Dies illa |
Parašė P. D. Girdžius |
BR. MURINAS Poilsis VIENRAGIS: Ateikite, pacifistai, badautojai, susideginto-jai! Ateikite, visi, kurie tikite. BONHOMME: Oh! Miserere. VIENRAGIS: Ateikite, mulkiai, ištikimi meilužiai, užsitarnavę masochistai! BONHOMME: Oh! Miserere. VIENRAGIS: Ateikite, visi, kurių sukietėjusios arterijos, kurie sergate schizofrenija, nuplikę eksministrai, šiltų vietų netekę egzilai! Ateikite į velnio ma-nuarą: sušilsite. BONHOMME: Oh! Miserere. Nėra jau vilties. VIENRAGIS: Bene būsi vienas iš Taikos Korpuso? Laukiau. BONHOMME: Pikčiausiasis, jei tu turėtum galios teisti — išteisintum. Bet tu neturi galios teisti, tik vykdyti. Nebausk nuteistųjų. Verti tavo bausmės tokie, kurių nuodėmės biaurios ir susisukusios. Tokie ne valgydavo, o ėsdavo; ne pasisavindavo, o plėšdavo; svetimą moterį ne mylėdavo, o imdavo jėga. Tų, kurie stovi prieš tave, vienragi, nuodėmės kvepia pavasariu. VIENRAGIS: Nuodėmės visos gražios. Mes žiūrim ne iš to paties taško. BONHOMME: Ne po tiltais stovėjome. Nusidėjome su saule, gyvenimą ragaudami. Danguje ir žemėj buvo pavasaris, kai nusikalto mano generacija. VIENRAGIS: Kada tai buvo? Kokiais metais? BONHOMME: Nieko nepadės kalendorius, nei datos. Kam nėra nei erdvės, nei laiko, tam šimtas kartų per vieną kartą — nė vieno karto. Vienragi, nebausk nuteistųjų, drebančių prie tavo vartų. VIENRAGIS: Jei laikas tau žinomas, kada nusikalto tavo vaikinai? BONHOMME: Tada, kai rašydamas krauju ant jaučio odos, tu apvertei rašalinę ir, pašluostes kraują, pakabinai rytuose raudoną skudurą. VIENRAGIS: Mulki, ne aš dangų sukruvinau. Imperatorius iš Dievo malonės skutosi barzdą ir įsi-piovė. Drebėjo ranka. BONHOMME: Rytuose saulė patekėjo raudona visa. O kaizeriui iš rankos iškrito šaukštas. VIENRAGIS: Kad nesusičiupinėjo? BONHOMME: Kad papūtė pavasario vėjas. Tarp rytų ir vakarų Viešpats įkūrė dausas. VIENRAGIS: Antrą kartą? Jis apsiriko, galiu eiti lažybų. BONHOMME: Antrą kartą apsunko žemė, žadėdama vaisių, pakvipo slėniai mergytės lūpomis, sprogo žiedo pumpuras be baimės, kad jį nužnybs nešvari ranka. VIENRAGIS: O žmonės? Man rūpi žmonės. Ką darė jie tada? BONHOMME: Artojai arė, akėjo, kariai jodinėjo, mokytojai mokė, kunigai sakė pamokslus. VIENRAGIS: Kvailius ar išmintingus mokė? BONHOMME: Diplomų trokštančius. Vienas kitam tesakė: "Filosofijos daktare, filosofijos daktare". Oi kaip gražu, kaip gražu buvo, kai visi įsigijo diplomus ir titulus! O kai žemė atnešė dvyliktą grūdą, nebuvo nė vieno ant lauko. VIENRAGIS: Ar tėvo motinos klausė? BONHOMME: Nebuvo tam laiko. Visi umaru skubėjo į Vieną, į Paryžių. Oi kaip gražu, kaip gražu buvo, kai tėvų motinų jaunikaičiai sujudo. Per trakus, per beržynus vijosi saulę į vakarus. Koks čia nusikaltimas? VIENRAGIS: Palikti savo gimtąjį kraštą? Kam kariai jį gina? BONHOMME: Kariai buvo dausų pašvitai. Kad būtum tu juos tik matęs, vienragi, iš tolo būtum kelią davęs. VIENRAGIS: Ar gerai jie kariavo? BONHOMME: Ant parketo kai išsirikiuodavo, gražioji lytis bematant pasiduodavo. Pats Apolonas į kampą turėdavo trauktis. O kai kardus iš makščių išsitraukdavo, danguje aptemdavo saulė, žvaigždės riedėdavo nuo firmamento jiems po kanopų. VIENRAGIS: Kalbėk be aplombo. Man rūpi žmonės. BONHOMME: Užmušti žmogų, žinai, nuodėmė, Tai pasipuošę ordinais ir medaliais, su šautuvais išrinktieji nieko nedarė. VIENRAGIS: O už ką medalius gavo? BONHOMME: Pasitaikydavo, kad kartais kam pataikydavo . . . VIENRAGIS: Jei iš kelio toks nepasitraukdavo. BONHOMME: Skurdi šalis be dainių, be herojų. Pralietas kraujas ant žemės tai antspaudas ant testamento, kad žemė — tavo. O žeme, žeme, kokia tu graži buvai? Tu, toji sužadėtinė, prisidengusi lino drobėmis, tu, toji jaunamartė pasikasojusi, tu gimdyvė, spenius ir tešmenis rodanti, tu teisiųjų ir prakeiktųjų motina. VIENRAGIS: Užmiršai prieš ką tu stovi. Dervos katilai paruošti. Kad niekus beplepant jie atvėstų, tu nori. Man rūpi, sakiau, žmonės. Sakyk, kuo nusikalto tie, kurie čia stovi. BONHOMME: Artojai arė, akėjo, kariai jodinėjo, mokytojai mokė, kunigai sakė pamokslus. Koks čia nusikaltimas sakyti pamokslus? VIENRAGIS: Mulki, man reikia viską žinoti. Per pamokslus dangų ar žemę gyrė? BONHOMME: Kalbėjo per prilyginimus. VIENRAGIS: Kaip patekti į partijos lyderius, kaip žemėj ir danguj valdyti? BONHOMME: Kartais pasitaikydavo. "Suum cuiąue", jie sakydavo. Apie rauges, iš geros sėklos dirvoj atsiradusias, kalbėjo vyrams, moterims apie Marijos Magdalenos ašaras, partijų lyderiams — apie gerą ganytoją. VIENRAGIS: Neteko man būti bažnyčioj. Tik vieną kartą girdėjau, šventoriaus pamūryj tupėdamas . . . BONHOMME: Ką? VIENRAGIS: Kaip senas artojas mušėsi į krūtinę bobin-čiuj sakydamas: "Pasigailėk manęs, Viešpatie, kad mano dirvoje teauga — vienos raugės". BONHOMME: Kaip jis atrodė? Ar jo pirštai nebuvo pritraukti? VIENRAGIS: Medinės klumpės kyšojo tik iš po milinės. Po žilais pridulkėjusiais ūsais kabėjo lašas. BONHOMME: Tai buvo mano tėvas. Menkavertystės kompleksą turėjo, amžiną atilsį. VIENRAGIS: Vėjas perpūtė pavasarį. Kelintą grūdą žemė jam davė. BONHOMME: Dvyliktą: raugės ir dirsės našios. Pirštus pritraukė, iš rugių jas beraujant. Kas rytą prieš saulėtekį žmogus pradėdavo. Tegul ilsis ramybėje. VIENRAGIS: Kokia gražbylystė! Tik čia aš jo nematau. BONHOMME: Tokių buvo nedaug. Bobinčiuj sutilpo. VIENRAGIS: O kiti? Kur buvo kiti? Tie, kurie dvyliktą grūdą sunaudojo? BONHOMME: (Tyli, rodydamas pasą be vizos). VIENRAGIS: Ko tyli? Pagailo tėvo, ar nori pabėgti? Kur tavo vieta buvo bažnyčioj? BONHOMME: Per iškilmes sėdėdavau po baldakimu. VIENRAGIS: O darbo dienomis? Persona grata prie Šventojo Sosto? BONHOMME: Nebuvau pamaldus. VIENRAGIS: Reichssicherheitshauptamte ? BONHOMME: Ne. VIENRAGIS: Tai Trečiajame Internacionale. Sakei, jog yra nuodėmių biaurių ir susisukusių. BONHOMME: Buvau tautos vadas. VIENRAGIS: Iš Dievo malonės. Pagarba šitokiam svečiui. Tik veltui tikėjais čia velnio ašaros. Ko nesakei, kas esi, aukščiausiajam teisėjui? BONHOMME: Susigėdau. VIENRAGIS: Kad į Wall Street bėgai, tėvo išsižadėjęs? BONHOMME: Kad pavasaris praėjo. VIENRAGIS: Viskas praeina. Dangus ir žemė. BONHOMME: Į žodžius aš tikėjau. VIENRAGIS: Walterio Runciman? Tant pis, jei mulkis esi. BONHOMME: O Lorde, Lorde! |