Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VYČINO FILOSOFINĖ STUDIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. Skr.   

Vincent Vyčinas, GREATNESS AND PHILOSOPHY: AN INQUIRY INTO WESTERN THOUGHT. Išleido Martinus Nijhoff, Haga, 1966, 294 p.
Skaitytojas kuriam svetimi Hei-deggerio ir kitų fenomenologų veikalai, V. Vyčino veikale Greatness and Philosophy ras visai svetimą pasaulį, su savu, naujokui sunkiai suprantamu žodynu. Pirmą kartą atvertus, man pačiam ji buvo beveik visai nesuprantama ir, nežiūrint pakartotinų bandymų, tokia pasiliko. Tai antroji V. Vyčino knyga. 1961 metais ta pati leidykla išleido jo Earth and Gods, kurioje buvo nagrinėjama Heideg-gerio filosofija, šioje antroje knygoje V. Vyčinas nebepasitenkina istoriko žvilgsniu, bet mėgina savarankiškai svarstyti filosofijos problemą.

Pati filosofija yra Vyčino mąstymo objektu. Autoriaus nuomone, kiekvieno didelio filosofo darbe yra įsikūnijusi, nors kartu ir pasislėpusi, pati Filosofija. Savitas filosofo žodynas, jo teorijos bei į-rodinėjimai, visa tai yra tiktai fasadas, už kurio slepiasi lyg jėga, kuri valdo ir tvarko filosofo mintis. Jis pats tėra tik įrankis, tiktai vieta, kurioje apsireiškia, atsiskleidžia viena ir ta pati Filosofija, šio veikalo paskirtis, atrodo, ir būtų atrasti pačią Filosofiją, "įvairių filosofų įvairių problemų maišalynėje" išgirsti Buvimo balsą (2 p.).

To siekdamas, autorius išsišaukia eilę filosofų, kad šie savo mintimis paliudytų Filosofijos turinį. Tokiu būdu pristatomi priešsokra-tikai, Platonas, Aristotelis, Šv. Tomas, Descartes, Berkeley, Kantas ir Nietzsche. Tai sudaro pagrindinę veikalo dalį, pavadintą "Filosofija filosofijose", šią dalį supa iš vienos pusės keturi skyreliai, nagrinėja "Ordinance", o veikalas užbaigiamas trim skyreliais apie "Dabarties žmogų".
Autoriaus teigimu, nors "Filosofija ir Heideggerio filosofija nėra tas pats", tačiau Heideggeryje Ji aiškiausiai apsireiškia. (Knyga dedikuota: "To Martin Heidegger, the thinker of the Turn"). Su Hei-deggeriu filosofija išgyvena kritišką, esminį posūkį, nes atsisuka atgal į savo pirminį stovį, į savo mitines šaknis. Todėl, nors ir nėra atskiro Heideggerio nagrinėjimo, jisai pagrindinai dominuoja Greatness and Philosophy.

Kad veikalo nesupratusieji nesileistų į kritiką, reikalauja paprastas mandagumas. Iš antros pusės, pagunda yra per stipri, kad jai at-sispirtum. Vis gundo mintis, kad gal čia ne tavo kaltė, gal tik autorius neužtektinai aiškus, žmogiška silpnybė tegul laimi ir šiuo atveju.
Kas yra Filosofija, kurios atskleidimui šis veikalas yra skirtas? Ar tai eilė teiginių, sudarančių kiekvieno filosofo galvojimo pagrindą, gal tai eilė pagrindinių principų? Antra vertus, gal tai tik pagrindinė orientacija, požiūris, kurį pasiekus filosofija tampa įmanoma? Gal vėl Filosofijos vardu vadinamas filosofinis metodas? Gal autorius norėjo, atsiremdamas istorine patirtimi, atrasti tam tikrą metodą, kurio filosofija privalo laikytis? Tai gana natūralus klausimas, tačiau nesu tikras, ar jis atsakytas. Vienas sakinys lyg turėtų išblaškyti šį neaiškumą: "Philosophy is the Ordinance as prevailing in Western thought" (59 p.). Tačiau ką tai reiškia?

Atsakymą rastumėme išnarplioję žodį "Ordinance". Jį versiu "Įstatymas", nors nežinau, ar tai teisinga ar ne. Rašydamas apie Įstatymą, Vyčinas ypatingai akcentuoja filosofo pasyvumą. Įstatymas yra filosofui duotas ir valdo visą jo galvojimą, nors to jis pats gali ir nežinoti. Įstatymo vardu, atrodo, autorius vadina Buvimo atsivėrimą žmogui, su pastaba, kad tai ne vienkartinis įvykis, bet vyksmas, kuris užima visą filosofijos istoriją. Konkrečiau šis Įstatymas būtų lyg ciklas, išsivystymo tvarka, paženklinta išsiskyrimo, sugrįžimo ir atsivėrimo momentais (59 p).

Sujungę tai su ankstyvesne citata,   gautume,   kad  filosofija  ir yra šis ciklas, pasireiškiąs Vakarų pasaulyje. Istorijos vardai lyg ženklintų tam tikras Filosofijos vystymosi pakopas. Jeigu šie išvedžiojimai yra teisingi, Vyčino, kaip šio vyksmo stebėtojo, uždavinys būtų suprasti vyksmo eigą — nustatyti, kur jis prasideda, kur baigiasi, kur jo kritiški posūkiai. Jeigu tai teisingai nusako dabar gyvenančio filosofo uždavinį, kyla klausimas, ar šis uždavinys yra įvykdomas. Ir čia, tur būt, reikia atsakyti, kad — ne. Kodėl? Nustatydamas filosofijos vyksmo eigą, filosofas te-duos tik dar vieną filosofijos vystymosi teoriją. Kaip viena iš daugelio, ši teorija, kaip ir visos kitos, tebūtų tiktai Filosofijos apsireiškimo vieta ir todėl jokiu specialiu būdu negalėtų pačios Filosofijos nusakyti. Todėl ir peršasi išvada, kad Greatness and Pilos-ophy negali mums duoti Filosofijos. Užuot to, joje rasime paskirų filosofų nagrinėjimą, išeinant iš gana savotiškos perspektyvos.

Gal todėl, bent man, Greatness and Philosophy primena vaidinimo programą, tačiau be atlikimo. Daug kalbama apie Įstatymą, apie Filosofijos priklausomumą Buvimui, apie Didybę kaip atvirumą dievų nebuvimui. Bet ką žmogus sužinai atsivėręs, pasiklausęs Buvimo? Bent aš kaip tik ir neradau to išpildymo, kur pažadai taptų padengti konkrečiu turiniu.
K. Skr.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai