TREČIOJI PRADALGĖ Spausdinti
Parašė Andrius Sietynas   

šią recenziją norisi pradėti Pradalgės (Trečioji pradalgė. Literatūros metraštis. Redagavo K. Barėnas. Nidos knygų klubo leidinys Nr. 62, 1966, faktiškai 1967, 416 psl.) redaktoriaus Kazimiero Barėno pagyrimu už tiesiog herojišką savo užsibrėžto tikslo — pastoviai leisti literatūros metraštį — vykdymą. Trys metai, atsimenant, kad tokio pobūdžio leidiniai miršta jauni, — impozantiškas amžius. Tokio leidinio redagavimas — kaip mirtinai sergančio ligonio slaugymas: beviltiška kantrybės ir pasišventimo kova su nuolatos tykančia mirtimi. Deja, tuo mūsų komplimentai ir baigiasi, nes čia pat tenka pastebėti, kad šiuo atveju Ištesėjimo kiekviena kaina dorybė tampa gerokai dviprasmiška ir galioja tik kiekybiškai, t. y. medžiagos 400 su viršum puslapių knygai surinkimo prasme. Mūsų galva, ne toks skrupulingas kiekybini ištesėjimas, kitaip sakant, didesnė atranka būtų neabejotinai ISėjusi į naudą metraščiui. Storas tai storas, bet kas iš to? Balastas visuomet pasilieka balastas. Dėl to šis metraštis gerokai primena XIX a. Amerikos pasienio miestų vienaaukštį namą su dviejų aukštų fasadine siena. Užvertus paskutinį trečiosios "Pradalgės" puslapį, lieka  keistai nejaukus įspūdis — kaip po senos primadonos koncerto. Didesnė pusė metraštyje telpančių dalykų pernelyg dvelkia mirusia praeitim ir nebegalioja šiandien. Nejaukumą dar pagilina faktas, jog daug kas čia negalioja šiandien dėl to, kad niekuomet realiai negaliojo.

Dažnas, gindamas metraščio autorius ir jo redaktorių, primins, kad tai ne koks avangardinis leidinys, bet tik paprasta literatūrinė tribūna, iš kurios gali pasisakyti kiekvienas. Redaktorius čia, be abejo, niekuo nedėtas, išskyrus tik tai, kad jis leidimo visiems pasisakyti principą taiko perdaug raidiškai, neskirdamas pelų nuo grūdų. Tolesnei redaktoriaus gynybai dar būtų galima pridėti, kad jis neturėjo iš ko pasirinkti ir buvo priverstas spausdinti tai, ką gavo; kad sunku arba kartais tiesiog neįmanoma atmesti silpną žymaus rašytojo kūrinį. Visa tai tiesa; redaktoriaus padėtis nepavydėtina. Bet vis dėlto norisi priminti, kad redaktorius, darydamas vienokį ar kitokį sprendimą, visą atsakomybę pasiima sau.

Baigę šias įvedamąsias pastabas, bandysime peržvelgti metraštyje spausdinamus dalykus papunkčiui, neaplenkdami nė vieno autoriaus. Trečiosios "Pradalgės" raštai lengvai duodasi suskirstomi į penkias grupes: poeziją, dailiąją prozą, dramą, memuarus (apytiksle šio žodžio prasme) ir kritiką.

Apžvalgą pradėsime poezija, nes ir pats metraštis pradedamas eilėraščiu. Tai Jono Aisčio "Mano giminės giesmės" fragmentas. Pats Aistis, kalbėdamas viena proga apie šį savo kūrinį, pastebėjo, jog tai esanti poezija būsimoms poetų kartoms, kad turėtų iš ko pasimokyti sunkaus poezijos meno. Nelengva, o gal net ir visiškai neįmanoma nustatyti šių eilių poveikį būsimoms poetų kartoms, gi šios dienos akimis žiūrint, ypač turint galvoje stambius ankstyvesnius Aisčio nuopelnus lietuvių poezijai, dar sunkiau jose ką nors naujo ar pamokomo įžiūrėti. Tai greičiau poetinio atavizmo reiškinys, kūrybinio nuovargio ženklas, negu pamoka būsimoms kartoms, šios eilės liudija, kad Aistis grįžo prie "akademinės" poezijos meno koncepcijos, būdingos vyresnio amžiaus poetams, atsižadėjusiems savo "jaunystės klaidų ir nežinojimo", t. y. pačios poezijos. Taip rašo visi kūrybinės išminties zenitą pasiekę poetai, sustoję prie vadinamų "amžinos poezijos versmių" (šiuo atveju liaudies poezijos), kurios, deja, seniai nebetrykš-ta. Ta proga norisi pastebėti, kad ne vienas mūsų poetas yra bandęs, kaip dabar Aistis, prabilti "liaudies stygomis", bet retai kuriam iš jų pavyko. Liaudies poezija pasižymi kondensuotumu, žodžio taupumu ir visiškai netinka deklamacijai. Tuo tarpu Jono Aisčio "Mano giminės giesmė", kaip ir didelė dalis visos šiandien pas mus taip populiarios liaudiškai mitologinės bei istoriosofinės poezijos, atvirkščiai, tinka tik scenai, iškilmingoms progoms, kaip tautinis rūbas, kaip kiekviena oficiali patetika, kaip kiekvienas kalbėjimas savo tautos ar giminės vardu.

Nuo Jono Aisčio tenka peršokti prie Antano Gustaičio, savo eilėse kalbančio prieš savo tautą, plakančio savo giminės nuodėmes. Visi aštuoni eilėraščiai yra, jei taip galima išsireikšti, įprastinio šiam autoriui lygio. Nieko ypatingai naujo, bet ir jokio slydimo žemyn: viskas gerai sueiliuota, satyra aštri ir taikli, jokio užkamšomojo balasto. Būtinai ieškant ydų, tektų nurodyti tematinį siaurumą ir universalumo stoką: viskas per daug ribojasi vienos uždaros grupės kasdienybe bei aktualija, perdaug sukasi tame pačiame tėvynės, tremties, uždraustos meilės ir degtinės temų bei problemų rate.

Be aukščiau aptartųjų, metraštyje poezijos duoda Donius Remys, Albinas Baranauskas, Benediktas Rutkūnas, Balys Auginąs, Domas Pranas Girdžius ir Pranas Lem-bertas. Remys galėtų rašyti, bet jis stokoja individualinės spalvos, nuosavo žodžio, kuris pakeistų iki šiol naudotus naujesnių laikų poezijos šablonus. Baranauskas, atvirkščiai, imponuoja savo drąsa kalbėti savo ir tik savo žodžiais, naudotis savo pasaulio terminais bei simboliais. Prozinė jo sakinio slinktis (Baranausko eilėraščių kalba neturi nieko bendra su pakelta poetine dikcija) ypatingai gerai išreiškia jo poetinį temperamentą. Tatai liudija ir metraštyje spausdinamas eilėraštis "šimtas nerimuotų eilučių apie įvairius dalykus". Jeigu Baranauskas ir toliau vystys aukščiau minėtame eilėraštyje parodytas tendencijas ir nenueis pavojingu automultiplikacijos keliu (tokių automultiplikacijos simptomų buvo galima pastebėti vėliausiuose jo eilėraščiuose periodinėje spaudoje), iš jo, kaip sakoma, išaugs rimtas poetas. Nemažas Rut-kūno eilių pluoštas rodo, kad šis kuklus eiliuotojas galėtų užimti nepalyginamai   reikšmingesnę   vietą savo kartos poezijoje, jei kiek daugiau dėmesio skirtų formai ir bent perpus sumažintų produkciją. Auginąs gana sumaniai naudojasi poezijos amato darbo įrankiais, gatavais šablonais ir kitokiu poetiniu rekvizitu, bet jo eilėms trūksta pagrindinio dalyko — poetinės gyvybės. Apie Girdžiaus eiles galėčiau pasakyti tik tiek: joms suvokti man trūksta priimtuvo. Mėgėjiškos Lemberto eilės į metraštį pateko, be abejo, per nesusipratimą.

Dailiajai prozai "Pradalgėje" atstovauja Vytautas Alantas, Pulgis Andriušis, Petras Babickas ir Aloyzas Baronas, šioje grupėje, jei ne kokybe, tai bent apimtimi, aiškiai dominuoja  Alanto  XIII   amžiaus kronikos   "Šventaragis"    ištrauka "štai Saulės, Dievo dukrytės, auksinis vežimas! ...", užgožusi ištisus 80 puslapių, vadinasi, apie penktadalį viso metraščio. Sakau užgožusi, nes perskaitęs šią ištrauką, niekaip negali suprasti, kokiu būdu ji galėjo patekti į šį metraštį. Geriausiu atveju jos vieta būtų mokyklinio amžiaus vaikams skirtame leidinyje. Tai tipingas juoda-balta literatūros bei savotiško nacionalistinio   realizmo    pavyzdys. Personažai čia suskirstyti į dorus ir nedorus;  tie, kurie atstovauja autoriaus idėjoms, — dori, geri, narsūs etc. Trumpai tariant, viskas čia yra pseudo: charakteriai, situacijos, istorija — kaip mėgėjų vaidinimuose    su    priklijuotomis barzdomis   ir   nosimis.   Trumpas Andriušio feljetonas "Iš vienos kišenės į kitą" sklandžiai parašytas, bet negalėtume tvirtinti, kad jis būtų pakankamai stiprus visai šio rašytojo  humoristikai reprezentuoti. Barono novelė "Sraigės kiautas suskilo" akivaizdžiai liudija, kad jos autorius vis dar nesuranda būdo savo  personažams iš anekdotinės moralinio rango tikrovės nelaisvės išvaduoti, kad iš jų žaizdų tekėtų ne žodžiai, bet kraujas. Stilistiškai, tokie sakiniai, kaip "prieš Tomo akis švysteli gili dekoltė ir apvaliai nutekinti pečiai",   beletristui   yra savižudybė. Babicko "Paklydusi kulka"  neprašoka  kalendorinio  tipo liaudies pasiskaitymų lygio.

Dramatinei literatūrai metraštyje atstovauja "vienaveiksme tragedija komiškai" "Curriculum vi-tae" Anatolijus Kairys. Nors šios "Viščiuko ūkio" autoriaus ekskursijos į avangardinės dramos teritoriją ir negalime laikyti pavykusią, vis dėlto tenka pripažinti, kad distancija tarp ankstyvesniųjų jo dramos bandymų ir "Curriculum vitae" yra tiesiog neįtikėtinai didelė. Tiesa, kad šios "tragedijos komiškai" avangardiškumas yra grynai iliuzorinis. Viskas čia tik "taip, kaip": scenovaizdis, laiko, vietos ir erdvės santykiai, simbolika, scenoje savo tapatybės ieškantys personažai etc. Bet to pakanka tik iliuzijai. Dėl to man skaitant įkyriai brovėsi į galvą mintis, jog tai ne avangardinė drama tiesiogine prasme, bet avangardinės dramos parodija. Savarankiškai dramatinei "Curriculum vitae" egzistencijai pirmiausia trūksta originalios realybės vizijos bei koncepcijos ir individualaus stiliaus. Dabartiniu pavidalu tai greičiau tik "gyvas paveikslas" negu drama, nes autorius jau pačioje veiksmo užuomazgoje pasako viską ir nepalieka jokių abejonių, kaip šis "gyvas paveikslas" baigsis. Dėl tos pačios priežasties jo idėjos bei problemos taip ir neišsirita iš tuščiavidurių apibendrinimų stadijos.

Daugiau negu trečdalį metraščio užima Liudo Dovydėno ir Stasio Santvaro atsiminimai. Atsiminimų rašymas — sunkus ir pavojingas menas. Retai kam tepavyksta išlaikyti olimpietiško objektyvumo "aukso vidurį" ir nenuklysti savigyros bei savigynos šunkeliais. Pradedi rašyti, kaip sakoma, tyriausia širdimi ir su geriausiomis intencijomis, ir paskui nė pats nepajunti, kaip imi kelti savo nuopelnus ir skaičiuoti kitų nuodėmes. Taip yra dėl to, kad gal tik koks vienas iš šimto atsiminimus rašo, norėdamas pasitarnauti tiesai ir istorijai. Likusieji 99 — grynai egoistiniais sumetimais. Vienas stengiasi savo neaiškią praeitį paruošti būsimiems biografams; kitas nori parodyti save didelių įvykių srovėje ir didelių žmonių draugijoje, kad bent tokiu būdu atsipirktų prieš negailestingą laiko dantį; dar kitas rūpestingai lopo nudriskusį savo nuopelnų švarkelį: negali gi skylėtas pasirodyti istorijoje!

Dovydėnas nenorėtų savo straipsnio "Pusbalsiu kalbant" vadinti atsiminimais, nes ne viskas čia esą pasakyta, ką jis būtų galėjęs, norėjęs ir turėjęs pasakyti. Gerai. Pavadinkime jį atsiminimų nuotrupomis, perpintomis lygiagrečiai einančiais politinio,   kultūrinio   bei istoriosofinio   pobūdžio   apmąstymais. Ir visa tai apima laikotarpį nuo sovietinių įgulų įvedimo iki antrosios okupacijos  (su trumpomis ekskursijomis į tolimesnę praeitį). Tai laikotarpis, apie kurį dar ilgai bus sunku kalbėti ramiai, be aistros. Dovydėno atsiminimai bei apmąstymai yra įdomūs pirmiausia kaip aktyvaus šio laikotarpio įvykių dalyvio liudijimas. Dovydėnas, kaip visiems   gerai   žinoma, buvo vienas iš tų lietuvių, kurie manė, jog  geriausiai  galės  savo žmonėms pasitarnauti bendradarbiaudami su nauju režimu. Tad jis viską matė iš arčiau, pažino betarpiškai. Tik visa bėda, kad Dovydėnas neišlaiko mūsų aukščiau užsiminto olimpietiško objektyvumo ir kalba šventai pasipiktinusio teisiojo lūpomis. Skaitydamas sužinai, kad Dovydėnas niekur ir niekuomet nei žodžiu, nei veiksmu neklydo, kad jis viską laiku ir teisingai suprato etc. Dėl to jis nė kiek nesivaržydamas smerkia visus tuos,  kurie kitaip apsisprendė ir kitaip suprato savo pareigas to laiko  situacijoje.  Kaip  ten  bebūtų, Dovydėnas vis dėlto neturėtų užmiršti, kad ir jo pozicija buvo mažų mažiausia bent dviprasmiška ir kad dar ir šiandien tebėra labai sunku atskirti užsimaskavusį herojų  (kokiu save laiko Dovydėnas) nuo   paprasto   oportunisto.   Daug lengviau save įsivaizduoti Konrado Valenrodo   negu   išdaviko   rolėje. Lengviau sakyti: "Aš taip elgiausi gelbėdamas kitus" negu prisipažinti, kad vieninteliai motyvai buvo baimė ir karjera. Dėl visa ko būtų dar galima Dovydėnui priminti, kad yra šioks toks skirtumas tarp užsimaskavusio kovotojo —kolaboranto ir tarp atviro kovotojo. O skirtumas yra toks: atviras kovotojas   atsistoja   mirties akivaizdoje iš karto, tuo tarpu užsimaskavęs kovotojas visuomet dar gali pasirinkti, t. y. atsižadėti kovotojo misijos ir pasilikti tik kolaborantu.


Apskritai  imant,  Dovydėno užimtu   pasmerkimo   žaibais   besisvaistnčio neklaidingo griausmavaldžio teisėjo pozicija fatališkai  mažina liudijamąją šių atsiminimų  vertę. Jeigu jis ir dabar, po tiek metų nesugeba blaiviau į viską pažvelgti, ne vienam kils visiškai natūralus   klausimas,   kaip jis galėjo anuomet viską taip neklystamai įvertinti bei suprasti.

Negalima nepritarti teisėtam Dovydėno pasipiktinimui dėl absurdiško ir jokiu būdu nepateisinamo Vytauto Montvilos, Vinco Grybo ir kitų sunaikinimo. Bet ir čia Dovydėnas sprendžia, galvoja ir kaltina pernelyg jau emociškai, sim-plifikuotai, neatsižvelgdamas į tai, kad tuo laiku viską lėmė ne blaivus protas, bet iš krantų išėjusios primityvios aistros, kurios savo ruožtu taip pat turėjo priežastis.

Santvaro memuarinis straipsnis "Impresionistiniai paveikslai arba pluoštas įspūdžių apie senus draugus", skirtas Bernardo Brazdžionio, Antano Gustaičio, Pulgio Andriušio ir Juozo Kapočiaus 60-to-sioms metinėms, mus nukelia į kitokių kovų laukus, kur taip pat vyksta nuožmi, dažnai beatodairi-nė kova, tik čia niekas nestovi mirties akivaizdoje. Kitokia plotmė diktuoja kitokį metodą, kitokį stilių. Jei Dovydėnas kalba aistringai, su temperamentu, kaltina be jokios atodairos, atvirai, tai Santvaras visa tai atlieka žymiai santūriau ir pilkiau: jis greičiau tik insinuuoja, niekad neiškeldamas į dienos šviesą po teatrinio muškietininko apsiausto skvernu paslėptos špagos. Nežiūrint skirtybių, vienu požiūriu jie abu panašūs kaip lašas į lašą: ir vienas ir kitas kalba ne tiek pro patria, kiek pro do-mo sua, ir vienas ir kitas stengiasi save pristatyti istorijai tokioje pozoje, kokioje jie patys norėtų sustingti būsimų kartų akyse.

Santvaro pastabų bei atsiminimų apie senus draugus vertę gerokai numuša faktas, kad jis šiuos žmones, ypač tris pirmuosius, pristato grynai anekdotinėje plotmėje, familiariai, su už šeimos ir artimųjų draugų rato neturinčiomis prasmės smulkmenomis. Be to, išsisėmus įvadinei draugystės deklaravimo pompastikai, paaiški, kad Santvaras iš tiesų labai maža ką teturi pasakyti. Ir ką jis sako apie juos, visuomet sako iš amžiumi bei rangu vyresniojo kolegos pozicijos, atlaidžiai tapšnodamas per petį,ir taip, kad jis pats visuomet atrodo oresnis, kilnesnis; ištikimesnis draugas, didesnis donžuanas. Būdinga dar ir tai, kad, nežiūrint nuolatinio draugystės išpažinimo, straipsnio eigoje Santvaras beveik visą laiką kalba apie susipykimus, tikrus ar tariamus konfliktus, iš draugų patirtas nuoskaudas: Brazdžionis dalyvavo sąmoksle prieš jo "Minių mylimosios" spausdinimą, Kapočius atleido iš enciklopedijos sekretoriaus pareigų. Skaitydamas noromis nenoromis susidarai įspūdį, kad taip dažnai linksniuojama draugystė vargu buvo daugiau negu draugijinis žaidimas. Vienu žodžiu, Santvaro atsiminimuose visas dėmesys sukoncentruotas ne tiek į "senų draugų" portretus, kiek į savo paties profilio ryškinimą. Tatai liudija ir smulkiapro-ginių eilių išsaugojimas būsimoms kartoms bei paskelbimas. Gi patys "senų draugų" portretai nėra tokie jau draugiški, kaip kad Santvaras norėtų insinuuoti. Apie Brazdžionį, šalia banalios, iš nieko nesakančių frazių sulipdytos kūrybinės charakteristikos, dar sužinai, koks jis neatlaidus, kaip (ir kodėl taip) šukuojasi plaukus etc., tuo tarpu Gustaitis su Andriušiu iš po Santvaro plunksnos pakyla groteskiškai suvulgarinti, suanek-dotinti, svarbiausia, kaip pėsčiai ir nelakiai! Ir tik pats Santvaras visuomet išlieka kilnus riteris sans peur ni reproche.
Kalbėdamas apie kai kuriuos į-vykius, Santvaras aiškiai prasilenkia su tiesa. Pvz., vienoje vietoje jis užsimena Vokietijoje vykusius vyresniųjų rašytojų puolimus. Iš tiesų buvo puolami ne vyresnieji rašytojai, bet menkavertė literatūra, beveidės vizitinės eilutės rašytojų kėdėse. Toliau Santvaras teigia, kad tuometinėje Rašytojų draugijos valdyboje jie su Pulgiu Andriušiu sudarę "smogiamąjį vienetą". Abejoju, ar kiti tos pačios valdybos nariai šį Santvaro teigimą patvirtintų.

Skaitytojo ausį gerokai rėžia oficialiai pompastiškas ir nenatūralus stilius: retas žodis, retas sakinys išsiverčia be koturnų!

Recenzijos pabaigai — pora žodžių apie vienintelio literatūrinės kritikos atstovo metraštyje Algirdo Titaus Antanaičio straipsnį "Periodinės spaudos įnašas litera-tūron". Straipsnis grynai apžvalginis. Tik kažin ar nereikėjo į visą šią problemą pažvelgti kritiškiau? Ar reikėjo operuoti visais tais vardais, tuo būdu lyg ir nebedarant jokio skirtumo tarp rašančiojo ir rašytojo tikra šio žodžio prasme.
Andrius Sietynas