DOVANOTAM ARKLIUI Į DANTIS PAŽIŪRĖJUS Spausdinti
Parašė L. Karklius   
GRAŽI TU, MANO BRANGI TĖVYNE. Antologija. Sudarė Vytautas Kazakevičius. Redakcinė komisija: Kazys Ambrasas, Antanas Miškinis, Bronius Raguotis. Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komitetas. Vilnius, Vaga, 1967. 559 psl. Iliustruota nuotraukomis. Tiražas — 10.000 egz.
ši antologija, jos pratarmės žodžiais tariant (p. 8), yra "Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komiteto dovana" iševijos skaitytojui. Paprastai sakoma, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Tačiau kartais ne tik sunku susilaikyti, bet net ir reikia žvilgterti. Taip ir šį kartą.

Paruošti antologiją — nelengva. Tiesiog neišvengiamai atsispindi redaktoriaus subjektyvumas. Todėl net ir gera antologija labai retai patenkina kiekvieną skaitytoją. Tačiau vis dėlto esama kai kurių elementarinių principų, kurių turėtų laikytis kiekvienos antologijos redaktorius. Pagrindiniai principai — atranka ir metodas. Pirmasis turi būti pagrįstas kūrybiniais kriterijais, o antrasis privalo būti aiškus, logiškas, neklaidžioj antis į lankas. Deja, šių reikalavimų aptariamoji antologija stokoja su kaupu. Negana to. Ji apskritai yra retas paukštis: tai literatūros ir "subtilios" propagandos hibridas, kurio literatūrinę dalį sudaro antologijos turinys, o propagandinę — jos paskirtis.

Antologijos turinį nusako jos redaktorius savo įvadiniame žodyje (p 7-8): "čia surinkti lietuvių poetinės kūrybos pavyzdžiai apie gamtą, apie lietuvio santykį su ja, apie tėviškės peizažą, apie mintis, nuotaikas, jausmus, kuriuos žadina Nemuno krašto gamta, apie požiūrį į vieną ar kitą gamtos reiškinį ir pan- Pasitaiko eilėraščių, kur gamtos motyvas tik paskira, bet labai ryški poetinė detalė, įdomus kūrybinis eksperimentas išsakant lyrinį jausmą ar mintį. Kitaip tariant, gamtos motyvai čia suprantami platesne prasme. Antologiją paįvairina beletristikos ištraukos apie gamtą ir žmogaus pergyvenimus jos aplinkoje. Tos ištraukos vaizdžiai parodo, kad gamtos motyvai prozą dažnai suartina su poezija, kad ryškus mūsų beletristikos bruožas — lyriškumas".

Antologija sudaryta (sąmoningai ar nesąmoningai) chronologiškai istoriniu iliustratyviniu pagrindu. Žodžiu, stengtasi aprėpti kiek galima daugiau — pradedama liaudies dainų pluoštu, po to K. Donelaičiu ir baigiama Violeta Palčinskaite (g. 1943), viena jauniausiųjų Lietuvoje besireiškiančių poečių. Tačiau dėl šitokio metodo, bent šiuo atveju, kaip tik nukenčia antologijos sandara.

Pirmiausia labai abejotina, ar išvis reikėjo įtraukti ir prozą. Vienok jeigu jau kartą taip buvo nuspręsta, tai bent reikėjo šį užsimojimą tinkamai atlikti. Antologijoje figūruoja 32 prozaikai — pradedant S. Daukantu ir baigiant Petru Naraškevičiumi (g. 1940). Tačiau autorių atranka taip padrika, o parankioti (dažniausiai išplėšti iš konteksto) jų kūrybos pavyzdžiai tokie fragmentalūs (kartais vos viena kita pastraipa), kad toji proza tik bereikalingai išpučia knygą ir tampa antologijos balastas. Panašiai atsitiko ir su tais eilėraščiais, — o jų nemaža, — kurių gamtos motyvai redaktoriaus suprantami "platesne prasme". Paskira, nors ir ryški, gamtos motyvo detalė, išsakanti "lyrinį jausmą ar mintį" dar toli gražu nereiškia, kad toks eilėraštis priskirtinas "gamtinei" tematikai ir tuo pačiu kištinas po "tėvynės grožio" sparnu.

Nedaug ką geriau redaktoriui sekasi susidoroti ir su kūrybiniais kriterijais — autorių ir jų kūrinių atranka. Dažnai neskiriama pelai nuo grūdų, o kartais vadovaujamasi tiesiog ne meniniais, bet išvis už literatūros ribų esančiais kriterijais. Kaip tik dėl pastarosios priežasties antologijos meninį lygį ypač smukdo įvairūs ankstyvieji "revoliuciniai" bei " proletariniai" raštininkai (A. Regratis, A. Dabu-levičius, A. Kazanavičienė, A. Merkytė, B. Pranskus-žalionis) ir Š. bei P. Amerikos "pažangieji poetai" (Senas Vilkas, S. Jasilionis, B. Klimavičius, J. Kaškaitis ir kt.). Ideologiniais sumetimais įpilietinti su dideliu triūsu literatūros puslapiuose, jie dažniausiai neišsiveržia iš grafomanijos glėbio, o geriausiu atveju nepakyla aukščiau gimnazistiškos "kūrybos". Pavyzdžiui:
Oi, nutilk, vėjeli,
Kam gi rodai jėgą,
Kam tampai gluosnelį už kasų?
Po darbų žmoneliai
Jau saldžiai sau miega,
Tu gi baladojies — net baisu!
(B. Klimavičius, Oi nutilk ... p. 214)

Iš tikrųjų — net baisu.

Nestoka ir "buržuazinės" grafomanijos:

Mamyte, pasiskųsti tau turiu:
Užmigti šitą naktį negaliu.
Mamyte, visas sodas neramus:
Paukšteliai lipinėja po lapus.
(S. Tomarienė, šešioliktos vasaros naktis, p. 311)

šitokie posmai, galima sakyti, kompromituoja tėvynės grožį. (Nebent jais norėta įrodyti, kad tuo grožiu žavisi ne tik poetas, bet ir grafomanas. Tačiau tą patį galima pasakyti ir apie beraštį. Skirtumas tik toks, kad pastarasis šiuo atveju žymiai pozityvesnis, nes jis ben: nemaitoja literatūros). Tokiems  eilėraščiams išvis neturėtų būti vietos spaudoje, tad tuo labiau antologijose.

Atskiro dėmesio verta antologijos paskirtis. Redaktorius ją štai kaip aptaria (p. 8): "Gamta ir peizažas asocijuojasi su tėviške ir tėvyne. Tad antologija turi būti ypač artima išeivijos skaitytojui. Apie šį skaitytoją pirmiausia galvojant, ji ir sudaryta. Tai Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komiteto dovana jam. Manome, kad ji ne tik padės pajusti lietuviškos poezijos turtingumą, žavumą, bet ir skatins prisiminti tėvų žemę, jos grožį, žadins meilę jai, ilgesį, dar kartą primins, kaip sako poetas P. Širvys, kad:
Prie Nemuno — Mano pasaulis,
Prie Nemuno — Mano šalis.

Užsienio lietuvis galės rasti antologijoje ne tik dvasinio - estetinio peno, bet ir įvairiai pasinaudoti ja — kad ir sudarant įvairių vakarų programas, mokantis lituanistinėse mokyklose ir pan."

Iš tiesų, kaip informuojama išeivijai skirtame Gimtajame Krašte (1967, nr. 32), trečdalis šios antologijos nemažo tiražo skiriamas užsienio lietuviams. (Gal net ir daugiau, nes jokia kita Lietuvoje išleista knyga nėra čia taip lengvai gaunama, kartais tiesiog veltui oficialių įstaigų šūsnimis siuntinėjama, kaip f loji). Šis faktas ir ypač anie kilnūs Komiteto bei antologijos redaktoriaus motyvai kone "užu širdies tveria". Tačiau, atsipeikėjus nuo pirmojo įspūdžio, tenka grįžti į realybę. Pirmiausia reikia atmesti insinuaciją, kad išeivija tarsi nesiorientuoja lietuviškosios poezijos dirvonuose (tokių analfabetų, žinoma, yra; bet jų yra ir Lietuvoje), kad ji beveik neturinti savo "anei rašto, anei dru-ko" ... Kas jau kas, bet V. Kazakevičius, to Komiteto pirmininko pavaduotoj as, besispecializuoj antis išeivijos kultūrinio gyvenimo kronikomis, puikiai žino, kad taip nėra. Tad ir antologijos tikrosios paskirties tenka ieškoti ne Komiteto susimylėjime išeivijos vargais (kas nežino: kiekviena emigracija turi savo bėdų), bet kitur.

Tą paskirtį bei jos tikruosius tikslus, ir šiaip jau nesunkiai nuvokiamus, pastaruoju metu yra viešai atskleidęs A. Sniečkus: "Labai svarbu, remiantis patriotiniais jausmais, meile savo gimtajam kraštui, platinti emigracijos tarpe pažangias idėjas, siekti, kad doresni jos žmonės taptų kovotojais už taiką ir pažangą" ("Įgyvendinti partijos uždavinius — mūsų pareiga", Tiesa, 1968.11.25, nr. 47). Iššifravus sovietinės terminologijos "pažangos" ir "taikos" sampratą, šis A. Sniečkaus nurodytas uždavinys į-gyja atitinkamą prasmę ir nušviečia visiškai kitaip, negu įvade nurodyta, antologijos paskirtį. O tai paaiškina ir kai kuriuos šiai antologijai ypač būdingus ir neįprastus bruožus.

štai jau kuris laikas Lietuvoje kovojama su tautiškumo ir kultūros "nacionaliniu uždarumu" — brukama "tarybinis internacionalizmas". Tuo tarpu ši antologija kaip tik byloja priešingai: ji kalba ne apie "plačiąją tėvynę", bet apie savo kampą, apie tą kraštą, "kur bėga Šetupė, kur Nemunas teka . -." Reiškia, tikslas pateisina priemones. Ką gi, gerai, kad bent tokiu būdu išleista gana stambus rinkinys, kuris nerėžia ausies ir akies dirbtina "plačiosios tėvynės" patetika. Nors ir čia kartais neiš-kenčiama neįspraudus bent lokalinės, "subtilios" propagandos: nuotraukose, šalia gandralizdžio, Nidos kopų, Rūpintojėlio arba įprastinių gubų, užtinkama paminklas Pirčiupio kaime ("jį sudegino fašistai"), peizažas su elektros laidais ("į panemunės sodžius atkeliavo elektra") ...

Iki šiol išeivijos rašytojų kūryba Lietuvos spaudoje pasirodo labai retai, atsargiai parinkta dėl vienokių ar kitokių priežasčių (daugiausia ne literatūrinių) ir tai dažniausiai išeivijai skirtoje spaudoje — anksčiau Tėvynės Balse, o šiuo metu jį pakeitusiame Gimtajame Krašte. Šia prasme antologija esanti išimtis ir naujiena. Iš netoli 200 autorių apie 35 yra naujosios išeivijos rašytojai: ne tik mirusieji (V. Krėvė, I. Šeinius, F. Kirša ir kt.), bet ir gyvieji — pradedant M. Vaitkum ir baigiant L. Sutema. Nemažos jų dalies kūryba, o kartais gal net ir vardai, čia figūruoja Lietuvos spaudoje pirmą kartą. Be to, įtraukta net ir tokie rašytojai (pvz. J. Aistis, B. Brazdžionis, L. Dovydėnas), kurie Lietuvoje paprastai linksniuojami tik "kovingo atkirčio" prasme. Net ir biobibliografinėse anotacijose nesišvaistoma įprastiniais "buržuazinio nacionalisto" ar panašiais epitetais. Nors ir trumpos, jos yra dalykiškos ir, išskyrus kai kurias smulkmenas, tikslios.

Tad ir čia, siekiant atitinkamo tikslo, padaryta, atrodo, nemažas kompromisas. Tačiau ir jis gerokai nublanksta kai kurių faktų akivaizdoje, štai tais pačiais metais Lietuvoje išleista kita antologija — dvitomė Lietuvių poezija. Kadangi antrasis jos tomas skirtas išimtinai sovietinei lietuvių poezijai, tad bent pirmajame tome, kaip ir aptariamojoje antologijoje, tikėtasi rasti jeigu ir ne visi tie patys, tai bent stambesnieji išeivijos poetai — vyresnieji ir jaunesnieji. Deja, redakcijos žodžiais tariant, į antologiją "nepateko ... svetur gyvenantys poetai, pradėję rašyti pokario laikotarpiu, ir šiuo laikotarpiu parašyti emigracijoje atsidūrusių poetų kūriniai" (Lietuvių poezija II, p. 631). Žodžiu, pvz. H. Radausko kūryba šioje antologijoje pasibaigia pirmuoju jo rinkiniu, o sekančios kartos išeivių poetų — A. Nykos - Niliūno, H. Nagio, K. Bradūno ir kitų — išvis nėra. Kitaip tariant, visa naujosios išeivijos poezija palikta už durų.

Tai kaipgi čia dabar? Vienur toji kūryba yra integrali lietuvių poezijos dalis, o kitur — ne? Vienur poetas — lietuvis, o kitur tas pats poetas, net ir tebedainuo-j antis apie tėvynės gamtos grožį, jau nebe lietuvis? Tad gal kartais nežino kairė, ką daro dešinė? Anaiptol, puikiai žino: vienaip elgiamasi namuose, o kitaip — svečiuose, štai šis dvilypumas dar daugiau pakerta ir taip jau netvirtas antologijos Graži tu, mano brangi tėvyne kojas.

žinoma, gerai, kad bent šioje antologijoje duota, — nors ir gana suktais būdais bei propagandiniais tikslais, nors ir ribotos bei "nekaltos" tematikos, — išeivijos literatūros pluoštas. Gerai, nes ji iki šiol Lietuvoje tebelaikoma po spyna, tik išimtinais atvejais kyštelint viešumon vieną kitą atitinkamai parinktą fragmentą. Turint tai galvoje, ši antologija, priešingai Komiteto planams, faktiškai bus žymiai reikalingesnė ir naudingesnė ne išeiviui, bet Lietuvos skaitytojui, nes ji turės jam bent šiokios tokios "pažintinės" reikšmės.

Šia prasme antologijos pasirodymas sveikintinas. Geriau kukliai ir vėliau, negu visiškai nieko ir niekada. Tačiau būtų dar geriau, jeigu ateityje išeivijos literatūra susilauktų Lietuvoje nuoširdesnio ir rimtesnio, literatų, o ne komitetų, literatūrinio, o ne propagandinio traktavimo. (Tas pats pasakytina ir apie kai kuriuos sovietinės lietuvių literatūros traktavimo atvejus išeivijoje). Reikia tikėtis, jog tam nereikės vėl beveik dvidešimties metų, kaip kad reikėjo vien tiktai plikam išeivijos literatūros egzistavimo faktui pripažinti. To ir linkime.
L. Karklius