| |
|
|
|
Parašė Dr. V. Mar.
|
Šių metų sausio 10 Jugoslavijos ministrų tarybos pirmininko Miko Spiljako apsilankymas pas pop. Povilą VI buvo pirmas po paskutinio karo Jugoslavijos valdžios kontaktas su Vatikanu. Tuo buvo oficialiai sankcionuota nauja Jugoslavijos komunistų linija Bažnyčios atžvilgiu, vad. modus viven-di. Kai kas skubinosi daryti išvadą, kad Jugoslavijos - Vatikano santykiai galį būti pavyzdys ir kitiems komunistiniams kraštams.
Tačiau reikia žinoti, kad Jugoslavija yra savo rūšies komunistinis kraštas, į kurio vidaus ir užsienio politiką kiti komunistiniai kraštai žiūri su nepasitikėjimu. Todėl ir Bažnyčios - Valstybės santykiai šiame krašte negali būti kitiems pavyzdžiu. Jugoslavijos santykiai su kitais komunistiniais kraštais ir su Vakarų pasauliu taip pat yra savo rūšies. Vidaus gyvenime Jugoslavijoje tautybių ir konfesijų sąlygos irgi yra tokios, kokių kiti kraštai nežino ar nenori pripažinti. Jugoslavija yra Federatyvinė liaudies respublika, kurią sudaro serbai, kroatai, slovėnai, makedoniečiai, juodkalnie-čiai, neskaitant gausių mažumų. Lygiai mišinys ir tikėjimų: stačiatikiai (7 mil.), katalikai (5 su puse mil.), mahometonai (per 2 mil.), protestantai (148.000) ir be religijos — bedieviai (per 2 mil.).
Spiljako vizitas pas popiežių buvo ne tik pirmasis oficialus Jugoslavijos kontaktas su Vatikanu, bet ir žingsnis (taip manoma) tolimesniam santykių pagerėjimui tarp tų dviejų partnerių, kurie 1966 birželio 22 pasirašė vad. "Protokolą", kuriuo surasta modus vivendi ir pasikeista diplomatiniais atstovais, nors ir be diplomatinio rango, tačiau praktiškai su diplomatų statusu. Nuo 1966 lapkričio mėn. Belgrade yra Vatikano apaštališkasis delegatas arkiv. M. Cagna, o Romoje Jugoslavijos panašaus rango atstovas prie Šv. Sosto.
Kaip Vatikano laikraštis "L'Os-t Tvatore Romano" (1968.1.11) po spiljako audiencijos rašė, pokalbyje buvę paliestos dvi svarbios temos: pasaulio taikos ir katalikų Bažnyčios bei valstybės santykiai Jugoslavijoje. Spiljakas "Jugoslavijos valdžios ir tautų vardu" padėkojęs popiežiui už taikos pastangas, nes jėgos politika dar daug kur gręsianti pasaulinei taikai į-gyvendinti. Bet pagrindinė pokalbio tema buvo Bažnyčios ir Valstybės santykiai Jugoslavijoje. Jau anksčiau popiežius, paskirdamas savo atstovą į Belgradą, rašte Titui yra pareiškęs vilčių, kad "dabar atnaujinti santykiai tarp šv. Sosto ir Jugoslavijos valstybės pasitarnaus taikos įgyvendinimui ir vaisingam bendradarbiavimui". Tada Tito atsakydamas popiežiui tik tiek pasakė, kad ir jis tikisi, jog užmegstieji santykiai bus naudingi abiem pusėm. O dabar Spiljakas dėstė, kad tie santykiai vystosi normaliai. Esą Jugoslavijos vyriausybė stengiasi palaikyti gerus santykius su katalikų Bažnyčia ir kitomis konfesijomis, tikėdama, "kad žmonės gali kartu būti geri tikintieji ir geri valstybės piliečiai". Anksčiau minėtame rašte Titui pop. Povilas VI reikalavo paisyti teisėtų tikinčiųjų laisvių ir drauge patikino, kad katalikai bus lojalūs valstybės įstatymams. O dabar Spiljakui priminė, kad Bažnyčia, siekdama savo tikslų dvasinėje srityje, savo veikla visuomenėje pozityviai prisideda prie moralinio, visuomeninio ir pilietinio gyvenimo stiprinimo.
Tokie buvo abiejų pusių pareiškimai ir pageidavimai. Kokia kryptimi eis tolimesnis "pagerėjimas" ir ko Jugoslavijos katalikai tikisi ir laukia, gana aiškiai yra nusakęs kard. Seper Jugoslavijoje išeinančiame "Glas Koncila" laikraštyje: pagalba naujų bažnyčių statybai, nuėmimas suvaržymų katalikų spaudai, leidimas bažnytines žinias skelbti per radiją, televiziją ir nekatalikų spaudą, leidimas naudotis viešomis salėmis katalikų susirinkimams, nuėmimas varžtų religiniam auklėjimui ir mokymui (dabar religijos pamokos gali vykti tik bažnyčiose ir zakristijose), pašalinimas faktinės diskriminacijos ir sulyginimas katalikų teisių viešajame gyvenime su kitais piliečiais. Taigi dar daug ko reikia tikėtis ir laukti "tolimesnių santykių vystymesi". Atrodo, kad valdžia nori su katalikų Bažnyčia palaikyti gerus santykius, nes tai daro teigiamos įtakos į gana aštrius tautybių santykius krašte.
Taip atrodo Bažnyčios ir Valstybės santykiai Jugoslavijoje, žiūrint iš Vatikano pusės. Kitaip jie atrodo ir vertinami pačių Jugoslavijos katalikų: kroatų ir slovėnų. Jiems atrodo, kad pasiektas susitarimas ir 1966.VI.22 pasirašytas "Protokolas" viduje padėties neišsprendžia. Tito ėjęs į derybas tik užsienio ir vidaus politikos reikalui
— pakelti savo prestižą, parodant pasauliui, kad jis yra laisvės šauklys ir duoda religinės laisvės savo krašte.
Susitarimu su Vatikanu Jugoslavijos valdžia norėjo susilpninti opozicijos jėgą, kuri paskutiniu laiku labai sustiprėjo. Užtenka tik stebėti, koks dramatiškas ir tiesioginis susidūrimas vyksta tarp serbų ir kroatų ekonominėje srityje
— susidūrimas, kurio auka buvo Rankovič. Paskutiniu metu pasišiaušė kroatų ir slovėnų intelektualai, reikalaudami lygių teisių su serbais kalbos atžvilgiu. Dėl etninio ir religinio Jugoslavijos sąstato religinis veiksnys visada daug reiškė Jugoslavijoje, apspręsdamas ir tautinius jausmus. Jeigu prieš šimtą metų kroatų ir serbų nebūtų skyrusi religija, šiandien turėtume vienalytę jugoslavų tautą. Dabar gi taip pat iš vienos pusės opoziciją komunizmui, iš antros — serbų dominavimą valstybės gyvenime apsprendžia kaip tik religiniai skirtumai. Juk katalikas kroatas ar slovėnas niekad netaps komunistu ir nesutiks paskęsti serbų jūroje. Belgrado valdžia tai mato ir dabartine kompromiso politika siekia sumažinti katalikų opoziciją.
Sakoma, kad susitarimas tarp Vatikano ir Jugoslavijos sureguliuoti religinius reikalus nepaisė tiesioginiai suinteresuotųjų teisių, būtent Jugoslavijos tautų: slovėnų, kroatų, serbų ir makedoniečių-Nepaslaptis, kad Jugoslavijos katalikų vyskupai, kurie turi nuolatinį kontaktą su savo tikinčiaisiais, nėra entuziastai dėl "Protokolo" ir dabartinės Vatikano politikos Jugoslavijos atžvilgiu. Jie sako, kad laisvė yra nedaloma, ir todėl išgauti trupinius religinės laisvės dar yra maža, kai paaukojama demokratinės, politinės ir tautinės laisvės. Nepaslaptis, kad ir kroatų bei slovėnų katalikai intelektualai, tiek krašte, tiek užsienyje yra nusistatę gana pesimistiškai ir kritiškai dėl Vatikano pastangų.
Jugoslavijos katalikai turi pagrindo netikėti komunistų gerais norais, kai žaizdos dar kruvinos, kai persekiojimų aukos dar visų atsimenamos. Juk ir Jugoslavijos komunistų pagrindinis stulpas yra ateistinė propaganda, kuri nesumažinama. Kai tik komunistai įsigalėjo, tuojau prasidėjo žiaurus katalikų persekiojimas: vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų teismai, mirties bausmės, kalėjimai. Vyskupai ganytojiškame laiške 1945.IX.20 apkaltino valdžią, kad ji mirties bausme nubaudė 243 kunigus, 169 įmetė į kalėjimus ar pasiuntė į koncentracijos stovyklas; 89 kunigai dingo be žinios. Po to tuojau prasidėjo ir pačių vyskupų areštai, teismai, bausmės. 1945 nuteisti vyskupai: Lubijanos vysk. Rožman nuteistas 18 metų kalėjimo; Dubrovniko vysk. Carevič rastas šulinyje supuvęs; vysk. Simrak, nubaustas mirties bausme, netrukus mirė kalėjime; vysk. čule, nubaustas 11 metų kalėjimo, dingo be žinios; Krk vyskupas uždarytas namų arešte, vysk. Garič mirė tremtyje, o vyskupai Sarič ir Rožman pabėgo į užsienį. Kitais metais skandalingame teisme buvo nuteistas 16 metų kalėjimo Jugoslavijos pirmas vysk. Stepinač; jis po 6 metų kalėjimo ištremtas į gimtąją parapiją policijos priežiūroje.
Kai 1940 Jugoslavijoje buvo apie 6000 katalikų kunigų, tai 1954 jų skaičius sumažėjo iki 4000. Iš 18 kunigų seminarijų liko tik 10. Uždaryti beveik visi vienuolynai, vienuoliai ir vienuolės atsidūrė kalėjimuose arba darbo stovyklose. Persekiojimas žiauriai palietė ir eilinius tikinčiuosius katalikus. Tik viename Sarajeve 1946 nužudyta apie 10.000 katalikų. Bosnijos Ban-ja Luka vyskupijoje iš 130,000 katalikų liko tik 40.000. Panašiai ir kitose vietose.
Kaip jau įprasta komunistiniuose kraštuose, reikėjo katalikus dar suskaldyti: įsteigta ŠŠ Kirilo ir Metodijaus kunigų sąjunga, visiškai paklusni valdžiai ir atsisakiusi ryšių su Roma. Slovėnijoje atsirado Religinė komisija prie ministrų tarybos, kuriai pirmininkauja suspenduotas kunigas Lampert. Jis įsteigė sekretoriatą kunigams, priklausantiems "Osvoboditelnafront" (Laisvės frontas), prie kurio daugiausia prisidėjo su ta sąlyga iš kalėjimų paleisti kunigai.
Kai 1952.XI.29 popiežius arkivyskupą Stepinač pakėlė į kardinolus, Tito tai palaikė Šv. Sosto provokacija ir išvijo iki tol dar išsilaikiusį nuncijų. Taip santykiai su šv. Sostu buvo galutinai nutraukti.
Bet ir pats Tito pakankamai neįsiteikė Maskvai — buvo išmestas iš Kominformo (1948). Tada pamažu pradėjo atleisti vadžias. 1950-51 buvo paskirti 6 nauji vyskupai; išleisti iš kalėjimų kunigai galėjo grįžti į savo parapijas, vienuoliai į vienuolynus, nors dar 1953 apie 200 kunigų buvo kalėjimuose. Išleistas iš griežto kalėjimo arkiv. Stepinač (1951). Leista keli menki katalikiški laikraštėliai, Slovėnijoje atspausdinta Šv. Raštas (10. 000 egz.). Bet ir tuo metu, nors nesant masinio persekiojimo, nesiliauta kovoti su katalikų Bažnyčia: 1948 Mostaro vysk. Čule nuteistas 11 metų kalėjimo; 1949 tik vienoje Kroatijos provincijoje nuteista 15 kunigų. Išlaisvinti vyskupai buvo įvairiausiai trukdomi, tariamai "liaudies" valia, atlikti savo pareigas. Pvz. lankant vyskupiją būdavo supiaustomos vyskupo automobilio padangos, išdaužomi langai, visaip trukdomas viešas vyskupų pasirodymas tikinčiųjų tarpe. Vienos tokios vizitacijos metu Lubijanos vysk. Vovk buvo bandytas sudeginti, apliejus jį benzinu ir padegus. Kaltininkas gavo už tai tik 10 dienų arešto... Vyskupus komunistinė spauda visaip niekino, šmeižė, kvietė kompartijos aktyvistus neleisti jiems daryti įtakos į liaudį ir pan.
Pagaliau 1953 vasario mėn. gale Tito pakvietė Jugoslavijos vyskupus pasirašyti konvenciją, arba modus vivendi, tarp Jugoslavijos Federatyvinės liaudies respublikos ir katalikų Bažnyčios, šv. Sostas įspėjo vyskupus, kad tokios sutarties pasirašymas nėra vyskupų kompetencijoje, priklauso išimtinai tik šv. Sostui. Taip komunistinei valdžiai nepasisekė atskirti Jugoslavijos episkopato nuo Romos. Tų pat metų gegužės 22 Jugoslavijos parlamentas priėmė įstatymą apie religines konfesijas, kuris tapo nauju valdžios rankose įrankiu smaugti religinei veiklai. Tą įstatymą priimant, vidaus reikalų ministras A. Rankovič piktai puolė "neleistiną" šv. Sosto kišimąsi į Jugoslavijos vidaus reikalus.
Konvencija, arba modus vivendi, buvo ilgai svarstoma, diskutuojama, kol pagaliau prieita prie "Protokolo" pasirašymo ir santykių su šv. Sostu sureguliavimo. Ar tuo katalikų padėtis pagerėjo? Išoriškai atrodo taip: vyskupai buvo išleisti į Bažnyčios Visuotinį Susirinkimą, katalikams leidžiama kaip maldininkams lankytis Romoje, atiduoti kai kurie seminarijų ir vienuolynų pastatai ir pan. Tačiau komunistinės replės vis tiek kietos, kaip matyti iš tokių faktų.
Kroatijos kompartijos centro komiteto XI plenume vienas vykdomojo komiteto narys smarkiai puolė katalikų Bažnyčią, kad ji, pasinaudodama atolydžiu, kišasi į politiką ir piktnaudoja tikinčiuosius politiniams tikslams. Tai aiškus skambutis — neatleisti varžtų. Pereitų metų gruodžio mėn. konfiskuotas "Glasnik sv. Antuna" mėnraščio numeris dėl to, kad aprašė, kaip kroatai katalikai laikėsi praėjusio karo metu.
Nors religijas tvarkantieji įstatymai sako, kad niekas negali būti diskriminuojamas dėl savo religinių įsitikinimų, tačiau praktikoje (ypačiai viduriniuose ir žemesniuose kompartijos ranguose) nėra jokių ženklų, kad būtų atsisakyta tos diskriminacijos ir atsižvelgiama į partijos viršūnių patvarkymus, tariamai rodančius gerą valią katalikų atvžilgiu.
Paskutinieji įvykiai rodo, kad varžtai katalikų atžvilgiu nėra nė kiek atleisti, šių metų kovo 5 teismas nubaudė "Glasnik sv- Antuna" redaktorių vienuolį Ivon Cuk devyniems mėnesiams kalėjimo už tai, kad jis tame laikraštyje (turinčiame 42.000 prenumeratorių) "skleidęs klaidingas žinias, galinčias drumsti viešąją tvarką". Laikraštis buvo konfiskuotas. Kaltinamajame akte sakoma, kad redaktorius eilėje straipsnių "klaidingu būdu nušvietęs religijos padėtį socialistiniuose kraštuose". O tuo tarpu "Protokole" buvo sutarta, kad iškilusius nesusipratimus turi spręsti valdžia su Šv. Sosto atstovu. Teismas šio nuostato nesilaikė ir pasiskubino padaryti savo sprendimą, visai nepaisydamas susitarimo, kaip spręsti iškilusius nesusipratimus.
Yra dar kitas faktas, kuris kelia kroatų katalikų susirūpinimą ir nepasitikėjimą Belgrado valdžios gerais norais — tai kroatų emi-rantų ir politinių pabėgėlių vado kun. Krunoslav Draganovičiaus pagrobimas. Šis jugoslavų tremtinių vadas, Austrijos pilietis, buvo pereitų metų rugsėjo mėn. pagrobtas Italijos teritorijoje ir jėga nugabentas į Belgradą, kur po kiek laiko, jau atitinkamai "paruoštas", spaudos atstovams pareiškė, kad jis laisvu noru ir gerai apsigalvojęs grįžęs į Jugoslaviją. Tuo jo pareiškimu kroatai tremtiniai netiki, nes kas kun. Draganovičių pažino, tvirtina, kad tokio apsisprendimo jis negalėjęs padaryti, juoba, kad Belgrado valdžia jam meta sunkius kaltinimus, už kuriuos laukia didelė bausmė. Faktiškai komunistinei Jugoslavijos valdžiai šis asmuo buvo labai nepatogus, nes jis ne tik demaskavo komunistinės valdžios dabartinius siekius katalikų atžvilgiu, bet dar rengė "Baltąją knygą", kurioje turėjo atskleisti komunistų žiaurumus pokariniu laiku Jugoslavijoje. Tas šiandien Tito politikai neparanku. Kruvini netolimos istorijos puslapiai turi būti užversti ir užmiršti. Juos atskleisti dabar jau yra nusikaltimas prieš Jugoslavijos interesus. Kun. Draganovič buvo simbolis opozicijos komunistiniam režimui Jugoslavijoje, o kroatams tremtyje — nepalenkiamas tos opozicijos vadas ir atstovas.
Kun. Draganovič nepritarė ir nesidžiaugė Vatikano susitarimu su Jugoslavijos komunistine vyriausybe. Jo nuomone, religinė laisvė negali būti atskirta nuo kitų tautos laisvių. Todėl tokia politika, kuri siekia religinės laisvės, o ignoruoja arba, dar blogiau, tiesiog ar netiesiog paaukoja kitas laisves, po kurio laiko susilauks nesėkmės. Dabartinė Vatikano politika, Draganovičiaus nuomone, gali kroatų tarpe sukelti antiklerikalizmą. "Protokolas", jo nuomone, paaukojo esminius tautinius kroatų ir slovėnų interesus, nes Bažnyčia, priimdama "jugoslavizmo" užimtą liniją, įsipareigojo reikalauti, kad dvasiškija ir tikintieji atsisakytų tautinių separatistinių aspiracijų. Vatikano gerais norais negalima abejoti, sako Draganovičius, bet geri norai nesiderina su logika ir realiais faktais. Komunistinis Jugoslavijos režimas Vatikane rado nelauktą talkininką pačiame o-piausiame savo egzistencijos momente, nes Jugoslavijos ateitis priklauso tik nuo protingo tautinių problemų išsprendimo.
Toks kun. Draganovičiaus nusistatymas ir tokia jo linija negalėjo patikti nei Belgradui, nei Vatikanui. Jo įtaka tiek krašte, tiek tremtyje pasidarė perdaug didelė, ir todėl Belgrado valdžia griebėsi smurto priemonių sulikviduoti nepatogiam "maištininkui". Jis buvo pagrobtas ir nutildytas.
Suprantama, kodėl dėl Draganovičiaus pagrobimo niekas nepakėlė balso, niekas nedarė žygių jam išlaisvinti: nei Austrija, kurios jis yra pilietis; nei Italija, kurios teritorijoje jis buvo pagrobtas; nei pagaliau Vatikanas, kuris turėtų rūpintis dvasininko likimu. Visur laikytasi "protingos" realios politikos: neerzinti Belgrado ir nekomplikuoti begerėj ančių "draugiškų" santykių. Visumos labui kartais reikia paaukoti individas — tokia šiandien "reali" politika. Tiesa, Romoje susidarė komitetas, susidedąs iš žymių italų ir kroatų asmenybių, išlaisvinti kun. Dra-ganovičiui. Bet ar jis ką pasieks? Labai abejotina, kai Draganovičiaus atvejis įeina į "politikos" sferą. Bet bent tiek katalikams kroatams ir visiems laisvę mylintiems yra paguodos, kad dar yra žmonių, kurie tokiais atvejais domisi ir gina žmogaus laisvę.
Dr. V. Mar.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
