LIETUVA AMERIKIEČIUOSE I PASAULINIO KARO METU Spausdinti
Pirmas pasaulinis karas pirmą kartą iškėlė JAV į pirmaeilį vaidmenį tarptautinėje scenoje. Vyriausybės rateliai Vašingtone pajuto, kad vaidmeniui nevisai pasiruošę, nes iš tikrųjų maža težino apie Europą. O Rytų Europa jiems buvo it Kolumbo dar nesurasta Amerika. Todėl, keturiems mėnesiams po karo paskelbimo Vokietijai praslinkus, prez. Wilsonas laišku pulk. House (1917.IX.2) paprašė suorganizuoti žinovų grupę, kuri paruoštų atitinkamų memorandumų amerikiečių delegacijai būsimoje Taikos konferencijoje, kuri, kaip žinoma, ir pradėjo posėdžiauti Paryžiuje po 14 mėnesių.

Taip susidarė The Inquiry grupė informacijoms rinkti. Jos istoriją nušviečia 8 metus medžiagą rinkęs Lawrence E. Gelfand, Yale univ. leidinyje — The Inquiry: American Preparations for Peace, 1917-1919 (išėjo 1963 m. — 387 p.). Su kai kuriais grupės nariais santykių turėjo ir to meto Amerikos lietuvių politikos veikėjai, telkdami informacijų bei Amerikos lietuvių pageidavimų Lietuvos klausimu. Kas, ką ir kaip darė, mūsų dar neištirta, nes, viena, rodos, neturime tuo besidominčių vyrų, ant ra, ir mūsiškė archyvinė medžiaga išblaškyta nežinia kur.

The Inquiry vėliau išaugo į pusantro šimto narių, kurių dauguma buvo universitetų profesoriai ir akademikai. Parašė apie 2000 išsamių raportų ir sutelkė apie 1200 visokeriopų žemėlapių. Ašį suko: Sidney E. Mezes (pulk. House svainis), Israel Bowman, David Hunter Miller, Walter Lippmann (dabar žymus politikos komentatorius) ir James T. Shotwell. Lietuviai, rodos, daugiausia santykių turėjo su prof. Milleriu, kuris savo lėšomis išspausdino 21 tomą savo to meto dienoraščio, mūsiškių dar neištirto ir nepanaudoto nušviesti Lietuvos tometinės bylos eigą amerikiečiuose. Grupė veikė iki 1919 sausio mėn.

Amerikiečiai lenkai tuojau pajuto Inquiry svarbą. Henrikas Arctkowskis pirmutinis pasisiūlė "nuodugniai pasitarnauti, telkiant ir ruošiant faktus apie Lenkiją". Jis gimė Lenkijoj,  JAV  gyveno  nuo 1911 m., buvo 46 metų amžiaus ir 1912 buvo gavęs Lvovo univ. doktoratą. Jam buvo pavesta ištirti gyventojų tautinę sudėtį būsimoje Lenkijoje.

1918 spalio mėn. Rusijos ir Rytų Europos skyriuje jau dirbo 15 asmenų. Tačiau Lippmannas pabrėžė: "Prieš mus daug galvosūkių; bet sunkiausias — tai tikras badas žinovų apie Rusiją, Balkanus, Turkiją ir Afriką".

Rytų Europos studijų būreliui pradžioje vadovavo prof. Archibald Cary Coolidge (1892 gavęs doktoratą Šveicarijos Fribourgo univ.). Po jo, nuo 1918 balandžio mėn. vadovybę perėmė 32 metų amžiaus prof. Robert H. Lord, su kuriuo, kaip prof. Milleriu, Amerikos lietuvių veikėjai turėjo dar nenušviestų santykių. Jis buvo Rytų Europos istorijos profesorius Harvarde, studijavęs Austrijoj, Berlyne ir Maskvoje, specialybe laikė Lenkijos istoriją, 1915 m. jis buvo parašęs veikalą "Second Partition of Poland". Jam Inquiry pavedė visą lenkų klausimą.

Pabaltijo kraštai (sykiu ir Sibiras!) buvo pavesti 40 metų amžiaus istorijos prof. F. A. Golde-riui, baigusiam Harvardą 1909 ir studijavusiam Berlyne. Padėjėju (ir vokiečių kolonijoms Afrikoje!) buvo kitas Harvardo auklėtinis, istorijos profesorius, 41 metų amžiaus Sidney Fay. Pabaltijo kraštais (ir Suomija) privalėjo dar rūpintis ir istorijos dėstytojas Harvarde, 30 metų amžiaus Samuel F. Morrison, greta Rusijoj gimusio ekonominės istorijos profesoriaus Vladimiro G. šimkovičiaus (43 m. amžiaus), baigusio Hallės univ. Vokietijoje 1898. šiam ypač buvo pavesta "kritiškai įvertinti" raportus apie "vakarinės Rusijos sritis (reiškia Pabaltijo kraštus ir Lenkiją)". Gelfandas, rodos, teisingai sprendžia: "Rytų Europos būrelis savo tarpe bene turėjo geriausius to meto kvalifikuotus Inquiry narius". Algos gaudavo nuo $150 iki $500 mėnesiui. Grupė kainavo Amerikai iš viso $241.200 (nuo 1917.X.27 iki 1919.1.31).

Grupė energingiausiai dirbo, rodos, iki 1918 vasario 15, faktus rinkdamas, Bowmanas laiške Wilsonui (1918.1.22) net siūlė įkurti Šveicarijoj propagandinį biurą, kurio vienu tikslu, sako, tegul būna: "4 (a): Vokiečiams Lietuvą ir Rygą okupavus, kariškiai pravedė gyventojų surašymą Lietuvoje. Duomenis paskelbė vokiečių spauda, bet Ameriką   tepasiekė   trupiniai, kurių Inquiry nepavyko sumedžioti. Būtų be galo mums naudinga gauti pilną surašymo statistiką". Šveicarijoj, kaip žinoma, jau porą metų veikė Juozo Gabrio įkurtas ir amerikiečių lietuvių pinigais palaikomas Lietuvių Informacijų Biuras (jo pilna veikla taip pat dar mūsų tyrėjų nėra pajudinta).

Anglai pirma amerikiečių pajuto svarbą Taikos konferencijai pasiruošti su faktais. 1916 Londone buvo suorganizuota Commission for Peace, kuri 1917 pavasarį kabinetui įteikė patarimą: "7. Sudaryti lenkų karalystę, kuri Vokietiją skirtų nuo Rusijos". Anglų komisija prirašė net 163 tomus faktų ir rekomendacijų, išspausdintų 1920 metais. Mūsų istorikai, rodos, tų tomų nėra net pačiupinėję.

Prancūzai taip pat suprato faktų pririnkimo svarbą, nes 1917.11. 17 suorganizavo Comité d'Etudes. Šio komiteto darbai, kiek liečia Lietuvos bylą, taip pat, rodos, mūsiškių dar nėra apžvelgti.

Nežinoma, kada Amerikos lietuvių veikėjai pirmą sykį (ir kas) suėjo į santykius su Inquiry, bet čekai per prof. Kernerį, serbai per Milenką Vesničą, lenkai per Paderewskj anksti siekė asmeninių išsikalbėjimų. Paderewskio žygius nušviečia Max Landau veikale "Ignace Paderewski, Musician and Statesman" (išėjo New Yorke, 1934).

1917.1.22 memorandumu Wilsonui Inquiry pareiškė nuomonę, kad Lenkija būsianti "visų klausimų sunkiausias". Nors rekomendavo sudaryti nepriklausomą, demokratinę Lenkiją, bet sakė: "Santvarką tegul galiausiai nustato patys lenkai per teisėtai išrinktus atstovus". Matyti, amerikiečiai jau tada juto, kad būsimoji Lenkija turės vargo su tautinėmis mažumomis, nes rekomendacija pabrėžė žodį "demokratinė" Lenkija, tikėdami, kad demokratija santykiavimą švelnintų. Kitas galvosūkis buvo Lenkijos sienos: kaip sukurti sveiką valstybę su lenkišku branduoliu, neįjungiant perdaug kitataučių? Tautinės sienos juk nevisur sutampa su ekonominėmis.

Amerikiečių delegacijai Taikos konferencijoj Paryžiuje Inquiry 1919.1.21 įteikė iš viso 203 raportus. Jų 31 proc. svarstė Europą, 82 proc. vienu ar kitu būdu lietė Rusiją, kai kur ir Pabaltijo kraštus. Nėra abejonės, Amerikos lietuvių pageidavimai, mūsų veikėjų pareikšti profesoriams Milleriui ir Lordui, rado šiokį tokį atspindį, deja, dar neištirtą.

Taikos konferencija (ir vėlesni įvykiai) iš tikrųjų įrodė, kad Lenkija, kaip spėliota, buvo "kiečiausias riešutas". Jos atveju Inquiry sudarė net 42 raportus, kuriuose, be abejojimo, kai kur ir Lietuva suminėta. Daug galvosūkio kėlė sienos ir išeiga į jūrą. Be Arctkowskio, Inquiry grupėje dirbo kitas amerikietis lenkas — S. J. Zowskis. Lenkų delegatams Taikos konferencijoj, Dmowskiui ir Paderewskiui, jie įteikė nemaža Inquiry sutelktos medžiagos.

Įdomu, kad 1919 sausio raporte Inquiry rėmė 1772 metų sienas būsimajai Lenkijai. Tai buvo Lietuvos - Lenkijos valstybės sienos prieš pirmąjį jos padalijimą. Tokiu būdu Inquiry, atrodo, bus galvojusi būsimon Lenkijon vėl įjungti ir Lietuvą, nes pasakojo: girdi, "abu kraštu jungia ir istorija, ir ekonominiai interesai". Unijai, girdi, "visuotinai pritaria ir lenkai, ir lietuviai", tik būtina joje užtikrinti "abiejų tautų tautinė-valstybinė lygybė ir susitarti dėl dvilypės valdžios". Lenkija, sako, privalėtų Lietuvai pripažinti teisę valdyti Vilniaus, Gardino ir Minsko kraštus. Jei unija visgi pasirodytų neįvykdoma, raportas siūlė tada imtis sienų klausimu platesnių studijų, nes rytų Lenkijos statistika čia, sakė, labai nepilna. Dėl šio raporto lietuviai gal galėtų tarti: "žinovų žinojimas — geras dalykas, bet nelaiduoja bešališkumo".

Estija, Latvija ir Lietuva aplamai Inquiry studijose, rodos, tesusilaukė labai šykštaus dėmesio. Lietuvos bylą plačiau apžvelgti buvo pavesta kalbininkui, Princetono prof. H. H. Benderiui. Jo simpatijos lietuviams žinomos. Jo 218 puslapių raportas (ligi šiol mūsiškių istorikų dar nepasvertas) buvo įteiktas 1918.X.18. Įdomu, prof. Benderis nesinaudojo nė vienu rusų šaltiniu, o atsirėmė tik Vakarų Europos, ypač vokiečių tyrinėjimais. Jo raportas Inquiry archyvuose Vašingtone pavadintas "Conditions   and   Events   in  Lithuania since the Beginning of the War". Gelfandas pripažįsta, kad Amerikos lietuviai "supplied liberal a-mounts of information for Bender's use". Kas tie lietuviai buvo ir kokios tos gausios informacijos buvo, gaila, neišvardina.

Prof. Benderis sprendė: Lietuva verta "absolute national independence". Ji neprivalanti būti sujungta "in any way with Poland", nors junginys su latviais galimas. Kur tik kiltų ginčų, sienas privalėtų nustatyti plebiscitai. Raporte Benderis kelia lietuvių tautos "racial virility, ambition, intelligence and character of the Lithuanian stock". Prof. Šimkovičiui raportas, matyti, bus nepatikęs, nes jis "kritiškai" pastebi: "Quite unsatisfactory. It is inadequate, both as to sources used and presentation of material"

Estijai ir Latvijai taip pat rekomenduota atskiros tautinės valstybės, kurių sienos atitiktų tautines linijas. Nepriklausomas gyvenimas tačiau tebuvo numatytas "laikinas". Rekomenduota: "Prie pirmos patogios progos Amerika privalėtų Pabaltijo kraštus ir Učrainą skatinti vėl susijungti su Rusija, kai ši (bolševikų atsikračius) pasidarys tikrai federuota ir demokratinė". Girdi, toks įsijungimas būtų naudingas pabaltiečiams ekonomine sveikata. Tačiau, jei bolševikai pasiliktų, kito kelio, atrodo, nėra, tik "palaikyti pabaltiečių nepriklausomybę ir nustatyti teisingas sienas".

Inquiry žmonės tuomet tikėjo, kad bolševikų viešpatavimas būsiąs neilgas ir Rusijoj, galutinai susidarysianti konstitucinė, demokratinė santvarka. Todėl pilnos nepriklausomybės tebuvo pripažįstamos Suomijai ir Lenkijai, ir "gali būti, Lietuvai", šių tautų ekonominis ir politinis gyvenimas, sakė, būtų "stipresnis, jei joms būtų leista išsiskirti iš buvusios rusų imperijos", kuriai išsiskyrimas juk neperdaugiausia pakenktų.

Paryžiuje Inquiry žinovai buvo sugrupuoti Territorial Economic and Political Intelligence padaliny. Pabaltijo kraštų reikalams referentu paskirtas prof. Morrisonas. Ar jis turėjo santykių su Lietuvos delegacija, nežinoma, bet 1953 to meto veiklą prisimindamas, jis pareiškė: "Inquiry buvo sumani ir išmintinga priemonė pririnkti faktų Taikos konferencijai. Tiesa, jutome, kad mūsų žinoviškos informacijos tada nebuvo visos panaudojamos, bet šiandien, tuos laikus prisimindamas, suprantu, kad kliudė tarptautinės politikos raida, strategijos sumetimai ir, gal būt, nenoras būti nemandagiem mūsų talkininkams. Tai varžė Wilsona pasinaudoti savo žinovų patarimais".

Kitas Inquiry narys, prof. Fay 1953 sprendė: "Manau, amerikiečių žinovų poveikis taikos sutarčiai buvo žymus, nors, kai kur, ir nevisai vykęs, ypač apipavidalinant lenkiškus dalykus. Aš ir šiandien apgailestauju, kad nepasekta mano patarimais Estijos ir Latvijos atžvilgiu. Aš tada patariau, kad reiktų jas įjungti kokion nors federacijon su Rusija, su plačia autonomija, nes, kokiu atžvilgiu žiūrėtume (politiniu, ekonominiu ar istoriniu), jie yra Rusijos dalis; jų visiška nepriklausomybė kliudo Rusijos laisvai išeigai į Baltijos jūrą. Susikirtimo atveju jos permažos ir persilpnos nepriklausomybei išlaikyti. Įvykiai po 1939 m. mano nuomonę, rodos, pateisino, bet visgi mano 1918 m. patarimo nepaklausyta". (Ir laimė, kad nepaklausyta. — Red.).

Pirmoji direktyva parinkti informacijų apie Lietuvą (ir Ukrainą bei Kuršą), Inquiry grupei, rodos, buvo įteikta 1918.XI.13. Buvo nurodyta apie ją parinkti informacijų tokiu būdu: 1) valstybių galvų pareiškimai; 2) pusiau oficialūs ir spaudos pasisakymai; 3) pranešimai ir kalbos žinomų "propagandininkų"; 4) žinovų straipsniai žurnaluose ir spaudoje; 5) bibliografijos, žemėlapiai, tautinės gyventojų sudėties, ekonominės padėties, tikybos ir gamtos turtų statistika.

Vien apie Pabaltijį Inquiry parūpino tik 2 raportu (gaila, Gelfandas jų tiksliai neišvardija). Apie Rusiją parašyta apie 50. Juose, be abejojimo, kai kur suminėta ir Pabaltijo kraštai. Tikėkime, kada nors susilauksime mūsiškio akademiko studijos apie Lietuvos bylos eigą ne vien Inquiry grupėj, bet Taikos konferencijoje ir Vašingtono rateliuose. Archyvinės medžiagos juk yra.