Dies illa Spausdinti
Parašė P. D. Girdžius   

BR. MURINAS   Poilsis

VIENRAGIS:
Ateikite, pacifistai, badautojai, susideginto-jai! Ateikite, visi, kurie tikite.
BONHOMME:
Oh! Miserere.
VIENRAGIS:
Ateikite,  mulkiai, ištikimi meilužiai, užsitarnavę masochistai! BONHOMME:
Oh! Miserere.

VIENRAGIS:
Ateikite, visi, kurių sukietėjusios arterijos, kurie sergate schizofrenija, nuplikę eksministrai, šiltų vietų netekę egzilai! Ateikite į velnio ma-nuarą: sušilsite.
BONHOMME:
Oh! Miserere. Nėra jau vilties.
VIENRAGIS:
Bene būsi vienas iš Taikos Korpuso? Laukiau.
BONHOMME:
Pikčiausiasis, jei tu turėtum galios teisti — išteisintum. Bet tu neturi galios teisti, tik vykdyti. Nebausk nuteistųjų. Verti tavo bausmės tokie, kurių nuodėmės biaurios ir susisukusios. Tokie ne valgydavo, o ėsdavo; ne pasisavindavo, o plėšdavo; svetimą moterį ne mylėdavo, o imdavo jėga. Tų, kurie stovi prieš tave, vienragi, nuodėmės kvepia pavasariu.
VIENRAGIS:
Nuodėmės visos gražios. Mes žiūrim ne iš to paties taško.
BONHOMME:
Ne po tiltais stovėjome. Nusidėjome su saule, gyvenimą ragaudami. Danguje ir žemėj buvo pavasaris, kai nusikalto mano generacija.
VIENRAGIS:
Kada tai buvo? Kokiais metais?
BONHOMME:
Nieko nepadės kalendorius, nei datos. Kam nėra nei erdvės, nei laiko, tam šimtas kartų per vieną kartą — nė vieno karto. Vienragi, nebausk nuteistųjų, drebančių prie tavo vartų.
VIENRAGIS:
Jei laikas tau žinomas, kada nusikalto tavo vaikinai?
BONHOMME:
Tada, kai rašydamas krauju ant jaučio odos, tu apvertei rašalinę ir, pašluostes kraują, pakabinai rytuose raudoną skudurą.
VIENRAGIS:
Mulki, ne aš dangų sukruvinau. Imperatorius iš Dievo malonės skutosi barzdą ir įsi-piovė. Drebėjo ranka.
BONHOMME:
Rytuose saulė patekėjo raudona visa. O kaizeriui iš rankos iškrito šaukštas.
VIENRAGIS:
Kad nesusičiupinėjo?
BONHOMME:
Kad papūtė pavasario vėjas. Tarp rytų ir vakarų Viešpats įkūrė dausas.
VIENRAGIS:
Antrą kartą? Jis apsiriko, galiu eiti lažybų.
BONHOMME:
Antrą kartą apsunko žemė, žadėdama vaisių, pakvipo slėniai mergytės lūpomis, sprogo žiedo pumpuras be baimės, kad jį nužnybs nešvari ranka.
VIENRAGIS:
O žmonės? Man rūpi žmonės. Ką darė jie tada?
BONHOMME:
Artojai arė, akėjo, kariai jodinėjo, mokytojai mokė, kunigai sakė pamokslus.
VIENRAGIS:
Kvailius ar išmintingus mokė?
BONHOMME:
Diplomų trokštančius. Vienas kitam tesakė: "Filosofijos daktare, filosofijos daktare". Oi kaip gražu, kaip gražu buvo, kai visi įsigijo diplomus ir titulus! O kai žemė atnešė dvyliktą grūdą, nebuvo nė vieno ant lauko.
VIENRAGIS:
Ar tėvo motinos klausė?
BONHOMME:
Nebuvo tam laiko. Visi umaru skubėjo į Vieną, į Paryžių. Oi kaip gražu, kaip gražu buvo, kai tėvų motinų jaunikaičiai sujudo. Per trakus, per beržynus vijosi saulę į vakarus. Koks čia nusikaltimas?
VIENRAGIS:
Palikti savo gimtąjį kraštą? Kam kariai jį gina?
BONHOMME:
Kariai buvo dausų pašvitai. Kad būtum tu juos tik matęs, vienragi, iš tolo būtum kelią davęs.
VIENRAGIS:
Ar gerai jie kariavo?
BONHOMME:
Ant parketo kai išsirikiuodavo, gražioji lytis bematant pasiduodavo. Pats Apolonas į kampą turėdavo trauktis. O kai kardus iš makščių išsitraukdavo, danguje aptemdavo saulė, žvaigždės riedėdavo nuo firmamento jiems po kanopų.
VIENRAGIS:
Kalbėk be aplombo. Man rūpi žmonės.
BONHOMME:
Užmušti žmogų, žinai, nuodėmė, Tai pasipuošę ordinais ir medaliais, su šautuvais išrinktieji nieko nedarė.
VIENRAGIS:
O už ką medalius gavo?
BONHOMME:
Pasitaikydavo, kad kartais kam pataikydavo . . .
VIENRAGIS:
Jei iš kelio toks nepasitraukdavo.
BONHOMME:
Skurdi šalis be dainių, be herojų. Pralietas kraujas ant žemės tai antspaudas ant testamento, kad žemė — tavo. O žeme, žeme, kokia tu graži buvai? Tu, toji sužadėtinė, prisidengusi lino drobėmis, tu, toji jaunamartė pasikasojusi, tu gimdyvė, spenius ir tešmenis rodanti, tu teisiųjų ir prakeiktųjų motina.
 
VIENRAGIS:
Užmiršai prieš ką tu stovi. Dervos katilai paruošti. Kad niekus beplepant jie atvėstų, tu nori. Man rūpi, sakiau, žmonės. Sakyk, kuo nusikalto tie, kurie čia stovi.
BONHOMME:
Artojai arė, akėjo, kariai jodinėjo, mokytojai mokė, kunigai sakė pamokslus. Koks čia nusikaltimas sakyti pamokslus?
VIENRAGIS:
Mulki, man reikia viską žinoti. Per pamokslus dangų ar žemę gyrė?
BONHOMME:
Kalbėjo per prilyginimus.
VIENRAGIS:
Kaip patekti į partijos lyderius, kaip žemėj ir danguj valdyti?
BONHOMME:
Kartais pasitaikydavo. "Suum cuiąue", jie sakydavo. Apie rauges, iš geros sėklos dirvoj atsiradusias, kalbėjo vyrams, moterims apie Marijos Magdalenos ašaras, partijų lyderiams — apie gerą ganytoją.
VIENRAGIS:
Neteko man būti bažnyčioj. Tik vieną kartą girdėjau, šventoriaus pamūryj tupėdamas . . .
BONHOMME: Ką?
VIENRAGIS:
Kaip senas artojas mušėsi į krūtinę bobin-čiuj  sakydamas:  "Pasigailėk manęs, Viešpatie, kad mano dirvoje teauga — vienos raugės". BONHOMME:
Kaip jis atrodė? Ar jo pirštai nebuvo pritraukti?
VIENRAGIS:
Medinės klumpės kyšojo tik iš po milinės. Po žilais pridulkėjusiais ūsais kabėjo lašas.
BONHOMME:
Tai buvo mano tėvas. Menkavertystės kompleksą turėjo, amžiną atilsį.
VIENRAGIS:
Vėjas perpūtė pavasarį. Kelintą grūdą žemė jam davė.
BONHOMME:
Dvyliktą: raugės ir dirsės našios. Pirštus pritraukė, iš rugių jas beraujant. Kas rytą prieš saulėtekį žmogus pradėdavo. Tegul ilsis ramybėje.
VIENRAGIS:
Kokia gražbylystė! Tik čia aš jo nematau.
BONHOMME:
Tokių buvo nedaug. Bobinčiuj sutilpo.
VIENRAGIS:
O kiti? Kur buvo kiti? Tie, kurie dvyliktą grūdą sunaudojo?
BONHOMME:
(Tyli, rodydamas pasą be vizos).
VIENRAGIS:
Ko tyli? Pagailo tėvo, ar nori pabėgti? Kur tavo vieta buvo bažnyčioj?
BONHOMME:
Per iškilmes sėdėdavau po baldakimu.
VIENRAGIS:
O darbo dienomis? Persona grata prie Šventojo Sosto?
BONHOMME:
Nebuvau pamaldus.
VIENRAGIS:
Reichssicherheitshauptamte ?
BONHOMME: Ne.
VIENRAGIS:
Tai Trečiajame Internacionale. Sakei, jog yra nuodėmių biaurių ir susisukusių.
BONHOMME:
Buvau tautos vadas.
VIENRAGIS:
Iš Dievo malonės. Pagarba šitokiam svečiui. Tik veltui tikėjais čia velnio ašaros. Ko nesakei, kas esi, aukščiausiajam teisėjui?
BONHOMME: Susigėdau.
VIENRAGIS:
Kad į Wall Street bėgai, tėvo išsižadėjęs?
BONHOMME:
Kad pavasaris praėjo.
VIENRAGIS:
Viskas praeina. Dangus ir žemė.
BONHOMME:
Į žodžius aš tikėjau.
VIENRAGIS:
Walterio Runciman? Tant pis, jei mulkis esi.
BONHOMME:
O Lorde, Lorde!