaip žmonėms. Turtėjame daiktais, bet patys blankėjame, užmiršdami, kad žmogiškoji didybė remiasi ne egoistiniu užsidarymu kasdieniniuose rūpesčiuose, o tuo dvasiniu atvirumu, kuris žmogų veda į kitus žmones ir tuo pačiu į bendruomeninius rūpesčius. Tautinis mūsų nykimas visų pirma atspindi dvasinį mūsų nykimą (iš tikro tektų apraudoti ne lietuvybės blėsimą, o savo pačių žmogišką sunykimą). Todėl žadinti tautinę musų gyvybę visų pirma reikalauja žadinti dvasinę mūsų gyvybę.


5.
Šiam dvasinio bei tautinio žadinimo uždaviniui tarnauja ir mūsų žurnalas. Kūrybiškai reikšdami mūsų dvasinę ir tautinę gyvybę, savaime ją ir žadiname.

"Aidai" tarnauja šiam uždaviniui nuo savo pirmosios užuomazgos prieš 20 metų, kai dar karo metu dr. V. Bieliauskas 1944 m. Kalėdoms Muenchene išleido to vardo rotatorinį leidinį. Karui pasibaigus, nuo 1945 rudens spausdinti "Aidai" iš informacinio leidinio virto kultūros žurnalu. Po kurio laiko sustojus, žurnalą perėmė kitos rankos — leidimą J. Sakevičius, o redagavimą K. Bradūnas (nuo 1947 balandžio mėn.). Jiedu ir įtvirtino "Aidus" pagrindiniu Vokietijos meto kultūros žurnalu, reguliariai ėjusiu ligi pat emigracinės bangos 1949 m. Šiuo kritišku metu "Aidų" leidimą perėmė Tėvai Pranciškonai ir nuo 1950 m. pradžios perkėlė į JAV, kur juos ligi šiolei su kieta ryžtimi ir didele atsakomybe redagavo A. Vaičiulaitis. Paskutiniame žurnalo numeryje Tėvų Pranciškonų provinciolas T. L. Andriekus, O.F.M., jautriai priminė "Aidų" penkiolikos metų kelią šiame krašte ir gražiai Įvertino redaktoriaus A. Vaičiulaičio nuopelnus žurnalui.

20 metų nuo pirmosios "Aidų" užuomazgos ir 15 metų reguliaraus mėnesinio ėjimo JAV — lietuviškos spaudos sąlygose reikšminei skaičiai. Nė vienas kitas toks lietuvių kultūros žurnalas neištesėjo tiek metų ne tik išeivijoje, bet ir pačioje Lietuvoje (laisvą kultūrini gyvenimą sužlugdžius nepriklausomybės netekimui). Tačiau nesiruošiame šių datų jubilieiiškai švęsti, nes šiuo metu daugiau reikia rūpintis ne švenčių prabanga, o darbo tesėjimu. Nors ir yra teisės džiaugtis praeitimi, bet visų pirma akys krypsta ateitin.

Akys krypsta į ateitį su rūpesčiu, be de-fetistinių raudų, bet ir be iliuzinių vilčių. Visą laiką mūsų sąlygose nebuvo lengva redaguoti kultūros žurnalą. Juo toliau, juo šio darbo našta sunkės, o ne lengvės (tiesa, tik sunkus darbas ir yra tikrai įdomus!). Todėl ir netenka iš anksto nei daug ko žadėti, nei daug ko deklaruoti. Pati ateitis, virsdama dabartimi, liudys, kas kiek pasiseka ir kas kiek nepasiseka.

Pagrindinė šio žurnalo siekimų linkmė yra pakankamai išryškėjusi iš pačių jo puslapių. Tai ta pati dvasinė linkmė, kuriai Lietuvoje pagrindus dėjo "Židinys" ir "Naujoji Romuva". Tai atvirosios katalikybės dvasia, šiandien gaivalingai prasiveržusi pop. Jono XXIII sušaukto ir pop. Povilo VI tęsiamo Vatikano antrojo susirinkimo šviesa. Daug kam (ne tik iš pašalinių) daug kas iš šitojo susirinkimo dvasios, svarstymų ir nutarimų pasirodė kone sensaciškai nelaukta ir nauja. Tai teliudija, kiek mažai katalikybės vidinė gelmė buvo jaučiama ne tik pašalinių, bet ir daugelio pačių katalikų. Kas prasiveržė Vatikano antrajame susirinkime, iš tikrųjų jau seniai brendo daugelio kraštų katalikuose. Džiugu, kad šis naujas krikščioniškosios dvasios nušvitimas ir mūsų, lietuvių katalikų, neužtiko netikėtai ir nepasiruošus. Priešingai, daugelis tų idėjų, kurias šiandien vadiname ekumeninės dvasios balsu, daugiau ar ma!iau ryškiai jau gaivino "Židinio", "Naujosios Romuvos", "Aidų" ir kitos katalikiškosios SDaudos puslapius. Todėl ir daugeliui mūsų Vatikano antrojo susirinkimo dvasia yra ne nelaukta staigmena, o puoselėtas ilgesys. Juo labiau dabar esame žadinami vadovautis šia krikščioniškąja ekumenine dvasia.

Trimis principais išreiškiame šios dvasios linkmę:
a. atvirybė laikui, b. ištikimybė tiesai ir c. meilė žmogui.

Nėra istorijoje sprendimų visam laikui. Greičiau visą laiką kyla nauji uždaviniai, kurie reikalauja ir naujų sprendimų. Todėl ir reikia likti atviriems savo laikui — tiems klausimams, kurie iš mūsų reikalauja atitinkamo atsakymo. Nėra abstraktaus teisumo, tėra teisumas savo laiku. Tai lygiai galioja visoms gyvenimo sritims, kuriomis domėtis yra įsipareigojęs bendrojo pobūdžio kultūros žurnalas. Be abejo, mūsų domesiui visų pirma vadovaus lietuviškasis žvilgis. Bet drauge rūpinsimės, kad lietuviškasis žvilgis liktų atviras viskam, kas mūsų laiko žmogų neramina. Būti atviriems laikui — tai būti atviriems gyvenimui, visai jo Įtampai tarp praeities ir ateities. Ateitis ne iš kokių tolių ateina, o yra kuriama pačioje dabartyje. Savo ruožtu dabartis remiasi į praeities gelmę. Išblaškytiems nuo tautos kamieno istorinė sąmonė ypatingu būdu tampa tautinės sąmonės pagrindu. Jei kartais istorinis dėmesys susilaukia "archyvo" priekaišto, tai tik primena istorikams pasitempti — ir iš archyvų prabilti tuo, kas gyva.

Į visus laiko keliamus klausimus privalu eiti su pagrindiniu tiesos rūpesčiu. Krikščioniškojo tikėjimo nelygstamoji tiesa yra Kristaus dieviškasis apreiškimas. Šiuo apreiškimu remiasi ir krikščioniškoji žmogaus samprata. Išpažindami Kristų, neieškome kitų dievų. Tačiau tai nieku būdu nereiškia, kad turėtume išskirtinę pirmenybę ir tose pasaulietinėse srityse, kurios remiasi paties žmogaus įžvalga ir kūryba. Šiose srityse visi lygiai ir drauge ieškome tiesos. Niekas istorijoje neturi teisės jaustis tiesos savininkais. Istorijoje tiesa yra neišsemiamas uždavinys, o ne įsigyjama nuosavybė, nes  tiesa slypi ne sustingusiose formulėse,  o kūrybinėje gyvybėje. Laikydami istorinį tiesos ieškojimą lygiai visų bendru uždaviniu, tuo pačiu ir žurnalo puslapius laikome atvirus visiems.

Nesijausti tiesos savininkais — tai drauge nelaikyti savęs visada iš anksto teisiais. Tiesos ieškojimas vyksta skirtingų nusistatymų įtampoje. Natūralu skirtingus nusistatymus kritiškai vertinti. Bet neteisu skirtingus nusistatymus laikyti nusikaltimu. Kokia kur beiškiltų minties skirtybė, visur privalu išlaikyti žmogui pagarba. Nėra nieko lengvesnio, kaip, susitikus su skirtingu nusistatymu, impulsiškai šokti piktintis ir savo pasipiktinimą isteriškai išlieti pajuoka bei panieka. Tačiau nėra ir nieko pigesnio bei primityvesnio už tokią retorinę isteriją. Gali būti ja pasiekiama tam tikro momentinio įspūdžio, bet, deja, tik mažiausiai mąstančiuose ir todėl partizaniškiausiuose skaitytojuose. Kaip visur, taip ir spaudoj patosinė isterija liudija ne jautrumą, gilumą ar pažangumą, o tik primityvų storžieviškumą ar liguistą irzlumą. Jautrumas tiesai eina drauge su jautrumu žmogui. Kur nepajėgiama savojo nusistatymo ginti be priešingo nusistatymo žmonių niekinimo, ten neturima teisės kalbėti ir apie humanizmą ar liberalizmą. Minties kova gali būti aštri, bet visada ji privalo likti švari, nesuteršta pačių žmonių niekinimu. Nieko nepasiekiama kitų niekinimu, tik save pačius suniekinama.


6.

Visada pasiekiama mažiau, negu užsimojama. Visur tenka atsidaužti į tikrovės nepalenkiamybę. Bet, tai žinodami, žvelgiame ateitin ne su beprasmiškumo dejone, o su tikėjimo ryžtimi. Neskaičiuojame, kiek metų dar lemta mūrų žurnalui išlikti akademinio lygio mėnesiniu leidiniu. Bet tikime, kad kiekvieni metai bus prasmingi, kuriais aidės mūsų tautinės gyvybės kūrybinė ryžtis. Iliuzijos anksčiau ar vėliau turi žmogų nuvilti. Bet tikėjimas tuo, kas brangu, niekada negali nuvilti. Todėl ir vadovausimės šiuo nusistatymu:

Kai perdaug įsiliūliuojama iliuziniu raminimusi, tenka kreipti žvilgį į tikrovę. Kai perdaug nugrimstama defetistinėse aimanose, tenka žvilgį kreipti į idealus. Kas nesibaimina tikrovės, likdamas ištikimas tam, kas brangu, tas gali ir ateitin žvelgti be baimės. Ateitis bus tokia, kokios būsime verti. O kai ši ateitis bus jau virtusi praeitimi, istorija liudys, kas iš tiesų buvome — ką tik šnekėjome ir kuo iš tiesų gyvenome.