IR IPOLITAS TVIRBUTAS IŠKELIAVO Spausdinti
Parašė A. G.   
Vis dažniau mūsų tarpan atsilankanti mirtis, išsivesdama vieną ar kitą vyresniosios kartos menininką, mokslininką bei visuomenės darbuotoją, gal ir didina mūsų garbingą istoriją, bet užtat žymiai skurdina ir trumpina mūsų dar likusias kultūrinio gyvenimo dienas. Turime sutikti su skaudžia tikrove, kad štai ir režisierius Ipolitas Tvirbutas jau tėra tiktai gyvas atsiminimas, kaip ir praėjusių pavasarių gėlių žydėjimas ar nuostabaus paukščio suokimas.

Gimęs 1899.VIII.10 Petrapily iš Lietuvos atkilusio gydytojo šeimoj, augęs menininkų aplinkoj, I. Tvirbutas, išėjęs vidurinįjį mokslą, į-stojo į rusų akademinio teatro dramos studiją ir vėliau darbavosi Čechovo vardo teatre, kol 1922 grįžo į Lietuvą, jau būdamas nemažos patirties profesionalas aktorius. O čia jam buvo lemtas ilgas menininko kelias ligi pat tremties dienų.

žengdamas žingsnis po žingsnio iš aktoriaus į režisieriaus kūrybą, meninėse varžybose, kaip paprastai būna, patyręs kai kurių trukdymų ar nepasisekimų, jis vis dėlto savo talentu atkakliai prasiveržė į šviesesnę ir platesnę erdvę, nepriklausomos Lietuvos teatro istorijoj užimdamas reikšmingą vietą. Jo 1936 pastatyta Klaipėdos teatre estų rašytojo A. Kitsbergo "Vilkatė" buvo anuo metu vertinga jauno režisieriaus dovana, susilaukusi publikos ir kritikos šilto palankumo. Nemažesnio pasisekimo susilaukė ir jo režisuota Otto Indicko drama "Žmogus po tiltu" ir vėliau kiti veikalai, lietuvių autorių ir verstiniai. Deja, ilgiausią laiką turėjęs dirbti Šiaulių ir Klaipėdos dramos teatruose, apsunkintas dideliu skaičiumi teatro išvykų į kitus provincijos miestus ir miestelius, I. Tvirbutas niekad neturėjo Kauno ar Vilniaus teatrų sceninių patogumų ir laisviau pasirenkamo meninio personalo, ir tai jo polėkiams neabejojamai pakenkė. Bet ir tose sąlygose jis yra atlikęs gal net svarbesnę kultūrinę misiją, negu mūsų sostinių teatrai, daugumoj maitinę tiktai miesčionių publiką. Jo kūrybinis darbas buvo skirtas ir tiems, kurie Kauno ar Vilniaus net nebuvo matę.

Turėdamas įsiterpti tarp kitų režisierių vyraujančiai realistinių darbų ir ypač R. Juknevičiaus aukšto lygio pastatymų, I. Tvirbutas visada ieškojo savo originalesnės interpretacijos ir spektaklio dvasios, net realistiniam veikale kreipdamas vis svaresni dėmesį į formą, sakytume, į spektaklio gyvybės elegantiškesnę išraišką Bet režisieriui savaimingiau išsisakyti tebuvo įmancma tik turint gabių profesionalų aktorių, sugebančių kūrybingai siekti jiems apibrėžtojo vaidmens. Gi vėliau, tremties meto pastatymuose Vokietijoje ir JAV dirbdamas su scenos mėgėjais, tegalinčiais tik geriau ar blogiau kopijuoti, I. Tvirbutas sunkiai kankinosi, kartais net vengdamas suprasti šią nemalonią realybę. Bet savo menininko įnašą jis atidavė su kaupu ir užsienio lietuviams. Tik gaila, kad scenos menas, kaip ir pasakytas žodis, gimsta su uždangos pakilimu ir miršta su jos nusileidimu, po paskutinės frazės aktoriui užčiaupus lūpas, ir publikoj belieka tik atsiminimai...

Bet pats Ipolitas Tvirbutas iki pat galo išliko šimto medžiaginių vargų nesunaikintas menininkas. Jau visiškai palūžus sveikatai, kelis kartus tiesiog regėdamas besiartinančią mirtį, jis vis dar gyveno savo kūrybinės vaizduotės pasauly, tik, deja, jau nebeturėdamas nei jėgų, nei priemonių savo lakiai minčiai suteikti meninį pavidalą. Ir taip, kol ir patsai š. m. sausio 24 pavirto nuo žemės nuskridusią Amžinąja Mintimi.
A. G.