P. Teilhard de Chardin Spausdinti

Jau 13 metų mus skiria nuo Pierre Teilhard de Chardino (1881-1955) mirties. Dažnai tai pakankamas laiko tarpas, kad įsigytasis garsas pradėtų blėsti. Priešingai šio prancūzų jėzuito atveju. Gyvas būdamas, jis nedaug tebuvo žinomas net pačioje Prancūzijoje. Bet po mirties per trumpą laiką jis pasiekė pasaulinio garso ir atsistojo šalia pagrindinių mūsų šimtmečio atstovų. Turėdamas tai galvoje, vienas Teilhard'o biografas ne be pagrindo tarė: reikėjo grūdui mirti, kad sėklos gyvybė išsiskleistų.

Be vieno kito straipsnio, Teilhard'o palikimas buvo rankraščiuose. Tačiau, vos mirus, jo raštams leisti susidarė komitetas iš tokių įvairių sričių ir pažiūrų pasaulinių vardų, kaip H. Breuil, L. de Broglie, G. Duhamel, J. Huxley, A. Malraux, A. J. Toynbee ir kiti. Prieš metus jau buvo išleista 10 tomų jo raštų, be to, keli jo laiškų tomai. Kas pasirodo prancūziškai, tuoj pat verčiama į kitas kalbas. Net sovietai prieš pora metų išsiversdino į rusų kalbą pagrindinį jo veikalą "Le phénomène humain". Kasmet įvairiomis kalbomis išeina veikalai, skirti Teil-hard'ui. Keliuose kraštuose yra įsisteigusios specialios jo draugijos.

Tačiau nėra populiarumo be kontraversišku-mo. Kai vieni jį aukština "atominės eros Tomu Akviniečiu", tai antri jo mąstyme teregi minties sąmyšį. Tik niekas neginčija jo asmens kilnumo. O tai savaime teikia skaidrumo ir jo minties pasauliui.
Kuo remiasi Teilhard de Chardino poveikis?

Tikintiesiems šis jėzuitas paleontologas imponuoja savo užmoju sutaikyti mokslą ir tikėjimą ne paprastu jų atribojimu, o esminės jų vienybės atskleidimu. "Mokslas (t. y. visos žmogiškosios veiklos formos) ir religija mano akyse visada sudarė tą patį dalyką, pagal mane abu siekdami to paties objekto". Tikėjimas į pasaulį ir tikėjimas į Dievą Teilhard'ui turi drauge eiti, nes tai "anaiptol ne antagonistiški, o pačia struktūra vienas antrą papildą dalykai". Jų išsiskyrimas — tragiškas. Teilhard'o vaizdu, modernusis humanizmas, savo rūšies neopaganiz-mas, tai lyg gyvybės kupinas kūnas, bet — be galvos; dabarties krikščionybė — galva, kurioj kraujas vos teka. Vienur figūra be viršūnės, kitur viršūnė be pamato. "Kaip nematyti, kad šie du fragmentai skirti susijungti?".

Ir daug kitų yra panašiai apgailėję šį moderniojo pasaulio ir krikščionybės išsiskyrimą. Bet Teilhard nesirikiuoja į aimanuotojus, smerkiančius modernųjį pasaulį. Priešingai, jis nelaiko moderniojo pasaulio nė nereligišku. Greičiau religinė dvasia jame tik radikaliai besikeičianti dėl staigaus naujos gyvybės antplūdžio — pasiektų laimėjimų ir ateities vilčių. Tokioj padėty krikščionybei ("kaip tik dėl to, kad ji nemirtinga") privalu "atsijauninti ir atsinaujinti", atsiveriant naujai iš apačios kylančiai religinės energijos bangai". "Sintezė krikščioniškojo Aukštybių Dievo (Dieu de l'En-Haut) ir marksistinio Pažangos Dievo (Dieu de l'En-Avant) —štai vienintelis Dievas, kurį nuo šiol galėtume garbinti dvasioj ir tiesoj" — cituoja jį prancūzų komunistų filosofas R. Garaudy.

Mokslui ir tikėjimui, kitais žodžiais, tikėjimui į pasaulį ir tikėjimui į Dievą suderinti Teilhard evoliuciją priima ne tik biologiniu faktu, bet ir visos būties principu. Teilhard'ui evoliucija daug esmingiau yra ne praeities duomuo, o ateities uždavinys. Užuot sustingusi, pagal Teil-hard'ą, evoliucija iš gamtinės tikrovės iškyla į žmogiškąją tikrovę, kur ji reiškiasi vis augančia žmogaus socializacija ir savo ruožtu vis gilėjančia jo spiritualizacija. Tikėdamas į pažangą, ir Teilhard, kaip Nietzsche, žmogų laiko skirtą pačiam save peržengti, tik ne vienišo antžmogio prasme, o drauge su kitais, su visa žmonija, vis labiau susilydančia į planetinę vienybę. Individualizmo amžius praėjo. Tolesnę evoliucinę pažangą žmogus perėmė į savo rankas, bet tuo pačiu suvisuotinėjo ir jo atsakomybė: esame atsakingi ne tik už save, savo šeimą, savo kraštą, bet ir už visą žmoniją.

Kai iš visų šonų mūsų amžiuje aidi nusivylimo ir beprasmybės aimana, tai Teilhard skelbia prasmę, optimizmą ir aktyvizmą. "Žmogus nėra statinis pasaulio centras, kaip ilgai buvo tikima, bet evoliucijos ašis ir strėlė — tai daug gražiau". Užuot laikęs save "kosme vienišai pamestu elementu", žmogus privalo suvokti, kad "visuotinoji gyvybė jame susitelkia ir hominizuojasi". Laikas ir erdvė gali mus bauginti, kol į juos žvelgiame kaip sustingusius ir aklus. Bet "ką reiškia milijonai metų ir milijardai prieš mus egzistavusių būtybių, jei šie nesuskaičiuojami lašai sudaro srovę, kuri mus pirmyn neša"! Toks tikėjimas žmogumi, toks pasitikėjimas ateitimi, toks skaidrus optimizmas ir daro Teilhard'o balsą tokį sugestyvų mūsų amžiui, prisunktam baugios netikrybės.

Kitas reikalas, kiek Teilhard'o mistinio polėkio kupina vizija iš tiesų teikia patenkinamus sprendimus. Neginčijamai jis yra sudominęs ar net tiesiog pagavęs plačius šviesuomenės (pirmiausia, žinoma, pačių katalikų) sluoksnius. Bet drauge reikia konstatuoti, kad patys mokslininkai, filosofai, teologai daug vėsiau ji sutinka, būdingai jį priskirdami vis kitai, o ne savo sričiai. Ar tai tik "rašto žinovų" tradicinis širdžių ir protų aklumas? Bet gal yra ir tam tikro pagrindo nerasti, ką eilinis skaitytojas iš entuziazmo suranda ir ten, kur ko nėra?
Kiek liečia Teilhard'ą kaip mokslininką, prancūzų biologas J. Rostand atsakė: "Teilhard — didelis biologas, didelis evoliucijos išaiškintojas? Ne, bet gilus moralistas ir kilnus rašytojas". Vargiai kitaip atsakytų ir kiti mokslininkai.
Asmeninė Teilhard'o ištikimybė Bažnyčiai nekelia klausimo ("jei Bažnyčia krinta, visa yra prarasta"). Bet jo "kosminio Kristaus" vizija teologams teikia nemaža rūpesčio, kaip ją sutaikyti su krikščionybe. Dėl to vieni gina jo "ortodoksiškumą", o antri gliaudo jo "erezijas".

Dar sunkiau filosofams rasti filosofiją, kur tiesiog jos nėra, griežčiau imant (jei būtų, tai ir Teilhard nebūtų platiesiems sluoksniams lengviau įkandamas už, sakysime, M. Blondelį, panašaus įkvėpimo filosofą). Žinoma, ir Teilhard'o mistinė evoliucijos vizija implikuoja tam tikrą filosofinį žvilgį (atremtą į H. Bergsoną ir E. Le Roy), bet filosofui ji kelia daugiau klausimų, negu teikia atsakymų. Todėl E. Gilsonas taria, kad Teilhard teikia "vargiai doktriną, bet greičiau tam tikrą jauseną", o J. Maritainas panašiai kalba apie fragmentus poemos, atspindinčios sakralinį pasaulio pergyvenimą.

Šiaip ar taip, nėra klausimo būti prieš ar už Teilhard'ą, lyg rinkiminėj kampanijoj, nes tiesos plotmei toks partizaniškumas yra principiškai svetimas. Visų pirma svarbu Teilhard'ą tinkamai suprasti ir nedaryti jo tuo, kuo nebuvo. Kaip pastebi Claude Cuėnot, vienas iš pačių pirmųjų ir šiltųjų Teilhard'o biografų, jis yra "daugiau fermentas, negu mokytojas". Teilhard'o asmeninio žvilgio nedogmatizuoti "doktrina", bet likti atviriems jo mąstymą grindžiančiam polėkiui, gal būt, labiausiai atitiktų ir patį Teilhard'ą, besigynusį nuo "sustingusios ir uždaros sistemos". Pvz., galima daugiau negu abejoti, ar Teilhard'ui pasisekė mokslą sukrikščioninti. Tačiau nėra abejonės, kad jis iš tikro paliudijo, ką reiškia krikščioniui būti mokslininku. Panašiai galima abejoti, ar iš tiesų Teilhard jau išsklaidė dvasios - medžiagos dualizmą. Bet neabejojamai Teilhard paliudijo, kad tikėjimas į Dievą neišskiria "tikėjimo Į pasaulį", kad Dievo meilė gali drauge eiti su žemės meile.

Teilhard'o mąstymas yra pasiekęs ir mūsų lietuviškąjį pasaulį. Šiame žurnale prieš ketverius metus (1964 nr. 1 ir 4) Teilhard'ą svarstė kun. V. Bagdanavičius, MIC, ir J. Rugis. Vėliau "Laiškuose Lietuviams" (1965, p. 364-371) Teilhard'ą šiltai nupiešė jį pats pažinojęs T. J. Kubilius, SJ. Su simpatija žvelgė ir T. Ambr. Pra-kapas, OFM (Draugas, 1967.V.13). Priešiškai vertino dr. J. Mačernis ("Dabar ta nuo krikščionybės atkritimo banga eina po de Chardino vėliava" — Laikas, 1967.IV.15).

Šiame numery kun. dr. Celiešius apžvelgia Teilhard'o mąstyseną, akcentuodamas jos nesi-kirtimą su Bažnyčios mokslu. Dr. J. Jakštas analizuoja Teilhard'o minties istorines implikacijas. Vėliau kritinį Teilhard'o vertinimą yra pažadėję prof. A. Maceina ir dr. T. Žiūraitis, OP. Tebūnie tai paskata ir lietuviškajai šviesuomenei giliau susidomėti Teilhard'o žvilgiu į žmogų ir Dievą.