Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pranas Visvydas   
ELNIAS

Jie sužeidė elnią iš pasalų,
į nugarą įsmeigdami varovo ietį.
Jis krito pagirio pašlaitėje
ir pro akių raudoną plėvę
stebėjo aitrų saulės diską.

Kalnynas, apsikaišęs stagarais,
atrodė kaip šilta žiemos kepurė,
kurią nešiodavo eigulio vaikas.

Pro šalį jojo raiteliai ginkluoti,
dar vis ieškodami medžioklės grobio.
O jis gulėjo prie daubos, mėgindamas
bent dirgsniais pakartoti
paskutinį šuolį.

Jis matė linkstantį eglėšakį
ir seno ąžuolo triumfuojančią karūną.
Dar jo širdis priklausė žemės laikui.
Ant žvilgančių ragų nutūpęs paukštis
ragavo snapeliu jo šiltą kraują
ir, purptelėjęs medin, tyliai sekė
alsuojančios krūtinės duslų ritmą.

O tolimas trimito aidas slėnyje
nuskrido kaip drugelio sparnas.
Tada jis, galvą į šaknis atrėmęs,
juto, kaip nuo ledinio žemės glėbio
rausvi skliautai susverdi. . . griūna.

JAUNIKAIČIO MELODIJA

Lauke dar lijo, kai svetainės durys
prabilo nakčiai, ir svetys vėlyvas
įėjęs atsisėdo prie ugniakuro žarijų.
Užsakęs stiklą, įsigilino į liūdną,
mermorando lydimą melodiją, kurią
jaunuolis šviesiaplaukis grojo,
mandolina dalindamas jaunystės godą.

Keli įkaitę vyrai, šypsniais pasipuošę,
tarpustalėm nusvirduliavo jaunikaičio link;
susikabinę bundančių pingvinų mostais,
pritarti ėmė ilgesio melodijai liūdnai.

Tarsi atogrąžų Geros Lemties saloj
rausvi koralai, suspindėjo jų veidai.
Tarsi laimingos vasaros prisiminimas,
virpėjo melodingas mandolinos gralis.
Jam pritarė lipšnus falcetas lyriškai,
ir linksmas žaismas sverdinčiųjų vyrų,
ir lapkričio lietaus šnarėjimas, ir viskas,
lyg saulei danguje staiga sutviskus,
dainavo gėlės, paukščiai, lankos žalios.


SIMBOLIAI

Kaip dulkelyčių stulpe saulės spinduliai,
jūs raibuliavote pavasariškoj menėj:
fantastiški, neliečiami, išdėstyti dailiai —
pirminiai simboliai dar neregėtos žemės.

Gyvybės šiluma ir džiaugsmo skraistėm
dabino jus meili svajotoja mama.
Linkėjo lėkti, tarp žvaigždynų žaisti,
linkėjo grįžti su vainikais ir daina.

O šiandien miesto kertės gedulingos
atstūmė jus nuo tvaskančio kelionės vingio,
nutolino nuo meilės įžodžio dienų.

Dulkelės esate! šaukiau. Kiekvienas auksas,
ilgainiui palydėtas nebūties šarmų,
pražūsta. O kodėl? Dabar neklauskit.

GELEŽINIS TILTAS

Vaidenasi man geležinis tiltas.
Keli žibintai skęsta viduryj.
Ant kranto žvyras papiltas.

Vaidenasi man fabrikų siluetai.
Tvoros. Stulpai. Pastatai.
Bekraštė iškaba dunkso aukštai,
ir trupa senas raidžių violetas.

Vaidenasi gatvė siaura ir vartai,
užrakinti masyvine plieno spyna.
Už lentų ąžuolinių po darbo, žinia,
nusigėręs kiemsargis knarkia.

Aš žinau. Aš matau. Aš sapnuoju
negyvo pasaulio negarsinį filmą.
Tarp jo vaizdų matau savo kilmę
ir visus vaiduokliškus herojus.

Vaidenasi man geležinis tiltas.
Ta pati, kaip dauba, tamsėjanti upė.
Tie patys stulpai, dumble suklupę.
Tos pačios tinklų ir vėjų kilpos.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai