KELIAUJU SU PAVASARIU |
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS |
PO TĖVO MIRTIES Brangūs palaikai sudeginti — Žirgas, sakalas ir kardas virto pelenais; Virto pelenais visa karališka didybė, Karalystė — Užpūsta ugniavietė. Rūpestingos rankos Pelenus susėmė, Žemė - motina juos meiliai priėmė; Žemė - motina jau tapo begalinė urna Kankinio karaliaus Pelenams. Atsiminkit, gąsdins Veidmainingą priešą Tos ugninės akys, Veidas prakaulus; Tos ugninės akys atsimerks pro šimtmečius, Kai. žvaigždes išverkus, Taps akla naktis. VYTAUTO DIDŽIOJO GODOS Brangūs palaikai sudeginti — Lietuva jau begalinė urna pelenų; Lietuvą imu ant savo surakintų rankų — Kalinio grandinės Rauda. .. KALĖJIME Ar dusti dulkėse, Ar kvėpaut drėgmėje Prieš tris dešimtmečius gimiau? — Kalėjimas pražilo pelėjais, Ruduo šalnom, Bet aš keliauju su pavasariu — Jaunystė neša. Kalėjime tik mano kūnas — Dvasia laisva! Vienoj akimirkoj esu gimtoj pily, Kitoj — Marienburge, Dunojaus lygumoj . .. Dar nežinau, Kuria linkme Eiklusis žirgas viesulu pasuks — Ant kelio skyla akmenys ugnim Nuo žirgo pasagų, Pakelėje klevų galūnės lūžta Nuo viesulo. PAS SVETIMUS Iki galo atsivėrė Vario vartai Marienburge — Nustebau! Lyg čia, rodos, mano tėvas, Lyg čia mano motina gyventų, Visą amžių laukdami Negrįžtančio sūnaus. Jau iš tolo rūstūs bokštai Maloningai lenkė galvas Prieš mane, Tartum grįžtų koks valdovas, Išvadavęs Kristaus karstą Ir išguldęs saracėnus Kovoje. Ne iš meilės, ne iš meilės Atsivėrė vario vartai Tos pilies. Ne iš pagarbos išdidūs bokštai Sveikino atbėgėlį valdovą Nemuno šalies. Vos įžengęs į tvirtovę, Vartų šaltį, bokštų rūstį Pajutau, Ir prakeikiau savo kelią, Kaip išdžiūvus žemė Debesį prakeikia Be lietaus. LAISVĖJE Vėl po kojomis gimtoji žemė — Nuo pentinų Paskutinę Marienburgo dulkę nukračiau. Ir toks lengvas, ir toks lengvas Tapo mano šuolis Per mirties bedugnę. O niekšybe! Į bedugnę artimieji žiauriai stūmė, Su kuriais vaikystėj dalinaus žaislais; Į bedugnę priešas maloningai mojo — Mano vardą tarp šventųjų Įrašyt ketino. Bet staiga tenai nuslūgo upės — Niekšas niekšo Prie Dubysos pabučiuoti nepasiekė. Degė kerštas, susipurtė kalvos — Nuo manęs nupuolė Prakeikimo dulkė .. . PO KOVŲ Nemuno pakrantė atkariauta — Džiaukis, Lietuva! Sveikina tave laimingų upių srautai, Žemė, jūra, Paskutinėje kovoj Sukruvinta kalva. Ne aš vienas apjuoką kentėjau — Tu kentėjai su manim. Laisvės ilgesį bekelė jūroj vėjai, Meilės godą bekuždėjo Vilnys akmenim. Nemuno pakrantė buvo mūsų gėda, Pilys — žmogžudžių lizdai. Nūn girdi, kaip Marienverderio griuvėsiuos Ūbauja pelėdos, Nūn regi, kaip suklestėjo Paupiai žiedais. VAVELIO PILY Atbudinome jus, Iš amžiniausio miego, Išdidūs Mieškai ir Loketkos! Šiandieną Vavelio baugiuos rūsiuos Yra suniekinta karališka puikybė. Suniekinta žirgų kanopomis, Varpų balsais, Minios šauksmu ... Ar žinote, atkaklios amžių mumijos, Kas ant baltų žirgų atjojo, Ką sveikina varpai, Kam šaukia minios? Tai Lietuvos vaikai — Galiūnų sūnūs, Kurie, deja, pašventintų vainikų Nedėvėjo ant galvos — Atjojo savo garbanų papuošti jūsų auksu Ir pasiimti jūsų sosto. Mes privertėme jus Pakelti marmorines galvas Nuo guolių Vavelio rūsy — Dabar vėl kriskite į amžiniausią miegą, Sapnuokit mūsų atneštos garbės šešėlyje. PO VORKSLOS PRALAIMĖJIMO Prarymojau naktis — Paliudyt žvaigždės gali — Dūmodamas, kas mano gėdą numazgos. Po Vorkslos pralaimėjimo Be paliovos atskamba juokas Nuo Samarkando, Vavelio, Maskvos . . . Mums nieko nepagelbėjo Garbingos Kristaus vėliavos Nei Kryžiaus kovai laiminti Pakilus popiežiaus kilni ranka. Mes pralaimėjome! Kas numazgos šią gėdos dėmę — Juodųjų vandenų, Ar Baltijos banga? Man užmeta: — Jis per ilgai su Edigėjumi derėjosi Dėl savo atvaizdo Totorių piniguos; Atjojo Kutluga: Palūžo Kristaus vėliavos, Ir Dievo riteriai Suglebo be jėgos. — Ne Edigėjus, Ne kanas Kutluga — Šėtonas dulkių debesį kovoj sukėlė. Diena pasivertė naktim — Kareivos nebematė stepėse Iškelto mano kardo — Nebespindėjo saulėje Karaliaus žirgo pasagėlės ... Tos dulkės nemigoj Akis man tebegraužia, Kai, gėdos nepakeldamas, Naktim kremtuos — Po Vorkslos pralaimėjimo Nuo skausmo alpsta bangos Juodųjų vandenų Ir Baltijos krantuos. ČEKIJOS PASIUNTINIAMS Neatviliosite manęs Į Prahos gotiką — Tegul sau ten kiti keliauja. Tegul į svetžemes danginąs nuotakos — Aš mirsiu, kur gimiau: Čia mano kūnas, Mano kraujas . . . O neatmasinsit manęs Jūs švento Vaclovo relikvijom Nei vainiku, nukritusiu maldykloj Nuo karaliaus kankinio galvos — Krauju pakrikštyta garbė, Lyg vėtrų nutraukta lopšinė, Pilna gėlos. Tegul ten ilgisi manęs Aukštų padangių gotika, Ir Dievo sandoroj Tegul gyvena atskalūnai bei šventiej Aš mirsiu, kur gimiau, Džiaugiaus, liūdau, Kentėjau. . . LIETUVAI Meluoja Dievo riteriai dėl Dievo, Aš — dėl tavęs. Nuo mėlynu šilku iškloto lopšio Lig marmorinio antkapio Tu mano dieve! Nuo meile skambančios lopšinės Lig šermenų raudos — Vis gailiai į mane žiūrėdama Verksmingom ežerų akim, Klykei: Vaduok! Kai priesaikas mačiau sulaužytas, Tariau: Štai jų tiesa, Kaip begalinėje nakties gelmėj Nuskendusi aušrinė Anapus sapno. — Anapus tavo sapno raudo praeitis — Ak, melas jų malda! Tu mano žodžiuose, Lyg bundanti vilnis aušrinėje Sau apšvietos ieškojai, Mele jų temdama. Pakilo nuo sunkių mišiolų galvos — Kažkas ten suniūkė: Blasfemija! Ir aš, dantis sukandęs, ištylėjau Lig Žalgirio aušros. |