Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KELIAUJU SU PAVASARIU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS   

PO TĖVO MIRTIES

Brangūs palaikai sudeginti —
Žirgas, sakalas ir kardas virto pelenais;
Virto pelenais visa karališka didybė,
Karalystė — Užpūsta ugniavietė.

Rūpestingos rankos
Pelenus susėmė,
Žemė - motina juos meiliai priėmė;
Žemė - motina jau tapo begalinė urna
Kankinio karaliaus
Pelenams.

Atsiminkit, gąsdins
Veidmainingą priešą
Tos ugninės akys,
Veidas prakaulus;
Tos ugninės akys atsimerks pro šimtmečius,
Kai. žvaigždes išverkus,
Taps akla naktis.

VYTAUTO DIDŽIOJO GODOS

Brangūs palaikai sudeginti —
Lietuva jau begalinė urna pelenų;
Lietuvą imu ant savo surakintų rankų —
Kalinio grandinės
Rauda. ..

KALĖJIME

Ar dusti dulkėse,
Ar kvėpaut drėgmėje
Prieš tris dešimtmečius gimiau? —
Kalėjimas pražilo pelėjais,
Ruduo šalnom,
Bet aš keliauju su pavasariu —
Jaunystė neša.

Kalėjime tik mano kūnas —
Dvasia laisva!
Vienoj akimirkoj esu gimtoj pily,
Kitoj — Marienburge,
Dunojaus lygumoj . ..

Dar nežinau,
Kuria linkme
Eiklusis žirgas viesulu pasuks —
Ant kelio skyla akmenys ugnim
Nuo žirgo pasagų,
Pakelėje klevų galūnės lūžta
Nuo viesulo.


PAS SVETIMUS

Iki galo atsivėrė
Vario vartai Marienburge —
Nustebau!
Lyg čia, rodos, mano tėvas,
Lyg čia mano motina gyventų,
Visą amžių laukdami
Negrįžtančio sūnaus.

Jau iš tolo rūstūs bokštai
Maloningai lenkė galvas
Prieš mane,
Tartum grįžtų koks valdovas,
Išvadavęs Kristaus karstą
Ir išguldęs saracėnus
Kovoje.

Ne iš meilės, ne iš meilės
Atsivėrė vario vartai
Tos pilies.
Ne iš pagarbos išdidūs bokštai
Sveikino atbėgėlį valdovą
Nemuno šalies.

Vos įžengęs į tvirtovę,
Vartų šaltį, bokštų rūstį
Pajutau,
Ir prakeikiau savo kelią,
Kaip išdžiūvus žemė
Debesį prakeikia
Be lietaus.

LAISVĖJE

Vėl po kojomis gimtoji žemė —
Nuo pentinų
Paskutinę Marienburgo dulkę nukračiau.
Ir toks lengvas, ir toks lengvas
Tapo mano šuolis
Per mirties bedugnę.

O niekšybe!
Į bedugnę artimieji žiauriai stūmė,
Su kuriais vaikystėj dalinaus žaislais;
Į bedugnę priešas maloningai mojo —
Mano vardą tarp šventųjų
Įrašyt ketino.

Bet staiga tenai nuslūgo upės —
Niekšas niekšo
Prie Dubysos pabučiuoti nepasiekė.
Degė kerštas, susipurtė kalvos —
Nuo manęs nupuolė Prakeikimo dulkė .. .

PO KOVŲ

Nemuno pakrantė atkariauta —
Džiaukis, Lietuva!
Sveikina tave laimingų upių srautai,
Žemė, jūra,
Paskutinėje kovoj
Sukruvinta kalva.

Ne aš vienas apjuoką kentėjau —
Tu kentėjai su manim.
Laisvės ilgesį bekelė jūroj vėjai,
Meilės godą bekuždėjo
Vilnys akmenim.

Nemuno pakrantė buvo mūsų gėda,
Pilys — žmogžudžių lizdai.
Nūn girdi, kaip Marienverderio griuvėsiuos
Ūbauja pelėdos,
Nūn regi, kaip suklestėjo
Paupiai žiedais.

VAVELIO PILY

Atbudinome jus,
Iš amžiniausio miego,
Išdidūs Mieškai ir Loketkos!
Šiandieną Vavelio baugiuos rūsiuos
Yra suniekinta karališka puikybė.

Suniekinta žirgų kanopomis,
Varpų balsais,
Minios šauksmu ...
Ar žinote, atkaklios amžių mumijos,
Kas ant baltų žirgų atjojo,
Ką sveikina varpai,
Kam šaukia minios?

Tai Lietuvos vaikai —
Galiūnų sūnūs,
Kurie, deja, pašventintų vainikų
Nedėvėjo ant galvos —
Atjojo savo garbanų papuošti jūsų auksu
Ir pasiimti jūsų sosto.

Mes privertėme jus
Pakelti marmorines galvas
Nuo guolių Vavelio rūsy —
Dabar vėl kriskite į amžiniausią miegą,
Sapnuokit mūsų atneštos garbės šešėlyje.

PO VORKSLOS PRALAIMĖJIMO

Prarymojau naktis —
Paliudyt žvaigždės gali —
Dūmodamas, kas mano gėdą numazgos.
Po Vorkslos pralaimėjimo
Be paliovos atskamba juokas
Nuo Samarkando,
Vavelio, Maskvos . . .

Mums nieko nepagelbėjo
Garbingos Kristaus vėliavos
Nei Kryžiaus kovai laiminti
Pakilus popiežiaus kilni ranka.
Mes pralaimėjome!
Kas numazgos šią gėdos dėmę —
Juodųjų vandenų,
Ar Baltijos banga?

Man užmeta: —
Jis per ilgai su Edigėjumi derėjosi
Dėl savo atvaizdo
Totorių piniguos;
Atjojo Kutluga:
Palūžo Kristaus vėliavos,
Ir Dievo riteriai
Suglebo be jėgos. —

Ne Edigėjus,
Ne kanas Kutluga —
Šėtonas dulkių debesį kovoj sukėlė.
Diena pasivertė naktim —
Kareivos nebematė stepėse
Iškelto mano kardo —
Nebespindėjo saulėje
Karaliaus žirgo pasagėlės ...

Tos dulkės nemigoj
Akis man tebegraužia,
Kai, gėdos nepakeldamas,
Naktim kremtuos —
Po Vorkslos pralaimėjimo
Nuo skausmo alpsta bangos
Juodųjų vandenų
Ir Baltijos krantuos.



ČEKIJOS PASIUNTINIAMS

Neatviliosite manęs
Į Prahos gotiką —
Tegul sau ten kiti keliauja.
Tegul į svetžemes danginąs nuotakos —
Aš mirsiu, kur gimiau:
Čia mano kūnas,
Mano kraujas . . .

O neatmasinsit manęs
Jūs švento Vaclovo relikvijom
Nei vainiku, nukritusiu maldykloj
Nuo karaliaus kankinio galvos —
Krauju pakrikštyta garbė,
Lyg vėtrų nutraukta lopšinė,
Pilna gėlos.

Tegul ten ilgisi manęs
Aukštų padangių gotika,
Ir Dievo sandoroj
Tegul gyvena atskalūnai bei šventiej
Aš mirsiu, kur gimiau,
Džiaugiaus, liūdau,
Kentėjau. . .


LIETUVAI
Meluoja Dievo riteriai dėl Dievo,
Aš — dėl tavęs.
Nuo mėlynu šilku iškloto lopšio
Lig marmorinio antkapio
Tu mano dieve!

Nuo meile skambančios lopšinės
Lig šermenų raudos —
Vis gailiai į mane žiūrėdama
Verksmingom ežerų akim,
Klykei: Vaduok!

Kai priesaikas mačiau sulaužytas,
Tariau: Štai jų tiesa,
Kaip begalinėje nakties gelmėj
Nuskendusi aušrinė
Anapus sapno. —

Anapus tavo sapno raudo praeitis —
Ak, melas jų malda!
Tu mano žodžiuose,
Lyg bundanti vilnis aušrinėje
Sau apšvietos ieškojai,
Mele jų temdama.

Pakilo nuo sunkių mišiolų galvos —
Kažkas ten suniūkė:
Blasfemija!
Ir aš, dantis sukandęs, ištylėjau
Lig Žalgirio aušros.
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai