MARIAUS KATILIŠKIO PENKIOS DEŠIMTYS Spausdinti
Visiems sukanka svarių darbų metinės ir nulium atžymėto amžiaus jubiliejus, tik ne visi vienodai tai reikšmingai dienai pasigražinę į savo iškilmes ateiname. Tautos vadai dažnai prisisega karių pelnytus medalius, bailiai ir žemės vabalai — paauksintus arų sparnus, sukti politikai atsineša po juodu skriblium gudriai nuslėptą nebepagydomą kvailybę, o pagyrūnai — autobiografiją.

Tiktai kūrėjai, kaip mūsuos ne-nauįiena, į savo sukaktį ataslenka tarytum atbuli, nedrąsūs ir dairydamiesi, minios alkūnėmis apstumdyti, dar vakar kurio nors beraščio boso aprėkti ir iškilmei suglaistytam švarke pelių išgraužta kišene, kuri kadais gal buvo numatyta honorarui.

Toksai į savo jubiliejų šiandien r.tžengia ir Marius Katiliškis, kuriam jau irgi rimtos penkios dešimtys. Deja, be pečentim patvirtintų kadais turėtų aukštų pareigų ar nuovadoj išduoto pažymėjimo. Jis tik su knygų pundeliu kietam tarytum grendymas suplūktame delne, tiktai su karčia šypsena pro pagenėtą ūsą.

Bet leiskite šia proga pasidžiaugt ir mums jo sukakties garbe, daug didesne negu anų aukščiau minėtųjų. Bent tiems, kurie jį iš arčiau pažįstame arba iš tolo pripažįstame.

Kas atnešė ten savo puslapiuos mums drąsius knygnešius, kas žandarus, kas Kurmelius, kas "Liūdnos pasakos" liūdnas Juozapotas, kas žilabarzdį silkininką žydą, po vieną ar po du, o Marius Katiliškis — visą savo jauną Lietuvą. Tą Lietuvą, kuri nėra nei krivių pašvęsta alka, nei Dievo rykšte nuplakta šalis ir nei baudžiauninkų degtinėn pamirkyta bėralinė duona ar savanorio sklypo vidury grėsmės stulpu sustojęs licitatorius. Ir jo veikėjai ne doros pamokymui, kuriuos mes didžiai mėgstame ir gerbiame, ir ne kuriam kitam pritaikomajam reikalui.

Jo veikalų dorieji netgi verkdami nusideda, o pasmerktieji ilgisi pasąmonėje tauraus žmoniškumo; mergelės glaudžias moteriška švelnia širdimi prie karčiamoj pamilto latro vyriškų gaurų ir tiki šviesią ateitį. Jo išdidus ir apskaičiavimuose matematiškai tikslus namų galva nulenkia žemėn savo seną amžių meilės alkio pribaigtas, o jo jauna žmona liepsnoja kito glėbyje be atgailos ir be apsimarinimo. Jo zimagorai keikiasi, dainuoja, geria, mušasi ir — kuria laisvą Lietuvą be prakalbų, paskatinančių pavyzdžių ir be neklystančios valdžios palaimos. O jo kariai po mirčiai pralaimėtų mūšių per gilų purvą neša chartų išdavimą, parazitus ir tylų liūdesį, sunkesnį nei kuprinė. Ir jo daboklės sargas eina pareigas ne pagal griežtą ministerijos statutą, o pagiriotas kalinys nuo atsigavusios aistros vėl tolsta mintimis nuo tobulybės.

Ir kurgi tu, žmogau, žinai, kas dedas mūs šeriuotoj galvoje, ar kas toje bendrai vadinamoj širdy, po atlapais, po žalios drobės marškiniais ar iškvėpinto šilko?

Net nesmagu, kad visa tai tiesa. Nes esame pripratę prie skaisčių dainuojančių mergelių, prie patriotų, vis kilniai pasiaukojančių, ir žygių, kurie baigiasi valio!

O Marius pasakoja taip, kad turime ir nenorom tikėti. Net imame galvoti, kad pats autorius bus kasęs melioracijos griovius, kirtęs miškus, mylėjęs, keikęs, gėręs, mu-šęsis, kol mums atstatęs tokią Lietuvą, kokią palikome. Tą Lietuvą, kurioje Mariaus Katiliškio miškas mums neperrėkiamai ošia, kurioje upės vinguriuojasi pro lendres, karklų pyniavas ir juodalksnių apnuogusias šaknis, kurioje laisvi paukščiai savo kalbom klykauja ir mėnesienoj šunes pritaria pakimu-sios armonikos raudom.

Toks Marius Katiliškis šiandien penkiasdešimties.