LAISVĖS ILGESYS IR NUOBODULYS Spausdinti

Ateities istoriką 1968 metų vasara domins savo įvykių prieštaringa Įtampa: ir Rytuose išbundančiu laisvės ilgesiu, ir Vakarų bodėji-musi laisve.

Nėra nuostabu, kad Sovietų Sąjunga taip pasielgė su Čekoslovakija. Nors tam tikras laisvėjimas ir vyksta sovietuose, jis plaukia ne iš partijos, o jos nepaisant. Tai rodo rašytojų ir kitų intelektualų nutildymo bandymai. Stalinizmas tebėra gyvas. Tik pačiuose žmonėse laisvės ilgesys ima nustelbti baimę, kuri anksčiau visus buvo sukausčiusi. Savo ruožtu pati partija ima baimintis, kad ir pačioj Sovietų Sąjungoj laisvės ilgesys nesukrėstų jos režimo, ši baimė pasiuntė sovietų tankus į Čekoslovakiją.

Sovietų žygis nebuvo naujiena — jis atitiko stalininį machiavelizmą. Kaip TASSas skelbė, visi sovietų veiksmai buvo "skirti taikos tikslams", nes pačių čekoslovakų "partiniai ir valstybės veikėjai kreipėsi ... prašydami suteikti broliškai čekoslovakų tautai neatidėliojamą pagalbą'".

Tai įprastinis sovietų smurto dengimas cinišku melu. Bet iš tikro nuostabi buvo čekoslovakų laisvės ryžtis. Pradėtas laisvinimasis iš primestos prievartos pasirodė taip visus suvienijęs, kad sovietų melas atsigręžė prieš juos pačius — neatsirado nė kvislingų! Ne "kontrrevoliucinės jėgos", o patys čekoslovakų komunistai vykdė laisvinimą-si. Tai ir liudija, kaip žmogui ir tautai natūralu ilgėtis laisvės, nepaisant, kokia ideologija dengtų tironiją.

Tačiau tuo pačiu metu, kai Rytuose žiebiasi laisvės ryžtis, Vakaruose prasideda laisve bodėjimasis, ir būtent — ne apatiškas, o agresyvus, kupinas įniršio ir revoliucinės aistros. Jis šį pavasarį išvedė Prancūzijos studentus į "revoliuciją" su komunistų ir anarchistų vėliavomis. Jis kurstė į riaušes ir kitų kraštų Vakarų Europos jaunimą. Jis ir šiame krašte plačiai sklinda — nuo Columbia universiteto riaušių ligi demokratų konvencijos Čikagoj.

Daug įvairių sąjūdžių suteka šion srovėn, bet bendras jos vardiklis — laisve bodėjimasis. Dvasinėj tuštumoj sunku ir laisvam būti. Tada ir užsiliepsnojama įniršiu prieš visus ir viską šiai savo pačių tuštumai pridengti.
Tariamai kovojama už daugiau laisvės — už absoliučią laisvę. O iš tikro kuriama anarchija, kuri laidoja laisvę.

Puošiamasi "nauja kaire", o faktiškai žiebiamas naujas fašizmas, kada demokratijoj "dalyvavimas" paverčiamas prievartos griebimusi ir "nekantrumo" vardan demonstruojamas militantiškas fanatizmas.
Jaučiamasi avangardu, o iš tikro esama reakcine apraiška, nes ateitį svajojama praeityje — Rousseau "gamtos žmogaus" primityvizme. Daug kuo dabartinėj santvarkoj pagrįstai piktinamasi. Deja, anarchinio sąmyšio kėlimas nieko nepagerina, greičiau — pablogina.