MARIALOGIJOS PROBLEMA

Vatikano II visuotinis Bažnyčios susirinkimas vyksta popiežiaus Jono XXIII šūkiu — prisitaikyti prie mūsų laiko žmogaus. Tikėjimo turinys lieka tas pats, bet tikėjimo aiškinimo ir prie žmogaus priėjimo būdai keičiasi pagal gyvenimo iššūkius. Susirinkimo Tėvai, pramatydami dialoge (pokalbiuose) su krikščioniškų Bažnyčių atstovais iškilsiančias kliūtis ir sunkumus, stengiasi nubalsuotų schemų išleistose konstitucijose taip išreikšti tikėjimo tiesas, kad jos būtų priimtinos ir kitų Bažnyčių krikščionims. Teologiniame žodyne vieton konkrečių terminų naudojamasi daugiau platesnio pobūdžio sąvokomis, kuriose telpa ir anksčiau naudoti terminai, ir platesnio požiūrio tikėjimo tiesos. Pav. žodis "sakramentas" jau reiškia ne tik įprastus sakramentinius veiksmus, bet taip pat ir Išganytoją — Dievą pasislėpusį žmogaus pavidale. Arba sakramentu vadinama ir Kristaus įsteigtoji Bažnyčia, kurioje po regimais pavidalais glūdi paslėpta išganymo malonė. Panašiai praplėsta yra ir "liturgijos" sąvoka. Ji nebereiškia vien religinių veiksmų visumos — ceremonialo, bet apskritai išreiškia žmogaus susitikimą su Dievu ir apima tiek žmogaus tikėjimą, tiek moralę, tiek tikėjimo išraišką religiniais veiksmais — ceremonijomis. Marijos garbinimo klausimu Vatikano II susirinkimas pasisakė irgi bendresniu požiūriu. 1964 lapkričio 21 trečiosios sesijos išleistoje Bažnyčios prigimties konstitucijoje aštuntasis skyrius skirtas Marijai kaip tarpininkei tarp Kristaus ir žmogaus. Tarp Dievo ir žmogaus tikrasis tarpininkas yra Jėzus Kristus — mūsų Atpirkėjas. Dėl to Marija nėra kažkas aukščiau Bažnyčios; ji priklauso mistiniam Bažnyčios kūnui, kaip ir visi tikintieji, tik išskirtiniu laipsniu. Ji yra gerbtina šventųjų būdu, tik aukščiausio laipsnio pagarba dėl to, kad iš visų kūrinių ji intymiausiai susieta su Jėzumi Kristumi, tuo pačiu ir su Bažnyčia. Tačiau Marijos kultas neturi išeiti iš ribų ir prilygti bet kurio dieviškojo Asmens garbinimui. Marijos garbinimas neturi užgožti Jėzaus Kristaus — Dievo garbinimo. Dievo meilė neturi būti Marijos garbinimu sumažinama, bet padidinama. Tai pabrėžiama sunormuoti Marijos garbinimui ypač tų tikinčiųjų, kurie savo visą religinį dėmesį sutelkia į Marijos kultą. Marijos šventėse, o ypač jos garbei daromose procesijose su Marijos statulėle ar nuostabiu paveikslu tokie tikintieji dalyvauja su didžiausiu religiniu užsidegimu, o tuo tarpu labai mažaivertina dalyvavimą šventų mišių aukoje ir Jėzaus Kristaus pagarbinimą švenčiausiame altoriaus sakramente. Tokie žmonės kruvinais keliais eina apie altorių, kuriame yra patalpinta nuostabioji Marijos statulėlė ar paveikslas, bet labai nerangiai priklaupia prieš altorių, kuriame yra švenčiausias sakramentas. Pas tokius tikinčiuosius Marijos ir kitų šventųjų nuostabieji paveikslai ar statulėlės yra pirmasis religinio kulto dalykas, o Dievo garbinimas nuvertinamas iki paskutinės vietos. Tokį religinio kulto iškreipimą kitatikiai stebi ir su pasipiktinimu atmeta visą katalikų religiją. Perdėtas Marijos ir šventųjų kultas yra viena iš didžiausių kliūčių, siekiant katalikų ir kitų krikščionių Bažnyčių vienybės. Dėl to Vatikano II susirinkimas paskiru konstitucijos skyriumi ėmėsi šią nenormalybę atitiesti ir dialogui kliūtį pašalinti. Konstitucija sako: "Nes vienas yra Dievas, vienas taip pat tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, ŽmogusJėzus Kristus! Jis pats save atidavė visų atpirkimui. Marijos motiniškas rūpestis žmonėmis jokiu būdu nepridengia, nei sumažina vienintelio Kristaus tarpininkavimo, bet tik nurodo Jo galią" (Const. c. 8, n. 60). Olandų teologas domininkonas E. Schillebeeckx savo veikale apie Mariją kaip atpirkimo motiną giliai atskleidė marialogijos problemą istoriniu ir teologiniu požiūriu. Vienpusiškas Marijos kulto akcentavimas žmonijos atpirkimo istorijoje daugiau reiškiasi primityvioj katalikybės sampratoj. Teologiškai žvelgiant, žmonijos atpirkimas yra įvykdytas, antram švenčiausios trejybės Asmeniui tampant žmogumi. Marija šiame atpirkime tik dalyvauja. Patį žmonijos atpirkimą įvykdo ne Marija, o Jėzus Kristus kaip Dievas. Lyginant Marijos dalyvavimą atpirkime su Kristaus įvykdytu atpirkimu, jos dalis tėra simbolinė, o Kristaus — esminė. Ji tik išreiškia Kristaus įvykdytą atpirkimą. Marija tapo atpirkimo bendrininkė tik savo žmogišku dalyvavimu, o patį atpirkimą atliko Jėzus Kristus. Todėl ir katalikų praktikoje vienpusiškas akcentavimas Marijos kulto, steigiant jos garbei draugijas, brolijas, kolegijas, mokyklas, bibliotekas, leidyklas, o nutylint Atpirkėjo nupelnytą garbę — yra ne kas kita, kaip marialogijos inflacijos reiškinys. Jam atsverti reikia suvokti tikrojo atpirkimo esmę. Gal būt Schillebeeckx'o paakinti Vatikano II susirinkimo Tėvai marialogijai neskyrė atskiros schemos, bet ją įjungė bendron Bažnyčios schemon aštuntuoju skyriumi. Pastačius Marijos kultą viso mūsų religinio gyvenimo sąrangoje atitinkamoje vietoje, galima eiti į pokalbį su nekatalikais krikščionimis iš anksto žinant, kad jų priekaištas dėl Marijos maksimalizmo atpirkimo klausime neteks pagrindo ir jų pasipiktinimui nebus progos. Krikščionių religijų vienybės skatintojas vokiečių kardinolas Augustinas Bea pateikia dialogui marialogijos klausimu tokį kelią: pradėti kalbą apie Mariją, išeinant iš pirmųjų krikščionybės šimtmečių praktikos. Paieškokime šventraštyje tekstų, kalbančių apie Mariją, pažiūrėkime, kas juose sakoma. Pastudijuokime Bažnyčios Tėvų raštus ir tradiciją, kas ten rašoma ir perteikiama apie Mariją. Atskleiskime, kokia jų nuomonė apie Marijos padėtį Bažnyioje ir jos dalyvavimą atpirkimo istorijoje. Kard. A. Bea siūlo: pokalbio su krikščionimis pradžioje nutylėkime dogmatines Bažnyčios definicijas apie Marijos Nekaltą Prasidėjimą, paskelbtą Pijaus IX 1854 m., ir Marijos Dangun Ėmimą, paskelbtą Pijaus XII 1950 m. šis siūlymas nutylėti remiasi ne šių dogmų teisėtumo ar tikrumo ginčijimu, o grynai metodiniais sumetimais, sekant apaštalo Povilo pavyzdžiu: "Todėl jei valgis piktina mano brolį, tai aš nevalgysiu mėsos niekados, kad nepapiktinčiau savo brolio" (I Kor. 8, 13). Taip ir pokalbyje su nekatalikais geriau nutylėti minėtas dogmas, kad dėl jų besipiktinančioji protestantiškoji Bažnyčia neliktų ir toliau atskirta nuo tikrosios Kristaus Bažnyčios. Kaip pavyzdį galime pateikti anglikonų Bažnyčios primo Canterburio arkivyskupo dr. Arthur M. Ramsey pasisakymą "The Economist" žurnalo korespondentui 1964. VI.13. Jis pasisako už dialogą su katalikais — siūlo daryti viešas bendras pamaldas, pripažinti tikrų vedybų neardomybę, priimti reformuoto Šventraščio vertimą, jungiantis su katalikais pasilikti prie savos liturgijos apeigų ir leisti vedusiems kunigams eiti kunigystės pareigas, pripažinti Romos vyskupui pirmininkavimo teisę. Bet jis ten pat pareiškia, kad didžiausia anglikonų su katalikų Bažnyčia susivienijimo kliūtimi esančios dogmos: Marijos Nekalto Prasidėjimo, Marijos Dangun Ėmimo, popiežiaus primato  neklaidingumo dogmos. Taip pat būtų sunku suderinti Anglijos vyskupų skyrimo priklausomybė nuo popiežiaus, o ne nuo Anglijos vyriausybės. Tokia yra marialogijos klausimo situacija, katalikams einant į pokalbius su kitų religijų krikščionimis.