Kilmė ir pavardė
Baranauskai (pats dažniau pasirašinėdavo Baranovskas) yra kildinami iš bajorų, net nuo Volinijos Lietuvon atkilusių, kurie, caro vyriausybei pradėjus bajorus varyti iš karališkų žemių, įsirašę karališkais valstiečiais ir tuo būdu likę prie žemės. Taip rašo enciklopedija ir kiti Baranausko biografai. Tačiau A. Baranausko sekretorius ir kapelionas Seinuose prel. J. Laukaitis tvirtina girdėjęs iš paties vyskupo lūpų kitokį Baranauskų pavardės ir kilmės aiškinimą.

Esą vyskupo protėvis buvęs baudžiauninkas, kažkur iš Sūduvos (Užnemunės) pabėgęs nuo savo pono. Jo pavardė buvusi Bernabinskas, bet anykštėnai, dėl jo kitaip pasiūtų kailinių su atversta apikakle ir rankogaliais, praminę jį Baronu. Šita pravardė žmonių tarpe buvo prigijusi, bet ilgainiui į valsčiaus knygas ir į metrikus bei kitus dokumentus buvo įrašyta rusiškai ar lenkiškai Baranowski. Bernabinskas liko visiškai pamirštas. Anykštėnai vyskupo tėvus ir brolius kasdieninėj šnekoj vadindavę vien Baronais, bet kalbėdami apie kunigą, paskui vyskupą, vadindavo jį poniškiau — Baranausku.

Kai 1906 m. "Vilniaus Žiniose" (nr. 4) Vilkaičio slapyvardžiu V. Mickevičius-Kapsukas parašė straipsnį "Jaunos vyskupo Barono dienos", visur jį vadindamas tik Baronu ir teigdamas, kad ši originali Barono pavardė buvusi sulenkinta į Baranauską, "Draugijoje" (1907, nr. 2) atsiliepė vyskupo brolis Anupras Baranauskas, paneigdamas tokį aiškinimą ir tvirtindamas, kad gimimo metrikose, lenkiškai, lotyniškai ar rusiškai rašytose, vyskupo tėvo pavardė visur rašoma Baranowski, o ne Baronas. Tačiau ir jis pripažino, kad "kaimynai gi ne vien tik anykštėnai, bet ir aplinkiniai, kaip kitkart Antano tėvą, taip ligšiol visus jo vaikus, vadina Baronais". Matyt, ir minėtas prel. J. Laukaitis buvo įsitikinęs j tikrąją vyskupo pavardę — Baroną ir todėl "Tiesos Kelio" (1935, nr. 3) skiltyse siūlė atlietuvinti Baranauskas į Baroną, kaip buvo padaryta su vysk. Valančiausku, virtusiu Valančiumi. Tačiau šis siūlymas liko lyg ir nepastebėtas. Kaip ten bebūtų su Baranausku-Baronu, bet vienas faktas yra įdomus: Sūduvos baudžiauninkas, persikėlęs į Aukštaitiją, davė tai pačiai Sūduvai ganytoją, kuris valdė ne vien tik baudžiauninkus-valstiečius, bet ir ponus, nuo kurių žiaurumo teko vyskupo portėviui bėgti į Aukštaitiją.

Tėvų namuose
Būsimasis vyskupas augo gausioje šeimoje. Antano tėvai — Jonas Baranauskas ir Teklė Povilonytė turėjo 10 vaikų šeimą, kurių išaugo 4 sūnūs (Jonas, Juozapas, Anupras, Antanas) ir viena duktė (Juozapatą). Būsimas vyskupas gimė 1835 sausio 17 Anykščių priemiestyje Jurzdike, mažoje dviem langais svetimoje lūšnelėje. Jo tėvas Jonas, likęs 3 metų našlaitis be tėvo, augo varge prie patėvio Steikūno. Nelankęs jokios mokyklos, pats išmoko skaityti ir rašyti lenkiškai, rusiškai ir kiek lotyniškai. Jis buvo ne tik visų savo vaikų pirmuoju mokytoju, bet ir savo žmoną, garsią Anykščių bažnyčios "kantarką", išmokė rašyti.

Būsimojo vyskupo tėvai tuo metu gyveno svetimoje gryčioje, dirbo svetimos žemės sklypelį, o savo turto, be kelių gyvulėlių ir vienintelės klėtelės, daugiau nieko neturėjo. Tąją nuosavą klėtelę, kurią vysk. A. Baranauskas išgarsino, 1826 m. tėvas pasistatęs be piūklo, vien su kirviu aptašęs sienojus ir grindis, kurias sukalinėjęs ąžuoliniais kuoleliais. 1840 m. vyskupo tėvui pasisekė dešiniame Šventosios krante, tų pačių Anykščių priemiestyje, vad. Užupiečiais, išsimokėtinai nusipirkti nusigyvenusį ūkį. Keldamiesi iš Jurzdiko į Užupiečius, Baranauskas persigabeno ir tą klėtelę, kur vėliau klierikas Baranauskas mėgdavo atostogų metu gyventi ir rašyti eiles. Minimą klėtelę ypatingai globojo Juozapatus Baranauskaitės anūkas rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis; ji šiandien paversta memorialiniu vysk. Baranausko muziejumi, kur surinkta visa, kas turi bent kokio ryšio su vyskupu-poetu.

Gyvenimas naujakuriams irgi nebuvo lengvas: žemė nualinta, reikėjo nauji trobesiai statytis, ūkio padargai įsigyti. Todėl ir vaikai buvo įkinkyti į darbą. O pirmoji Lietuvos kaimiečių vaikų "akademija" buvo piemenavimas.

Dirbamos žemės Baranauskai Užupiečiuose turėjo tik kelias dešimtines, o visa kita buvo dirvonai, krūmai, pagrioviai, paversta bendra Užupiečių ganykla — Eglėkalniu. Iš Eglėkalnio aukštumos matyti kaip ant delno Anykščių kalnai kelmuoti su nuplikusiom pakalnėm. Už upės į rytus — miškai, kur seniau žmonės meškas gaudė ir smaugė, kur ir meškos žmones gaudė ir smaugė, kur "ūžė braškėjo medžiai nuo vėjo". Po to Eglėkalnio dirvonus, šlaitus ir pagriovius būsimas poetas, jau nuo aštuntų metų, drauge su kitais piemenimis pradėjo ganyti Užupiečių bandą. Čia jis išėjo poezijos mokyklą, uogaudamas, grybaudamas, o Valaukio upelyje šlyžiaudamas (žuvaudamas). Dar ganydamas bandą, tėvo pamokytas rašyti, sudėjo posmelį:

šilalin grybautų. Valaukin šlyžiautų, —
Užtruksi — namo diržautų.

Sukakus Antanukui 6 metams, vyresnysis brolis ir tėvas 1841-43 namie pamokė jį skaityti ir rašyti lenkiškai. Paskui 3 žiemas (1845-48) lankė Anykščių rusišką pradžios mokyklą, vasaros metu ganydamas gyvulius. Mokytojas rusas Lebedevas, pastebėjęs, kad visų vaikų mažiausias Antanukas labai gerai mokosi, ypačiai aritmetikos, jį išskyrė bent tuo, kad jam pavesdavo rykšte nuplakti vyresniuosius mokinius už blogą mokymąsi. O kartą tėvui pagyrė: "Tavo sūnus arba bus didelis žmogus, arba eis Sibiran".

Antano gabumus mokslui žinojo ir buvęs Anykščių vikaras, o vėliau Gelvonų klebonas kun. Daniu-sevičius (ar Danevičius), su kuriuo Baranauskai gerai pasipažino, o dabar klausė patarimo, ką su tuo vaiku daryti. Klebonas išmėginti vaiko gabumams pasiėmė pas save liokajumi, bet po metų tėvas, nematydamas iš to jokios naudos, sūnų atsiėmė ir 1849-50 pasilaikė namie prie ūkio darbų. Tačiau ūkio darbai Antanui visiškai nesisekė. Jo poetiška siela sunkiai davėsi palenkiama realiam žemės darbui. Kartą, jam akėjant dirvą, arklys įsigeidė grįžti namo, o akėtojas, negalėdamas arklio suvaldyti, patempė vadžias į vienai, į antrą pusę ir, nesugrąžinęs arklio dirvon, pats atkistojo ant akėčių ir "iškilmingai" įvažiavo į kiemą ...

Piemenaudamas ir pusberniaudamas mėgo juokus krėsti, brolius pravardžiuoti, kitiems piemenims pamokslus sakyti, vėliau ir suaugusiems "žydiškus prigovorus" atskaityti, — ir vis eilėmis. Pats mėgdavo savo ir kitų sustatytas daineles dainuoti, nors jo balsas buvo šiurkštus (gal dėl brendimo amžiaus). Dėl to buvo pramintas Jurkštu ("Jurkšte, ko tu čia jurkfti" — sakydavo). O dėl savo prasimanytos dainelės

Oi tu smala, smalaūsi,
Kam tu gaudai mano žūsį ...

jis gavo dar ir Smalaūsio pravardę. Šių pravardžių Baranauskas nesibodėjo, nes jas vėliau pasirinko slapyvardžiu. Kai 1851 m. parašė eiles "Mažų dienų atminimai" ir "Vaina vilko ir piemenų", pasirašė Jurkštas Smalaūsis Užupiečiuos. Taip pat ir Ivinskio kalendoriuose atspausdinti "Anykščių šilelis" ir "Dievo rykštė ir malonė" (Valančiaus žmonių blaivinimui paremti) pasirašyti Jurkšto Smalaūsio.

Namie būdamas, jau paaugęs pusbernis, darėsi visai padykęs: neapsieidavo be pokštų ir namie, ir miestelyje. Kartą pamatęs, kad į "stadolą" prisirinko daug žydų, per stogą įmetė vidun plytgalį ir pramušė vienai žydei galvą. Nuo žydės tyčia nebėgęs ir davęsis apkulti, kad tik neapskųstų tėvui. Bet žydė ir pati ap-kūlusi, ir tėvui apskundusi.
Rumšiškių mokykloje

Po poros metų tėvas matydamas, kad Antanas ūkiui netinka, mokytojo Lebedevo patartas, o kun. Daniusevičiaus pinigais paremtas, išleido Antaną į Rumšiškių raštininkų mokyklą. Ten mokslas buvo veltui, bet už tai ją baigusieji turėjo tam tikrą laiką atitarnauti valsčiuose raštininkais, čia Antanas mokėsi 1851-53 m. Patekęs tarp poniškų draugų, kurie tyčiojosi iš religingo mužiko, ėmė labai ilgėtis namų ir tėvų. Iš čia jis rašė tėvams ilgesio pilnus laiškus; rašė lietuviškai ir lenkiškai, proza ir eilėmis. Ėmė rašinėti ir šiaip eilėraščius bei dienoraštį. Jo neramios sielos ilgesys atsispindi viename laiške tėvams, kur rašo: "Jaunas dienas praleidžiau nieko neveikdamas ir nežinau, kolei taip gyvensiu: norėčiau ką nors veikti, kažin kur eiti, bet nežinau kur".

Iš mokyklos nieko gero negaudamas, savo kilniesiems siekimams pritarimo teturėjo iš Rumšiškių klebono Višinskio, kuris teikė jam mokslo žinių, davė lenkiškų knygų pasiskaityti ir tarėsi, kaip į gimnaziją ir kunigų seminariją įstačius, bet veltui. Vėliau pastebi pats Baranauskas: "Tokiame aš buvau bučyje, ir tokiuose sukaustytas retežiuose, jog nebuvo galima iš jų ištrūkti".

Pasiilgimas namų ir tėvų matyti iš 1852.XII.26 rašyto tėvams laiško: "Atskirtas nuo savo tėvų, aš negaliu turėti nė vienos linksmos valandėlės: ašaros upeliais plaukia, širdis iš skausmo plyšta — tai yra didžiausios mano kančios; ir savo nuliūdime aš niekur nerandu susiraminimo, jei nebent atsimenu savo mylimus gimdytojus, brolius seseris. Jeigu niekas jau nebegelbsti, apsipylęs ašaromis, puolu ant kelių, šaukiuosi prie aukščiausiojo Viešpaties, ir jis man visuomet suteikia pagalbą".

Baigęs 1853 m. Rumšiškių mokyklą, vieną mėnesį pasipraktikavo Kauno palatoje ir buvo paskirtas į Vainutą raštininko padėjėju (1853-54), o toliau jau raštininku dirbo Raseiniuose (1854-55), Sedoje (1855) ir Skuode (1855-56). Neįdomus raštininko darbas nedaug jam džiaugsmo teikė, o nemalonumų — kiek tik nori. Kartą jo viršininkas šokęs jį mušti, o Baranauskas gindamasis griebėsi peilio. Taip vos neišsipildė Lebedevo pranašystė — eis Sibiran. Savo nuobodų gyvenimą paįvairindavo knygų skaitymu, dienoraščio, eilėraščių rašymu, retkarčiais tėvų aplankymu ar šiaip kokia išvyka.

Du poetai
Betgi šiame nuobodžiame raštininko gyvenime įvyko tam tikra atmaina, kai jam būnant Sedoje 1855 gegužės mėnesį su jo eilėraščiais ir su juo pačiu susipažino Telšiuose gyvenanti jauna poetė Karolina Praniauskaitė (1830-1859), įtakingo vysk. Valančiaus sekretoriaus ir Utenos klebono prelato Otono Praniausko sesuo. Tarp jų užsimezgė artimesnė pažintis. Baranauskas iš Sedos dažnai aplankydavo Praniauskaitę Telšiuose. Daug yra rašyta, ir vis klausimas neišspręstas, katras katram turėjo didesnės įtakos.

Vilkaitis (V. Mickevičius-Kapsukas) teigia, kad Praniauskaitė įkvėpusi Baranauskui lietuvių  kalbos meilę ir sužadinusi jo lietuvišką dvasią. Iš tikro Baranausko lietuvybės nereikėjo žadinti, nes jis, nors iš karto daugiau lenkiškai rašydamas, jautėsi esąs lietuvis. Kai vėliau, kalbos klausimais susirašinėdamas su vokiečių mokslininku H. Weberiu, patyrė, jog kitas kalbininkas Fridrichas Kuršaitis abejojąs jo lietuvių kalbos mokėjimu dėl to, kad mokslus išėjęs lenkiškai, Baranauskas lyg užsigavęs Weberiui 1876 m. rašė: "Pirmieji tiesos spinduliai mano prote lietuviškai pra-spindo; pirmieji širdies jausmai lietuviškai mano krūtinę sukaitino, sudrebino. Mane motutė lietuviškai supdama lyliavo, auklėtoja lietuviškai pasakas sakydavo. Pirmosios dainos lietuviškai man širdį kliudė. Vaikščiodamas mokslinyčion, ką tik nuo mokytojų ar rusiškai ar lenkiškai girdėdavau arba patsai po knygas skaitydavau, vis tai savo tėveliams po tam lietuviškai apsakinėdavau. Lenkiškos kalbos neveikiai išmokau: 17 metų turėdamas, dar netikusiai lenkiškai kalbėdavau. Seminarijoje ir po tam akademijoje būdamas daugiau daiktų sau lietuviškai nekaip lenkiškai užsirašydavau. Gromatų gyvenime mano daugiau lietuviškai nekaip lenkiškai esmu parašęs".

Praniauskaitė jau iš mažens lenkiškai rašinėjo sentimentalius eilėraščius, kuriuose atsispindėjo jos švelni, melancholiška ir giliai religinga siela, Savo eilėraščius spausdino lenkiškuose "Gazeta Warszawska" ir "Teka Wilenska", o atskiromis knygelėmis išėjo žemaičių Kalvarijos atlaidų eiliuotas aprašymas (Festyna Wielkiej Kalvvaryj na Žmudzi, 1856) ir eilėraščių rinkinys Piosneczki (1858). Mokėjusi ir lietuviškai: matyt, Baranausko paveikta, 1856 lietuviškai išvertė J. Kraševskio "Vitolio raudos" fragmentą Žalčio motę (vertimas pasirodė 1859 Ivinskio kalendoriuje). Kad Praniauskaitė, iki pažinties su Baranausku, rašiusi tik lenkiškai, tapo pirmoji moteris pasireiškusi lietuvių literatūroje, tai buvo tik Baranausko įtakos nuopelnas.

Kad Praniauskaitės pažintis su Baranausku turėjo abiem didelės reikšmės, nėra abejonės. Valsčiaus raštininko gyvenimu nusivylusiam jaunam poetui buvo tikras atsigaivinimas dalytis eilėraščiais su Praniauskaitė, kuri jį drąsino kilniu poeto uždaviniu, ragino mesti raštininkėlio vietą ir stoti į kunigų seminariją. Taip užsimezgė tarp dviejų poetų eiliuotas dialogas, kuriame vienas antrą suprato, skatino kurti, siekti kilnesnio idealo. Pvz. Baranauskas pirmajame eilėraščių, skirtų Praniauskaitei, rašo:

O dainiau žavaus Žemaitijos kampelio,
Tu savo ranka Įkvėpimą laikai!
Iš miego gilaus tavo balsas mus kelia,
Ir bunda nejautrūs šios žemės vaikai;
Dainelė graudi viršum ežero skrenda
Ir liūdną mane nuošaly ji atranda ...

Gi Praniauskaitės atsakyme randame tokį posmą:

Mane supratai tu — o, kaip man smagu,
Kaip miela dainuoti dėl savo draugų!
Taip trokšta širdis — ir tegul ji nuo šiolei,
Užmiršus save, dainą paskiria broliui; T
egul naują dainą užtraukia linksmai,
Užmiršusi savo nelaimių gausybę,
Nes nieks nepajėgs — nei vargai, nei skausmai —
Sudrumsti širdy tavo šventą ramybę.

(Just. Marcinkevičiaus vertimas iš lenkų kalbos).

Iš šios gražios dviejų poetų romantikos, kur vienas antrą vadina "Brolau Kristuje" ir "Sesuo Dievuje", kur Praniauskaitė Baranauską tik drąsinusi, o jis tik guodęsis, jog jos daina, kaip gražus gegužės mėnesio lietus, pripildąs jo dvasią ramumu ("Žmogus, tarytum, klausytumei ir klausytum ... O, kaip puiku, gyvenant tarp šaltų, kaip ledas, žmonių širdžių, išgirsti tokią karštą širdį ..."), Tumas-Vaižgantas buvo padaręs išvadą, kad tai buvęs erotinių jausmų pabudimas, kuriuos Baranausko asmenyje greitai nuslopinusi seminarija, O Baranausko brolio dukters Rožės sūnus Antanas Žukauskas-Vienuolis, remdamasis šeimoje girdėtomis užuominomis, aiškiai tvirtina, kad tarp jų buvęs užsimezgęs meilės jausmas. Baranausko ir Praniauskaitės bičiulyste susidomėjusi ir Praniauskų dvarininkų bajorų šeima, o ypačiai Utenos klebonas Praniauskas. Jis kartą, netikėtai apsilankęs Anykščiuose pas Antano tėvus, padovanojęs jiems "teka Wilenska" numerį su Baranausko ir Praniauskaitės eilėraščiais (netiesa, nes tie eilėraščiai buvo išspausdinti tik 1857 m., kai Baranauskas jau buvo antri metai seminarijoje), pagyręs sūnų, bet net vaišių nepriėmęs ir tuoj išvažiavęs. Kad Baranauskas, kilęs iš dūminės pirkios, iš mužikų, ir dėl to negalįs tikti bajoraitei Praniauskaitei, nesuktų toliau jai galvos, prelatas parūpinęs Baranauskui Telšių gimnazijos 4 klasių pažymėjimą ir įstatęs į Varnių seminariją, šitoks sprendimas Baranauskui net laikinai ligą įvaręs. Praniauskaitė iš Telšių persikėlusi pas brolį Utenon, kuris jai, džiovos kankinamai, paguosti kartą pasikvietęs iš Anykščių Utenon jau klieriką Baranauską, kuris ten išbuvęs 4 dienas. Praniauskaitė mirė, turėdama vos 28 metus, džiovos pakirsta, kai Baranauskas jau jau buvo paskirtas į Petrapilio dvasinę akademiją (1859). A. Vienuolis-Žukauskas daro išvadą, kad jei ne Praniauskaitės dėdė prelatas ir giminės, Baranauskas būtų išvengęs sutanos ir savo kūryba būtų pri-lygęs Adomui Mickevičiui — iškėlęs Lietuvos vardą panašiai, kaip "Pono Tado" autorius iškėlė lenkų. Pagal A. Vienuolį-žukauską, Baranauskas, atstumtas nuo Praniauskaitės, metęs poeziją, o savo širdies skausmą slopinęs darbais: niekam nereikalinga matematika, šventų giesmių rašinėjimu ir kt., kol visiškai pamiršęs "Seserį Dievuje".

Tačiau šitoks Praniauskaitės ir Baranausko santykių aiškinimas man atrodo tendencingas. Baranauskas buvo labai religingai išauklėtas šeimoje ir jautė pašaukimą į dvasinį luomą. Jo neturtingų tėvų bei paties padėtis be reikalingo mokslo ir dėl to kilęs nepasitenkinimas, kuris atsispindėjo jo poezijoje, buvo kaip tik kilęs iš tragizmo negalint savo siekimų į-gyvendinti. Dar būdamas Rumšiškių mokykloje, kalbėdavosi su vietos klebonu apie mokslo ir kunigystės galimumus. O ir pati Praniauskaitė, pastebėjusi Baranauską esant idealistą, pamaldų jaunuolį, pokalbiuose, laiškuose ir poezijoj įkalbinėjo mesti raštininko vietą ir stoti seminarijon. Viename laiške tėvams, Baranauskas pacitavo Praniauskaitės jam pasakytus žodžius: "Kad neikokios kliūtys nestosią ant kelio, ir pats pragaras neuždraus palikti kunigu, jei turėsi pašaukimą". Be abejonės, Praniauskaitė ragino ir savo brolį padėti Baranauskui. Aplankydamas Baranausko tėvus Anykščiuose, Utenos klebonas ir norėjo patirti, iš kokių tėvų yra kilęs busimasis kandidatas į kunigus.

Vysk. A. Baranauskas (nežinomo dailininko portretas)

Pagaliau, kad dvasinis luomas (ir atsiskyrimas nuo Praniauskaitės, kaip teigia A. Vienuolis) neužslopino Baranausko poetinio įkvėpimo, matyti iš to, kad jis stipriausiai kaip poetas pasireiškė seminarijos ir akademijos metu, būdamas klieriku ir kunigu, tada parašęs "Anykščių šilelį", "Kelionę Petaburkan" ir kt. Vieno kito dvasiškio nukunigėjimas, teisinamas kunigo ir poeto pašaukimų nesuderinamumu, yra tik savęs teisinimas dėl kunigystės pametimo (Putinas). Ar mūsų poetai kunigai: Strazdelis, Vienažindys, Margalis, žalvarnis, Maironis, Vaitkus ir kiti būtų daugiau davę nebūdami kunigais, galima tik spėlioti. Bet niekas negali įrodyti, kad jų poetinius gabumus naikino kunigo pašaukimas.

Gauti Telšių gimnazijos 4 klasių liudijimą, ten ne tik nesimokius, bet nė egzaminų nelaikius, irgi padėjo prelatas Praniauskas, nors už tą liudijimą 10 rublių sumokėti turėjęs pats Baranauskas (savų pinigų neužtekęs, jų pasiskolino). 1856 m. rudenį Baranauskas prisistatė į Varnių seminariją, kur buvo tuoj priimtas, visą vasarą prieš tai praleidęs tėviškėje ir susipažinęs su seminarijos klieriku, kaimynu Kl. Kairiu.

Seminarijoje ir akademijoje
Rudenį 1856 m. Baranauskas įstojęs į Varnių kunigų seminariją, ją baigė 1858 m. Pasireiškęs savo uolumu ir poetiniais gabumais, seminarijos vadovybės rekomenduotas, profesoriams sutikus apmokėti mokslą, vysk. Valančiaus buvo pasiųstas į Petrapilio dvasinę akademiją, kurią baigė 1862 m. teologijos magistro laipsniu.

šis laikotarpis lietuviška Baranausko poezija yra pats vaisingiausias. Iš šio laikotarpio yra likusi eiliuota lenkiška korespondencija su ta pačia Praniauskaitė. Dar reikšmingesnė eiliuotoji korespondencija su Klemensu Kairiu ir Viksva, kada visi trys, dar klierikai. Varniuose sudarė "triumviratą", pasiskyrusį Lietuvai tarnauti. Viksva, tiesa, eilėraščių nerašė, tik laiškais su kitais santykius palaikė, užtat jam kiti du siuntinėjo laiškus eilėmis, Baranausko, Kairio ir Viksvos draugystė atitiko Baranausko siekius: tarnauti Dievui, tėvynei, liaudžiai, būti Lietuvos vadu — poetu. Nors Baranauskas jautėsi ir sakėsi negalįs prilygti nei Praniauskaitei, nei Kairiui, bet jo draugai aukštai jį kėlė ir daug ko iš jo laukė. Vienos Kairio eilės Baranauskui taip skamba:

Rojaus paukšti, iš širdies čiulbėki,
Aš klausysiuos, kol laikai prabėgę
Ims mane, nublokš kur nors į tolį,
Nuo tavęs atplėš, brangusis mano broli...

Greit, lyg gluosnio žydinčiom šakelėm,
Laurais bus tau papuošta galva,
Visos širdys ras į tave kelią,
Spaus tau darbščią ranką Lietuva.

(Alb. Žukausko vertimas iš lenkų kalbos).

Be to, tą triumviratą veikė ir Valančiaus lietuviškoji veikla. Baranauskas Valančių brangino ne tik kaip Bažnyčios valdovą, bet ir kaip lietuvių rašto globėją. 1858 m., sveikindamas jį vardo dieną, pabrėžia:

Žemaičiai — Lietuva po sparnu Tavo
Atgijo, pražydo ir vaisius gavo.
Senelių, prabočių puikus liežuvis,
Kad ne Tu gelbėjęs — būtų pražuvęs ...

Triumviratas ėmė lietuvių kalbai ir literatūrai skirti didesnės reikšmės — sąmoningai kūrė lietuviškai. Jų eiliuotinė korespondencija pamažu tapo lietuviška. Baranauskas žavėjosi Kairio lietuvių kalbos mokėjimu: "Kad aš nors dešimtą dalį išmanyčiau apie lietuvių kalbą, kaip kunigas Kairys, būčiau spakainas". Veikė tą triumviratą ir kun. Ambraziejus Kašarauskas, rašęs mokslines studijas apie lietuvių kalbą, nors ir lenkiškai. Kai 1857 m. iš Varnių Kairys išvažiavo į Petrapilio akademiją, o Viksva liko Lietuvoje, ryšiai tarp draugų nenutrūko: kits kitą ragino lietuviškam darbui. 1858.1.17 kun. Viksva rašo klierikui Baranauskui: "Mielas broli lietuvi, užmojau nuo šio laiko ne kita kokia kalba su Tavimi ir draugininkais Tavo, jei turi jų, kalbėtis, kaip tik ta, kuria kalbėjo mūsų tėvai ir prabočiai, mūsų Uteniai, Mindaugai ir Vytautai". Kairys Baranausko vardo dienai sukuria eilėraštį "Dienelė brėkšta", kuris yra lyg įžanga į Baranausko gamtos poeziją.

Užsienyje
Baigęs 1862 m. Petrapilio dvasinę akademiją ir tų metų balandžio 5 įšventintas kunigu, numatytas tos pat akademijos profesorium, rektoriaus vysk. Beresnevičiaus Baranauskas buvo pasiųstas valdžios stipendininku į užsienį pagilinti mokslo žinių. Išvyko drauge su mokslo draugu Fr. Symonu į Mūncheną, nes valdžia duodama leidimą pastatė sąlygą, kad gali mokytis tik Mūnchene. Kaip juodu gyveno, ko mokėsi, matyti iš kun. Symono (vėliau vyskupo) laiško, rašyto 1912 m. kan. Kaz. Prapuoleniui:

"Mums abiem buvo tai tolimesnė tąsa tų pačių moksliškų užsiėmimų, kuriuos varėme Peterburgo akademijoj, tik bent kiek kitose sąlygose. Turėjome nusisamdę nedidelį kambariuką netoli universiteto prie VViesenstrasse, kur mums duodavo ir valgį, daugiau negu prastą. Laikėmės griežtai dienos tvarkos, prie kurios buvome pripratę seminarijoj ir akademijoj. Lankėme reguliariai mokslo išguldymus, kiekvienas pagal tai, ką akademijos vyresnybė buvo patarusi: jam buvo įsakyta lavintis toliau dogmatinėj ir moralinėj teologijoj, o man bibliškuose moksluose, žinoma, mums tai nekliudė lankyti ir kitų žymesnių teologijos skyriaus profesorių paskaitų. Atliekamą nuo universiteto paskaitų laiką praleisdavome namie. Nedarėme jokių vizitų ir pas save nieko nepriimdavome. Neturėjom tam nei noro, nei laiko, nei pinigų. Akademija mums duodavo metams 300 rublių pilnam pragyvenimui. Kadangi kun. Antanas nenorom važiavo į vokiečių universitetą, nes jautė negalėsiąs kaip reikiant klausyti dėstymo vokiečių kalba, todėl iš tuometinio akademijos rektoriaus vysk. Beresnevičiaus gavo leidimą nestoti į egzaminus daktaro laipsniui gauti. Daktaro egzaminai būtų jam užėmę apie tris mėnesius viršaus, o jis norėjo tą laiką apversti naudingesniems dalykams. Todėl, kai aš 1864 m. griebiausi rašyti disertaciją, jis apie Velykas apleido Mūncheną ir nuvyko Romon, kur jautėsi laimingesnių. Taigi nežiūrint, kad buvome išsiųsti Mūnchenan dviem metam, jis ten ištisų metų neišbuvo. Atvykome ten 1863 m. sausio pabaigoj, tris mėnesius turėjome vasaros atostogų, o balandžio mėn. 1864 jis jau iškeliavo į Amžinąjį Miestą. Aš irgi nuvykau ten tais pačiais metais rugsėjo mėn. išlaikęs kvotimus doktoratui. Ir vėl gyvenome drauge prie gatvės Via Capo le Case iki pusės gruodžio mėn.

Nevaržomas jokios mokslo programos, kun. Antanas palyginamai nedaug laiko praleisdavo universitete. Užtai daug dirbo namieje. Kasdien lankydavo vad. "Odeoną", kur galima buvo gauti pasiskaityti visokių laikraščių. Gana dažnai užkliūdavo ir turtingon karališkon bibliotekon, ir į garsiuosius Mūncheno dailės muziejus.

I kelias dienas po mūsų atvažiavimui čionai, prasidėjo Varšuvoje lenkmetis, kuriame ėmė dalyvauti ir Lietuva. Tie atsitikimai buvo jį visą užėmę. Skaitė nuolat laikraščius ir kažką rašinėjo. Lenkmečio šalininkai spyrė jį išleisti kokį nors atsišaukimą į savo tautiečius lietuvius. Griebėsi jis to darbo visu jaunystės karščiu. Bet kuomet jau buvo savo raštą besiunčiąs spaudon, paabejojo ir išdėstė visą dalyką nuodėmklausiui (viešėjome tada Innsbrucke, nes buvome paleisti Velykų šventėms), o tas jam trumpai ir griežtai paliepė aną atsišaukimą įmesti ugnin. šis taip ir padarė. Liko tik iš to laiko tūlos jo eilės paskelbtos, jei neklystu, laikraštyje "Tygodnik Poznanski". Tačiau lenkmečiu su įtemptu dėmesiu interesavosi ir toliau, o drauge ėmė karštai tyrinėti lietuvių kalbą. Skaitydavo man kai kada tuos savo rašinius, kurių aš, lietuvių kalbos nesuprasdamas, negalėjau įvertinti. Rodos jis juos buvo išsiuntęs Jenon tūlam profesoriui, garsiausiam tuomet lietuvystės žinovui, pas kurį ir grįždamas iš Romos Petrapilin buvo apsilankęs. Paskui tūlą laiką buvo užsiėmęs aukštesniąja matematika ir gan ilgai laužė sau galvą, norėdamas surasti saulinių sistemų skaitlių.
Apskritai tai buvo neramus protas, tyrinėjęs, užimtas nuolat naujais tiesos ieškojimais. Nežinau, kas pasidarė su mūsų raportais, kuriuos rašydavom kas mėnuo vysk. Beresnevičiui. Juose be abejonės rastųsi daug žinotinų dalykų apie tuos tyrinėjimus.

Žinau taipgi, jog vedė gyvą korespondenciją su kun. Kairiu, kurį labai mylėjo, ir su kunigais Dovydaičiais, ypatingai su Juozapu, kurs tuomet buvo kažkur Siberijoj ...

Kiek malonus kun. Antanas nuobodžiavo Mūnchene, tiek vėl buvo nudžiugęs, kuomet ištisą mėnesį 1863 m. galėjo praleisti Innsbrucke tėvų jėzuitų kon-vikte ir porą vasaros mėnesių Liuvene" (Draugija, XVI, 3-6 p.).

Kap iš šio Baranausko draugo Symono liudijimo matyti, Baranauskas užsienyje sistemingų studijų nėra išėjęs, jokio laipsnio nėra gavęs. Jei Mūnchene dar kiek ir studijavo, tai Innsbrucke, Romoje ir Liuvene buvo tik svečias, kažin ar bet kuriame šių miestų universitete bent vienos kitos paskaitos yra išklausęs. Jam, matyt, daugiau rūpėjo susipažinti su Vakarų Europos universitetine mokymo ir tvarkos sistema, negu su pačiu mokslu, nes jau buvo paskirtas profesoriauti Petrapilio akademijoje.

O ir Mūnchene jo dėmesį užėmė Lietuvoj vykstąs sukilimas, kurio liūdnas pasekmes jis iš anksto galėjo numatyti. Jo du broliai, Jonas ir Anupras, aktyviai dalyvavę sukilime, buvo ištremti į Sibirą ir grįžo tik po 12 metų. Jo artimiausias draugas kun. Kl. Kairys taipgi atsidūrė Sibire ir ten netrukus (1864. V.28) mirė. Muravjovo siautėjimas krauju ir ašaromis aptvindė Lietuvą. Savo nujautimus ir sielvartą Baranauskas išliejo eilėse "Neramumas" (1863), kurias Lietuvos liaudis pamėgo nemažiau negu "Kelionės giesmes" ir "Dainų dainelę". Ją apie 1878 m. dvarininkas Przedzieckis išvertė į lenkų kalbą. Tose eilėse (išsp. Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgoj 1892 nr. 20) Baranauskas skundžiasi:

Ko gi skauda man širdelę,
Ko gi man nubodo,
Kai pažiūriu į upelę
Ir šį žalią sodą?

Gal šios upės vandenėlis
Teka iš verkimo
Gal čia ūžia sodužėlis
Nuo atsidūsimo?

Už kalnelių, už aukštųjų,
Kur saulelė teka,
žemėj meilės ir šventųjų
Verksmu upės teka.

Čia man širdį skauda — griaudžia
Svetima šalelė,
Kad neskamba, kad nesiaudžia
Ašarų giesmelė ...

Sakoma, kad ir daugiau lietuviškų dainų šiuo laiku Baranauskas parašęs, tačiau jos dingusios.

Be dainų, dabar Baranauskas griebėsi ir patriotinio turinio lenkiškas giesmes versti į lietuvių kalbą. Tai lenkų "Bože cos Polskę" vertimas — "Dieve, kurs Lenkus per amžių daugybę" ir "Modlitwa do Krolowej Polskiej" — "Šventa Marija, prieš altorių tavo, vaitojant skundžiams ant koronių savo". Be to, iš šio laikotarpio yra žinomos dar dvi panašaus turinio giesmės: "Šventa Marija, Motina malonės, verkdami šaukiam nusidėję žmonės" (laisvesnis aukščiau minėjos Modlitwos vertimas) ir "žvilgterk, o Dieve, akimis malonės". Jos visos yra stipriai patriotiškos, nukreiptos prieš rusus ir todėl, slepiamos, ilgai nebuvo žinomos (dvi pirmosios yra atspaustos M. Akelaičio slaptai 1862 išleistame "Giesmių nobažnų" rinkinyje ir buvo laikomos Akelaičio darbu).

Taip Baranauskas, išvengęs sukilimo sūkurio ir jo skaudžių pasekmių, savo duoklę sukilimui atidavęs tik eilėmis, 1864 m. rudenį grįžęs iš užsienio, pradėjo profesoriauti Petrapilio dvasinėje akademijoje. Vysk. M. Valančius neišleido jo iš akių ir 1865.1.8 jam rašė: "Bijau, kad aukštesniais dalykais užimtas, neužmirštum Lietuvos. Juk nuo neatmenamų laikų tas kraštas (Lietuva) neturi rašytojo, dėl to tenykščiai žmonės naudojasi tik žemaitiškomis knygomis. Reikia tad, kad pirmiausia pašvęstum triūsą savo tautiečiams". Jau tų pačių 1865 m. gale Valančius, kuris po sukilimo neteko per 100 kunigų, atšaukė Baranauską į savo vyskupiją. Iš pradžios jis buvo katedros vikaru, 1867-84 seminarijos profesorius homiletikai, lietuvių kalbai ir dogmatinei teologijai dėstyti, nuo 1874 m. seminarijos inspektorius, nuo 1879 kapitulos kanauninkas, nuo 1883 — prelatas, nuo 1884 m. žemaičių vyskupo pagalbininkas, nuo 1897 Seinų vyskupas iki mirties (1902.XI.26).

Kaip matome, Baranauskas greitai kopė bažnytinės hierarchijos laiptais. Bet juo aukščiau kilo, juo jo poeto žvaigždė labiau geso. Retkarčiais dar lietuvišku eilėraščiu pasveikindavo vyskupą Valančių jo vardo dieną (1871-74), kartą naujai įšventintą vyskupu Mečislovą Paliulionį (1883) ir parūpino vos vieną giesmę apie Mergelę Mariją (Sveika, Marija, dangaus lelija). Raginamas rašyti, aiškinosi tam "šyšo" (įkvėpimo) neturįs. Tai išdėstė savo sveikinime vysk. Paliulioniui:

Kitkart dainuot mokėjau,
Bet dabar pasenėjau:
Ir kankliai sudrūniję,
Ir Striūnos surūdiję.

Nejutau šyšo ir kanklės tylėjo.
Kanklės tylėjo ... visiškai nutilo,
širdis ataušo ir nebesušilo.
Ir dainų dvasia kažkur pasidėjo.
Tik kalbamokslis vienas terūpėjo ...

Tasai "šyšas" dar atsiras kartą — tapus Seinų vyskupu, bet jau tik religinėms giesmėms kurti.

Poetas
Iš Baranausko, anksti pasireiškusio poetiniais gabumais, daug tikėtasi: Valančius jį palaikė, rėmė, iš akademijos į vyskupiją atšaukė tikėdamasis, kad savo raštais, savo poezija praturtins dar negausią lietuvių literatūrą. Kun. A. Kašarauskas, rasinėjęs spaudoje apie lietuvių kalbos mokslinę reikšmę, iš Baranausko rinkęsis kalbos žinių ir susipažinęs su jo kūriniais, ėmė net gretinti jį su Donelaičiu. Bet Baranauską poetą, įsitraukusį į profesoriavimo darbą, nustelbė kalbos mokslas, o vyskupu tapus — matematika.

Tačiau Baranausko poezija, iš dalies atspausdinta Ivinskio kalendoriuose, iš dalies paskleista anykštėnų tarpe, iš ten nuorašuose paplitusi po visą Rytų Lietuvą ir Žemaitiją, sunkiausiu priespaudos metu stiprino lietuvių dvasią. Savo poezija jis stiprino ne tik kaimo žmones, bet ir skatino baramą jauną šviesuomenę į griežtesnę kovą už tautinę lietuvių nepriklausomybę (kurios Baranauskas tiesiogiai nepalaikė) nuo lenkų ir politinę — nuo rusų. Kai kurios Baranausko dainos, kaip "Nu Lietuva, nu Dauguva", su garsiais posmais:

Anei rašto, anei druko,
Mums turėt neduoda:
Tegu, sako, bus Lietuva
Ir tamsi ir juoda ...

Kad tu, gude, nesulauktum —
Nebus, kaip tu nori —
Bus kaip Dievas duos,
Ne tavo įsakai nedori ...

Tumo žodžiais, buvo to meto lietuviškoji marselietė, metusi pirštinę Lietuvos pavergėjams.

Baranausko poetinis palikimas nėra didelis: lyrinė poema "Anykščių šilelis", "Kelionė Petaburkan", "Giesmininko pasikalbėjimas su Lietuva", keli eilėraščiai ir giesmės. Tačiau jo aukšta poetinė vertė Baranauską iškėlė į lietuvių literatūrą kaip vieną stambiausių 'priešaušrio rašytojų, kaip vieną didžiausių aukštaičių lyrikų. Jei ir nieko kito lietuvių literatūrai Baranauskas nebūtų davęs, o tik vieną "Anykščių Šilelį", jo vardas būtų likęs įamžintas lietuvių poezijos istorijoje. Ir pavergtojoj Lietuvoj išleista "Lietuvių literatūros istorija" pripažįsta "Anykščių šilelį" kaip "vertingiausią po K. Donelaičio "Metų" feodalizmo epochos lietuvių poezijos paminklą" (I, 542).

Baranauskui progą parašyti "Anykščių Šilelį" davė Varnių seminarijos profesorius A. Gabševičius, kuris vienoje pamokoje pasityčiojęs iš lietuvių kalbos, kad ji netinkanti nei kilnioms mintims reikšti, nei poezijai. Baranauskas susijaudinęs ir tol nenurimęs, kol tų pačių 1858 m. vasarą, parvažiavęs į Anykščius, parašė pirmąją "Anykščių šilelio" dalį, o 1859 m. vasarą, jau Petrapilio akademijos studentas, viešėdamas tėviškėje, — ir antrąją. Pirmoji dalis (be autoriaus) buvo spausdinta Ivinskio 1860 m. kalendoriuje, o antroji (su parašu: Jurkštas Smalaūsis Anykščiuose 1859) — 1861 m. kalendoriuje. Vėliau Baranauskas kai kuo "Anykščių šilelį" papildė.

Kai vėliau Baranauskas užmezgė ryšius su Schleicheriu, jam drauge su kitais tarminiais tekstais pasiuntė ir "Anykščių šilelį". Tie rankraščiai atiteko prof. H. Weberiui. Kai 1873 m. vokietis L. Geitleris apsilankė Lietuvoje ir susipažino su "Anykščių šileliu", jis sumanė ji perspausdinti mokslo reikalams ir iš tikrųjų atspausdino savo "Litauische Studien" 1875 m., kiek pakeitęs Baranausko rašybą ir kalbą. Susirašinėdamas su Weberiu, Baranauskas pakišo jam mintį "Anykščių šilelį" iš naujo spausdinti ir nusiuntė Weberiui du kiek skirtingu tekstu: tarmiškai ir bendrine kalba. Tai Weberis išspausdino 1882 m. pavadinęs "Ostlitauische Texte" su papildymais, kuriuos Geitleris buvo apleidęs. Weberio leidinys atkreipė į Baranauską lietuvių kalbos tyrinėtojų vokiečių ir kitų dėmesį. Pradžioje dėl lietuviškų raštų draudimo šis leidinys nebuvo įsileistas į Lietuvą ir Rusiją, bet, akademikui P. Grotui tarpininkaujant, draudimas buvo nuimtas. Plačiau "Anykščių šilelis" paplito

Kolnai kalmūoli,pakolnacs   nupliky!
Kas jūsū grožei šanobinei tiki?
Kur toj puikybe jūsū pasidėjo?
Kur ramūs jūsū ūžimas no wėjo,
Kai bolto miszko lapelai szlamejo,
Ir senos pūszys siūroivo, braszkėjo ?
Kur jūsū poūkszezai, pouksztelai, pouksztylcs,
Katrū czilbunczū teip ramu klousytes?
Kur jūsū žvėrys, gywulai žwerelai?
Kur žwerū olos,loužai ir urivelai?
Wisa prapūoly; tik uit loūko pliko
Kelos pusželes apykraiwes liko!. . .
Skujom, szakelem ir sziszkom nukldtū
Kepina saule nanoudingū plotu;
Unt kury žiūriunt teip naramū regis:
Lig, tartum, rūmas suirys, nudegys;
Lig lokio miesto iszgriūivus pūstyne;
Lig kokio raisto apsivilus kimsync! ...

"Anykščių šilelio" pradžia

populiariuose leidiniuose, kurių nuo 1892 (Vienybėje Lietuvninkų) pasirodė keliolika leidimų. Į lenkų kalbą "Anykščių šilelį" išvertė St. Jablonskienė ir kiti, į anglų —Nadas Rastenis. Į rusų kalbą 1947 m. išvertė poetas N. Tichonovas.

Pirmojoj "Anykščių šilelio" dalyje poetas vaizdingai piešia Lietuvos miško ir jo gyvijos turtingumą, visais pojūčiais pažįstamą, pergyvenamą. Pirmiausia, kas akį veria: samanos, uogienojai, visokių grybų gausybė, toliau — krūmai, medžiai, ypačiai pušelės — "tos nesurokuotos", o taip pat miško kvapai, garsai, etc. Visa tai džiugino, graudino lietuvio širdį ir sielą: "Dažnai lietuvis miške, ko verkia, nežino", tačiau jo sielą apima tokios "šventos pajautos", kad "iš to giesmės imas".

Antroje dalyje poetas apdainuoja aplamai Lietuvos miškų istoriją nuo seniausių laikų, kada šilelio vietoje dar buvę "miškai šventi", kada liepynai žiedais bites penėję, saldų medų davę, gausius vaistus, buities ir ūkio padargus, nes "lietuviai su medžiais vis taikoj gyvenę, jaunystėj pasižinę ir drauge pasenę". Bet paskui ėmė miškus kirsti, už pinigus pardavinėti, "ir taip ilgai eikvoję — net kolei pristigę". Tačiau anykštėnai pasiilgę miško: kirtimuose vėl užželdė šilelį, kurį "ir saugojo kas diena, kaip didžiausio labo: ne tik medžio nelaužė — nė mažiausio žabo". Deja, caro valdininkai pradėjo viską naikinti:

Atvažiavo kučmeistras, šilą apžiūrėjo,
Ravus ant kelių kasė, liesvinčius padėjo,
Ir paganią užgynė, ir grybaut užgynė:
Slapta pardavinėjo ir per naktis skynė.

Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti,
Aplaistyti ašaroms, giesme apdainuoti.
Ir giesmė nebaigta: kai širdis susopo,
Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo.
Mat, toj pati galybė, kur miškus sugraužė,
Širdį, dūšią apgriuvo ... ir giesmę nulaužė.

Tokia tai Anykščių Šilelio, Lietuvos ir dainiaus tragedija.
"Anykščių šilelis", parašytas silabiniu eiliavimu, yra vienas pirmųjų didelių lietuvių literatūros kūrinių. Savo sugestyvia forma, giliu jausmu, turtinga kalba, poetinių priemonių gausumu jis rodo Baranausko didelį poetinį talentą. Poemos turinyje išreikštas miško likimas — gilus Lietuvos tragedijos simbolis. Miško ir lietuvio likimo paralelė yra ir Maironio eilėraštyje "Miškas ir lietuvis".

Baranauskas kalbininkas
Kad Baranauskas gerai mokėjo lietuvių kalbą, matyti iš "Anykščių šilelio" poemos, šis Baranausko poezijos perliukas pasižymi savo žodyno gausumu ir įvairumu. Tai rodo, kad Baranauskas ne tik žinojo poezijos taisykles, bet ir turėjo turtingą lietuvių kalbos žodyną. Bet lietuvių kalbininku-mokslininku Baranauskas tapo tik 1867 m., pradėjęs seminarijoje dėstyti homiletiką (arba iškalbos mokslą) lietuviškai po to, kai Muravjovas uždraudė seminarijose dėstyti jomiletiką lenkiškai.

Klierikai, prieš pradėdami studijuoti homiletiką, turėjo išklausyti dvejų metų Baranausko dėstomojo kalbamokslio kursą. Tam reikalui Baranauskas 1870 m. išvertė A. Schleicherio "Litauische Grammatik" lietuviškai. Bet jau 1875 m. sakosi: "Matydamas nemažas spragas ... rašybą ištaisiau ir pats ėmiau rašyti lietuvišką kalbamokslį". Tačiau lietuvių kalba gyvai domėjosi jau ir užsienyje būdamas. Kalbos reikalais grįždamas iš Romos Petrapilin aplanko didžiausią to meto kalbininką, Jenos universiteto profesorių A. Schleicherį (1821-1868), su kuriuo Baranauskas dar akademijos studentu būdamas buvo suvestas į pažintį Petrapilio akademijos profesoriaus A. Schiefnerio (1817-1879). To paties Schiefnerio dėka Baranauskas susipažino ir su Weimaro kalbininku dr. H. Weberiu (1832-19C4), kuris vėliau atspausdino naują "Anykščių šilelio" leidimą ir supažindino Vakarų Europos kalbininkus su Baranausko kalbos mokslu. Per 22 metus (1875-98) trukusi Baranausko ir Weberio gausi ir nuoširdi korespondencija apie kalbos dalykus Weberiui suteikė daug medžiagos lietuvių kalbai pažinti, o Baranauską praturtino kalbos mokslo žiniomis. Anuo lyginamosios kalbotyros žydėjimo metu buvo atsiradęs didelis susidomėjimas ir lietuvių kalba. Tai nuvedė Baranauską į pažintis ne tik su minėtais vokiečių kalbininkais, bet ir su lenku Baudouin de Courtenay (1845-1928), su rusais Aleksandrovu, Karlovičium, su Fr. Kuršaičiu, su J. Juška, E. Volteriu ir kitais, kurie lietuvių kalbos tyrimo reikalais, lankydamiesi pas vysk. Valančių, vėliau susieidavo ir su Baranausku, virstančiu vis didesniu lietuvių kalbos žinovu ir autoritetu. Lemiamos įtakos Baranausko kalbinio talento brendimui turėjo tik Weberis ir Baudouin de Courtenay, kurie aprūpindavo Baranauską kalbine medžiaga ir entuziastiškai visus jo darbus gyrė.

Seminarijoje pamokose, naudodamasis Schleicherio "Gramatikos" vertimu ir pastebėjęs jos trūkumus kirčiavimo srityje, Baranauskas pakeičia kuršaitinę sistemą. Iš karto rašybai pagrindu paėmęs Schleicherį, dar prieš 1873 m. susidaro skirtingą savąją. Jis sukūrė naują kirčio ir balsių kiekybės teoriją, kuria didžiavosi ir tarėsi sugriaunąs Kuršaitį ir Schleicherį. Mat, pastebėjęs savo tarmėje be ilgųjų ir trumpųjų balsių dar ir pusilges, šią trijų ilgumų sistemą paskelbia lietuvia kalbai visuotine ir iš to išveda, kad balsiai dėl kirčio niekad nepailgėją. Visiškai fantastiška yra Baranausko morų (trūkių, valandų) teorija balsių kiekybei ir priegaidei aiškinti. Tam taip drąsiai skelbtam kirčio mokslui yra patikėję net žymūs kalbininkai, kaip Spechtas ir Rozwadowskis.

Nepaisant to, vis tik Baranauskas turėjo didelių kalbinių gabumų. Jis puikiai pažino savo tarmę, kitas tarmes pažino iš aukštaičių ir žemaičių klierikų. Mokėjo stebėti kalbos faktus ir sąryšiškai juos aiškinti. Tik bloga, kad perdaug sutapo su Weberiu, kiurį Baranauskas laikė griežto mokslinio metodo autoritetu, o Weberis visas Baranausko klaidas tik gyrė (gal ir teisingai A. Vienuolis-Žukauskas Weberį pavadino pataikūnu).

Baranauskas yra pirmasis lietuviškos gramatinės terminologijos kūrėjas, nes ankstesnės gramatikos buvo rašytos lotynų ir vokiečių kalba. Kai kurie terminai tuojau prigijo: balsis, būdvardis, skaitvardis, sakinys, rašyba, tarmė ir kt. Tačiau dauguma Baranausko nukaltų terminų buvo nevykę: lanktis, lankis (linksnis), linksnių vardai vergiškai versti iš lotynų kalbos: vardlankis, gimtlankis ... Iš kitų terminų net jo mokiniai juokdavęsi: šnypščiai (š, ž), švilpiai (s, z), čiulpiai (č, dž). Dėl tų ir kitų kalbos dalykų gaudavo auditorijoje ginčytis su K. Jaunium, kuris vėliau savo mokytoją pralenkė.

Baranauskas turėjo labai savotišką pažiūrą į bendrinę lietuvių kalbą: pripažino tik vienos bendrinės rašybos reikalą, o šiaip visiems reikią kalbėti savo tarmėmis. Dėl to Weberiui kartą rašė: "Savo mokytinius ištarmės nemokau, o tik vienos rašybos, nes jie kiekvienas kalba ne pagal rašybą, bet pagal savo tarmes". Bandė ir pats šį principą gyvenime taikyti — lankydamas parapijas sakyti pamokslus vietos šnekta. Kai atvykęs į Seinus, lankydamas parapijas, ėmė sakyti pamokslus dzūkiškai, tai dzūkeliai nusprendė: Vyskupėlis iš mūsų šidzinasi ... Mat, Baranauskas anksčiau dzūkų tarmės nepažino ir jos pramoko tik klausydamas išpažinčių Seinų katedroje. Dzūkiška tarme taip buvo sužavėtas, kad 1899 m. Krosnoje, vizitacijos metu, kunigams pareiškęs: "Kai tik bus leista spauda, tuojau įsteigsiu dzūkišką laikraštį ir stengsiuos, kad dzūkiška tarmė gautų viršų tarp visų lietuviškųjų tarmių". Savo rašybos pagrindu Baranauskas paėmė vakariečių-pietiečių tarmę, nes "ir Kauno apylinkėje ši tarmė girdisi, ir ji už kitas tarmes tūlame daikte yra artimesnė mano rašybai".

Baranauskas yra ir pirmasis mūsų dialektologas. Tarmes tyrinėjo pirma savo reikalui, o paskui Weberio raginamas ir tarminių tekstų prašomas. Storą jų tomą iš Weberio palikimo išleido F. Spechtas: Litauische Mundarten gesammelt von A. Baranowski (Band I. Texte 1920). Tarmių ir gyvosios kalbos pažinimu toli buvo prašokęs Fr. Kuršaitį, kuris kaltino Baranauską net kalbos faktų prasimanymu. Kai Valančius paklausė Kuršaičio apie Baranausko gramatiką, tas stačiai atsakė: "Tas pons tokius man stebuklus paskaitė, jog aš pats turiu žmonių paklaust, beg jie taip kalb". Patyrinėjęs gavo pripažinti, kad Baranausko tiesa.

Nors Baranauskas, kaip pradininkas lietuvių kalbos sisteminio ir mokslinio darbo baruose, kai kur yra suklydęs, tačiau jo įtaka mūsų kalbos mokslui per jo mokinį Jaunių, o šio — Būgą ir Jablonskį bei jų mokinius vis tik liko žymi.

Tyrinėdamas lietuvių kalbą, Baranauskas rūpinosi jos grynumu, svetimybių iš jos valymu. Kai Karlovičius slaviškuosius lietuvių kalbos skolinius kartą pavadino "civilizacinės geradarybės kvitais", Baranauskas aštriai jį puolė. Valančiaus 1875 m. pavestas gavo peržiūrėti kun. Myk. Miežinio lietuvių kalbos žodyną (išsp. 1894) ir sekančiais metais Petrapilio mokslo akademijos paprašytas Mot. Gylio lietuviškai rusišką žodyną; tai davė progos parūpinti minėtai akademijai raštą (Zamietki o litovskom jezykie i slovarie), įrodinėjantį, kad rusiškos raidės lietuvių kalbai netinka. Gi savo ilgai ruoštą gramatiką — Mokslą lietuviškos kalbos — taip ir neišleido. Daug kartų ją taisęs, suredagavo tik 60 puslapius in folio rankos rašto ir nusiuntė Weberiui. Gramatiką, iš klierikų užrašų, be autoriaus sutikimo, išleido kun. P. Sereika (Kalbamokslis lietuviškos kalbos) 1892 m. su daugybe klaidų. Pora pilnesnių rankraščių buvo Vytauto D. universiteto bibliotekoje. Lygiai liko rankraščiuose ir "Mokslas šventosios iškalbos".

Baranauskas matematikas
Baranauskas turėjo ir gana žymių matematiškų gabumų, pasirodžiusių iš pat mažens, štai jo paties žodžiai: "Dar vaikiščių būdamas, nugirdau apie uždavinį: kiek galima nupirkti jaučių, karvių ir veršiukų, mokant už jautį po 10 rublių, už karvę — po 5, o už veršiuką po pusrublį, kad už 100 rublių būtų nupirkta 1C0 galvų. Porą savaičių kamavausi, kol išgalvojau, jog išeis 1 jautis, 9 karvės ir 90 veršiukų". Tokio paprasto pradžios mokyklos uždavinio, kurio jam niekas nepaaiškino, savaimingas išsprendimas rodo jį turėjus ne tik polinkio matematikai, bet drauge ir energijos — kartą pradėtą darbą nemesti nebaigtą.

Apie algebrą pirmą kartą išgirdo tik dvasinėje akademijoje iš draugų — iš jų sužinojo, kad dauginant pliusą pliusu ir minusą minusu, gaunama pliusas ir tik nevienodi ženklai padarą minusą. "Ši taisyklė labai prikamavo mano protą, nes man atrodė tai esant negalimu dalyku. Nemažiau privargino mane ir begalinė numeracija, iki šv. Tomas Akvinietis išaiškino man šį klausimą savo Teologiškoj Sumoj".

Kai Baranauskas 1884 m. tapo vyskupu pagalbininku, o Weberis gimnazijos direktorium, jų korespondencija nutrūko, ir lietuviškieji kalbos tyrinėjimai pasiliovė. Tada visas Baranausko dėmesys nukrypo į matematiką. "Paėmęs Burenino ir Davidovo vadovėlius, skaičiau ir sprendžiau uždavinius, pradėdamas nuo pirmojo lakšto iki nelaipsniuotų lyginių. Be to, apie pirmiausias geometrijos tiesas perskaičiau iš kažkokio labai trumpo vadovėlio, skirto realinėms mokykloms, o gal net žemesnėms. Kai priėjau laipsniavimus ir supratau, kas yra kvadratas, kubas ir t.t., algebra visai nustojo mane traukusi, nes laipsniavimas pavergė visas mano pajėgas. Čia padariau labai daug išradimų man naujų, bet matematikoje jau žinomų nuo amžių".

Tie "išradimai", kuriuos čia Baranauskas mini, privedė jį prie atskiros matematikos mokslų šakos, vadinamos skaičių teorija. Norėdamas ją geriau pažinti, kreipėsi į Weberį, prašydamas nurodyti atitinkamos literatūros. Weberis paklausė matematikos specialisto dr. Hossfeldo, kuris patarė Baranauskui įsigyti tuomet naujausią dr. Wertheimo veikalą: "Elemente der Zahlentheorie" (Leipzig, 1887). Naudodamasis šiuo veikalu ir tyrinėdamas laipsnių rodiklių dėsnius bei santykius, Baranauskas susidomėjo natūrinių sudėtinių skaičių dalumu ir ištyrė visus natūrinius skaičius nuo 1 iki 1.000.000. Savo laiške A. Dambrauskui-Jakštui, tuomet gyvenusiam tremtyje Ustiužnoje 1891 m., gyrėsi: "Apskaičiau, kiek yra pirminių (natūrinių) skaičių šimte tūkstančių, paskui milijone. Buvau pradėjęs daryti apskaitymą, kiek yra dešimtyje milijonų, bet apskaitymo procesas pasirodė toks painus, jog per porą metų vos tik dešimtą dalį darbo atlikau ... Apskaitymas 10.000 užėmė dvi dienas. Apskaitymą 100.000 ... baigiau per dvi savaites, dirbdamas kasdien po 13 valandų. Apskaitymą milijono atlikau per 2 mėnesius".

Taip eidamas toliau, Baranauskas suprato, jog apskaitymui 108reikės kelerių metų, 109 — kelerių dešimčių metų, 1010 — kelių šimtų metų, o 1011 — net kelių tūkstančių metų. Klausė tad Hossfeldo, ar nėra kitų kokių formulių, kurios darbą palengvintų ir laiką sutrumpintų. Tas atsakė, kad tokių formulių aukštoji matematika dar neišradusi. Neradęs tad visoj matematikoj savo klausimo išsprendimo, pats ėmė ieškoti naujo kelio. Pastebėjęs, kad visi pirminiai skaičiai, išskyrus tik 1, 2, 3, eina ne pagrečiai, bet yra perskirti mažesniais ar didesniais tarpais, pradėjo tyrinėti tuos tarpus. Savo išradimus toje srityje pranešė Hossfeldui. Tas juos pripažino tikrais, pridurdamas, jog viena Baranausko išrastų formulių jau pirmiau yra išrasta dr. Meisselio, o kita, apie tarpų simetriją, moksle dar iki šiol nežinoma. Todėl ją kaip Baranausko išradimą atspausdino žurnale "Zeitscbrjft fūr Mathematik und Physik" straipsniu, pavadintu "Eemerkungen ūber eine zahlentheoretische Formel" (1890).

Nustatydamas platų pirminių skaičių katalogą, Baranauskas pasirodė esąs labai pedantiškas skaičiuotojas. Jis net sugalvojo savo skaičiavimų formulę, pakeisdamas iki tol žinotą, daug sudėtingesnę Meisselio formulę. Savo šio klausimo tyrimus pasiuntė Krokuvos mokslų akademijai, kuri juos atspausdino akademijos darbuose (XXVIII, 192-210) antrašte: "O vvzorach služących do obliczania lyczby liczb pierwszych nie przekrających danėj granicy".

Savo darbo vaisiais Baranauskas dalijosi su A. Dambrausku-Jakštu, kuris irgi mėgo matematiką. Tarp jų 1890-1893 užsimezgė gana gausi korespondencija. Viename laiške Dambrauskas rašė, kad jam keistas ir nesuprantamas toks karštas pirminių skaičių ieškojimas. Į tai Baranauskas atsakė: "Užsiimu, kad netinginiaučiau, o lavinčiau protą. Matematikos dirva yra laisva nuo politiško kurstymo insinuacijos. Taisyklės ir sutvarkymai skaičiuose traukte mane traukia prie savęs, matau juo^e amžinų nesulaužomu tiesų spindulėlius. Skaičių aibės yra laipsniai, pakelia protą prie begalybės supratimo. Daugybė tikrų, bet nežinomų dalykų, žadina pagarbą dangaus gyventojų protui ir nuostabą dėl Dievo išminties. Matematiški tyrinėjimai padeda suprasti, jog už matematiškas tiesas daug aukštesnės yra doros tiesos ir tikėjimo paslaptys. Jose, lyg veidrodyje, aš matau ir nujaučiu savo proto menkumą, dorišką iškrypimą, nuolatinės pagalbos ir rimto apie viską mąstymo reikalingumą".

Praslinkus kuriam laikui, Baranauskas metė skaičių teoriją ir 1892-93 m. atsidėjo geometrijai. Jį sudomino garsi skritulio kvadratūros teorija. Kaip diletantas, jis nežinojo, kad skritulio kvadratūra negali būti išspręsta su skriestuvu ir liniuote, netgi su bet kokios algebrinės kreivės pagalba. Remdamasis painiais ir klaidingais protavimais, išrado klaidingą formulę. Dambrauskas keliuose laiškuose jo klaidas nurodė, bet Baranauskas nenorėjo prisipažinti klydęs, nes jam rodėsi, kad jo išrastoji formulė duodanti pilną ir tikrą skritulio kvadratūros išsprendimą, šiuo klausimu net rengėsi lotyniškai parašyti disertaciją ir nusiųsti ją popiežiui Leonui XIII dovanoms Vatikano observatorijai. Netrukus pats savo klaidą pamatė ir rašė Dambrauskui, su džiaugsmu atkalbėjęs "Te Deum laudamus" už tai, kad Dievas apsaugojo nuo kompromitacijos.

Dambrausko paprašytas išdirbti lietuvišką geomemetrijos terminologiją, atsakė, jog korespondencijoje su Weberiu vartoj ąs šiuos terminus: r atlankys, rato skersinys, stipinas, skerskampė, daugiakampis, keturšonis, trikampys, plotas, erdvė, smailas kampas ir kt. Jų dauguma yra ir šiandien vartojamoje lietuviškoje geometrijoje.

Baranauskas į matematiką taip įsivežė, jog skirdavo jai kasdien 13 valandų ir daugiau, kartais ištisas naktis nuo savęs nuvogdamas. Kadangi niekad neapleisdavo savo dvasiškų pareigų (mąstymas, Mišios, brevijorius, rožinis ir kt.), tai po kurio laiko pradėjo jausti proto nuovargį, galvos skaudėjimą ir aplamai sveikatos suirimą. Vysk.
Paliulionio, Weberio ir kitų artimųjų raginamas mesti mokslo darbus, Baranauskas paklausė, štai jo paties žodžiai: "Tariausi, labiau išlavinęs protą, sunaudosiąs jį Dievo tarnyboje pagal savo pašaukimą. Tuo tarpu išėjo kitaip: palinkimas prie matematikos virto pageidimu ir atitraukė mane nuo pareigos dalykų. Dabar ir pats matau, turįs tramdyti savo matematiškus palinkimus, nes aplink galvą liga jau ima suktis".

Nuo to laiko jau mažiau valandų skiria matematikai, ima skaityti knygas, laikraščius (kurių pirmiau nė į rankas neėmė), o vakarais net grožinės literatūros veikalus paskaito (Mickevičiaus "Poną Tadą", Chodžkos pasakojimus, Sienkievičiaus "Quo Vadis" ir kt.). Tačiau ir su pamilta matematika negalėjo visiškai atsiskirti: 1897 m. savo lėšomis Varšuvoje atspausdino matematinį-filosofinį veikalą: "O progresji transcedentalnej oraz o skali i silach umyslu ludz-kiego", kurį jis buvo anksčiau nusiuntęs Krokuvos akademijai, bet ji nerado jo spausdintinu. šiame veikale, pasirėmęs transcendentine progresija, Baranauskas stengėsi atgaivinti ontologinį Dievo buvimo įrodymą, jau šv. Anzelmo nusakytą, kuriam teologijoj yra skiriama vien istorinė reikšmė. Paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį Baranauskas vis dirbinėjo skaičių teorijoje. Ta tema buvo parašęs, kažkur Seinuose dingusią, disertaciją. Matematiką visiškai metė tik tapęs Seinų vyskupu.

Baranauskas matematiką rišo ir su teologiniais klausimais, bandydamas juos išspręsti matematikos pagalba. Jis turėjo susidaręs, nieko bendro su Bažnyčios mokslu neturinčią, teoriją, kur esąs pragaras. Kadangi lotyniškai pragaras vadinasi infernus, inferi, tai turi būti kur nors infra — žemai, taigi ne kitur, kaip žemės viduryje. Jau būdamas Seinuose, savo nuotykį apie matematiką ir pragarą papasakojo kapelionui kun. J. Laukaičiui.

Baranauskas kas metai pats vienas laikydavo 8 dienų rekolekcijas. Kai pirmais savo vyskupavimo metais kartą laikė tokias rekolekcijas, pirma ir antra diena praėjo ramiai, bet trečią dieną, mąstant apie pragarą, staiga kilo klausimas: kaip daug žmonių sutilptų į pragarą, jei jis yra žemės viduje? Tas klausimas taip įkyriai drumstė mintis, kad nepasijuto tuščiomis praleidęs kelias valandas. Ta diena nuėjo niekais. Vyskupas užsideda dar vieną dieną rekolekcijų ir trečios dienos darbą pradeda iš naujo. Bet kai atėjo mąstymas apie pragarą, ir vėl ta pati istorija. Ir antra diena nueina niekais. Vyskupas užsideda dar vieną dieną rekolekcijų, bet numatydamas, kad ir ta nueis niekais, daro Dievui pažadą, kiek tik mokslas leidžia, vėliau apskaičiuosiąs žemės vidaus talpą. Po to pažado, lyg ranka kas būtų atėmęs visas nereikalingas mintis, ir rekolekcijos vyko sėkmingai, tik teko laikyti ne aštuonių dienų, bet dešimties.

Praėjo pora mėnesių. Kartą Baranauskui bevaikščiojant už miesto, staiga topt mintis: o kaip su pažadu? "Net man plaukai ant galvos atsistojo", — pasakojo vyskupas, — "šiurpuliai sukrėtė visą kūną, juk su Dievu juokų nėra". Dar tą pačią dieną knygyne nusipirkęs kelis vadovėlius ryžosi įvykdyti savo pažadą. Po didelių vargų, išstudijavęs vadovėlius, susilaukė gauoaua atlyginimo: tokio malonumo ir įdomumo, kokio neduoda nė gražiausias romanas. Į klausimą, kiek laiko reikėjo tiksliai apskaičiuoti pragaro talpumą, atsakė: "Po pustrečių metų jau buvau viską apskaičiavęs, na ir kas pasirodė: jeigu nuo pasaulio pradžios visi žmonės būtų suėję į pragarą, į žemės vidų, tai užimtas būtų tik nedidelis kampas". Kapelionas tai klausydamas, netvėrė juoku ir ironiškai paklausė: "O kaip talpinti žmones pragare, ar kaip silkes bačkoje?" Vyskupas, pastebėjęs pašaipą, užsigavo, drėbė Laukaičiui "Duren j estes", pakilo ir užsidarė savo kambaryje.

Kitą kartą Baranauskas paklausė Laukaitį, ar jis skaitęs jo veikalą "O progresji transcedentalnej". Tas pasisakė skaitęs, bet ne daug ką supratęs. Vyskupas, pasiėmęs minimą veikalą, pradėjo kapelionui aiškinti nuo pat pradžios. Vyskupas sėdėjo, o kapelionas stovėdamas šalia spoksojo į formules. Iš karto dar sekė aiškinimą, bet paskui nutrūko mintis, o vyskupas taip įsigilino, taip gyvai ir karštai dėstė, kad kapelionas, nors ir nieko nesuprasdamas, nedrįso vyskupą pertraukti. Aiškinimas tęsėsi apie tris valandas. Kapelionas iš karto nuobodžiavo, paskui pavargęs užsnūdo ir visu svoriu griuvo ant vyskupo. "Kas tau?" sušuko jis, o tas nubudęs ėmė teisintis, kad koja paslydusi. "Eik gult" — rūsčiai tarė vyskupas ir užvožė knygą. Buvo jau po vidurnakčio. Daugiau apie matematiką su kapelionu nekalbėjo: įsitikino, kad tas visai nemokša.

Gali kas pakaltinti Baranauską dėl jo atsidavimo matematikai. Kad ne ji, gal būtų Šv. Rašto vertimą užbaigęs ir daug kitų lietuviams naudingų knygų parašęs. Gal tai ir tiesa. Į savo gyvenimo pabaigą ir pats Baranauskas suprato ir prisipažino klaidą padaręs, perdaug laiko skirdamas matematikai, nes omne nimium vertitur in vitium. Bet, jo supratimu, matematika buvusi naudinga priemonė protui lavinti. Jam visų pirma rūpėjo ne grynai matematikos, bet teologijos ir filosofijos pobūdžio problemos.
(Bus daugiau)