TEILHARD DE CHARDIN PASAULĖVAIZDIS Spausdinti
Parašė KUN. DR. PETRAS CELIEŠIUS   
Prancūzų jėzuitas Pierre Teilhard de Char-din (1881-1955) išgarsėjo visame pasaulyje, bet drauge tapo kontraversiniu vardu. Vieni jį laiko Kopernikui lygiu moksliniu genijumi, kuris pasaulėvaizdžio sampratą pasuko visai kita kryptimi, gi kiti teigia, kad jis esąs joks mokslininkas, nes stokojąs mokslinio metodo, operuojąs teiginiais be mokslinių įrodymų. Daugiausia galįs būti laikomas poetu, nes kalba vaizdais, arba pranašu, nes spėja žmogaus likimą ateityje. Vieni jį laiko filosofu, nes svarsto būties visumą, kiti — teologu, nes rašo apie žmogaus artėjimą prie Dievo, dar kiti jį priskiria prie mistikų, nes savąją evoliucijos viziją suvokia kaip kilimą į Dievą. Kuo gi iš tikrųjų mes turėtume jį laikyti?

Teilhard de Chardin, kiek iš jo paties raštų galima apie jį išskaityti, yra mokslininkas paleontologas ir kosmologinis mistikas. Jis yra mokslininkas paleontologas, nes visą savo gyvenimą domėjosi iškasenomis ir pats daug kartų dalyvavo mokslinėse ekspedicijose. Kartu kosmologinis mistikas, nes visatos evoliuciją aprašo, daugiau remdamasis vizija (regėjimu), negu iškasenų duomenimis.

Pagrįstai kai kurie Teilhard'ą priskiria prie filosofų, nes kosmologija yra juk filosofijos dalis, o jis yra kosmologas. Taip pat ir teologo vardas jam tinka, nes jis rodo žmogui kelią į Dievą. Tačiau pats Teilhard'as pabrėžtai savęs nelaiko nei filosofu, nei teologu: "Kad ši knyga (Žmogaus fenomenas) būtų tikrai suprasta, ją reikia skaityti ne kaip metafizinį ir dar labiau ne kaip teologinį, bet tik kaip mokslinį veikalą" (Phenomenon of Man, 29). Teilhard'as buvo labai religingas vienuolis. Jo visatos evoliucijos vizija yra prisunkta mistinio jausmo. Dėl to ir drįstame jį vadinti kosmologiniu mistiku. Jis savo žvilgį grindžia regėjimu: "Šiame regėjime žmogus matomas ne kaip statinis pasaulio centras, bet kaip evoliucijos ašis ir strėlė" (o. c, p. 36).

Kad evoliuciniai regėjimai nepakibtų vien ore, Teilhard'as pasirenka atramos taškais paleontologijos duomenis, juos pavadindamas fenomenais — reiškiniais. Paleontologijos radiniai yra tarsi   pairusios   grandinės   paskiri   žiedai.

Teilhard'as savo vizija tą sutraukytą grandinę atkuria ir padaro vientisą. Dėl to jis save vadina fenomenologu: "Aš nesu nei filosofas, nei teologas, bet esu tik fenomenų tyrėjas senųjų graikų prasme" (Nouvelles lettres de voyage, 1951. I. 11). Kuo mes Teilhard'ą bevadintume, jis yra žinomas moksliniame pasaulyje kaip žymus evoliucionistas, davęs savitą evoliucijos interpretaciją ir sukūręs naują evoliucionistinę mokyklą.

I. Teilhard de Chardino evoliucijos interpretacija

Iš pradžių katalikai baidėsi evoliucijos mokslo, lyg kokios herezijos. Dabar tos baimės nebėra, nes suprasta, kad evoliucijos teorija neslepia ateizmo, kaip iš karto atrodė. Pijus XII enciklikoj "Humani generis" (1951) pabrėžė, kad žmogaus kūnas galėjo būti ir iš gyvulio išsivystęs, tik jo siela yra betarpiškai Dievo sukurta. Šiandien evoliucija yra priimta į gamtamokslį jau kaip įsipilietinęs faktas, ir visose mokyklose mokoma evoliucijos jau ne kaip vienos iš hipotezių, bet kaip mokslo teorijos. Kas šiandien dar tvirtintų pasaulį esant sukurtą per šešias dienas, į tą būtų žiūrima kaip į mažiausia šimtmečiu atsilikusį nuo mokslo žmogų. Ne evoliucijos mokslas griauna tikėjimą į Dievą, bet klaidingas jos interpretavimas.

1. Kosmogenezė. Teilhard'as nekritikuoja kitų evoliucionistų, nei stengiasi įpiršti skaitytojui savosios teorijos kaip moksliškiausios. Jis stačiai prisipažįsta, kad regi evoliucijos eigą ir tą regėjimą perduoda be ypatingos ambicijos ir pretenzijų.

Prieš daugelį milijardų metų kosminių dulkių debesys išsijudino suktis ir virto milžiniška mase. Vien moksliniu požiūriu (nesinaudojant Apreiškimu) negalime žinoti tos masės pajudėjimo priežasties. Moksle tą faktą vadiname fenomenu, kurį kiekvienas interpretuoja pagal savo atsineštą pasaulėžiūrinę prielaidą.

Minėtoji dulkių masė susidarė iš protonų, neutronų, elektronų, fotonų. Iš šių dalelių susiformavo atomai. Atomai savo ruožtu įvairiai jungdamiesi sudarė molekules, iš kurių susideda kosmose esamos medžiagos. Milžiniški mo
lekulių telkiniai sudarė neapsakomai didžiulę ugninę masę, kuriai sprogus į gabalus susidarė saulių sistemos su savo planetomis. Viena iš milžiniško saulinių sistemų skaičiaus yra mūsų saulė su jos planetomis. Viena iš tokių planetų yra mūsų žemė su jos palydovu mėnuliu. Toks yra mūsų žemės gimimas — geogenezė.

Ši teorija yra bendroji visų priimta kosmogonijos teorija, j kurią įsijungia ir Teilhard'as. Tačiau tame bendrame kosmogonijos moksle jis įžiūri originalių faktorių pagal savąją sampratą. Anot Teilhard'o, pirminiame medžiagos stovyje pradėjo tą milžinišką kosmoso dulkių masę veikti dvejopa įtaka: išviršinė ir išvidinė jėga. Pirmąją jis pavadina tangentine, antrąją — radialine energija. Šių dviejų energijų sąveikoj vyko atomų ir molekulių susidarymas. Tangentinė energija padėjo išlaikyti panašių elementų vienybę, o radialinė energija skirtingus elementus jungė į naujus derinius. Radialinė energija veikia elementus iš vidaus, o tangentinė iš lauko. Pirmoji sudaro skirtingų elementų sferas, o antroji stengiasi naujai sudarytas sferas jungti vienumon ir jas išlaikyti. Pirmoji sudaro individualybę, o antroji pasaulio vienybę. Tangentinė energija veikė šimtaprocentiniu stiprumu pasaulio susidarymo pradžioje, bet palaipsniui silpnėjo evoliucijos eigoje, kol galutinai visai nustos veikusi pasaulio pabaigoje. Gi radialinė energija pasaulio vystymosi pradžioje pradėjo veikti nuo savo žemiausioj o laipsnio ir evoliucijos eigoje vis stiprėja, kol pasaulio pabaigoje pasieks savo maksimumo.

Radialinę energiją Teilhard'as vadina prieš-gyvybiniu pradu, medžiagoje glūdinčia sąmone, arba stačiai dvasine energija. Šios energijos dėka kuriasi iš esamų elementų nauji kompleksai ir kraunasi aukštesnio laipsnio sluoksniai ant žemesniųjų, kaip savo pagrindo (šiuo požiūriu Teilhard'o teorija panaši į N. Hartmanno Schichtenlehre). Tokių sluoksnių yra daugybė kiekvienoje sferoje: negyvoje gamtoje — medžiagos elementų skalė, gyvoje gamtoje — augalų laipsniavimas, gyvių sferoje — gyvių klasifikavimas ir rūšiavimas. Grubiai imant, visus tuos sluoksnius galima suvesti į barisfera (metalinis sluoksnis), litosferą (akmeninis sluoksnis), hidrosferą (skysčių sluoksnis), biosferą (gyvių sluoksnis), noosferą (dvasinis sluoksnis) ir Omegos Taško sferą.

2. Biogenezė. Atskleidus radikalinę energiją, pagal Teilhard'ą nesunku susekti slenkstį, kada iš negyvos medžiagos pereinama į gyvybės pasaulį.

Tangentinei energijai veikiant, medžiagos molekulės didėjo ir kai kurios iš jų išsivystė į labai dideles, vadinamas megamolekules. Tokios yra anglies molekulės. Šiluma, drėgmė ir kitos cheminės sąlygos taip persotino žemės paviršių, kad iš megamolekulių, atėjus kritiškam momentui, įvyko šuolis į gyvą medžiagą, kažką panašaus į virusus, o vėliau į vienaląsčius gyvius. Perėjimas iš negyvos medžiagos į gyvą, pagal Teilhard'ą, nėra joks stebuklas, nes jau pirma medžiagoje slypėjo priešgyvybė radialinės energijos pavidalu: "Gyvybė išskiriama iš medžiagos širdies vidaus" (Ph. of M., 148). Tangentinė energija sudarė išorės sąlygas, o radialinė energija — priešgyvybinę galią. Jų sąveikos dėka gimė pirmoji gyvybė žemės paviršiuje. Tai ir buvo šuolis iš geogenezės į biogenezę.

Gamtoje toks šuolis tebuvo vienkartinis. Jis nesikartoja. Ar pasiseks chemikams sudaryti atitinkamas sąlygas, tapatiškas ano vienkartinio gamtos fakto sąlygoms, sunku pasakyti. Bet galima. Tai būtų ne kas kita, kaip tangentinės ir radialinės energijos sąveikos pakartotas rezultatas. Dievo apvaizdiniam veikimui jis neprieštarautų. Tik būtų sunku naujai gautai gyvybei duoti pasikartojančią evoliucinę eigą, nes dabar yra pakitusios gamtinės aplinkos sąlygos. Dėl to cheminiu būdu sukurtas gyvis turėtų tuojau žūti.

Pirminiai vienaląsčiai gyviai plitę ląstelių skilimo būdu. Sąlygos buvę labai tinkamos, todėl jie plitę neįsivaizduojama sparta ir aptvindę visą žemę. Veikiant tangentinei energijai, celės jungėsi, sudarydamos kompleksinius audinius, o radialinės energijos dėka iš tų kompleksų vystėsi organizmai ir tuo būdu kilo aukštesnės rūšies gyviai. Augaliniai gyviai evoliucijoj įgyja nervų sistemą ir atsipalaiduoja nuo sėslumo. Centriniam nervų mazge pradeda vystytis smegenys. Kyla stuburinių klasė. Iš jų — žinduoliai ir taip toliau. Pirminiai gyviai, žinoma, buvę vandens gyviai milijonus metų. Vėliau iškilo tarpiniai, galį gyventi tiek vandenyje, tiek žemyne.

Pirminiai gyviai sudarė lyg gyvybės medžio kamieną. Iš to kamieno išsiskleidė šakos, spurgai ir lapai naujų rūšių, giminių etc. pavidalu. Naujas gyvių rūšis iššaukia išorinės sąlygos ir gyvybės vidinė aspiracija, atseit: tangentinė ir radialinė energija. Naujos gyvių rūšys kyla tik iš galutinai neišsivysčiusios kamieno šakos. Pirmosios gyvių šakos pasireiškė prieš kelis šimtus milijonų metų. Kaip Teilhard'as pastebi, 30.000 metų yra ilgas tarpas pagal mūsų laiko matą, bet evoliucijos eigoje tai tėra viena sekundė. Mūsų laikų turimi gyviai tėra maža dalelė iš tų milijonų rūšių, kurios gyveno įvairiais žemės kaitaliojimosi, šilimo ir šalimo periodais. "Šimtai tūkstančių mūsų kataloge esančių vardų neprilygsta vienai milijoninei daliai tų lapų, kurie buvo išsiskleidę ant gyvybės medžio" (o. c, 134). Paleontologai iš rastų buvusių gyvių liekanų, lyg sutrūkusios grandinės žiedų, bando atstatyti ištisą grandinę evoliucijos eigoje nuo pirmuonių ligi žmogaus.

3. Psichogenezė. Iš stuburinių žinduolių kamieno išsivystė žmogus. Tačiau iš gyvulio pereiti į žmogų lemiamasis slenkstis yra ne kūnas. Kūnas galėjo išaugti iš gyvulinio kamieno, vadinamo antropoido. Esminis dalykas, kuo žmogus skiriasi nuo gyvulio, yra jo dvasinės apraiškos, kurias Teilhard'as vadina noosferą. Tai ne pažinimo galia, kurią turi ir gyvuliai, bet re-fleksinio protavimo galia, kurią turi išimtinai tik žmogus. "Ne tik pažinti, bet save pažinti, ne tik žinoti, bet žinoti, kad žinai" (o. c, 165). Reflektuodami mes tampame visai kitokiais, negu gyvuliai. "Tai reiškia ne medžiagos laipsnį, bet prigimties pakeitimą" (o. c, 166). Žmogui vystantis, radialinė jo energija didėja, silpnėjant tangentinei. Radialinės energijos stiprėjimo dėka sąmonė gali suvokti pati save, susikoncentruodama į gryną pačios savęs galią. Iš susikoncentravusios galios iškyla ir "aš" sąmonė, arba asmens sąvoka. Ji yra "gyvybės substancija ir evoliucijos proceso širdis". Žmogaus dvasinė sa-visąmonė yra tiek svarbus faktas evoliucijos eigoje, kad Teilhard'as net pačią evoliuciją tuo faktu apibūdina: evoliucija — tai ne kas kita, kaip psichinės, arba radialinės, energijos didėjimas laiko tėkmėje.

Aplamai, pagal Teilhard'o sampratą, evoliucijoje svarbiausią rolę vaidina radialinė energija, padedant tangentinei. Kaip iš negyvos medžiagos galėjo išsiskleisti gyvybė, kuri jau glūdėjo negyvoje medžiagoje radialinės energijos pavidalu, taip pat iš gyvo organizmo galėjo tos pat radialinės energijos dėka išsiskleisti žmoguje dvasinis pradas sąmonės refleksiniu poreiškiu. Tai antrasis evoliucijos šuolis — iš gyvio į protaujantį žmogų. Šio slenksčio peržengimas yra tiek pat svarbus, kaip iš negyvos medžiagos žingsnis į gyvąją. Pastarasis šuolis įvyko irgi staigiai. Pagal iškasenas žemės sluoksniuose ilgai žmogaus nebūta, tik paskutiniame žemės klode jis pasirodo. "Žmogus ateina į pasaulį tykiai", sako Teilhard'as, nes pirmasis žmogus buvo labai primityvus ir dėl to be istorijos.

Prieš kiek metų žmogus atėjo į pasaulį, sunku spėti. Teilhard'as mano, kad žmogaus vaikystė žemėje prasidėjusi prieš gerą milijoną metų. "Pusei, gal net milijonui metų reikėjo praeiti nuo prehominidų iki modernaus žmogaus" (o. c. 255). Pirmosios primityvaus žmogaus iškasenos (Pithecantropus Javos saloje) rodo žmogų tik apie šimto tūkstančių metų senumo. Jo smegenys svėrę tik apie 700 gr. Neseniai Kinijoj kalnų oloje atrasto žmogaus (Pekino Si-nanthropus) skeletas bus nesenesnis, kaip 10.000 ar 20.000 metų. Bet šis žmogus gyveno jau tam tikrame civilizacijos laipsnyje. Tai rodo jo braižiniai uolinėj sienoj ir vartoti įrankiai.

Ar tam tikrame žmogui tinkamame gyventi evoliucijos periode vienoj vietoj ir viena pora žmonių atsiradusi, ar daugely vietų daugiau, Teilhard'as nepasisako aiškiai. Daugiau linkęs manyti, kad vienas (monofiletizmo šalininkas, kai kiti evoliucionistai daugiau palaiko polifiletiz-mą). Tačiau žmogaus atsiradimu evoliucijos problema nebaigiama. Ji vyksta žmoguje toliau.

4. Omegos fazė. Žmogui nepakanka atsirasti žemėje ir tik, kaip gyvuliui, savo egzistenciją išlaikyti. Jis skirtas išsivystyti iki aukščiausio dvasinio stovio. Šį išsivystymą Teilhard'as vadina žmogaus "sužmonėjimu" (hominizacija). Šis sužmonėjimas — tai kultūrėjančio žmogaus žengimas evoliucijos keliu iki aukščiausio tobulybės laipsnio. Tą galutinį žmogaus sužmonėji-mo laipsnį Teilhard'as vadina Omegos Tašku. Ką jis reiškia?

Pagal kultūrines objektyvacijas žmonijos civilizaciją galima aplamai paskirstyti į penkias šakas: Centrinės Amerikos — majų civilizacija, Pietų vandenyno — polinezinė civilizacija, prie Geltonosios upės —kinų civilizacija, prie Gango upės — indų civilizacija, prie Nilo upės ir Me-zopotamijos slėnyje — egiptiečių - šumerų civilizacija. Mūsų laikais civilizacijų skaičius sumažėjo iki Azijos, Afrikos ir Europos civilizacijos, nes abiejų Amerikų ir Australijos žemynų civilizacija suvedama į europinę. Veikiant įvairioms tarpkontinentinėms žmogaus kultūrinimo ir vienodinimo institucijoms, viso globalinio žmogaus civilizacija ilgainiui sutekės į vieną homogeninę civilizaciją. Pastangos turėti tarptautinę valstybę, universalinę religiją, vieną kalbą, vienodą tarptautinę socialinę padėtį neišvengiamai veda prie vienodos kultūros ir vienalytės civilizacijos formos. Šią apraišką konstatuodamas, Teilhard'as iš jos daro išvadą: žmonija eina prie vieno taško. Žingsniai labai lėti. Jie trunka tūkstančius metų. Bet faktas, kad prie to su-sivienodinimo einama. Primityvus žmogus skirstėsi šeimomis ir gentimis. Vėliau atsirado valstybės ir tautos. Šioms išnykus, iškils viena tarptautinė universali valstybė.

Bet kas to vienodijimosi proceso svarbiausias faktorius? Atsakymas labai trumpas: tarpusavio sugyvenimas, paremtas artimo meile. Į šį faktorių Teilhard'as sutelkia visą dėmesį ir juo apsprendžia žmogaus evoliuciją. Ta artimo meilė, kurią Kristus paskelbė, yra svarbiausias evoliucijos veiksnys: "Universali meilė yra ne tik psichologiškai galima, bet ji yra pilnutinis ir galutinis kelias" (o. c. 266). Artimo meilė, kurią Kristus pažadino mumyse, nėra išradimas, o tik atskleidimas žmogaus prigimtyje rusenančios žarijėlės, kad užsiliepsnotų ugnimi, kuri žmonių širdis sulydins į vieną. Ši žmogaus prigimtyje slypinti ugnelė yra tas pats radialinės energijos principas. Dėl to Teilhard'as gali teigti: "Meilė nėra tik žmogaus specialus dalykas . . . Ji yra bendra kiekvienos gyvybės savybė ir, kaipo tokia, ji apima savo įvairumu ir laipsniais visas nuosekliai pasavintas organizuotos medžiagos formas" (o. c, 264).

Čia ir matome, kad Teilhardas gamtinį evoliucijos mokslą nori praturtinti teologišku įnašu. Sakau "teologiniu", nes Omegos Taškas galutinai Teilhard'ui yra ne kas kita, kaip pats begalinės meilės šaltinis — Dievas. Žmogus tokiu būdu evoliucionuodamas žengia prie Dievo meilės šaltinio, kur atras visišką ramybę ir galutinį pastovumą: "Didysis pastovumas yra ne ant dugno infraelementarinėj sferoj, bet virš ultrasinteti-nės sferos" (op. cit., 271). Tokia yra galutinė Teilhard'o pasaulio evoliucinės eigos vizija.

II. Teilhard'o evoliucijos sampratos vertinimas

Teilhard'o evoliucijos samprata kelia visą eilę klausimų: iš kur jis paėmė tą pagrindinį evoliucijos faktorių — radialinę ir tangentinę energiją? Kuo skiriasi Teilhard'o evoliucijos samprata nuo ateistinės evoliucijos sampratos? Ar Teilhard'o kosmoso evoliucijos vizija nėra panteistiška? Kuo ši vizija skiriasi nuo kitų katalikų teologų? Kaip jis sprendžia blogio problemą ir sielos žmoguje atsiradimą?

1.    Radialinė energija. Pagrindinis Teilhard'o sampratos mokslinis arkliukas, su kuriuo jis joja kiaurai per kosmoso evoliuciją, yra radialinės energijos faktorius. Iš kur jis jį ištraukė? Daugiau įsigilinę į jo mokslą, galime drąsiai teigti, kad Teilhard'as radialinės energijos neišsigalvojo, bet stipriai ją pagrindė. Jo sugalvotas tik pats terminas. Bet turinys paimtas iš būties reiškinių. Žinome iš fizikos, kad atomai turi pagal elementinę lentelę tam tikrą pastovų protonų, neutronų, elektronų ir fotonų skaičių. Elektronai, sukdamiesi apie branduolį, išlaiko atomo pastovumą. Panaši procedūra vyksta ir kosminių saulių sistemų su jų planetomis ir palydovais takuose. Gyvose celėse branduoliai su proteinu turi savo ląstelinius išlaikymo dėsnius ir, be to, dar budi viso organizmo funkcionavime. Kurioj nors organizmo dalyje įvykus nelaimei, ląstelės siunčia pagalbą. Vadinasi, rūpinasi ne tik savimi, bet ir visu organizmu. Visi gyviai stengiasi plisti ir tobulėti. Juk visa tai nėra niekas. Šie reiškiniai turi didelio proto ir sąmoningumo žymių. Argi Dievas iš šalies kiekvienu momentu vis kišis į kiekvieno atomėlio ir jo elektronų reikalus? Ar Jis kiekvienu momentu darys stebuklus, iš šalies nurodinėdamas kiekvienai celei, ką ji turi daryti ir kurioj kūno daly j yra reikalo bėgti pagalbon? Ar visa tai, ką mes vadiname gamtos dėsniais ir ypač gyvių įvairiais instinktais, nėra tas pats protinio prado ir sąmonės buvimo apsireiškimas? Kodėl mes paskirstome funkcijas visokiems dėsniams bei instinktams ir jaučiamės problemą išsprendę? Vieton tokios sumišusios tvarkos Teilhard'as prileido vieną to paties Dievo veikimo faktorių ir jį pavadino radialine energija. O į-vairiuose būties sluoksniuose atitinkamai įvairiopas jos veikimas tėra tos pat energijos veikimo laipsnio, arba egzistencinės įtampos, skirtumas. Ir sistema išgelbėta, ir reikalas suprastintas. O rezultatas tas pats. Tas pat pasakytina ir apie tangentinę energiją. Tik skirtumas tėra tas, kad pirmojoj energijoj įdiegta Dievo kuriamoji galia, o antrojoj apsaugojamoji, arba pasaulį išlaikančioji, galia.

2.    Teistinė ir ateistinė evoliucijos samprata. Gi dėl evoliucijos įvairiopos sampratos pasakytina, kad Teilhard'as prie mokslinių problemų ir evoliucijos atėjo iš teologinio sodo su neišreikšta teologine prielaida. Todėl jis ir mato viską vizijos būdu, iš kur evoliucija sėmės galios vykti, kodėl ji vyksta ir kur tas vyksmas baigsis. Iš Dievo prasidėjo, Dievui palaikant per tangentinę ir radialinę energiją vystėsi ir galutiniame Omegos Taške vėl pas Dievą viskas suplauks.

Tuo tarpu ateistiniai evoliucionistai ateina prie problemos su prielaida, kad Dievo nėra ir negali būti. Todėl ir evoliuciją jie interpretuoja kitoje šviesoje. Darvinistai nori apsieiti vien su negyvos medžiagos pradu ir cheminiais procesais. Visą svorį jie deda ant medžiaginės konjunktūros ir aplinkos. Gyvių evoliucija yra grynai atrankos reikalas ir prie aplinkos prisitaikymo rezultatas. Neprisitaikiusieji turi žūti ir išnykdami užleisti vietą prisitaikiusiems.

Lamarkistiniai evoliucionistai, priešingai darvinistams, teigia, kad evoliucija vyksta genetinėj įtampoj. Celių branduolio chromozomo taške esantieji genai, besikryžiuodami ir įvairuodami, gamina vis naujas rūšis. Ši teorija serga vienašališkumu, kaip ir darvinistiškoji, visą rūšių įvairavimą norėdama išspręsti vien paveldėjimo ir genų nukrypimo rezultatais.

Teilhard'as jungia abi tas šališkas teorijas ir sudaro savo naują evoliucijos teoriją, kuri greičiausiai bus pavadinta jo vardu. Tangentinės ir radialinės energijos sąvoka jis apima ir paveldėjimo galimybes, ir aplinkos sąveiką. Jo sprendimas yra ir naujas, ir, kiek atrodo, pilnas tiek moksliniu, tiek teologiniu požiūriu. Man rodos, Teilhard'o evoliucijos samprata yra priimtina ir su Katalikų Bažnyčios mokslu suderinama.

3. Ar Teilhard'as panteistas? Iš jo pateiktos kosmo, gyvybės ir žmogaus evoliucijos sklaidos galima įtarti, kad Teilhard'as yra panteistiškų pažiūrų. Dievas tarsi glūdi medžiagos gelmėse ir ją žadina evoliucionuoti, kreipdamas į save kaip Omegos Tašką. Dievas yra meilė ir per meilę, tarsi savo dievybės spindulius, jungiasi su pasauliu.

Teilhard (dešinėj) Castillo oloj 1913. Priešais jį Nelson, Breuil ir Obermaier.

Nuo panteizmo Teilhard"as griežtai ginasi: "Labai realus 'panteizmas', jei norite (etimologine to žodžio prasme), bet absoliučiai teisėtas panteizmas: jei galutiniame tarpsnyje pasaulio reflektuojantieji centrai iš tikro yra 'viena su Dievu', tai šis stovis pasiekiamas ne identifikacija (Dievas tampa visa), bet meilės diferencijuojančia ir jungiančia veikla (Dievas visas visuose). O tai yra ortodoksiška ir krikščioniška" (o. c, 308). Šią sampratą Teilhard'as sėmė iš šv. Povilo teologijos. Tai dažnai jis pabrėžia kitame savo veikale "Le Milieu divin". Giliau žvelgiant į mūsų teologijos nusakomą dangaus laimės būseną, gaunasi toks pats mokslas ir aiškinimas, kaip ir pas Teilhard'ą. Dangaus laimę sudaro Dievo meilės komunikacija su išrinktaisiais, arba šventaisiais. Tą patį moko ir Teilhard'as, kalbėdamas apie visa ko su-tekėjimą į Omegos Tašką meilės komunikaciniu pagrindu. O tos dvejopos — tangentinės ir radialinės — energijos veikimas kosmoso evoliucijoj atitinka juk mūsų teologijos mokslą apie dvejopą Dievo veikimą j kosmosą: kuriamąjį ir palaikomąjį.

4.    Blogio problema. Pagal Teilhard'o pasaulio išsivystymo mokslą atrodo, kad blogio lyg ir nebūtų. Viskas eina pagal Dievo nustatytą planą ir Jo veikimą dvejopos energijos pavidalu.

Prieš atsakydami turime pastebėti, kad Teilhard'as šios problemos iš esmės nenagrinėjo, nes ne tuo tikslu rašė evoliucijos mokslo veikalą. Dėl to ir nelietė visų problemų, kurios gali iškilti ryšium su jo evoliucijos mokslu.
Bet norint galima įžiūrėti pas Teilhard'ą ir blogio sampratą. Evoliucijos eigoje ne viskas eina pagal planą. Yra daug nukrypimų ir nepasisekimų. Tuos nukrypimus mes galime vadinti blogiu, žiūrėdami visumos požiūriu. Teilhard'as, būdamas labai kilnios sielos asmenybė, viską nori persunkti artimo ir Dievo meile. Todėl ir į nukrypimą jis žiūri su užuojauta ir meile. Nieko nesmerkia. Už visus meldžiasi "Le Milieu divin" veikale. Jis žino, kad sužmonėjimo eiga yra lėta. Bet jis tikisi, kad šis procesas sustiprės ir pagreitės. Visas šio proceso nerangumas ir nepasisekimai savaime įsirikiuoja į blogio karalystę. Tuo būdu yra pas jį ir blogio problemos pajutimas. Tik toji problema nėra iš esmės nagrinėjama. Ji glūdi jo traktuojamos medžiagos visumoje. Pirmapradinės nuodėmės jis neliečia.

5.    Sielos atsiradimo klausimas. Iš Teilhard'o evoliucijos sampratos išeitų, kad siela nėra skyrium Dievo sukuriama su kiekvieno žmogaus pradiniu atsiradimu, nes viskas vystosi tik tangentinės ir radialinės energijos sąveikoje. Teilhard'as apie tai nutyli. Iš tylėjimo negalima daryti išvados, kad jis mokytų skirtingai nuo kitų katalikų teologų. Be to, reikia atsiminti, kad jis, kaip pats ne kartą pabrėžia, moko ne teologijos. Jo pagrindinis veikalas apie evoliucinę eigą "Žmogaus fenomenas" yra mokslo veikalas, o ne teologijos vadovėlis. Dėl to negalima tame veikale ieškoti to, ko jis nemanė duoti. Be to, jei kartais gamtamokslio naujos atskleistos tiesos atrodo ir prieštaraujančios teologijos dogmoms, tai prisimintina Galilėjo-Koperniko mokslas, kuris tuo laiku irgi atrodė prieštaraująs teologijai. O kas šiandien abejoja Galilėjo-Koperniko teisingumu? Išmokome skirti teologiją nuo gamtos mokslų. Leiskime susigulėti ir Teilhard'o evoliucijos mokslui. Dažnai suklystame, per greitai spręsdami apie naujo mokslo prieštaravimą katalikų tikėjimo tiesoms. O iš tikrųjų esti ne tikėjimo ir mokslo prieštaravimas, bet tik metodinė naujai skelbiamo gamtos mokslo interpretacijos klaida. Leiskime truputį ir Teilhard'o evoliucijos mokslui sulaukti perspektyvos, o taip pat rasti tikrųjų jo mokslo interpretatorių, kurie išrištų visus naujai kilusius su teologija sunkumus. Bet dėl vaizdumo iškelsiu vieną tokį sunkumą ryšium su sielos atsiradimu.

Didieji mokslininkai yra nuoseklūs savo pasirinktuose principuose. Jų mokslinėse sistemose neturi rastis spragų ar prieštaravimų jų pasirinktiems principams. Teilhard'as visatą apsprendžia dviem būties pradais: tangentine ir radialine energija. Jų sąveikoje išsivystė visata, žemė, gyvybė ir žmogus. Tuo būdu išeitų, kad Dievas žmonių sielas sukūrė kartu bekurdamas pasaulį, jas medžiagon įdiegė ir kartu su "prieš-gyvybe" leido tūnoti, kol evoliucijos būdu prisirpo momentas, kada kūnui reikalinga siela — iš medžiagos ji pažadinama ir išskleidžiama veikti. Kitaip jos su kiekvienu žmogumi atskiras sukūrimas netelpa anoje "priešsąmonės" sąvokoje: juk, tiek "priešgyvybės" pradas, tiek "sąmonės" galia, tiek dvasios buvimas yra nuo pasaulio kūrimo pradžios medžiagon įkūnyti. Laiko būvyje tie visi pradai tik atsiskleidžia, bet ne iš naujo atsiranda. Šis Teilhard'o ontologinis sušlubavimas reikalingas naujos ir stiprios interpretacijos. Aš tikiu, kad ji atsiras iš Teilhard'o mokyklos atstovų. O jų yra ištisa grupė.

Ar žmogaus siela skiriasi nuo gyvulio, Teilhard'as tą klausimą išsprendžia ontologiniu požiūriu be priekaišto. Radialinė energija yra būties evoliucinė] eigoj esminis faktorius. Ji yra ne kas kita, kaip medžiagoj glūdinti galia tapti gyvam, sąmoningam ir dvasingam — protaujančiam. Evoliucijos eigoje tangentinė energija silpnėja ir su kiekvienu būties patobulėjimu ji palaipsniui traukiasi. Tuo tarpu radialinė energija atitinkamai palaipsniui stiprėja. Aukščiausias radialinės energijos laipsnio pasireiškimas yra žmoguje. Bet taip pat nevienodai. Juo žmogus labiau artėja prie Omegos Taško, tuo ji stipriau reiškiasi. Prie Omegos Taško tangentinė energija visai išsibaigs, o radialinė energija atsiskleis šimtaprocentiniu stiprumu. Mirštant gyvuliams ir aplamai gyviams, radialinę energiją absorbuoja tangentinė energija. O mirštant žmogui, radialinė energija atsiskiria nuo tangentinės ir išsilaisvina. Tuo būdu išsprendžiamas žmogaus sielos nemirtingumas, sutapatinant sielą su radialine energija. Evoliucijos kulminacinis taškas yra sielų subėgimas (konvergencija) į Omegos Tašką, kuris yra pats Dievas.


V. Jomantas     Auka (Plastika ir medis)

Dar vienas momentas Teilhard'o sampratos naudai. Jeigu tangentinė ir radialinė energija veikia visą kosmosą, tai nesvarbu, kur ir kiek planetų gali turėti gyvybę. Joms evoliucionavus iki kritiško taško, koks buvo žemėje, įvyks iš medžiagos šuolis į gyvybę ir iš gyvybės, atėjus laiko pilnumui, į protingąjį kūrinį. Tuo būdu nereikia teologams nerimauti, kaip teks aiškinti, jei žmogus, nuskridęs į kitas planetas, ras gyvybę, o gal net panašų į mus žmogų. Teilhard'o evoliucijos sampratoje visi tie galimi sunkumai yra iš anksto atsakyti.