VYTAUTAS KAŠUBA Spausdinti
Po audringos ir kūrybinių vilčių pilnos jaunystės dailininkui, rašytojui, poetui etc. ateina laikas pažvelgti į save nemeluotomis akimis. Viskas tada atrodo iš kitos perspektyvos, ir atsiskleidžia nauja vertinimo dimensija, kuri jau nėra surišta su kasdienine kova ir momento įspūdžiu, o priklauso istorijai.

Aš čia nemanau leistis istorijon, o tik prieiti prie Vytauto Kašubos skulptūrų su pozityvia šio momento perspektyva, pažvelgdamas į jo paskutinius darbus ir nesiimdamas spręsti apie jo nueitą kelią per penkiasdešimt metų.

Naujas Kašubos technikos ir estetikos kelias prasidėjo tik praeitais metais (gal kiek anksčiau), kalant ant švino religinį tekstą Vatikano paviljonui New Yorko Pasaulinėj parodoj. Tos raidės turėjo simbolizuoti Bažnyčios skelbiamą Kristaus žodį, seną kaip pati Bažnyčia ir aktualų kaip sielos problema. Tam senam aktualumui suderinti Kašubą ir sugalvojo panaudoti seniai vartotą ir beveik užmirštą medžiagą — kaltą šviną, kuris yra ne vien tik stiprus ir atlaikąs kaip varis, bet ir nerūdijąs ir formuojamas lengviau negu kiti metalai ar akmuo.

Kiekviena medžiaga turi savo formą, kuri giliai siejasi su jos ypatybėmis. Kašubą, kuris laisvai dirba ir su kitomis medžiagomis, paskutiniojoj medžiagoj pasijuto lyg atsinaujinęs ir gavęs naujo įkvėpimo. švinas lengviau negu kiti metalai duodasi kalamas ir laisvai apdirbamas, nesekant apriorinio modelio. Momento pagautas, skulptorius gali su švinu daryti, ką tik nori, — ir ne tik ką tik nori, bet ir pataisyti tai, ko nenori, švinas, kaip ir varis, nepameta dinamikos, ekspresijos ir metališko paviršutiniškumo (kaip priešybės akmens gilumui), turėdamas tą ypatybę,   kad   kiekvienas   gabalas yra unikumas ir kiekvienas plaktuko mostas yra individualus. Bet tuo pačiu švinas prilygsta ir prie akmens savybių, duodamas tam tikrą nusistojimą.

Liaudies meno įtaka. Visos Kašubos skulptūros, ankstyvesnės ir šių dienų, priklauso mūsų liaudies meno tradicijai. Dar Lietuvoj susipažinęs su senomis, sulūžusiomis ir spalvą pametusiomis skulptūrėlėmis, paklydusiomis pakelių kryžiuose ir bažnyčių nišose, Kašubą ėmė iš jų tą primityvią ir niekad pilnai neišsakytą dvasią ir bandė individualiai tęsti, kas jose yra amžinai kūrybinga. Mūsų liaudies skulptūra yra daugiau susijusi su lipdimu ar drožimu negu kalimu, gal dar ir dėl to, kad nebuvom turtingi akmenimis. Šiaip ar taip, mūsų Rūpintojėlis, pripildytas krikščioniškai lietuviško jausmo, buvo drožiamas žmogaus, giliai susijusio su žmogumi ir jo biologiniu ciklu, išreikšdamas jį paprastu liūdesio simboliu. Tas liūdesys ir šiandien mus slegia paviršutiniškumu, beveik sakyčiau — nekūrybingumu, kada jau ir mūsų ašaros virsta "klišėmis" ir mūsų džiaugsmas tėra tik prisiminimas. Tačiau tame Rūpintojėlyje, šiandien jau virtusiame muziejiniu objektu ir grobstomu kolekcionierių, glūdi gilesnė žmogiška mintis, vos pastebėta ir dar visiškai neišnaudota tikra to žodžio prasme, šiuo atveju mūsų skulptoriai daugiau pasitenkino paviršutinišku perdirbimu negu giliu dvasiniu įkvėpimu.

Kašubos   skulptūra   slepiasi   už Rūpintojėlio   romaniškos    (romanesque) ekspresijos, bet tuo ji ir skiriasi nuo šios ekspresijos, kuri yra   dinamiška,   akmeninė,   horizontali   ir  žiūrinti   į   žemę.   Tuo tarpu jo "Šv. Bonaventūra"  (St. Bonaventūre University, N. Y.) nepasižymi nei dinamika, nei gyvenimiškumu. Pilna akmens ramumo ši   skulptūra   atrodo    miegančiai šventa, lyg žmogus turėtų nuobodžiauti toj dieviškoj ekstazėj, šis iarbas  (5 pėdos ir 6 inčai)  yra urtingas savo išraiška ir dar daugiau tekstūros detalėmis, taip kad 1 augiau  atrodo  kaltas  akmenyje iegu metale, bet tik gera ornaįentika nepadaro skulptūros. Kašuba, puikiai ir lengvai valdydalas medžiagą, gali didesnį dėmesį skirti masės apvaldymui, kuri jas jį yra plokščia, lyg per daug būtų priremta prie sienos, ir lyg bijodamas išlaisvinti savo kūrinį nuo aplinkos. Jo skulptūrai reikia katedros, reikia prieglobsčio.

Religinė dvasia. Kašubą šiandien ribojasi religine skulptūra, funkcionaliai pritaikyta pareikalavimui bažnyčios, kuri iš dailininko nori daugiausia kūrybingumo ir mažiausia laisvės. Pakliuvęs tarp šitų dviejų priešingų reikalavimų, bažnyčios ir savęs, skulptorius turi turėti labai aiškų savo charakterį, kad nepasiduotų pirmajam. Kiek tai praktiškai įmanoma, mes galime spręsti iš pavienių bažnytinių šedevrų, pastatytų ir dekoruotų pačių didžiausių architektų ir dailininkų, kada jiems yra patikima ta būtinoji sąlyga — laisvė. Mūsų skulptoriai (ar dailininkai) nevisados turi tos laisvės; neturi jos ir dauguma kitų, kurie yra priversti daugiau ar mažiau pasiduoti diriguojamiems ar pataikaujantiems dirigavimams. Užtat, kai pasitaiko viena kita išimtis, yra nepaprastai įdomu sekti, ką ji gali padaryti ir kiek tos pačios religinės minties įkvėpti.

Kašubos 9 pėdų aukščio "Prisikėlęs Kristus" (Calvary Monastery, Shrewsbury, Mass.) yra irgi iškaltas anksčiau minėta technika, turi vėl tą akmens skulptūros ypatybę, kur tačiau ekspresija yra konvencionalesnė ir paprastumas apsunkintas dieviškumo poza. Mūsų Rūpintojėlis yra daug žmogiškesnis negu šis Kristus, kuris yra didingas kaip Bizantijos Pantokrator, bet slegiąs formaliais reikalavimais. Aš sakyčiau, kad tai "kūniškas" Kristus, bet ne žmogiškas. Čia Kašubą nutolo ir nuo romaninio intymumo, kurį pastebime jo akmeniniuose darbuose, pavyzdžiui, "Paskutinė Vakarienė" (Church of St. Thomas the Apostle, Rochester, N.Y.), atlikta beveik tuo pačiu metu (1964). Čia jis gal taip arti seka romaninį įkvėpimą, kad nemažai primena Autun, katedros timpanus, kur dieviškumas netoli nuo tragiško komi kumo, bet užtat taip arti žmogaus.

Šios mano pastabos, sudėtos po pasikalbėjimo su skulptoriumi, nėra ir nenori būti kritikos žodis. Tenoriu pastebėti, kad šiuo momentu abejočiau, ar mes lietuvių tarpe turime taip nuoseklų (consistent) skulptorių kaip Kašubą, kurio evoliuciją galima būtų sekti nuo pat jo pirmųjų pasireiškimų. Jeigu atrinkau tik tuos tris darbus, tai dėl to, kad man jie atrodė pagrindinai svarbūs susipažinti su skulptoriumi.