LATVIŲ KULTŪRINE KŪRYBA IŠEIVIJOJE Spausdinti
Parašė ANDRIUS BALTINIS   
A. Literatūra
Tremtyje esantieji latviai rūpinasi kurti savo tautinę kultūrą. Latviškumo išlaikymo ir savo tautai laisvės atgavimo motyvai labai ryškūs visoje latvių išeivinėje literatūroje. Ją galima aptarti latvių didžiojo rašytojo Rainio žodžiais: "visi turime tuos pačius skausmus ir tas pačias viltis". Šie žodžiai pasakyti latvių tautinio atgimimo metu, bet jų pagrindinės mintys yra gyvos ir laisvėje esančiųjų latvių rašytojų veikaluose. Tai ir sudaro jų tautinės kūrybos tęstinumą.

Latvių literatūroje nėra romantiško praeities garbinimo, o viešpatauja realizmas, tikras tikrovės įžvelgimas. Realizmas skverbiasi ir į lyriką. Net atrodo, kad latvių literatūrai būtų geriau, jei truputį būtų atsitraukiama nuo realistinio vaizdavimo ir realistinių priemonių. Savaime suprantama, latvių rašytojai, gyvendami svetimuose kraštuose, negali išvengti tų kraštų gamtos vaizdavimo. Bet jie nesižavi šia gamta, priešingai, gamta labai mažai aprašoma. Net tie lyrikai nevaizduoja gamtos, kurie išaugę išeivijoje ir neprisimena Latvijos gamtos. Atrodo, kad latvių rašytojai yra laisvesni erotinės meilės vaizdavime, tačiau šis jų "laisvumas" nėra didesnis už mūsų (pvz. Škėmos "Baltoji drobulė").

Latvių literatūrą išeivijoje stipriai veikia moderniosios literatūros srovės, tačiau visumoje ji yra ankstyvesniųjų latvių literatūros tradicijų tęsimas už Latvijos ribų. Prancūzų ir kitų XIX a. emigrantų literatūra buvo tik skeveldros, atplėštos nuo tėvynėje esančios tautinės literatūros. Gi latvių, kaip mūsų ir estų, literatūra, yra visai kitokia. Ji nėra kokia nors atlaužta šaka, bet žaliuojantis medis, kurio šaknys yra giliai suleistos nepriklausomos Latvijos literatūroje.

Tai liudija išeivijoje išleistų latvių grožinės literatūros knygų skaičiai. Nuo 1945 iki 1964 išleista apie 140 eilėraščių rinkinių, apie 400 romanų, apysakų bei novelių ir apie 70 scenos veikalų, kurių tik dalis išspausdinta. Daug jų išspausdinta tik laikraščių atkarpose. Be to, dar reikia pridėti atsiminimai, literatūros istorijos, teorijos bei kritikos raštai ir vertimai iš svetimų kalbų. Visa tai padaryta per nepilnus 20 metų, labai nepalankiose įsikūrimo ir už savo būrį kovojimo sąlygose.
Negalima čia spręsti apie šių visų leidinių literatūrinę kokybę. Pagal pačių latvių vertinimą, poezija yra pralenkusi Latvijos nepriklausomybės meto kūrybą, romanai išsilaikė tame pačiame lygyje ir vietomis pakilo, o drama yra sumenkėjusi.

Poetinė kūryba

Poetinėje kūryboje aukštą lygį pasiekė keletas senesnės kartos rašytojų ir daugiausia vidurinės. Tarp jų galima iškelti bent tris: Zinaida Lazda, Veronika Strėlerte ir Andrėj s Eg-lltis.

Zinaidos Lazdos (1902-1957) pirmasis eilėraščių rinkinys išeivijoje "Tolimasis sodas" (Talais darzs, 1946) yra jos didžiausias, stipriausias ir vienas iš geriausių eilėraščių rinkinių visoje latvių išeivijos poezijoje. Poetės latviškai saulėtasis talentas kūrybos viršūnę pasiekė Dauguvos krantų prisiminimuose ir meilės lyrikoj. Ji išlaiko pusiausvyrą ir ten, kur rašo apie tautos nelaimę, latvių karių siaubingas kovas ir pabėgėlio pažeminimą. Kiti du jos eilėraščių rinkiniai "Pabėgėlė" (Bėgle) ir "Saulės medis' (Saules koks) yra jau ne tokio aukšto lygio ir artinasi prie nervingų tremties neteisybių protestų.

Veronika Strėlerte (g. 1912), nors pradėjusi kurti Latvijoje, pilnai savo talentą išskleidė tik išeivijoje. Jos geriausi poezijos rinkiniai: "Šviesos tyrai" (Gaismas tuksneši, 1951) ir "Malonės metai" (Žėlastibas gadi, 1961). Pirmiau rašė aiškiai, klasiškai, dabar jos eilės pasidarė mažiau suprantamos, eiliavimas laisvesnis.

Andrejs Eglitis (g. 1912) savo talentą taip pat subrandino išeivijoje. Savo pirmajame išei-viniame eilėraščių rinkiny "Ant skydo" (Uz vairoga, 1946) jis liečia patriotines ir religines temas. Tačiau jo geriausi eilėraščiai yra ne tie, kur jis apdainuoja   ne   patrioto   ir   tikinčiojo žetų jai nebuvo lengva. Vaizduoja šeimos gyvenimo ir kartų santykius, ir lieka šios šeimos romanų ribose. Geriausieji jos kūriniai: "Dūda" (Dūda) ir "Žąsies kalno mergaitės" (Zosukalnu meitenes). Pats didžiausias jos kūrinys — "Seserys" (Masas), kur piešiami seserų santykiai bei gyvenimas šeimoje.

Janis Klidzėjs (g. 1914) yra žymiausias lat-galiečių rašytojas. Jis savo kūriniais rodo Latgalos gyvenimą ir žmones, šventes ir kasdienos gyvenimą. J. Klidzėjs išleido 12 prozos knygų, pasižyminčių psichologine įžvalga ir lyrine nuotaika. Veikalai, kur jis vaizduoja vaikų ir jaunuolių gyvenimą, neturi latvių literatūroje sau lygių. Pirmas Klidzėjo romanas "Jaunuoliai" (Jaunieši) buvo A. Leitiškio išverstas lietuviškai "Draugo" atkarpoje 1957. Tai viena labiausiai skaitomų jo knygų, parašyta tokiu jaunystės polėkiu, kad skaitytoją patraukia ir žavi. Klidzėjs rašo gerai ir apie išeivijos dienas "Valytojas" (Dženitors).

Antons Rupainis yra kitas žymus latgalie-čių rašytojas, parašęs daug eilėraščių, dramų ir romanų, tarp kurių geriausi "Baltieji tėvai" (Balti tevi). Išeivijoje parašė kultūrinę istorinę trilogiją "Mara bunda" (Mara mostas), kur labai vaizdžiai parodo Latgalos tautinį atbudimą.

Apie Latvijos studentų gyvenimą yra parašęs baladžių Teodors Zeltinš (g. 1914), o jo romanas "Spąstai" (Slazda) vaizduoja latvių pabėgėlių gyvenimą Sudetų krašte.

Pasiremdamas dokumentais, realistinį romaną "Rūdys" (Rūsa) yra parašęs PavUs Klans (g. 1912). Tai vienas geriausių romanų latvių literatūroje apie gyvenimą pavergtoje Latvijoje. Apie okupuotą Latviją rašo ir Ilona Leimane; jos romanas "Nuogoji gyvybė" (Kaila dziviba) vaizduoja 1940 birželio mėn. išvežtuosius į Sibirą; ji moka įsijausti į šį įvykį ir todėl parašė gerą romaną. Nepriklausomybės metais ji buvo išgarsėjusi romanu "Vilkačių paveldėtoja" (Vilkaču mantinieci).

Knuts Lesins (g. 1904) savo romane "Paskutinieji namai" (Pėdėjas majas) piešia baisiuosius įvykius 1944 metų pabaigoje, kai grįžo antroji okupacija.

Latvių literatūroje neįprastas temas nagrinėja Konstance Mikelsone. Savo dviejuose romanuose "Nakties paradas" (Nakts parade) ir "Edeno rapsodija" (Edenes rapsodija) ji labai realistiškai svarsto seksualinius klausimus.

Zenta Maurina (g. 1897) — latvių esejis-tė, rašytoja. Ji garsi savo essays rinkiniais "Mintys ir ryžtas" (Pardomas un ieceres), "Gyvenimo liudytojai" (Dzives apliecinatšji), "Prometėjaus šviesoje" (Prometėją gaisma), "Širdies mozaika" (Sirds mozaika) ir kt. Subtiliai įsijausdama, ji aprašo sau artimus rašytojus: parašė gerų monografijų apie J. Poruką ir romantizmą, Dostojevskį, Brigaderę, Dantę. Yra: parašiusi ir tris romanus: "Gyvenimo traukiny" (Dzives vilciena), "Trys broliai" (Tri bra-li) ir "Franceska". Latvių kritikai pripažįsta, kad jai sunku sukurti tikrų personažų ir situacijų. Ji parašė eilę veikalų vokiečių bei švedų kalba, važinėjo po Europą su paskaitomis. Dalis šių lankymosi įspūdžių aprašyta knygoje "Miestai ir žmonės" (Pilsėtas un cilveki). Ten gražiai aprašytas mūsų Kaunas ir jo nuotaikos laisvės laikais.

Girts Salnais (g. 1906) parašė romanų, kuriuose daug nuotykių ir asmenų, tačiau už jų visų yra gilesnė mintis, kuri nuotykius ir asmenis susieja į visumą. Jos žinomi romanai: "Skudurai vėjuje" (Skrandas veja), "Ugnies šaltiniai" (Uguns avoti) ir kt.

Paskutinis vyresniosios kartos rašytojas — Janis Veselis (1896-1964). Jis rašė istorinius romanus. Trilogijoj "Plieno siela" (Tėrauda dvėsele) mėgino pakelti visa, kas latviška, į kažkokią aukštesnę plotmę. Geriausias jo romanas "Aušros vaikščiotoj ai" (Blazmas staigataji) vykusiai derina legendą su tikrove.

Iš jaunųjų rašytojų tenka suminėti tie, apie kuriuos teko skaityti recenzijas latvių laikraščiuose ir susidaryti tam tikrą vaizdą apie jų kūrybą.

Modris Zeberinš pasirodė vienas iš pirmųjų jau 1950 m. su savo "Tiltai migloje" (Tilti migla). Čia jis dar artimas vyresniosios kartos rašytojams savo palinkimu į simbolinį realizmą. Kitas jo romanas "Aukso vieškeliuos" (Zelta lielceįi) jau daug moderniškesnis.

Latvių spaudoje buvo labai teigiamai įvertinta dailininkė Margarita Kovalevska, parašiusi romaną "Vargo gėlė" (Postą puke). Šis jos romanas buvo statomas pavyzdžiu kitiems rašytojams. Tačiau sekančiu romanu "Gaurų gaidžiai" (Gauru gaili) ji jau nebepasiekė pirmykščio lygio ir dabar ieško naujų kelių savo kūrybai.

Jaunoji latvių karta tikėjosi, kad Guntis Zarinš (g. 1920) bus jos pažiūrų reiškėjas. Jis įkvėpimo ieškojo egzistencializmo filosofijoje ir jos tezes bandė atkurti savo romanuose. Tarp geriausių jo romanų yra "Apskųstasis" (Apsū-dzėts) ir "Karžygiškumo kilnioji giesmė" (Va-ronibas augsta dziesma). Tačiau jo romanai neišbaigti formos atžvilgiu.

Apie šeimos gyvenimo klausimus rašo Indra Gubina (g. 1927). Jos geriausias romanas "Vos ne karalienė" (Gasdriz karaliene).

Iš šv. Rašto temas ima Arturs Voitkus (g. 1911). Etines ir religines problemas jis sprendžia pagal psichologiškojo realizmo dėsnius. Jo parašyti romanai: "Bet aš jums sakau" (Bet es jums saku), "Tu neturėk" (Tev nebus) ir kt.

Nauju keliu eina latvių romano istorijoje ir daro posūkį Ilzė Škipsna (g. 1928). Jos romanas "Už septinto tilto" (Aiz septinta tilta) yra pirmasis modernusis latvių romanas. Škipsna rašo surrealistiškai, asmenis ir įvykius perkelia į aukštesnę simbolinę plotmę. Jos labai graži kalba ir turtingas žodynas.

Jau pradžioje minėjome, kad latviai pasigenda apysakų ir novelių kūrėjų. Čia galima suminėti kai kuriuos jaunųjų. Oskars Kalėjs parašė apysakų rinkinį "Profesoriaus ponios laiškai" (Profesors kundzes vėstules), dar artimą latvių literatūros tradicijoms. Aina Neboisa bando rašyti istorines apysakas. Šių apysakų rinkinys "Laikmečio griuvėsiai" (Laikmeta dru-pas) rodo, kad ji idealizuoja praeitį romantizmo šviesoje. Prie gerų novelių dar galima priskirti Hugo Purinio "Ekscelencijos užrašus" (Ekscelences piezimes) ir Osvaldo Lacio "Mes ir jos".

Novelių ir apysakų kūrime naują tarpsnį pradėjo Ilzė Škipsna savo rinkiniu "Vėjo švilpynės" (Veja stabules), o ypač Andrejs Irbe savo novelių rinkiniu "Neturime šventvakarių" (Mums nav svetvakaru). Irbe turi nevieningą fabulą, neaiškų siužetą, dėmesį kreipia į atskiras detales, todėl jo novelės sunkiai suprantamos.

Kalbant apie apysakų ir novelių rašytojus, tenka pasakyti, kad tarp jų žymiausi yra vyresniosios kartos kūrėjai. Čia ypač iškyla Janis J aunsudrabinš savo "Žaliąja knyga" (Zala gra-mata) ir labai populiaria "Baltąja knyga" (Balta gramata). Pastaroji knyga yra išversta į lietuvių kalbą — ją Lietuvoj 1959 išvertė A. Žir-gulys. Puikių apysakų yra parašęs ir Janis Klidzėjs, Peters Ermanis.

Tai ne visi latvių prozos kūrėjai, bet tik tie, kurie buvo prieinami, tačiau iš jų galima susidaryti bent tam tikrą vaizdą apie mūsų brolių tautos rašytojų prozinę kūrybą.

Drama ir teatras

Latviai yra išleidę poezijos antologiją išeivijoje "Dainos ir veidai (Dejas un sėjas). Taip pat jie turi išleidę prozos antologiją "Prozos profiliai" (Prozas profili), kur galima rasti daug žinių apie šiuos latvių literatūros žanrus. Tačiau jie neturi dramos antologijos, todėl sunkiau rašyti apie jų scenos veikalų literatūrą ir teatrą.

Dar būnant Wūrzburgo stovykloje, kur buvo ir daug latvių, teko matyti jų puikius vaidinimus. Wūrzburge jie turėjo savo teatrą su gerais artistais. Taip pat buvo teatras Merbeko ir Esslingeno stovyklose, kur vaidino Rygos teatro artistai, ir todėl vaidinimai buvo aukšto lygio.

Bet keliantis į užjūrio kraštus, teatrai likvidavosi. Jie buvo kuriami Amerikoje, Australijoje ir Kanadoje. Nors buvo čia atkeliavę daug gerų vaidintojų, tačiau vaidybai galėjo skirti tik laisvalaikio valandas. Tai neigiamai atsiliepė tiek į teatrą, tiek į scenos veikalų kūrimą. Žiūrovų netrūko, bet trūko gerų scenos veikalų, gerų vaidintojų, nes jie buvo išsiblaškę po visas pasaulio šalis.

Geriausias latvių dramaturgas, gyvenąs dabar Švedijoje, yra Mdrtinš Ziverts (g. 1903). Jis Jis yra parašęs virš trisdešimt dramos veikalų aktualiomis temomis. Jo veikalai techniškai ge^ rai paruošti, jis pažįsta gerai sceną, nes pats savo veikalus režisuoja ir yra buvęs Rygos Dailės teatro dramaturgas. Svarbiausieji jo dramos veikalai, parašyti jau išeivijoje, yra: istorinė drama "Rakte" (žiemgalių garsios pilies vardas, kur vyko sunkios kovos su kryžiuočiais ir apie šimtą latvių iš tos pilies pabėgo į Lietuvą), "Kažkoks, kurio nėra" (Kąds, kųra nav), "Tvanas" (Tvans), "Fiasko" ir kt. Jis rašo taip, kad jo veikalus galėtų lengvai suvaidinti. Dažnai veikalai pritaikyti iš anksto žinomiems vaidintojams Švedijoje, kur jis pats vaidina ir režisuoja. Jo dialogai virtuoziški, dramos labai tinkamos scenai.

Kitas žymus latvių dramaturgas yra jau minėtas Anšlavs Eglitis. Jo tragiškos komedijos "Kazanovos apsiaustas" (Kazanovas metelis) ir "Dvaro dalininkais" (Galma gleznotajs). Persikėlęs į Ameriką, pradėjo rašyti dramas, tarp kurių labai vertinga "Sandra" ir kitos. Jis pirmasis įvedė į dramą modernųjį stilių, pagal kurį parašyta "Ferdinandas ir Sibilė", artindamasis į tas Vakarų dramas, kuriose visai nėra veiksmo.

Be šių, dar išeivijoje dramas rašo Girts Salnais, Valdemdrs Kdrklinš, Teodors Zeltinš, Hugo Krūminš. Rašo dramas ir Arturs Voitkus, kurio drama "Judas" (Judass) buvo latvių kritikų labai gerai įvertinta. Produktingiausias iš jaunųjų scenos veikalų kūrėjų, kuris rašo beveik tik dramas, yra Janis Viesiens (g. 1916). Jis sukūrė tragikomediją "Pražudytasis vilkis" (Nozaudėtais vilkis), komediją "Jo paskutinioji valia" (Vina pėdėja griba), istorinę dramą "Janis Reiters" ir kt.

Taigi, scenos veikalų kūrėjų latviai turi. Pridėjus dar vertimus iš svetimų kalbų (iš lietuvių A. Landsbergio "Penkis stulpus turgaus aikštėje" ir porą A. Kairio dramų), galima turėti gerą teatrą su puikiu repertuaru.


J. KALMITE (g. 1907)   Jauja

B. Muzika

Latvių kultūros kūrėjai, gyvendami Vakaruose, turi progos susipažinti ir savo kūrybą praturtinti laisvojo pasaulio meno idėjomis. Nevengdami naujų stilių ir naujų estetinių teorijų, tačiau jie lieka ištikimi savo tautos meno tradicijoms. Tai tinka visai latvių kūrybai, bet ypač jų muzikai.

Didžiausias latvių muzikas yra Jdzeps Vi-tols (1863 - 1948). Jis įkūrė Latvijos konservatoriją, buvo jos rektorius, išauklėjo visą eilę latvių muzikų. Jis sukūrė pirmąsias latvių simfonijas, daug solo ir choro dainų, harmonizavo apie 200 liaudies dainų, parašė muziką daugeliui vaidinimų ir kantatų, sukūrė kamerinės muzikos tiek ansambliams, tiek atskiriems instrumentams. J. Vitols yra kūręs visus muzikos žanrus, išskyrus operą.

Latvių jaunieji muzikai buvo savo garsiojo mokytojo J. Vitolio įtakoje. Latvijos Konservatorijoj jis tęsė tas pačias romantizmo tradicijas, kurios viešpatavo jo baigtoj Petrapilio konservatorijoje. Tačiau jo stipri asmenybė suteikė jo muzikai latvišką charakterį — jis pagrindė latvių tautinę muziką.

Išeivijoje po Vitolio žymią vietą latvių kompozitorių tarpe užėmė Janis Medinš (1890 -1966). Jis sukūrė žymių veikalų tiek instrumentinėje, tiek vokalinėje muzikoje, tapo santūriu modernistu, tačiau neprarado būdingų latvių muzikos bruožų. Jo žymiausi kūriniai: 4 operos ir 2 baletai, simfonija, rapsodija simfoniniam orkestrui, kelios sonatos, daug kamerinės muzikos kompozicijų, 4 kantatos ("Ryga", "Klajonių metu", "Dievo stalo liturgija", "Agluonos Dievo Motinai"), keliolika harmonizuotų latvių liaudies dainų solo ir orkestrui. Jo kūryba remiasi liaudies dainų ir senų bažnytinių giesmių melodijomis.

Kitas žymus latvių muzikas buvo Adolfs Abele (1889 - 1967). Jis labiausiai save išsakė solo ir choro dainose, kurios žavi švelniais tonais ir klasišku stiliumi. Savo paskutinėse choro dainose jis nevengė aštrių disonansų ir moderniosios muzikos bruožų. Žymus jo kūrinys fuga vargonams, už kurį gavo Kultūros fondo premiją.

Labai produktyvus yra Valdemars Ozolinš (g. 1896). Išeivijoje jis sukūrė per šimtą dainų chorui, kantatą Dziesmu Daugava, daug kamerinės muzikos kūrinių, simfoninę poemą Daugava, gedulo maršą T. Reiterio atminčiai. Paskutiniaisiais metais jis išleido tris solo dainų rinkinius. Jo muzikoje vėl atsispindi XIX a. romantizmas.

Daug sukūrė ir Bruno Skulte (g. 1905). Jo didžiausi kūriniai: opera "Vilkačių paveldėtoja" (pagal I. Leimane romaną Vilkaču mantinie^ ce), kantatos — Dieve, tavo žemė dega (Dievs tava zeme deg), Dainų skydas (Dziesmu vai-rogs), simfoninė poema Daugava, keliasdešimt solo ir choro dainų. Jo stilius — sentimentaliai romantiškas.

Janis Norvilis (g. 1906) kuria atsirėmęs į latvių liaudies dainų muzikos principus. Jo visose choro dainose skamba giliai paslėpta folkloristo styga. Jis yra vienas geriausių latvių liaudies dainų harmonizatorių ir savo viršūnę yra pasie-


J. A. ANNUS (g. 1935)    Atominis amžius

kęs Kultūros fondo premijuotoje legendoje "Savaitė latvių namuose" (Nedela latviu seta).

Janis Kalnius (g. 1904) yra trijų operų (Hamletas ir kt.) ir dviejų baletų autorius. Jis buvo pirmasis atsisakęs tradicinio latvių muzikos romantizmo. Parašė kantatas "Pirmoji naktis" (Pirma nakts) ir "Pavasario dienos" (Pa-vasara dienas) ir solo dainų. Paskutiniaisiais savo kūriniais grįžo į romantinę tradiciją.

Vidurinės kartos kompozitorius Viktors Baš-tiks yra sukūręs šimtą choro ir solo dainų, daugiausia religinių. Jis kūrė latvių tradiciniame romantizmo stiliuje, kaip ir daug kitų latvių muzikų,  kurių  vardų  čia negalima  nė suminėti.

Du J. Vitolio mokiniai pereina iš jo sukurtojo latvių romantizmo į moderniosios, arba dabartinio meto, muzikos kūrimą. Tai Alberts Jėrums (g. 1919) ir Eduards Šėnfelds. Abiejų muzikų kūriniuose dar jaučiamos tradicinio romantizmo schemos, kurioms jie duoda modernias XX a. formas. A. Jėrums sukūrė kantatą "Debesų kalėjs", choro ir solo dainų (3 rinkiniai), keletą kamerinių kūrinių. E. Šėnfelds sukūrė dainų (2 rinkiniai) ir vargonų muzikos.

Volfgangs Darzinš (1906-1962) buvo geras pianistas, ir jo geriausi ir originaliausi kūriniai skirti fortepijonui. Jie pasižymi muzikinės minties aiškumu ir latvių folkloro dvasios perteikimu. Eidamas moderniosios muzikos keliu, jis drauge rėmėsi į liaudies muziką. Jis harmonizavo apie 200 latvių liaudies dainų.

Tarptautinį pripažinimą yra įgijęs latvių muzikas Tdlivaldis Kėnius. Jo kūrinių daug, ir jie įvairūs: simfonija, trys kantatos, oratorija "Daniels", du fortepijono koncertai, daug kamerinės muzikos dalykų, dainos chorams ir solo. Nemaža jo kūrinių atlikta Europoje ir Amerikoje tarptautiniuose festivaliuose, koncertuose ir radiofonuose. Jis vykusiai derina mintį su emociniais pergyvenimais. Puiki jo komponavimo- technika, minties logiškumas ir formos aiškumas.

Arnolds Šturms yra pirmasis latvių kompozitorius, pradėjęs kurti vad. 12 tonų sistema. Jis kuria daugiausia kamerinę muziką ir solo dainas (3 rinkiniai).

Naujų kelių liaudies dainų harmonizavime ieško Longins Apkalus (g. 1925). Jis mano, kad latvių liaudies dainų negalima harmonizuoti su labai sudėtinga harmonija ir įvesti disonansų. Žymus jo kūrinys yra kantata "Joninių dainos" solistams, chorui ir orkestrui. Būdingi ir originalūs jo kūriniai nėra praradę savo folkloriško pagrindo.

Jaunas kompozitorius Gundaris Pone New Yorko universitete dėsto muzikos teoriją ir kompoziciją. Jis baigęs muziką Minesotos universitete ir ten įsigijęs daktaro laipsnį. Jis priklauso žymiųjų kompozitorių šeimai, ieškančiai naujų idėjų muzikai kurti. Yra sukūręs naujus muzikinės grafikos principus ir naujas garsų tonacijas. Remdamasis naująja muzikine grafika, sukūrė originalią teoriją, kuri gali duoti pradžią naujoms muzikos formoms ateity. Jo svarbiausieji veikalai: Simfonia Concertante, koncertas smuikui, stygų kvartetas.

Čia suminėti tik žymiausi muzikai. Latvių muzikams padeda stiprėti dainų šventės, solistų koncertuose jų kūrinių atlikimas ir žmonių rodomas dėmesys jų kūriniams.

C. Dailė

Amerikos Latvių Sąjungos kultūros skyrius ir Kultūros Fondas 1965 m. gegužės mėn. Čikagoje buvo surengęs visų laisvėje esančių latvių dailininkų parodą. Į parodą turėjo kiekvienas pristatyti po du paveikslu. Ši paroda siekė parodyti, ką latvių dailininkai yra sukūrę per dvidešimt išeivijos metų. Dalyvavo 79 dailininkai su 136 paveikslais. Iš parodos buvo galima susidaryti vaizdą apie dabartinę latvių dailę ir joje vyraujančias kryptis. Buvo išleistas ir latvių bei anglų kalbomis katalogas su paveikslų reprodukcijomis.

Tarp 79 dailininkų buvo galima sutikti visų srovių atstovus. Latvijos meno akademijoje viešpatavo trys žymios meno srovės: dailininko V. Purvičio (1872 - 1945) impresionizmas, J. R. Tilbergo (g. 1880) tradicionalizmas ir Rygos menininkų grupės sumodernintas realizmas. Nors daug latvių mokėsi rusų meno mokyklose, tačiau rusiškasis natūralizmas, kuris dabar tęsiasi bolševikų "socialistiniame realizme", latvių tautos dvasiai visai svetimas. Todėl jis ir nėra palikęs pėdsakų latvių mene. Pačiu latviš-kiausiu dailininku laikomas J. Kazaks yra rašęs, kad tautiškųjų bruožų nesudaro etnografija, literatūra ar istorija, bet tik tautiškoji dvasia.

Ši pažiūra yra būdinga Rygos dailininkų grupei, kurie tvirtina, kad pirma dailininkas turi būti europietis, kad savo kūryboje galėtų iškelti latviškumą. Priešingai, daugelis kitų latvių dailininkų ir meno teoretikų mano, kad lat-viškumui išlaikyti reikia vengti svetimų įtakų. Šių dviejų priešingų pažiūrų susidūrimas vyksta latvių dailininkų tarpe, ir ši kova tęsiasi iki šių dienų. Ji buvo ryški ir Čikagos meno parodoje.

Pirmiausia tenka suminėti didžiuosius latvių menininkus ir buvusiuosius jaunosios dailininkų kartos auklėtojus prof. Janį Kugą (g. 1878 ir prof. Augustą Annusą (g. 1893). Pirmasis išstatė du paveikslus, skirtus scenos dekoravimui. Jis daro ištisą laikotarpį latvių dailės vystymosi istorijoje, pradedant nuo 1909. Daug lyrizmo yra tiek jo dekoracinėse kompozicijose, tiek jo pieštuose portretuose, kraštovaizdžiuose ir altorių paveiksluose. Jis yra latvių teatro dekoracinio meno kūrėjas. A. Annus išstatė savo simbolinį triptiką "Tauta prie jūros", simboliškai vaizduojantį latvių tautos likimą. Jis dalyvauja ir yra premijuotas kai kuriose amerikiečių parodose. Iš jo kūrinių minėtinas altoriaus triptikas "Kristus pabėgėlių laive". Annu-so paveikslams būdingos šviesios spalvos, žymi surrealizmo įtaka.

Janis Tidemanis (1897-1965) išstatė parodoje gėles su raudona vaza ir Joyce Bryant portretą. Jis ekspresionistas, turi sugestyvų stilių, kur aštrios juodos spalvos derinamos su baltai geltonos spalvos kontrastais.

Latvijos meno akademiją baigusieji dailininkai ne visi parodoje dalyvavo. Nors jų kai kurie yra įsilieję į abstraktistus, dauguma liko ištikimi Latvijos meno akademijos tradicijoms.

Janis Kalmite (g. 1907) didelėje Eliasso į-takoje vaizdavo laukų gyvenimą, vėliau pradėjo piešti įvairias detales, rugių gubas, šieno kupetas. Išeivijoje nupiešė ekspresyviai laisva technika ir liūdnomis tamsiomis spalvomis Latvijos jaujų 600 įvairių variacijų. Savo jaujų variacijomis pasiekė ornamentinės simbolikos viršūnę ir parodoje laimėjo Kultūros skyriaus pagyrimo lapą. Antrą pagyrimo lapą gavo Olga Kun-cite - Balgalve (g. 1910). Ji vaizduoja miestus ir gamtovaizdžius apgalvotais spalvų laipsnia-vimais ir tuo būdu pasiekia judėjimo ir gyvybės iliuziją. Trečiąjį pagyrimo lapą gavo Vitauts Simanis (g. 1928), baigęs Čikagos Meno institutą. Mokslus baigdamas dar nebuvo pilnai atmetęs objektinio piešimo, bet dabar perėjo į abstraktinę tapybą.

Šiomis trumpomis ir bendromis pastabomis negalima išnagrinėti latvių dailininkų laimėjimų, negalima net jų vardų suminėti. Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje, Kanadoje ir į-vairiuose Europos kraštuose gyvena ir kuria latvių dailininkai. Kad ši kūryba yra sėkminga ir gausi, kad latvių dailininkai ir grafikai jaučiasi gyvas ir kūrybingas tautinis vienetas, ryškiai buvo matyti iš jų suruoštosios parodos Čikagoje. Vietinių parodų vyksta kas metai įvairiuose plačiojo pasaulio miestuose. Nugalint didelius sunkumus, gyvuoja latvių meno salionai, yra dailininkų grupė, kuri sistematiškai ruošia kilnojamąsias meno parodas.

Kaip matyti iš minėtosios meno parodos Čikagoje, latvių išeivijoje yra dvi pagrindinės dailės kryptys. Dalis dailininkų, kurie atstovauja dviem Latvijoje subrendusioms kartoms, savo kūryboje laikosi tų dailės kūrimo principų, kurie buvo prigiję nepriklausomoje Latvijoje. Nors realesni ir laisvesni savo meninės išraiškos formomis, jie nepaneigia dalykiškosios tapybos, kurioje yra ir latvių gamtos, jų krašto ir tautos gyvenimo bruožų.

Pati jauniausioji karta, brendusi jau svetimuose kraštuose ir svetimose mokyklose, kaip čia, taip ir Europoje, yra linkusi jau ir į kraštutinumus. Net ir latvių akademinėse tradicijose subrendusiųjų vyresniųjų dailininkų kai kurie "persimoko", mėgindami kurti moderniškai. Tačiau latvių dailininkų dauguma kraštutinio abstraktizmo keliu neina, jausdami savo saitus su regimuoju pasauliu. Išeivijos sąlygose latvių gamtos ir tautos gyvenimo vaizdavimas, kiek jis yra tikras ir pergyventas, įgyja gilesnę simbolinę prasmę. Dailės kūryba jungia tautos narius taip pat, kaip kalba, gyvas žodis.