Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JAUNIMO IR "NEBE JAUNIMO" KLAUSIMU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Al.   

Rašydama įspūdžius iš paskutinio studentų suvažiavimo, S. Makaitytė reikšmingai pastebėjo: "Studentai-aktyvistai jau pradeda suprasti, kad jų pagrindinis uždavinys — ne ryšių su vyresniais nagrinėjimas, o ryšių su jaunesniais tvirtinimas" (Aidai, 1968 nr. 2, p. 88). Nežinau, kiek iš tiesų pradedama tai suprasti, bet tikrai reikia pradėti tai suprasti.

Kiek yra pagrindo S. Makaitytės pabrėžtam reikalui, rodo ir Jaunimo kongreso patirtis. Nors kongresas buvo šaukiamas jaunimo ir skiriamas jaunimui, tačiau daugiau jame dėmesio susilaukė bendrieji politiniai rūpesčiai, o ne paties jaunimo padėtis. "Ryšių su vyresniais nagrinėjimas" tiek nustelbė "ryšių su jaunesniais tvirtinimą" kad pvz. moksleivių sekcija visai neįvyko, nors ir buvo numatyta. Dėl to, gal būt, ir kilo klausimas, ar tik skirtybių tarp "jaunesnių" ir "vyresnių" ieškojimas ir nepasitarnavo daugiau "kartų" įtampai suaštrinti, negu pačiam jaunimui glaudžiau susieti su lietuviškąja bendruomene, šiaip ar taip, kongreso nesekė jaunimo platesnis lietuviškasis sujudimas. Ta pati bendrinė studentų sąjunga pasiekė tokio merdėjimo, kad pernai (atseit, tik metai po kongreso) nebepajėgė nė centro valdybos išsirinkti.

Reikia tvirtinti ryšius su jaunesniais, nes jų lietuviškasis ryšys aliarmiškai silpnėja. Jau vis daugiau tokių, kurie nebepajėgia lietuviškai suprasti, dar labiau — kalbėti. Labai daugeliui lietuviška spauda nebeįkandama. O lietuviškai žmoniškiau rašyti gal tik keliolika įstengia.

Lietuvybės padėtis mūsų jaunime vis darosi aliarmiškesnė. Ir reikia tai praregėti ne tik "vyresniems", bet ir "jaunesniems". Ligi šiolei lietuvybės rūpestis vis buvo "rezervuojamas" vyresniesiems, o nevienas iš "jaunąja karta" besijaučiančių jų net šaipėsi iš lietuviškojo patriotizmo. Todėl nenuostabu, kad viena akademinė organizacija šiemet pravedė savo Vasario 16 minėjimą taip "pažangiai", kad tik Lietuvos himnas buvo dar lietuviškai sugiedotas...

Ir be specialių tyrinėjimų aišku, dėl ko lietuvybės padėtis jaunime vis darosi aliarmiškesnė, — jį sudaro jau svetur gimusieji. Nors ir koks kartais sunkus jauno žmogaus brendimas mūsų sudėtingoj civilizacijoj, vis tiek subręstama įaugti į atitinkamą bendruomenę. Ir mūsų jaunimas darniai įsijungia į gyvenamuosius kraštus. Deja, į mūsų bendruomenę įsijungimas vyksta labai sunkiai, nes lietuviškasis jo brendimas brutaliai prieš laiką nutrūksta — lietuvybės atžvilgiu pasiliekama vaiko metais nenoriai lankytos ir mažai pasinaudotos šeštadieninės mokyklos lygyje.

Dėl to lietuviuose liekama "jaunimu", ir juo nebesant; vadinama save "jaunąja karta", nebežiūrint metų. Užuot atsakingai jungusis į lietuviškuosius rūpesčius, renkamasi maištingą "disindentizmą", save pervertinantį, kitus nuvertinantį. O dauguma, nors jaunystėj ir mai-šęsi savųjų tarpe, vėliau nebepasiekiamai dingsta iš mūsų pasaulio. Taigi, arba nebepajėgiama į lietuviškąjį gyvenimą pozityviai įsijungti, arba aplamai liekama nuošaliai.

Ši padėtis nelengvai pakeičiama. Bet jos akivaizdoj, rodos, aišku, kad iš tikro svarbiau ne generacines skirtybes militantiškai ryškinti, o lietuviškąjį ryšį stiprinti su mūsų jaunimu.    Al.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai