KALTES SĄVOKA PSICHINIO SUTRIKIMO SAMPRATOJE Spausdinti
Jei kai kuriose moderniosios psichologijos šakose kaltės termino ir būtų vengiama, tai anormalinės psichologijos, psichopatologijos srityje ši sąvoka niekados nebuvo svetima. Iš tiesų kone kiekvienoje psichopatologijos teorijoje kaltės sąvoka yra viena iš centrinių, jei ne pati centrinė. Peržvelkime kaltės sąvokos vietą bent keliose psichinio sutrikimo sampratose.

Centrinę vietą kaltei psichopatologijos sampratoje skiria ir Freudas. Freudas pastebėjo, kad (su tam tikromis mažomis išimtimis) kiekvienas psichiškai sutrikęs žmogus išgyvena gilų kaltės pajautimą. Kaltės išgyvenimo momentas Freudo psichologijoje yra iš tiesų daug svarbesnis, negu taip plačiai išgarsintas libido, t. y. seksualinės stumties momentas. Libido teorijos šiandien niekas rimtai neima, išskyrus keletą šimtų Freudo praktikos aklų pasekėjų, vadinamų ortodoksinių psichoanalitikų. Bet kaip retas rimtai besilaiko libido teorijos, taip niekas rimtai neabejoja represijos sąvokos naudingumu. O represija kaip tik yra niekas kita, kaip kaltės išsąmoninimas, t. y. neprisipažinimas tų savo jausmų, tendencijų ar tų savo veiksmų, dėl kurių žmogus jaustųsi kaltas, jei prisipažintų, ir dėl kurių jam grėstų vienokia ar kitokia bausmė. Todėl nesunku suprasti, kaip Freudas priėjo išvados, kad psichopatologiniu požiūriu didžiausia blogybė yra kaip tik kaltės jausmas. Jei žmogui nereikėtų baimintis bausmės ir vengti kaltės prikergimo, jis neišsižadėtų tų jausmų, kurių išsižada, neuždarytų geležinių vartų sąmonėn tiems palinkimams, norams, kuriuos iš sąmonės išstumia. Tada jis būtų nesupančiotas, organiškai sveikas, galis pilnai ir laisvai funkcionuoti. Žmogus serga ne dėl to, ką jis padarė, bet dėl to, ko jis nepadarė, t. y. ko jis nori, bet negali, sau neleidžia padaryti. Kodėl neleidžia? Todėl, kad traumatinių išgyvenimų yra pribaugintas, civilizuotojo pasaulio įbaimintas; todėl, kad jam tuo būdu yra prikergtas neatlaidusis cenzorius —superego. Psichinis sutrikimas — tai superego, tos nesąmoningos pseudosąžinės tironija. Ir todėl psichoterapijos paskirtis tą tironiją panaikinti, cenzoriaus varžtus atleisti, kaltės jausmą ir bausmės baimę išdildyti. Psichoanalizės, kaip terapijos, esminė programa yra išsiaiškinti, kas bloga yra man, pacientui, nutikę, ir, šitai supratus, išsivaduoti iš jausmo, kad dėl to, kas nutiko, esu kaltas aš.

Šita kaltės samprata visu Freudo autoritetu ir įtaka vienaip ar antraip atsispindi kone kiekvienoje pofreudinės eros psichopatologijos ar psichoterapijos sistemoje. Tiek senųjų Freudo mokinių, tiek neofreudininkų, tiek ir tokių naujovininkų, kaip Carl Rogers, žmogus yra vaizduojamas kaip užguitas padaras, kuriam yra nutikę prasti dalykai. Iš paviršiaus toks Carl Rogers (Counseling and psychotherapy, Boston, 1942; Clientcentered psychotherapy, Boston, 1951) atrodo visiškai antitetiškas Freudui: kiek Freudas domisi subiekto praeitimi, tiek Rogers — dabartimi; kiek Freudui terapijos sėkmingumas priklauso nuo išsiaiškinimo, interpretacijos, tiek Rogersui interpretacija yra didžiausias terapijos pažangos stabdys. Bet esmiškai terapeutinė politika ta pati — atimti žmogui kaltės naštą, kad jis galėtų visą save pažinti ir pripažinti. Rogerso žmogus pagrinde yra lygiai toks geras, kaip ir Freudo, ir jo visi veiksmai geri; jį sugadina tik išorinis pasaulis, kuris priverčia jį elgtis kitaiD, negu jam pačiam natūraliai norėtųsi. Užtat Rogers ir prirašo receptą — nesmerk, necenzūruok, neteisk, nevaržyk, ir tada tavo pacientas patsai išgis, išspręs savo problemas.

Bendra psichiatrijos praktika ir aplamai apsišvietusiųių sluoksnių nusistatymas kaltės reikalu šiandien yra kaip tik šitokių pažiūrų įtakoie: patsai žmogus nieko nedėtas; psichinė liga iam nutinka arba nenutinka, kaip skarlatina ar koios susilaužymas. Žinoma, bendro gerbūvio atžvilgiu šitokia pažiūra kur kas išganingesnė negu senoii. kuri psichiškai sutrikusiam žmogui automatiškai prisegdavo socialinio nusikaltėlio stigmą. Tačiau bėda, kad besąlyginis jausmų ir polinkių išlaisvinimas iš superego ar bent kokios nors savicenzūros yra ne tik neįmanomas dalykas (nebent teorinėje utopijoje), bet netgi ir nepageidautinas dalykas. Šiandien neįsivaizduojama jokia socialinė santvarka, kuri nesiremtų individo atsakomybe, taigi individo savęs cenzūra, savęs kontrole, tuo pačiu taigi ir individo kaltės prisiėmimu. Santvarka, kurioje niekas niekada neprisipažįsta kaltas, nebūtų santvarka, bet netvarka.

Tai viena bėda — tokia kaltės samprata yra nerealistiška. Antra bėda — tokia samprata paremta terapija yra neefektyvi. Psichoanalitikus praktika nė nepretenduoja esanti efektyvi daugumos psichinių sutrikimų atvejais; psichoanalizės klientai turi būti gabūs, neperseni neurotikai, kurių simptomus žmonės toleruoja, kurie sugeba reguliariai per keletą metų pas terapeutą lankytis ir kurių aplinkos sąlygos esti pakenčiamos. Bet net ir su šitokia atrinkta klientūra terapijos rezultatai toli gražu nėra aiškūs: nėra jokių duomenų, kurie įtikinančiai parodytų, kad tie klientai, kuriuos pasiseka "išgydyti", patys per tą laiką nebūtų išgiję. Jei nuo kaltės jausmo atpalaidavimas yra raktas į psichinę sveikatą, tai psichoanalitinė terapija tokio atpalaidavimo misijoje savo uždavinio nepasiekia.

Trečioji bėda yra grynai empirinė. Jei kaltės jausmas priklauso nuo superego griežtumo, o šis nuo griežtumo ir neatlaidumo aplinkos, kurioje vystomasi, tai superego, taigi ir kaltės jausmas, būtų stipriausias pas tuos, kurie išauga ypač griežtoje aplinkoje. Bet taip nėra, ir tai pripažįsta pats Freudas.

Šitokias psichoanalizės ir jai giminingų sistemų problemas sutikus, regis, savaime peršasi gerokai priešinga formulacija. Kodėl kaltės jausmas toks atsparus? Kodėl jis veikiai neišdyla net tiesioginių pastangų akivaizdoje? Kodėl pagaliau sąžinės graužimas sutinkamas ir ten, kur, rodos, auklėjimas nebuvo geležinis, o atlaidus ar netgi viską leidžiantis? Gal būt todėl, kad žmogus iš tikrųjų yra kaltas! Iš tiesų, bergždžia pastanga kaltės jausmą dildyti, jei žmogus gali būti ir yra iš tikrųjų kaltas. Prileidžiant tikrosios kaltės galimybę, nesunku suprasti, kad ir atlaidus superego gali žmogų persekioti atšiauriai, jei pati kaltė didelė. Dideliam kaltės jausmui nereikia žiaurios sąžinės, o tereikia paprastos sąžinės ir didelės kaltės.

Prieš šitokią formulacija, žinoma, šiauštųsi visa modernioji psichiatrija. Vos išvadavome vargšą psichinį ligonį iš geležinių pančių ir rykščių, o štai vėl prieš tribunolą statysime! Ar tai ne senoji demonizmo ir "Dievo rykštės" teorija? Nenuostabu, kad kai kurių psichologų (pvz. A. T. Boiseno, W. Stekelio) šita kryptimi keliama mintis tik dabar plačiau pastebėta, po ilgų metų ignoravimo.

Kai kurioms mintims turi pribręsti laikas. Regis, šiandien laikas pribrendo ir tikrosios kaltės, ne kaltės jausmo, sąvokai. Nors literatūroje dar ne taip gausiai tai sutinkama, psichoterapinėje praktikoje apie tai kasmet plačiau ir daugiau kalbama. Trumpai peržvelkime, kodėl taip atsitiko.

Tikrosios kaltės minties pribrendimui rastume bent trejetą šaltinių. Pirmiausia — tai psichologijos praktikų, psichoterapeutų, domėjimasis egzistencine filosofija. Kiekvienas klientas, neurotikas, pas psichoterapeutą ateina su esmiškai tuo pačiu skundu ir tuo pačiu klausimu, būtent: "man persunku gyventi; padėk man gyventi lengviau; padėk suprasti, kokia reikšmė sunkiai gyventi". Kokia bebūtų konkreti gyvenimo problema, šitai yra kiekvieno psichoterapeuto pagalbos ieškančiojo pagrindinis skundas ir prašymas. Psichoanalizės skelbiamas etinis neutralumas dargi klausimą sunkina: jei visa, ką darau, nėra nei bloga, nei gera, — tai ką iš viso gyvenimas reiškia? Kokia prasmė bet kokios, kad ir mažiausios, pastangos? Jei nesu atsakingas už tai, ką darau, tai kas atsakingas, ir kas tuomet esu aš? Egzistencijos filosofija kaip tik šiuos klausimus kelia, ir todėl suprantama, kad svari psichoterapeutų dalis ja domisi, nes tuos klausimus iiems kasdien stato jų klientai. Egzistencializmo atsakymai intriguoja jau pačiu priešiškumu Freudui. Freudo pozicija žmogui paneigia bet koki pasirinkimą, o egzistencialistai pabrėžia pati svarbiausia pasirinkimą — būti ar nebūti. Freudas pabrėžė nesąmoningumą, egzistencialistai — kain tik sąmoningumą. Pagaliau, ir tai svarbiausia, Freudui yra visiškai svetima žmogaus atsakomybės dėl veiksmo idėja, o egzistencialistu mintis yra ta, kad atsakomybė už veiksmą kaip tik ir duoda žmogui savęs, kaip individo, pajautimą. Psichoterapeutai egzistencialistai laiko neurotiku ta, kuris veiksmo laisvės akivaizdoj kapituliuoja, nuo laisvės ir atsakomybės bėga ir tuo pačiu praranda savo egzistencijos platumą.

Lengva yra matyti, kad egzistencializmo sąvokos — pasirinkimo laisvė, savo būties sprendimas, gyvenimo reikšmė, atsakomybė — įteisina ir tikrosios kaltės sąvoką. Kaltas ne tik tas, kuris pasirenka blogai, bet kaltas ir tas, kuris nesirenka, neprisiima atsakomybės, nes jis tuo siaurina savo būtį.

Antrasis akstinas įteisinti psichopatologijoie tikrosios kaltės sąvoką įdomiai ir gana nelauktai ateina iš bendrosios psichiatrijos sluoksnių. Psichiatrija, kaip medicinos šaka, pagal mediciniškąja tradiciją, siekia psichines ligas suklasifikuoti. Sakoma šitaip: jei negalime klasifikuoti, negalime diagnozuoti, o jei negalime diagnozuoti, negalime gydyti. Šimto metu pastangos psichines ligas suklasifikuoti nedavė nieko gero, o tik sukūrė visą eilę labai prastų, painių ir etimologiškai klaidinančių terminų, pvz. šizofrenija, psichastenija, neurastenija ir t.t. Kai kam dabar jau ateina šviesi mintis, kad psichiniu ligų klasifikacija ir jų diagnostika yra bergždžia pastanga dėl to, kad psichinė liga nėra jokia liga. Kiek ligos terminas buvo išganingas anais Pinelio ir Esquirolio laikais, kai psichiškai sutrikę žmonės buvo traktuojami kaip nusikaltėliai ir apsėstieji, tiek tas terminas dabar yra teoriškai naivus ir todėl stabdąs pažangą pačio psichinio sutrikimo supratimo. Šitą mintį ypač stipriai iškėlė T. Szasz, psichiatrijos profesorius Syracuse universitete (The myth of mental illness, American Psychologist, 1960, psl. 113118; The uses of naming and the origin of the myth of mental illness, ten pat, 1961, psl. 5965). Kas aplamai vadinama psichine liga, jo nuomone, nėra jokia liga. Tos organinės ligos, kurios pasireiškia psichiniais simptomais (nervų sistemos sifilis, arteriosklerozė ir kt.) nėra psichinės, o smegenų ligos. Juk nelaikome psichiniu ligoniu to, kuris dėl aukštos temoeratūr°s kliedi, nors kliedėjimas yra psichiškas simptomas. Sukergti šitas ligas su tais psichiniais kompleksais, kurie iškyla iš žmogaus nesugebėiimo efektyviai, taikliai, atsakingai elgtis, neradus tinkamų atsakymų i gyvenimo statomas problemas — tai sukergti du visiškai nieko bendro neturinčius dalykus. Ligos turinvs yra tai. kas žmogui atsitinka, o psichinio sutrikimo turinvs yra tai, ką žmogus daro. veikia. Kai ligos žymė, simptomas, nieko bendro neturi su socialine aplinka (krauiavimas vra krauiavimas. nesvarbu, kas ką apie tai galvotu), tai žmogaus elgsena gali būti ar nebūti psichinio sutrikimo žymė: priklauso kaip tik nuo to, kokia tos elgsenos vertė, reikšmė. Szasz siūlo vietoj psichinės ligos termino psichini sutrikimą vadinti stačiai nvvenimo problemomis. Kaip jis pabrėžia, žmonių santykiavimas yra iš esmės painus ir pilnas sunkumu dalykas, o psichinis sutrikimas — tai išraiška žmogaus nesėkmingos kovos ieškant būdų, kaip gyventi. Kada ji nesėkminga? Kai būdai gyventi yra neteisingi, beverčiai. Taigi psichinis sutrikimas niekas kita. kaip prasta elgsena, t. y. neteisinga, netaikli, netaupi, nesaugi, nedrąsi. Szasz šitaip sako: "ne psichinė sveikata garantuoja, kad žmogus darys teisingus ir saugiu* pasirinkimus vesdamas savo gyvenimą, bet kaip tik priešingai: teisingi ir saugūs pasirinkimai sudaro psichinę sveikatą. Kad žmogus būtų sveikas, iis turi turėti drąsos ir taurumo nekovoti gyvenimo kovų netikruose frontuose, ieškodamas išeičių iš tų problemų, kurias sau pasistato vietoje tikrųių, pavyzdžiui, užuot veidu veidan stojęs prieš vedybinio konflikto problemą, kovodamas su skilvio actu ar chronišku nuovargiu".

Galime matyti, kad įvedimas tokių etinių ar pusiauetinių sąvokų, kaip taurumas, teisingumas, tiesumas, drąsa, yra apkaltinimas psichiškai sutrikusio, nes pagal patį psichinio sutrikimo apibrėžimą — tai žmogus nedrąsus, neteisingas, netiesus, netaurus. Szasz tiesiog šitokio apkaltinimo psichiškai sutrikusiam dar nesurašo. Bet kaip tik tokį apkaltinimą surašo O. Hobart Mowrer, Illinois universiteto psichologijos profesorius (The crisis in psychiatry and religion, New York, 1961; The new group therapv. Princeton, 1963). Jis skelbia psichoanalizei atvirą karą ir nurodo, kad norom ar nenorom gyvenime disponuojame vertybėmis ir kiekvieną žmogaus elgesį laikome blogu ar geru. Iš kur plaukia blogio ir gėrio normos, Mowreriui iš esmės nesvarbu: pakanka prileisti, kad jos yra. O kadangi jos yra. yra ir atsakomybė ir asmeniška kaltė. Psichiškai suiręs žmogus yra kankinamas ne kaltės jausmo, o tikros kaltės. Neurozės šaknys kaip tik ir esą neišspręstoje asmeniškoje kaltėje: žmonės esą neatsakingi ir nepatikimi ne todėl, kad jie serga; priešingai, jie serga — serga savęs ir gyvenimo neapykanta — kaip tik todėl, M d jie neteisingi, nepatikimi, išsivertėliai, netikri. Vienintelis būdas išgyti vra nustoti būti neatsakingam, o vienintelis būdas nustoti būti neatsakingam yra pradėti būti atsakingam — teisingam, sukalbamam, moraliam, patikimam. Kad žmogus jaustųsi geriau, jis turi būti geresnis. Jis turi visų pirma prisipažinti esąs kaltas, ir paskiau, kokia kaltė bebūtų, ją atitaisyti.

Ar tad kiekvienas nusidėjėlis yra psichiškai sutrikęs? Mowreris atsako — toli gražu ne. Kiekvienas sutrikęs esąs nusidėjėlis, bet nebūtinai antraip. Pirma, dėl to, kad kurį laiką, kol žmogus sugeba savo nusikaltimą nuo savęs ir nuo kitų pridengti, jis gali funkcionuoti ir neblogiausiai Tačiau, ilgainiui, kadangi uždengimui vieno nusikaltimo reikalingas kitas ir taip toliau, ateina laikas, kai baimė būti sugautam lieka visą psichiką dominuojąs veiksnys — tada jau ir galima žmogų charakterizuoti psichiškai sutrikusiu. Antra — reikia, kad žmogus būtų bent minimaliai padorus, kad jis galėtų būti sutrikęs, įvairūs chroniški nusikaltėliai, taigi ir psichopatai. .soci"patai, esą tokie kaip tik dėl to, kad jie netari išsivysčiusios sąžinės. Su jais kita bėda: kokia, Mowreris nesako.

Kai kurias savo tezes Mowreris gerai dokumentavo, bet kitos jo tezės paremtos gal tik misijonierišku karščiu, ir čia jis sutinka sunkumų. Jo paties žodžiais: "Yra duomenų, kad žmonės radikaliai nepasikeičia tol, kol neprisipažįsta nusikaltę, bet taip pat žinome, kaip sunku žmogui kaltę prisipažinti, nebent jis jau yra pasikeitęs". Vadinasi, žmogus, ligi šiol kaltės prisipažinimo vengęs, dabar ją prisiima, atitaiso ir pasveiksta — bet koks pasikeitimas, kame ir kur įvyksta, kad jis pagaliau kaltę prisiimtų?

Kaltės sąvokos raidos apžvalga, kokią ją čia bandėme nubrėžti, be abejo, nepilna: čia tik norėjome parodyti, koks svarbus bet kokiai psichinio sutrikimo sampratai yra klausimas: pats žmogus kaltas ar ne, kad psichiškai sutrikęs? Vieni atsakytų: nekaltas, antri — kaltas. Vienu požiūriu psichiškai sutrikęs yra sąižnės žudomas; kitu — jis kaip tik yra sąžinės žudikas. Vienu požiūriu psichiškai sutrikęs yra socialinės aplinkos auka; kitu — tos aplinkos ardytojas. Ar įmanoma kokia nors šitų pažiūrų sintezė?



Visų pirma manytume, kad tikrosios kaltės sąvokos įvedimas psichinio sutrikimo sampraton yra psichopatologijos brendimo ženklas ir neišvengiama pažangos pasėka. Brendimo ženklas dėl to, kad pagaliau nebebijomą "Dievo rykštės" teorijos baubo; išvadavę psichiškai sutrikusį iš bepročio stigmos, jau išdrįstame jį ir pakaltinti, nebūkštaudami būsią apšaukti inkvizitoriais. Bet dar svarbiau pažymėti yra tai, kad tikrosios kaltės sąvoka psichopatologijon neišvengiamai ateina su psichologinio nenormalumo apibrėžimu kaip kiekybinės sąvokos. Retai jau modernioje psichopatologijos literatūroje užtinkame psichinio sutrikimo aiškinimą, kuris skirtų normalų prisitaikymą ir psichiškai sutrikusio prisitaikymą kaip skirtingos rūšies vyksmus, kokybiškai skirtingus procesus. Laikoma, kad tėra kiekybinis skirtumas, nes ir normaliausias žmogus kartais pasielgia neracionaliai, netiksliai, sau ir kitam pakenkdamas. O jei visus matuojame tuo pačiu matu, tai visiems ipso f acto taikome tas pačias gyvenimo taisykles. Viena iš jų kaip tik ir yra tikrosios kaltės taisyklė. Taigi, nebent norime laikytis absurdo, kad niekas už nieką nekaltas, turime neišvengiamai prieiti minties, kad ir psichiškai sutrikęs gali būti kaltas už jausmus, kurie jį kankina, už konfliktus, kuriuose įklimpsta.

Sakydami, kad tikroji kaltė yra viena iš gyvenimo taisyklių, jokiu būdu neimplikuojame nei teologinės, nei net natūraliosios etikos normų, o grynai empirinę normą, būtent: mūsų patirtyje visi Įvykiai yra sąlygoti. Normaliame gyvenime mes šitai priimame kaip savaime aiškų dalyką. Nesigailim to normalaus piliečio, kuris skųstųsi, kad nori būti kitoj gatvės pusėj, bet nenori eiti skersai — pats kaltas. Pakaltiname ir tą, kuris nesimoko ir neišlaiko egzamino, ar meluoja ir nori būti laikomas teisiu, ar valg sočiai ir dažnai, o nori būti lieknas. Kontradikcija tarp noro ir pastangos, tarp siekio ir sąlygos išpildymo yra kaip tik viena iš ryškiausių psichinio sutrikimo žymių. Šita prasme ir tikrosios kaltės sąvoka yra taikli ir naudinga. Siekimas nepriklausomybės be atsakomybės, meilės be aukos, pagyrimo be užsitarnavimo, poilsio be darbo yra bergždžias daiktas; ir žmogus, kuris šitokio bergždžio siekimo pasėkoje lieka be nepriklausomybės, nemylimas, negiriamas, be poilsio — taigi psichiškai sutrikęs žmogus — gali iš tiesų būti laikomas kaltas, kad neužsitarnavo, kad nedirbo, kad nesiaukojo, kad vengė atsakomybės. Ir tokio žmogaus pasveikimo sąlyga gal kaip tik yra pripažinimas tokios elgsenos bergždumo, prisipažinimas savo elgsenos prieštaringumo, tuštumo, kvailumo, nenuoseklumo — taigi prisipažinimas kaltės negyvenus gerai.

Bet kaip tada su ta Mowrerio problema: sveikas žmogus savo kaltes prisiima, jas atitaiso, todėl sveikas; sutrikęs kaltės ir atsakomybės neprisiima, todėl nesveikas; kad pasveiktų jis turi kaltes prisiimti; reiškia, kad pasveiktų, jis turi būti sveikas.

Šitoje problemoje ir ryškėja reikalas sintezės tarp to požiūrio, kuris laiko sutrikusį kaltu, ir požiūrio, kuris sutrikusį laiko nieko nedėtu, neatsakingu. Kaip negyvenimiška ir nenuoseklu psichiškai sutrikusiam taikyti iš esmės kitokias gyvenimo taisykles, negu sveikajam — t. y. ji visais atvejais išteisinti, taip nerealu žmogų laikyti atsakingu ir kaltu už kiekvieną neefektyvų, netikslų, prasta veiksmą. Kaltas, be abejo, tas, kuris nori būti kitoj gatvės pusėj, ir gali eiti skersai, o neina ir verkia. Kitaip yra su tuo, kuris neturi koju. Kaip yra faktas, kad kai kuriuose veiksmuose žmogus yra laisvas apsispręsti, pasirinkti, taip yra faktas, kad kai kuriuose veiksmuose iis neturi jokio pasirinkimo ir iokios laisvės. Todėl ir kaltu žmogus gali būti laikomas tol, kol jis pali laisvai pasirinkti, taigi — kol jis turi sąlygas savo veiksmus apspręsti. Ir nors tai atrodytų sau prieštaravimas, vis dėlto reikia prileisti dar tai. kad ne vien sąlygos, bet pats žmogus, laisvu pasirinkimu, gali pasirinkti būti nelaisvas. Pvz. žmogus laisvas gerti ar negerti, bet jau nelaisvas, jei nusigėrės, daryti ar nedaryti to ar kito veiksmo. Panašia prasme galime suprasti ir kalte psichinio sutrikimo procese. Nėra prieštaravimo sakyti, jog žmogus kaltas, kad sutriko, bet nebekaltas, kad yra ir lieka sutrikęs.

Glaudžiai su tuo siejasi ir atsakymas i klausimą: kodėl ne kiekvienas kaltininkas sutrinka? Būtent — sutrikimas yra ne tiesioginė kaltės pasėka, o išsikaltinimo pasėka. Ir labai prastai pasielgęs žmogus savo sukurtose ribose ir aplinkybėse gali toliau elgtis nuosekliai, tiksliai ir efektyviai (taigi nebūti sutrikęs), jei jis, kaltės vengdamas, neiškreipia, "nepertaiso" realybės. Pavyzdžiui tokia situacija: žmogus plėšia banką, bet neplanuoja ko nors nužudyti. Pasitaiko sargas, kurį nužudo. Kol plėšikas prisipažįsta, kad nužudė dėl pinigo ar dėl baimės būti pagautas, tol jis gali elgtis nuosekliai — slėptis, važiuoti į kitą kraštą ar gal pasiduoti policijai. Bet jei jis nužudymo kaltės neprisiima ir sąžinės palengvinimui sukuria fantaziją, kurioje sargas padaromas komunistu ir jo nudėjimas — geru darbu, tada kaltininko elgsena nebegali būti reali, tiksli, efektyvi.

Kokia tada išeitis tam, kuris yra save apgavės? Koks kelias iš užburtojo rato: neprisipažines kaltu nepasikeičia, bet nepasikeitęs neprisinažista? Manytume, kad tam tikro laispnio sutrikimuose žmogus iš tikrųjų nebegali prisipažinti kaltas ar klydęs, kol jam nėra sukuriama tokia aplinka, kurioje negresia vienkartinė ir staigi gvvenimo bausmė, atsiskaitymas. Vienas šizofrenikas. plačiai aprašęs savo išgyvenimus, ta liga anibrėžia kaip neapsakoma baime būti ištiktam kaltės vietoje. Šitokios baimės akivaizdoje gal ir nebėra laisvės prisipažinti, gal psichoterapijos specifinis uždavinys yra sudaryti tokias salvgas. kuriose prisipažinimo laisvė būtu atstatvta ir žmogus dristų pradėti su gyvenimu atsiskaityti. Neatrodvtų nenuoseklu, laikant kiekvieną žmogų esmiškai atsakingu už pasirinktas alternatyvas, vis dėlto nereikalauti pilnos ir vienkartinės atskaitomybės, jei kaip tik tokios atskaitomybės  bausmės baimė verčia jį neprisipažinti jokios kaltės. Jei psichinis sutrikimas suprastinąs kaip pasėka palaipsnio išsikaltinimo, dengiant ankstyvesnę kaltę vis nauja apgaule, tai psichoterapijos vaidmuo gali būti sukūrimas tokio jausminio milieu, kuriame būtų imanoma palaipsniui tiestis prieš tikrosios kaltės naštą.
Tikrosios kaltės sąvokos įteisinimas psichona+oloPiios lobynan tur būt ir turės kaip tik didžiausią įtaką psichoterapijos srityie. Stebint psichoterapijos praktiką ir jos šiandieninę nesėkmę, neišvengiamai stovi prieš akis tos praktikos nenuoseklumas: bandoma atstatyti žmogų atsakingą, patikimą, įtaigojant jam, kad jis kaip tik nėra atsakingas už tai, koks jis yra. Norima atsiekti, kad pacientas vestų pagaliau vertingą gyvenimą, atsisakant, netgi sau uždraudžiant, paciento elgseną vertinti. Tikrosios kaltės sąvoka siūlo žmogų laikyti atsakingu ir tada, kada jis elgiasi neatsakingai, pritaikyti vertės matą ir tada, kada jis elgiasi nevertai. Nauja samprata, bent teoriškai, teikia psichoterapijai tam tikros tikslo  priemonių darnos. Praktikoje, nors ir šitokios formulacijos rėmuose, psichoterapija lieka žmogiškojo santykio menas — šiuo atveju menas pajusti, kiek ir kada sutrikusį žmogų pakaltinti, kiek ir kada nuo pragaišties baimės pasergėti.