Eilėraščiai |
Parašė Pranas Visvydas |
ELNIAS Jie sužeidė elnią iš pasalų, į nugarą įsmeigdami varovo ietį. Jis krito pagirio pašlaitėje ir pro akių raudoną plėvę stebėjo aitrų saulės diską. Kalnynas, apsikaišęs stagarais, atrodė kaip šilta žiemos kepurė, kurią nešiodavo eigulio vaikas. Pro šalį jojo raiteliai ginkluoti, dar vis ieškodami medžioklės grobio. O jis gulėjo prie daubos, mėgindamas bent dirgsniais pakartoti paskutinį šuolį. Jis matė linkstantį eglėšakį ir seno ąžuolo triumfuojančią karūną. Dar jo širdis priklausė žemės laikui. Ant žvilgančių ragų nutūpęs paukštis ragavo snapeliu jo šiltą kraują ir, purptelėjęs medin, tyliai sekė alsuojančios krūtinės duslų ritmą. O tolimas trimito aidas slėnyje nuskrido kaip drugelio sparnas. Tada jis, galvą į šaknis atrėmęs, juto, kaip nuo ledinio žemės glėbio rausvi skliautai susverdi. . . griūna. JAUNIKAIČIO MELODIJA Lauke dar lijo, kai svetainės durys prabilo nakčiai, ir svetys vėlyvas įėjęs atsisėdo prie ugniakuro žarijų. Užsakęs stiklą, įsigilino į liūdną, mermorando lydimą melodiją, kurią jaunuolis šviesiaplaukis grojo, mandolina dalindamas jaunystės godą. Keli įkaitę vyrai, šypsniais pasipuošę, tarpustalėm nusvirduliavo jaunikaičio link; susikabinę bundančių pingvinų mostais, pritarti ėmė ilgesio melodijai liūdnai. Tarsi atogrąžų Geros Lemties saloj rausvi koralai, suspindėjo jų veidai. Tarsi laimingos vasaros prisiminimas, virpėjo melodingas mandolinos gralis. Jam pritarė lipšnus falcetas lyriškai, ir linksmas žaismas sverdinčiųjų vyrų, ir lapkričio lietaus šnarėjimas, ir viskas, lyg saulei danguje staiga sutviskus, dainavo gėlės, paukščiai, lankos žalios. SIMBOLIAI Kaip dulkelyčių stulpe saulės spinduliai, jūs raibuliavote pavasariškoj menėj: fantastiški, neliečiami, išdėstyti dailiai — pirminiai simboliai dar neregėtos žemės. Gyvybės šiluma ir džiaugsmo skraistėm dabino jus meili svajotoja mama. Linkėjo lėkti, tarp žvaigždynų žaisti, linkėjo grįžti su vainikais ir daina. O šiandien miesto kertės gedulingos atstūmė jus nuo tvaskančio kelionės vingio, nutolino nuo meilės įžodžio dienų. Dulkelės esate! šaukiau. Kiekvienas auksas, ilgainiui palydėtas nebūties šarmų, pražūsta. O kodėl? Dabar neklauskit. GELEŽINIS TILTAS Vaidenasi man geležinis tiltas. Keli žibintai skęsta viduryj. Ant kranto žvyras papiltas. Vaidenasi man fabrikų siluetai. Tvoros. Stulpai. Pastatai. Bekraštė iškaba dunkso aukštai, ir trupa senas raidžių violetas. Vaidenasi gatvė siaura ir vartai, užrakinti masyvine plieno spyna. Už lentų ąžuolinių po darbo, žinia, nusigėręs kiemsargis knarkia. Aš žinau. Aš matau. Aš sapnuoju negyvo pasaulio negarsinį filmą. Tarp jo vaizdų matau savo kilmę ir visus vaiduokliškus herojus. Vaidenasi man geležinis tiltas. Ta pati, kaip dauba, tamsėjanti upė. Tie patys stulpai, dumble suklupę. Tos pačios tinklų ir vėjų kilpos. |