"VIENŲ VIENI" LAISVĖS KOVOJE |
N. E. Sūduvis, VIENŲ VIENI. Dvidešimt penkerių metų rezistencijoje. Čikaga, 1964 m. Į Laisvę Fondo Lietuviškai Kultūrai Ugdyti leidinys nr. 5. Iliustracijos ir aplankas Pauliaus Jurkaus. 422 psl. Kaina 4 dol. Pačioje 1964 m. pabaigoje Į Laisvę Fondas lietuviškai visuomenei atidavė gražią kalėdinę dovaną, Sūduvio knygą Vieny vieni. Didesnioji knygos teksto dalis yra atkarpoje perėjusi per "Darbininko" laikraštį, o taip pat 1964 m. išleista vokiškai (Allein, Ganz Allein). Taigi knygos medžiaga ne nauja. Tačiau tai nė kiek nenumažina jos vertės. Reikia dėkoti ir autoriui ir Į Laisvę Fondui už studiją knygos forma. Vienų vieni — tai inspiracinė rezistencijos istorija. Autorius sako, kad knyga neturi "pretenzijų būti istorija Lietuvos okupacijų laikotarpio". Savo vaidmenį autorius supranta kaip ryšininko "tarp laisvojo skaitytojo ir gyvosios Lietuvos", tarp naujos generacijos lietuvio ir okupantui besipriešinančios tautos. Todėl knyga, paties autoriaus pasirinkimu, ir nėra formalinė istorija, sistemingai nušviečianti visus vykusio veiksmo aspektus. Autorius nesiima pilnos atsakomybės už visus rezistencijos kovos faktus — jų vieni yra sunku patikrinti, o kiti gali būti buvę netiksliai atpasakoti. Tačiau, nors knyga nėra visapusė istorija, rašyta universitetinės metodikos pagrindais, tai nereiškia, kad knygoje nėra istorijos, jeigu istoriją suprantame realios praeities atkūrimu. Antinacinę ir antibolševikinę kovą autoriui yra pasisekę atkurti daugely vietų net giliai dramatinėj realybėj, įspūdingai atidengiant jei ne visus faktus, tai dvasią, atmosferą, konfliktą, kaip tai dažnokai pasiseka romanų autoriams. Į faktinę, kad ir ne smulkmenišką, realybę atremta, tokia istorija yra tikroviškesnė nei kitoji, kurioj rasime faktų faktelių kompiliaciją, bet kurios faktuose pražūva veiksmas ir konfliktas. Iš tikrųjų, ar žmogaus ir tautos istorija iš esmės ir nėra konfliktas? Autorius atsako ir į šitą klausimą. Jam rašomoji rezistencijos istorija — tai valių konflikto istorija. Taigi autorius turi ir savitą istorijos filosofiją; jinai idealistinė; jam istorija — scena, kurioje grumiasi dvasinės galios ir egzistencinės — sakytumei, tikrąja filosofine prasme — jėgos, kurios gyvenimo konfliktą ir tragediją gali pakelti tik aukščiausia žmogaus valios įtampa. Nevalingi, gyvenimą su prisitaikymu sutinką žmonės yra autoriui mažesni nei anieji, kuriuose visas abejones užgniaužia valingas veiksmas. Autoriaus herojus, kurį jis iškelia įvairiais pavidalais ir rodo įvairiomis pavardėmis atgimstantį — tai valingo veiksmo žmogus. Tik toks žmogus yra rezistentas. Kartais susidaro įspūdis, kad Sūduvis šiuo nusakymu nori išsemti ir aplamai žmogaus kaip tokio esmę. Šitokio istorinio lietuvio pavidalo atradime ir glūdi knygos stiprybė. Tai yra gija, raudonasis siūlas, kuris skaitytoją veda iš puslapio į puslapį ieškoti naujų lietuvioherojaus apsireiškimų, kuris padaro veikalą dvasinepsichologine lietuviškosios rezistencijos istorija arba, kaip pradžioje užsiminėme, inspiracinė istorija. Tai patvirtina ir paties veikalo planas. Šešiose knygos dalyse randame apžvelgtą rezistenciją prieš caristinę Rusiją, rezistenciją prieš Sovietų Sąjungą pirmosios okupacijos metais (194041) ir sukilimą, pogrindžio kovą prieš nacius (194144), pasyviąją rezistenciją okupuotoje Lietuvoje ir vėliau kovą už rezistencijos dvasios išlaikymą emigracijoje, o taip pat ir pastangas atkreipti Vakarų dėmesį į Lietuvos tragediją. Baigiamajame straipsny interpretuojama, kodėl Lietuvos rezistencija iki šiol neatsiekė Lietuvos laisvės, nors kitų kraštų rezistencijos sąjūdžiai buvo laimingesni. Galima būtų tvirtinti, kad šioje knygoje įrišta ne viena, bet kelios knygos. Akademinis istorikas, pavyzdžiui, šeštąjį skyrių, svarstantį rezistencinį idealizmą ir laisvinimo darbą tremty, visai išleistų. Tačiau Vienų vieni tasis skyrius sudaro integralinę knygos dalį, nes Sūduvio knyga duoda ne tik rezistencijos istoriją, bet ir rezistencijos filosofiją. Jinai yra tautinė idealistinė, kaip ir pats valingasis rezistencijos herojus. Autorius nesvarsto, ar rezistencijos metodai buvo tinkami ar netinkami, sėkmingi ar ne, kaip savo metu "Santarvėje" yra svarstę prof. St. Žymantas ir kitose vietose eilė kitų mūsų rašto, politikos ir rezistencijos žmonių. Autorius priima įvykius, kaip jie buvo; jis ieško rezistencinių deimančiukų, prieš kuriuos išnyksta oportunistai ir pasmerktais tampa išdavikiškieji tipai, kaip Albinas Markulis, autoriui to pasmerkimo ir nebetariant. Ir dabar autoriui rūpi išlaikyti herojinė tos rezistencijos interpretacija (psl. 11), ją priešpastatant kitoms, taip pat ir grožinėje literatūroje pasirodžiusioms interpretacijoms. Sūduvio medžiaga surinkta iš trijų labai įdomių šaltinių, ypač dviejų pirmųjų. Tai jo paties užrašai (iš 1945 m.) apie nacių rezistenciją ir partizanų vado Juozo Lukšos dar niekur neskelbti užrašai. Tretysis labiau konvencinis šaltinis apima mūsiškėje spaudoje, ypač "Į Laisvę" žurnale pasirodžiusius įvairius straipsnius, memuarus ir pan., o taip pat sovietinę literatūrą ir laikraščius (daugiausia padėčiai okupuotoje Lietuvoje nušviesti). Šaltiniai nevienodi. Autorius labiausiai baiminasi dėl straipsnių naudojimo; tuos straipsnius jis cituoja ilgomis ištraukomis. Nors jie šiek tiek ir vargina skaitytoją, bet taip juos vartodamas autorius išlaikė nepaprastą minties tęstinumą. Praktiškai tik skliausteliuose duodamos autorių pavardės etc. tąją mintį tepertraukia. Tačiau lieka įspūdis, kad visa tai ir pats Sūduvis būtų galėjęs papasakoti, nes jis cituojamais straipsniais ne tiek remiasi, kiek jais naudojasi, kaip memuarinis istorijos rašytojas (pvz. Churchillis). Pirmieji du šaltiniai perspausdintini atskirai. Lukšos užrašai turėtų būti nepaprastai vertingi; mums duodama, taip sakant, jų tik palaižyti, pasiskonėti. Užrašai apie vokiečių okupaciją išsiskiria iš kitų savo aštrumu: tai vaizdas okupacijos, kaip ji buvo matoma rezistencijos akimis. Tai laiko (1945 metų) dokumentas. Iš perspektyvos tos okupacijos vaizdas įgauna kiek kitas spalvas. Išvadose autorius randa, kad Lietuvos rezistencijos pasisekimą neįmanomu padarė keli veiksniai: visų pirma, Lietuvos likimą nulėmė jos nedėkinga geopolitinė padėtis: dviejų galybių kaimynija; antra, Lietuvos reikalą ir Lietuvos rezistenciją užmiršti padėjo pokariniai psichologiniai Vakarų nusiteikimai, labai palankūs sovietams, kuriuos autorius laiko sovietinės propagandos padaru; trečia, Atlanto Chartos principų išdavimas; už tai taip pat Vakarai atsakingi. Prieš šiuos veiksnius, autorius mano, idealistinė rezistencija negalėjo laimėti, nors ji negalėjo ir nesipriešinti, kad ir žinodama, kiek tie veiksniai jai buvo nepalankūs. Priešintis ją vertė moralinisidealistinis imperatyvas. Autorius įsitikinęs, kad tas pats motyvas turi taip pat įpareigoti emigraciją ir jos jaunąją kartą. Sūduvis galvoja, kad, r.ors šiek tiek ir apgadinta (autoriaus vadinamojo "pragmatizmo"), toji karta nėra sugedusi, kaip kai ks„s laikraščiuose tvirtino, ypač prieš paskutiniuosius JAV rinkimus. Nors ir kitokiais metodais, autorius galvoja, toji karta kovos dėl Lietuvos laisvės (psl. 361). Šią knygą reikia įsigyti ir perskaityti kiekvienam. Nors autorius ir mano, kad diduma knygos faktų pažįstama Lietuvoje mokslus ėjusiai kartai, tačiau tikrai tik nedidelei jos daliai. Svetur besiauklėjusiai kartai jie mažai težinomi. Yra vietų apskritai gerokai naujų visiems. Jaunesnieji skaitytojai gal tik pasiges daugiau formalinės dokumentacijos, nepasitenkindami užrašine ar memuarine. Galima bus ginčytis dėl kai kurių vertinimų ar interpretacijų; gal bus pasigesta platesnio kai kurių labai svarbių momentų nušvietimo (pvz. Laikinosios Vyriausybės pažiūros ir veiklos Lietuvos žydų klausimu 1941 m.), tačiau su šia knyga ginčytis galima maždaug tiek,kiek su Churchillio rašytąja Antrojo pasaulinio karo istorija. Kitaip tariant, ją reikia priimti kaip ji yra — kaip idealistinę rezistencijos interpretaciją, kuri duoda stiprybės dabarties lietuviui. Su knyga galinėtis reikštų kelti klausimus del sūduviškos istorijos kaip valių konflikto ir rezistencijos kaip to konflikto tauriausios apraiškos sampratų, o taip pat dėl Vakarų vaidmens įvertinimo. |