K. ZAPKAUS KŪRYBA Spausdinti
Parašė Dalia Kolbaitė   
ši K. Zapkaus kūrybos apybraiža pateikiama ryšium su dailininko paroda, įvykusia šių metų gegužės mėnesį, K. Kazimir Galerijoj, Čikagoje.
Jei Amerikoj pirmojoj šio šimtmečio pusėj menas pasižymi dvasiniu ekspansyvumu, jausmo ir intuicijos vyravimu   prieš   protą, tai antrojoj pusėj jis yra pasukęs visai priešinga kryptimi: jausmai tartum išsekę, vaizduotės polėkiai apriboti intelekto diktavimo. Pirmajai pusei atstovauja tokie abstraktūs ekspresionistai, kaip De-Kooning ir Pollock, kurių darbuose sąmoningai atsisakoma vaizduoti tikrovės objektus, iškeičiant juos į vidinio pergyvenimo, impulso atvaizdavimą spalvų neapgalvotame, Intuityviame išdėstyme, teptuko pakreipime, dažo sluoksny. Antrojoje šio šimtmečio pusėj, paliekant nuošaliau Pop, Op meną ir t.t., randame, jog Newman, Noland, Davis, Stella kūryboj atspindi šių dienų pagrindiniai siekiai. Jų darbuose atsisakoma daugumos tradicinės   tapybos   dėsnių   vardan apsišvarinimo" ir galutinio meno išvadavimo ne tik nuo vaizdinės tikrovės atvaizdavimo, bet ir nuo bet kokio subjektyvumo bei impulso "išsikišimo", čia randame grynaiJ formalių estetinių problemų sprendimą,   paveikslo   komponentais esant patiems pagrindiniausiems plastiniams elementams — tapybinėms plokštumoms, linijoms bei spalvoms. Matiniai paviršiai, nuasmeninti teptuko brūkšniai liudija šios "grynos" tapybos objektyvumą.

Trumpai apibūdintas posūkis Amerikos dailės apraiškose yra taip pat ir Zapkaus kūryboj. Ankstyvesniosios drobės kurtos, nors ir labai savitai suprasto, abstraktaus ekspresionizmo įtakoj.1
čia randame daug impulso, jausmo bei vidinio įsibėgėjimo. Gana didelio formato drobėse — drąsus, sudėtingas organinių formų komponavimas. Įtampa kyla iš formų išdėstymo bei formų ir spalvų dialogo. Ilgainiui formos, anksčiau primenančios gamtoje randamas  (išeities taškui esant natiurmortui, pezažui), tampa daugiau amorfiškos ar suprastintos, tuo prarasdamos atspirtį atpažįstamuose vaizdiniuose elementuose. Drobėj dažnai nesant kompozicinio centro bei vyraujant   kompoziciniams   ritmams (paskirų elementų kartojimui), paveikslo "skeletą" sudaro vis daugiau ir daugiau įsigalinčios griežtos  horizontalės, vertikalės,2 įžambinės,3   rutuliai   bei   pusrutuliai.4 Šiame reiškiny matosi racionalaus elemento įsiterpimas ir savotiškas jausmo, impulso   kontroliavimas. Jau  1963-64 metų Zapkaus kūryboj  geometrinis   visumos   suskaldymas į kvadratus5 arba rutulius" aiškiai figūruoja. Kiekviena ši tiksliai apibrėžta,  apribota paveikslo dalis yra savy užbaigta ir savarankiška. Tuo būdu randame eilę paveikslų paveiksle; o visumos dinamizmas gimsta akies rastame ryšy, kontraste, konflikte tarp šių savy išbaigtų fragmentų ir visumos.

Vėliausiai išstatytieji, 1965-66 metais sukurtieji darbai7 liudija Zapkaus nuoseklų pasukto kelio vystymą. Ankstyvesnėj tapyboj rasti pradmenys, kaip pvz. nevaiz-dinių formų didėjąs suprastinimas bei geometriškumas; geometrinis visumos suskaldymas, atmetant kompoziciją tradicine prasme; paveikslo "artėjimas" prie drobės paviršiaus, atsižadant tradiciškai suprasto trečiojo matavimo — gylio; atviro lauko (open space) reiškinys — paveikslas neturi centro, apačios, viršaus griežta prasme, jis "tęsiasi" už rėmų — visa tai rodo aiškų, bekompromisinį atsisuki-mą nuo jausmo, nuo daugiau intuicijos diktuojamos kūrybos į kūrybą, kuri vaizduotės polėkį kontroliuoja protu. Paveikslas nebe-atvaizduoja, nors ir kažin kaip atitrauktai, ko nors, bet egzistuoja pats save pateisindamas, sukurdamas savo tikrovę, neturinčią nieko bendro su tikrove anapus drobės. Ribojamasi linijų, plokštumų bei spalvų vartojimu abstrakčioms harmonijos, pusiausvyros, vientisumo ir ritmo apraiškoms į-kūnyti.

Analizuojant šiuos kūrinius, verta pirmiausia užsiminti apie jų pagrindinį kompozicinį reiškinį, būtent, jų suskaldymą į horizontalius įvairaus pločio daugiaspalvius ruožus. Išvystyti drobėj įtampai reikalinga rasti "jėgą", priešingą gulstiniam išsibėgę j imui. Ji gali rastis vertikalių, bet dažniau įžambių linijų išdėstyme. Šią įtampą Zapkus išgauna ne tiesiai jas "piešdamas", bet įtalpindamas į horizontalias juostas eilę mažiau ar daugiau geometrinių formų. Minėtų formų kraštinės, vietomis neperžengdamos ruožo, vietomis pereidamos iš juostos į juostą, subtiliai pakartoja tą pačią kryptį iš ruožo į ruožą. Tuo būdu pati akis atranda, pergyvena įtampą. Šis kryžmiškumas, galįs išreikšti ir tam tikrą pusiausvyrą, ar įžam-bumas, itin "kovojąs" su jį tramdančiomis horizontalėmis ar vertikalėmis, yra svarbūs, turint galvoj paveikslo visumą. Tačiau, pažvelgus ir į kiekvieną ruožą paskirai, matome, kad anksčiau minėtų formų kitos kraštinės, įvairiai pakreiptos, sudaro įspūdį stoccato ritmo bei judesio, kurs veržiasi į visas kryptis. Gi gerokai atitolus nuo paveikslo, darosi aiškus drobės ypatingas sudėtingumas. Paveikslo vertę didele dalimi lemia sugebėjimas paskiruose ruožuose ir visumoj rasti pusiausvyrą tarp dinamikos ir statikos bei pajėgumas apvilkti judesį klasinės ramybės rūbu.

Plokštumų suskaldymo, formų išdėstymo apibūdinimas toli gražu neišsemia šių darbų aptarimo. Svarbus čia ne tik geometrinių komponentų savitarpis santykiavimas, bet ir jų ryšys su spalvomis bei spalvų tarpusavis santykiavimas. Kaip žinome, spalvas ir jų tonus riša arba giminingumo arba priešingumo saitai. Zapkus vartoja arba priešingąsias spalvas tam tikram disonansui išvystyti, kontrastui ar dinamikai išgauti, arba giminingąsias spalvas ramiam perėjimui įgyvendinti. Vienos atpalaiduoja nuo aplinkos, skaldo, kitos — prie jos riša, išvysto vientisumo saitus. Spalvų perėjimai yra svarbūs, akiai "vaikštant" iš ruožo į ruožą, nuo formos iki formos tame pačiame ruože, o taip pat išilgai ir skersai drobės. Į ją iš atokiau pažvelgus, taip pat matosi serijos tamprių bei nuoseklių ryšių tarp pačios formos komponentų ir spalvų, nes čia spalva tampa pilnateisiu plastiniu elementu (ji "nedažo" ko nors, bet kalba už save). Paveikslo sąrangoj šis derinys gali tapt itin šviežias, pilnas gyvybės nelauktų kombinacijų dėka. Čia Zapkus iškyla kaip koloristas, ko nebuvo taip jaučiama ankstyvesnėj kūryboj.

Šie du komponentai laiduoja trečią, kurio negalima aptarti tradicine prasme. Tai, būtent, erdvės klausimas. Atvaizduotos plokštumos teturi tik du matavimus — aukščio ir pločio; nerandame trečios dimensijos — gylio. Tačiau negalime sakyti, kad jos yra visai "paplokščios", ir tai dėl kelių priežasčių. Geometrinių ar suprastintų formų nuožulnūs išdėstymai, pakreipimai, pačios formos (pvz. rombo — sudarančio tolstančio pailgo keturkampio iliuziją) bei formų laipsninis mažėjimas sudaro erdvėj judančio kūno įspūdį. Be to, įvairių spalvų ir jų tonų bangavimas,   perėjimai,   tam   tikros kombinacijos duoda pajusti artėjimą ar nuotolį, tuo pačiu ir gylį. šis reiškinys, tarp kitų, neleidžia šių darbų klasifikuoti į grynai dekoratyvinių darbų kategoriją.

Tad formų bei spalvų "kontroliuotas" judesys jų pačių sukurtoj erdvėj bei tiksliai išspręsta jų sąranga sudaro šių darbų esmę.
Turint dėmesy minėtus komponentus, galime palyginti šią tapybą su muzika. Zapkaus paveikslų pavadinimai — fuga, kontrapunktas — rodo, kad jis sąmoningai teigia, jog vidinė vaizdinė struktūra gali būti analogiška muzikinei. Jei, pvz., horizontalios linijos ir kelios besikartojančios ar giminingos spalvos gali vaizduoti pagrindinį ritmą ar melodiją, net paskiras, lygiagrečiai vystomas melodijas, tai kitų formų įterpimas į horizontaliąsias linijas ar kitų spalvų gretinimas prie pirmųjų fono gali būti lygus įvedimui naujų muzikinių elementų (asonansų, disonansų, ritminių vienetų ir t.t.). Taip pat būdinga, jog muzikos griežtos taisyklės čia galioja ir randa atitekmenį pvz. spalvų deriny, būtiname pasikartojime, formų reikalingame gretinime ar kontraste išgauti norimam ritmui, harmonijai ar disharmonijai.

Artimos ateities kelią Zapkaus kūryboj galime pramatyti jo škicuose. Ir toliau eidamas cerebralinės kūrybos keliu, dailininkas ieško radikalaus paprastumo, mi-nimalinių priemonių savo tikslui atsiekti. Randame vienodo pločio spalvų ruožus, be įterptų formų, išdėstytus horizontaliai viename škice, įžambiai kitame, ant kurių uždėtos "grotelės" (grid). Randame įtampų redukavimą į pagrindines bei vis didėjančią spalvos rolę. Spalvų juostos sugretinimo, pakartojimų, serijų dėka sugestionuoja kitas spalvas, sukuria pulsuojančius "laukus" (color field).

Zapkaus pasirinktas kelias nelengvas, nes kaip ir kiekvienas klasikas, pažabojęs kūrybinę žiežirbą protu, kiekviename žingsny rizikuoja ją užgniaužti. Jei šio žanro darbai nepatenka į dekoratyvinių darbų kategoriją, tai dėka pusiausvyros tarp suvaržymo ir laisvės, šaltos geometrinės formos ir preciziški ryšiai tampa reikšmingais, pulsuojančiais nauja gyvybe,  kur  jaučiamas   prasiveržimas kūrėjo įkvėpimo, gilios intuicijos, kuri paskirus elementus supina į dinamišką visumą. Vienas protas to niekuomet negalėtų atsiekti. Kur tai yra pavykę įvykdyti, randame tikrai labai sofisti-kuotos, aukštos kokybės kūrinį.

Tad užsiangažavęs grynai formalaus meno problemų sprendime, "grynų ryšių" atvaizdavime, Zap-kus atnešė daug ko naujo lietuvių menui. Kruopštus, vientisas darbas, savim pasitikinti ranka liudija dailininko užsimojimų rimtį, didelę kantrybę ir tuo pačiu ištikimybę vidiniam balsui. Meno kritiko F. Schulze žodžiais, Zapkaus darbai stiprūs, išbaigti, tačiau reiktų duoti laiko tam tikram pozicijos įsitvirtinimui šiame kūrybiniame posūky.

šio žanro menas yra labai artimas modernaus technologinio pasaulio preciziškam, tiksliam idi-omui, nes jis taip pat preciziškai įkūnija grožį. Jis neginčijamai yra davęs aukštos kokybės darbų, atskleidęs daug įžvalgos, naujų perspektyvų. Tačiau pasekus šio šimtmečio minėto meno apraiškas, matosi jog jis, atmetęs žmogų bei vaizdinį pasaulį,  visą  dėmesį  atkreipęs į metodą, teoriją bei pačią medžiagą, ypatingai redukuodamas atvaizdavimo priemones, dažnai pasidaro itin "apšvarintas", perdaug jau grynas, frag-mentuotas. Ką pradininkai atnešė naujo, guvaus, šviežaus, nereti pasekėjai nublukino, pavertė į besielį, beprasmį kartojimą. Dailininkui čia sunku likti ištikimu savo vidiniam balsui, išvengiant akligatvių. Gal kartais ateitis pareikalaus iš kūrėjo ne tik didelio talento, meistriško formalių problemų sprendimo, bet ir didelio atvirumo sau pačiam kaip žmogui ir jį supančiai aplinkai, — tai pastatytų meną visai kitoj šviesoj ir įneštų į kūrinį gyvenimo esmės bei prasmės nuojautą.

1. Still Life and Landscape '60, Baroque Movement '60, Organic Arrangement '61. 2. Lyric Compositions '6Ï, Still Life '61, Interior '62, 3. Diagnols -'62. 4. Composition with Four Circles '63, Two Half-Circles '62. 5. Sixty Part Fugue '64, Grand Safari '64. 6. Poly Unsaturated '64. 7. Camouflage Contrapuntal '64, Study in Counterpoint '65, Tondo Fugue '65, Untitled '66. 8. Color Study of Large Descending Grid, Study of Descending Grid and Opposition Dyptych.    Dalia Kolbaitė