BAŽNYČIOS DEMOKRATINIMAS PO VATIKANO II SUSIRINKIMO Spausdinti
Parašė ANTANAS RUBIKAS   
Jono XXIII aggiornamento

Apie paskutinį Vatikano susirinkimą daug prirašyta ir prikalbėta. Vieni jį giria, kiti — peikia. Tačiau pats jis nieko naujo neišgalvojo ir neatnešė. Jis buvo didžiulio, jau įvykusio perversmo žmonijos istorijoje bažnytinis padarinys.

Bažnyčia niekad negali realizuotis in ab-stracto — atitrūkusi nuo žmonių. Ji, kaip žmonių bendruomenė, gali kurtis tik tam tikros erdvės ir tam tikro laiko rėmuose. Bažnytinis žmonių gyvenimas yra glaudžiai susijęs su jų pro-faninio gyvenimo — kultūrinio, visuomeninio, politinio — formomis. Žmogus įeina Bažnyčion kaip tam tikro krašto gyventojas, tam tikros tautos sūnus, tam tikros valstybės pilietis. Jis visada randasi tam tikros kultūros tam tikroje pakopoje. Jis turi savo filosofiją, politinį nusistatymą, visuomeninę santvarką. Jis gyvena istorijoje.

Patys žmonės bei jų sukurtos visuomeninio gyvenimo struktūros, atėjus tam tikram laikui, keičiasi, — taip kad vieną dieną Bažnyčia pasijunta turinti reikalo jau su kito nusistatymo žmonėmis visuomeniniame bei politiniame gyvenime.
Vatikano susirinkimą pilnai suprasti galima tik šioje žmonijos istorijos perspektyvoje. Susirinkimas kreipiasi į tikintįjį, gyvenantį jau visai kituose visuomeniniuose rėmuose negu viduramžiais. Tuos rėmus, arba struktūras, prof. Lutz vadina conditiones fidei.

Kai Jonas XXIII pareiškė norą šaukti susirinkimą, ši žinia daugeliui buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Net ir kai kurie teologai manė, kad jo visai nereikia. Jokių naujų here-zijų Bažnyčioje nebuvo kilę. Nebuvo prieš ką mesti ekskomunikas. Jei kas su Bažnyčia nesutiko, jau buvo pats iš jos tylomis pasitraukęs. Gi savo viduje Bažnyčia buvo vieninga ir centralizuota, ypač Pijaus XII laikais, kaip gal dar niekad savo istorijoje. Bažnyčia buvo tvirta piramidė su galingu administraciniu aparatu pačioje viršūnėje, kuriam visi lenkėsi.

O vis dėlto už šio impozantiško fasado slypįs bažnytinis gyvenimas buvo patekęs į krizę. Tą krizę buvo iššaukę ne dogminiai klausimai, o pats žmonijos istorijos procesas.
A. Maceinos klausimai

A. Maceina prieš tris metus šiame žurnale yra paskelbęs labai įdomų ir vertingą straipsnį: "Trys klausimai dvasiškijai (dvasiškių ir pasau-liškių pokalbio reikalu)". Jis rašo: "Dabar dvasiški] a stengiasi pasauliškius įsąmoninti, kad šie nešioja savyje karališkąją kunigystę ir esą šventoji tauta. Ši sąmonė pasauliškiam yra būtina, kad jie galėtų būti tikrai vertingais Kristaus Kūno nariais. Tačiau prie šios sąmonės priklauso ir pasiaiškinimas, kodėl jie ilgus, labai ilgus amžius nežinojo toki esą ir nebuvo tokiais iš dvasiškių pusės laikomi. Kas ir kodėl pridengė šį sakramentinį pasauliškių kilnumą? Klausimas yra būtinas ir neapeinamas. Nuo jo priklausys, ar pasauliškiai tikrai pasijaus esą nepakeičiami Kristaus Kūno nariai ar toliau liks tik hierarchijos veikimo medžiaga".

Toliau A. Maceina išvedžioja, kad jei "pasauliškių veikla Bažnyčioje yra dogmatinio pobūdžio, vadinasi, negali būti paneigta, pakeista, pridengta, nustumta į šalį, nepažeidžiant pačių krikščionybės pagrindų", tai "šiuo atveju ana penkiolikos šimtmečių pasauliškių tyla reikštų didžiulį klystkelį, kurį pati dvasiškija pradėjo, juo ėjo ir todėl pasauliškių mases pralaimėjo".1
Šičia darosi reikalinga ilgesnė ekskursija į anuos penkiolika šimtmečių.
Konstantino era

Anie penkiolika šimtmečių vadinami Konstantino era Bažnyčioje. Ją pradėjo Konstantinas Didysis savo garsiuoju 325 metų ediktu, padarydamas krikščionybę oficialiąja imperijos religija ir tuo pataisydamas Galerijaus 311 metų ediktą (po kuriuo buvo ir Konstantino parašas), kuriuo krikščionybė buvo tapusi tik viena iš leistinų religijų imperijoje, šalia pagoniškosios.

Konstantino atsivertimas buvo įvykių įvykis. Anksčiau katakombose besislapstantiems ir valstybės organų gaudomiems krikščionims dabar vadovauti išeina pats imperatorius. Jis sušaukia pirmąjį susirinkimą Nicėjoje (325 m.), paskiria jos pirmininkus, nustato dienotvarkę, dalyvauja debatuose, ragina pripažinti Kristaus dievystę, pats didele dalimi padengia susirinkimo išlaidas ir jos nutarimams suteikia imperijos įstatymų galią, nustatydamas sankcijas už jų nesilaikymą.2

Prieš Konstantiną, sprendžiant bažnytinio gyvenimo klausimus, pasauliečiai pareiškia savo nuomonę masiškai. Apaštalų Darbų knygoje randame tokį sakinį: "Tuomet apaštalai, vyresnieji su visu susirinkimu nutarė" (graikiškai: syn holė tė ekklėsia).3

Panašiai pasauliečiai dalyvauja ir kituose po apaštalų susirinkimo Jeruzalėje įvykusiuose sinoduose. Pvz., Kartagos vysk. Ciprijonas (III a. pirmojoje pusėje) laiške kunigams ir diakonams sako, kad jis nieko nedarysiąs be kunigų patarimo ir visų tikinčiųjų pritarimo ir nesivadovausiąs vien tik savo privačia nuomone.4
Šitokio hierarchijos nusistatymo pasauliečių atžvilgiu pagrindu nėra galima laikyti kokias nors nuolaidas demokratinėms idėjoms. Šitokios laikysenos pagrinde glūdi ir tada pripažinta visų bendroji kunigyst. Iš ano laiko yra likęs ir posakis: vox populi — vox Dei (tikinčiųjų balsas — Dievo balsas).4

Gi su Konstantinu bažnytiniame gyvenime pasauliečiai prabyla per aukščiausią savo (pasauliečių!) hierarchijos asmenį — per kunigaikštį. Dabar šie aukštieji pasauliečių atstovai šaukia aštuonius pirmuosius susirinkimus Bažnyčios istorijoje: Nicėjoje (325), Efeze (431), Chalcedone (451) ir keturius Konstantinopoly (381, 553, 680 ir 869). Vieną jų sušaukia moteris, im-peratorienė Irena — septintąjį Nicėjoje (787 m.). Pati Irena susirinkimui ir vadovauja.

Popiežiai kaip susirinkimų šaukėjai įeina istorijon gana vėlai. Pirmasis popiežiaus sušauktas susirinkimas įvyksta Laterane 1123 m. Jį sušaukia pop. Kalikstas II. Tai jau XII amžiuje, kovų su pasauliečiais dėl investitūros laikais. Šis susirinkimas yra devintasis iš eilės.5
"Aštuntasis sakramentas"

Pasaulietinės hierarchijos atstovai — kunigaikščiai kaip kunigaikščiai — anuo metu nestovėjo šalia Bažnyčios. Jie kaip krikščionys ir Bažnyčios nariai rūpinosi ir dirbo kartu ir Bažnyčios gerovei. Tam tikslui jie iš bažnyčios gaudavo ypatingą palaiminimą arba šventimus. Anas popiežiaus arba vyskupų atliekamas vainikavimas, karaliaus vainiko uždėjimas su ypatingom bažnytinėm apeigom, kurias Carrouges vadina aštuntuoju sakramentu,6 buvo daromas ne politiniais valstybiniais, o dvasiniais bažnytiniais sumetimais. Štai pirmasis tokį patepimą gavęs Karolis Didysis IX amžiuje vadovauja bažnytinėms reformoms, tvarko vienuolynus, kunigų gyvenimą bei liturgiją ir duoda akstinų naujajai teologijai.7

Paryžiaus sinodas 829 m. taip moko: "Šventoji visuotinoji Bažnyčia yra vienas kūnas, kurio galva yra Kristus. Tas kūnas susideda iš dviejų žymiųjų asmenų, iš kunigiškojo ir karališkojo. Nėra nieko aukštesnio už popiežių Bažnyčioje ir už imperatorių valstybėje".8

Čia jau aiškiai matyti, kad mes turime reikalo su vienalyte kultūra, pavadinta ecclesia universalis, arba res publica Christiana. Kaip Paryžiaus formulavimas rodo, viena šalia kitos stovi dvi piramidės — kunigų ir pasauliečių. Abi per savo viršūnes veda viena su kita dialogą. Abi yra susirūpinusios to vieno kūno, kuriam priklauso, gerove.

Štai, pavyzdžiui, Joana Arkietė, atvykusi gelbėti kandidato į Prancūzijos sostą, taip į jį prabyla "Aš atėjau Dievo siunčiama gelbėti karaliaus ir jo karalystės, ir dangaus karalius per mane jums praneša, kad jūs būsite pateptas ir vainikuotas Reimse, ir kad jūs būdamas Prancūzijos karaliumi kartu tapsite dangiškojo karaliaus vietininku". Taip kalba pasaulietė Joana. Gi vyskupas, vainikuodamas tą patį Karolį VII Reimso katedroje, kalba šitokią maldą: "Neužmiršk, kad tu, iš mūsų gaudamas karaliaus vainiką, pasiimi ir mūsų pareigas. Taip kaip mes vyskupai esam ganytojais ir vadovais vidiniame sielų gyvenime, taip tu esi pašauktas kaip tikras Dievo garbintojas išoriniais veiksmais ginti Kristaus Bažnyčią nuo jos priešų".9
Karolis VII buvo vainikuotas 1429 m. Mes esame XV amžiuje.

Pasauliečių vaidmuo Konstancos susirinkime

Konstancos susirinkimas yra ypatingas tuo, kad jis patikrino pačios hierarchijos veikimą — atliko priežiūrinę funkciją.10 Savyje susiskaldžiusią ir Vakarus į nelaimingą schizmą įtraukusią bažnytinę hierarchiją didele dalimi vėl atstato pasauliečiai. Atsiradus Bažnyčioje trims popiežiams, imperatorius Zigmantas prikalba vieną jų (Joną XXIII) šaukti susirinkimą. Šis, nors ir nenoromis, sutinka. Bet susirinkimas pačioje pradžioje patenka į kreivas vėžes. Jis sveikina ir garbina jį sušaukusį Joną XXIII ir vadina jį "pastor verus et indubitatus", — tikru ir neginčijamu ganytoju, — nors iš visų trijų popiežių Jonas tokiam titului turi mažiausiai teisių. Šitokioj dvasioj tęsiamas, Joną liaupsinantis susirinkimas nebūtų vienybės pasiekęs. Bet kiti vėjai papučia, į susirinkimą atvykus Zigmantui. Ką tik Aachene gavęs bažnytinį palaiminimą, arba "aštuntąjį sakramentą" (t. y. vainikuotas), jis tuoj pasirodo Konstancoje, kalėdinėse Bernelių Mišiose tarnauja diakonu su dalmatika, skaito evangeliją su nauju vainiku ant galvos, — ir imasi iniciatyvos susirinkusių dėmesiui nuo Jono XXIII atkreipti į visos Bažnyčios rūpestį: kaip išsigelbėti nuo susiskaldymo, nuo schizmos. Zigmanto dėka Konstancos susirinkimas tampa didžiuliu kunigų ir pasauliečių kongresu Vakaruose. (Jame dalyvauja ir Žemaičių bei Lietuvos bajorų delegacijos, narsiai gindamos religijos laisvę nuo prievartos.11 Išrinkdamas Martiną V, jis atstato Bažnyčios vienybę (1417). 550 metų sukaktuvių iškilmėse skaitydamas paskaitą Konstancoje prof. A. Franzen yra pasakęs, kad už tai Zigmantui priklauso amžina Bažnyčios padėka.12 Zigmantas buvo pasaulietis ir veikė jų vardu.
Prancūzų revoliucija

Anų laikų feodalinė, pasauliečių pasistatyta piramidė (ar piramidės) vertė ir kunigiją statytis atitinkamas piramides (ar piramidę). Tikslas buvo atlaikyti spaudimą kovoje su pasauliečiais arba atitinkamai stiprinti savo pozicijas feodalinėje santvarkoje. Antraip kunigija būtų pralaimėjusi ir investitūros ginčą visos Bažnyčios nenaudai. Šiuo atžvilgiu galima suprasti bažnytinės hierarchijos tuometinę tendenciją viską centralizuoti ir koncentruoti pačioje viršūnėje.

Bažnyčia feodalinės santvarkos nekūrė. Priešingai, ji pati turėjo toje santvarkoje realizuotis arba kurtis. Ji turėjo skaitytis su tuometiniu istoriniu vyksmu, — kitaip ji būtų atitrūkusi nuo gyvenimo ir praradusi savo įtaką.

Prancūzų revoliucija vieną tų feodalinių piramidžių, būtent — pasaulietinę, nugriovė. Teisę kalbėti ir spręsti jų vardu valstybiniame gyvenime žmonės iš feodalų atsiėmė atgal. Bet tai neliko be pasekmių ir bažnytiniame gyvenime. M. Carrouges labai teisingai formuluoja sakydamas, kad 1793 metais nukertant galvą Liudvikui XVI, Prancūzijos karaliui, kartu buvo nukirsta galva ir pasauliečiams Bažnyčioje; jie neteko savo kalbėtojo. Dogmiškai pasauliečiams niekas galvos nekirto. Teoriškai jie ir toliau liko Dievo tautos nariai. Bet socialinis perversmas buvo sukūręs naują padėtį. — Tiesa, karaliaus pašalinimas visų pirma buvo valstybinis aktas. Bet su karaliumi dingo ir tas pateptas asmuo, kuris vedė dialogą pasauliečių vardu.13

Dabar Veikėjo greitai persiorientuoti ir pačioje Bažnyčioje ir tą tuštumą užpildyti. Reikėjo ankstesnes, feodalinės santvarkos padiktuotas dialogo formas tarp kunigijos ir pasauliečių keisti naujomis ir balso teisę vėl atiduoti liaudžiai, "apačiai". Prasidėjo, tiesa, Bažnyčios nu-feodalinimo procesas, bet jis buvo perlėtas: a. bažnytinei hierarchijai buvo labai sunku sueiti į kontaktą su socialinę revoliuciją vykdančiomis masėmis, (kurios buvo nedraugiškai nusistačiusios Bažnyčios atžvilgiu); b. dezorientuota, sun-kion padėtin patekusi bažnytinė hierarchija ne visur laiku atsisakydavo senosios santvarkos. O tai versdavo socialinę revoliuciją vykdančias mases atsisukti ir prieš Bažnyčią.
Bažnytinių rinkimų pavyzdys

Tpirmaisiais amžiais popiežių rinkdavo visi: kunigai ir kiti tikintieji, taip kad js vadindavosi visų tikinčiųjų išrinktas — a cuncto popu-lo electus. Bet V. a. rinkimų teisė atsiduria jau miesto aristokratų rankose. Nuo XI a. teisę rinkti turi tik kardinolai, bet pasauliečiams paliekama teisė tuos rinkimus patvirtinti. XIII a. pabaigoje įvedama vadinama konklavė — uždari rinkimai galimiems piktnaudžiavimams išvengti. Tačiau pasauliečiai reikalauja veto teisės ir ją gauna. Pasauliečiai valdovai gali atmesti nepageidaujamą kandidatą ir tą teisę naudoja (paskutinį kartą prieš kardinolą Rampola 1903 m. tą teisę panaudoja Habsburgai). Pijus X tą veto teisę 1904 m. panaikina. Jis tai daro ne tam, kad pasauliečius nuo tokių rinkimų atstumtų, o vien dėl to, kad XIX a. valstybių vadai jau nėra kartu ir pasauliečių atstovai Bažnyčioje, kaip buvo ankstesniais laikais. Jų dauguma jau yra nusistatę prieš Bažnyčią. Konstantino era eina prie galo. Kunigaikščiai iš viešojo gyvenimo traukasi. Tuo būdu jie netenka savo "pateptojo" vaidmens ir Bažnyčioje. Ryškiausiu pavyzdžiu yra pirmasis Vatikano susirinkimas, stovįs, galima sakyti, ant slenksčio tarp senojo, Konstantino laikotarpio, ir naujojo. Dar Konstantino eroje vykusiame Tridento susirinkime dalyvauja kunigaikščiai arba jų atstovai, taigi pasauliečiai "iš viršaus". Antrame Vatikano susirinkime pradeda rodytis (tiesa, labai negausiai ir nežymiai) pasauliečiai "iš apačios". Gi pirmajame Vatikano susirinkime (1869-70) nėra nei viršaus, nei apačios. Jis vyksta uždaromis durimis, ir niekas iš pasauliečių net nėra informuojamas (oficialiai).
Nutrūkęs dialogas

Nutrūkęs dialogas tarp hierarchijos ir pasauliečių (pasaulio) davė pradžią didelei tikėjimo krizei. Jei XIX a. milijonai proletarų pasauliečių nuėjo paskui Marksą, tai dėl to, kad su jais, atsidūrusiais nevilties kelyje, beveik niekas kitas tokio dialogo nevedė. Gi nutrūkęs dialogas atidarė duris bedialoginei ir, kaip pasirodė, labai pragaištingai bei pavojingai kritikai. Ši nepasitenkindavo vien tik hierarchijos kritika, bet virsdavo Bažnyčios, dar vėliau krikščionybės ir pagaliau paties Dievo kritika arba kovingu ateizmu.14

Nutrūkęs dialogas taip pat vedė hierarchiją į monologą bažnytiniame gyvenime. Dabar ji turėjo žodžio monopolį, sako Carrouges.15 O tai jau reiškė bažnytinio gyvenimo klerikalinimą, arba dvasiškijos jame viešpatavimą. Dėl to daugelio žmonių bažnytinis gyvenimas pradėjo apsiriboti kone vien tik bažnytine santuoka, vaikų pakrikštijimu ir bažnytinėmis laidotuvėmis. Šiaip jau praktiškai didžiausią savo gyvenimo dalį žmogus leido, nesidomėdamas bažnytiniais reikalais.

Pijaus XI sukeltas katalikiškosios akcijos sąjūdis buvo naujų kontakto tarp hierarchijos ir pasauliečių formų ieškojimas su naujais pasauliečių vadais. Taip, pavyzdžiui, naujosios Lietuvos valstybės vadai, jos prezidentai Stulginskis, Grinius, Smetona, jau nebuvo kartu ir pasauliečių vadai Bažnyčioje, nėjo tų pareigų ir neatliko tų funkcijų, kokias atliko, pavyzdžiui, Vytautas ir Jogaila, krikštydami žemaičius ir lietuvius. Dabar buvo jau kita santvarka. Dabar jau ne valstybės vadai buvo vidinio bažnytinio dialogo su hierarchija partneriais — kaip pasauliečių atstovai pačioje Bažnyčioje, — o katalikų akcijos vadai.
Antrasis Vatikano susirinkimas

Antrąjį Vatikano susirinkimą pagimdė naujasis sąjūdis. Jis stovi naujos eros pradžioje. Jis ne tik galutinai užbaigia aną ilgus šimtmečius trukusį Konstantino laikotarpį, bet ir paskutinių laikų krizę, nurodydamas išeitį iš jos. Visi kiti susirinkimai, pradedant pirmuoju Nicėjoje, vyko feodalinės santvarkos šešėlyje bei jos įtakoje. Antrasis Vatikano susirinkimas stovi naujų laikų angoje. Jeigu jis iš esmės sprendžia ir pasauliečių klausimą, ir tuos sprendimus formuluoja atskiromis pastraipomis savo pagrindinėje konstitucijoje apie Bažnyčią, — tai ne dėl to, kad Bažnyčia dabar būtų atradusi pasauliečius kaip Kolumbas savo laiku Amerikos indėnus, bet dėl to, kad naujai organizuojant hierarchijos ir pasauliečių santykius reikėjo (būtinai!) išeiti iš teologinių prielaidų ir atsiremti į Švento Rašto mokslą apie Dievo tautą bei visų tikinčiųjų bendrąją kunigystę (visiems laikams ir visiems žmonėms galiojantį mastą). Jeigu Vatikano II susirinkimas sako, kad "turimos žinios, patyrimas ir prestižas pasauliečiams leidžia, o kartais net uždeda pareigą pareikšti savo nuomonę apie dalykus, liečiančius Bažnyčios gerovę", ir kartu reikalauja įsteigti tam tikslui naujus organus Bažnyčioje,16 — tai dėl to, kad anksčiau kunigaikščių turėtos žinios ir prestižas dabar yra perėję į plačias mases.
Atkelti vartus

Po Vatikano II susirinkimo pasidarė madinga kalbėti apie pasauliečius bei raginti juos domėtis bažnytiniais reikalais. Tačiau šiandien patys pasauliečiai gana sielojasi bažnytiniu gyvenimu: tai pasireiškia tokiuose suvažiavimuose ir tokiuose sambūriuose, kuriuose jie gauna žodžio laisvę.

Pats susirinkinias mato problemas visai kur kitur. Jis sako: "Nors kai kurie Kristaus valia yra paskirti kitiems mokytojais, paslapčių perdavėjais ir ganytojais, visi yra lygūs kilnumu ir kiekvienam tikinčiajam bendra veikla Kristaus kūnui plėtoti" (Bažnyčia, 32). Taigi susirinkimas skelbia kunigų ir pasauliečių bendrą veiklą Bažnyčios gerovei. Redaguojant šią konstitucijos vietą buvo įnešta pataisų, kurios dar geriau išryškina pagrindinę mintį. Ankstesniame (projektuojamame) tekste buvo pasaky-


A. MONČYS Iš mąstymy apie šv. Prancišky Asyžietį (medis, 1,53 m)

ta, kad vieni yra skirti būti mokytojais ar ganytojais "virš kitų". Tokį formulavimą susirinkimas atmetė. Jis žodžius "virš kitų" pakeitė žodžiais "dėl kitų (pro aliis)" ir tuo parodė savo nusistatymą prieš dvasiškijos viešpatavimą bažnytiniame gyvenime.17 Ganytojai yra tam, kad visi galėtų atlikti savo uždavinį, savo veiklą tos pačios Bažnyčios gerovei. Konstitucija primygtinai pabrėžia visų — ganytojų ir pasauliečių — tikrą lygybę (vera aequalitas!), dirbant dėl Bažnyčios (quoad actionem cunctis fidelibus communem circa aedificationem Corporis Chris-ti). Kalbant apie tą lygybę, lietuviškam vertime žodis "tikrai" (vera) yra išleistas.

Išeidamas iš savo teiginio apie visų tikrą lygybę bendroje veikloje Bažnyčios gerovei, susirinkimas daro labai nuoseklią išvadą bei stato šį reikalavimą: pasauliečiams "turi būti visur atviras kelias pagal išgales ir laiko -reikalavimus aktyviai prisidėti prie išganingo Bažnyčios darbo" (33). Taigi susirinkimas skelbia pasauliečių teisę ir ganytojų pareigą: pirmųjų teisę prisidėti ir antrųjų pareigą laikyti atvirus kelius. Lietuviškam tekste žodis "prisidėti" nėra visai tikslus, nes konstitucija čia turi mintyje pasauliečių iniciatyvas ir be hierarchijos mandato. Geriau tiktų žodis "dalyvauti" (originaliam tekste: participent) išganingame Bažnyčios darbe. Mandatą, arba pareigą, pasauliečiai yra gavę iš paties Kristaus krikšto ir sutvirtinimo sakramentais (33).18


A. MONČYS  Keliaujantis žmogus (alebastras)

Atmesdama nesveiką klerikalizmą, konstitucija sako: pašvęstieji ganytojai "žino, kad jie patys nėra vieninteliai asmenys, kuriems Kristus pavedė visos Bažnyčios misiją — išganyti pasaulį; priešingai, jų kilnusis uždavinys yra taip ganyti tikinčiuosius ir taip pripažinti jų pagalbą bei ypatingas dovanas, kad visi savo būdu sutartinai varytų bendrą darbą" (30). Žodis "pagalba" reiškia čia ne pagalbą hierarchijai, kaip galėtų atrodyti, bet tarnybą Bažnyčioje ar jos gerovei (lotyniškai: ministratio).19
Kalbant apie pasauliečių teises Bažnyčioje, niekas neturi galvoje neteisėto hierarchijos teisių ar pareigų apkarpymo. Pati problema glūdi tų pareigų ėjime arba ganymo pobūdy.
Lewino bandymų rezultatai

Psichologas K. Lewinas yra padaręs tokį bandymą. Jis paėmė kelias mokyklines berniukų bei mergaičių grupes ir joms uždaviniu pastatė įvairius darbelius lipdant molį ar karpant popierį. Grupėms vadovavo suaugusieji. Bet vadovai buvo nevienodi. Lewinas norėjo žinoti, kas iš to išeis. Vienos tokios grupės vadovas elgėsi autokratiškai, kaip patvaldys. Jis nebendradarbiavo su grupe ir pats visada nuspręsdavo, ką daryti ir ko nedaryti. Jis duodavo griežtus nurodymus ir darbą įsakydavo. Grupę jis informuodavo tik tiek, kiek tai būdavo neišvengiamai reikalinga, — taip kad vaikai gerai nė nežinodavo, kas kokiam tikslui yra daroma ir kas iš to išeis. Tokio vadovavimo rezultatai buvo šie: vaikai nustojo noro dirbti. Jie jautėsi po vadovo šluota, jo prislėgti, darėsi apatiški ir nerodė iniciatyvos. Juose ėmė reikštis noras atsikeršyti, — ir kadangi jie nieko negalėjo padaryti prieš stipresnį, suaugusį vadovą, tai jie savyje susikaupusią neapykantą išliedavo prieš silpnesnius draugus. Jie darėsi nervingais peštukais. Vietoj žodžio "mes" jų tarpe girdėdavosi tik žodis "aš". Išradingumas dingo. O kai vadovas pasišalindavo, visi nustodavo dirbti ir iškrikdavo.

Kitos grupės vadovo elgesys buvo kooperatinis. Prieš pradedant darbą jis leisdavo pačiai grupei tartis bei apsispręsti, — taip kad darbas jau savo šaknyse tapdavo kolegijiniu veiksmu. Vadovas duodavo sugestijų ir padėdavo daryti sprendimus. Įvairias nuomones bei pasiūlymus, liečiančius darbą, pati grupė lygindavo ir vertindavo. Grupės vadovas prižiūrėjo darbą, bet nesikišo į smulkmenas. Klausiamas patarimo jis nurodydavo kelias galimybes, kurių vieną pasirinkdavo pats klausėjas. Darbo pasidalinimas bei eiga buvo palikti pačios grupės nuožiūrai.

Šitaip grupei vadovaujant, ginčai ir nesantaikos ėmė mažėti; dėmesio centre atsistojo pats uždavinys. Ėmė stiprėti bendruomeninis jausmas, noras bendrai dirbti ir tokio metodo laikytis. Darbas nenutrūkdavo ir tada, kai vadovas pasišalindavo.

Toliau Lewinas pasakoja, kas atsitiko, kai tokios kolegijiškai vestos grupės vadovybę perėmė autokratas. Būtų reikėję pamatyti veidus demokratiškai vestų vaikų, pirmą dieną patekusių autokrato vadovybėn! Draugiškumas, atvirumas, nuoširdumas ir noras dirbti grupėje per pusę valandos dingo ir užleido vietą visiškam abejingumui bei intereso stokai".20

Mūsų XX a. žmogus, nešąs atsakomybę į-monėje, firmoje, mokykloje, valstybėje, politikoje, pasijunta nejaukiai, kai bažnytiniame gyvenime jį pradeda laikyti nesubrendusiu vaiku. Tada jis šalinasi.


A. MONČYS   Džiaugsminga kelionė (alebastras)
 
Leninas yra pasakęs, kad žmonės balsuoja ne tik rankomis, bet ir kojomis. Jei mitingas — susirinkimas jiems nepatinka, jei jie tenai negali, ranką pakėlę, gauti balso, tai jie pradeda balsuoti kojomis, — išsivaikščioja ir nebegrįžta.21

"Autokratiški žmonės Bažnyčioje sukuria pavojingas, antibažnytines nuotaikas. Bažnyčia savo giliausioje esmėje yra brolių bendruomenė, atsiremianti į vieną visų Tėvą danguje. Dėl to broliškumas, arba šeimos dvasia, yra esmingas Bažnyčiai bruožas. To broliškumo ir su juo susijusių nuoširdumo bei atvirumo nerandąs ypač jaunas žmogus pradeda jų ieškoti kitur ir iš tokios bažnytinės bendruomenės traukiasi. Autokratas jokiu būdu nestiprina Bažnyčios, nors pirmu žvilgsniu galėtų ir priešingai atrodyti. Autokratas pažeidžia patį svarbiausią bažnytinį įsaką ir tuo silpnina Bažnyčią^j
Bažnyčios demokratinimas

Susirinkimas ragina ganytojus pripažinti ir ugdyti "pasauliečių vertę ir atsakomybę Bažnyčioje", noriai naudotis jų išmintingu patarimu, drąsiai patikėti jiems Bažnyčios gerovę keliančias pareigas, palikti pasauliečiams veikimo laisvę bei lauką, skatinti juos savanoriškai imtis darbo, su tėviška meile atidžiai Kristuje svarstyti pasauliečių pateikiamus planus, siūlymus bei pageidavimus ir pripažinti pagarbiai pasauliečių teisėtą laisvę, kuri yra visų privilegija pilietinėje plotmėje (37).

Žodis "atidžiai Kristuje svarstyti" pasauliečių planus, siūlymus ir pageidavimus yra labai svarbus ir daug sakantis. Jis įspėja tokius planus ar pageidavimus matuoti ne kieno nors asmenišku, o vien tik evangelijos arba Kristaus mokslo mastu: in Christo!22 Šitoje perspektyvoje susirinkimas mato rytdienos Bažnyčią.

Kalbėdami apie bažnytinio gyvenimo demokratinimą nieku būdu neužmirštame, kad Bažnyčia susideda iš dviejų elementų, dieviškojo ir žmogiškojo, ir kad Dieviškojo Steigėjo Bažnyčiai duotos konstitucijos negali atšaukti joks žmogus. Bažnyčia yra Dievo malonės dėka tikinčių žmonių bendruomenė, hierarchiškai sutvarkyta. Ji susideda iš bendrosios ir hierarchinės, arba tarnaujančios, kunigystės, kaip ją vadina Vatikano II susirinkimas. Gi tarnauti nereiškia savo nuožiūra viešpatauti arba vyrauti. "Vyskupai su jiems padedančiais kunigais ir diakonais perėmė tarnavimą bendruomenei", moko dogminė konstitucija "Bažnyčia" (20).

Bažnyčia nėra parlamentinė demokratija. Bet ji nėra nė monarchija.[Kristaus žodžiai apaštalams: "Pagonių karaliai viešpatauja jiems . . . jūs gi ne taip" (Luko, 22, 25-6) rodo, kad Viešpats savo Bažnyčios nesteigė pasaulinių - politinių monarchijų pavyzdžiu. Bažnyčia yra antgamtinį gyvenimą gyvenančių žmonių bendruomenė, kurios nėra galima lyginti su jokia politinio bei valstybinio gyvenimo forma. 'Kalbėdami apie Bažnyčios demokratinimą, turime galvoje ne evangelijos įsakus ir ne Kristaus duotą Bažnyčiai konstituciją, o tų žmogiškų elementų bei laikysenų pašalinimą, kurias buvo atnešęs tam tikras istorinis momentas ir kurios šiandien yra tapę atgyvenomis. Šiandien pasauliečiai reiškiasi Bažnyčioje ne per savo feodalinius vadus, bet demokratiškai, "iš apačios". Nesiskaityti su šiuo faktu reikštų daryti iš Bažnyčios istorinį muziejų, reikštų atsisukti prieš bažnytinę tradiciją, kurioje keitėsi dialogo kunigijos su pasauliečiais formos, bet niekad nebuvo paneigtas pats dialogas, — reikštų galų gale atsisukti ir prieš pačią Bažnyčią, nes Bažnyčia yra ir pasauliečiai.

Kur yra Bažnyčios jėga?

Kaip tik šitaip suprastame demokratinime šiandien yra Bažnyčios jėga. Dogminės konstitucijos "Bažnyčia" skyrius apie pasauliečius moko, kad "visa Bažnyčia, visų savo narių stiprinama, sėkmingiau atlieka savo uždavinį — nešti pasauliui gyvybę" (37). Šiandien tas uždavinys nukrikščionintame arba nukrikščionina-mame pasauly yra milžiniškas. Tik abi kunigijos — bendroji ir tarnaujančioji — bendromis jėgomis, bendra veikla, sutartinai varomu bendru darbu (jei naudotis konstitucijos "Bažnyčia" posakiais) gali atlikti tą uždavinį, kurį kartu joms abiems stato gyvenamasis laikas ir erdvė.

Lietuviai išeivijoje, arba tautinėje diasporoje, neturi savo dispozicijoje tų priemonių, kurios normaliose sąlygose registruoja viešąją opiniją ir tuo pačiu atlieka kontrolinę funkciją bendruomeniniame gyvenime. Lietuviai neturi nei radijo, nei televizijos. Taigi tas uždavinys tenka vienai spaudai. Jos atsakomybė šiuo atžvilgiu yra patrigubėjusi.

Šią vasarą liepos mėnesį įvykusiame tarptautiniame katalikų žurnalistų kongrese Berlyne kardinolas Bengsch, Rytų (!) Berlyno vyskupas, pasakė, kad Bažnyčia yra ne per daug kritikuojama, o per mažai. Panašiai ragino Vienos kardinolas König žurnalistus atvirai ir drąsiai rašyti tiesą — net ir tada, kai ji yra nemaloni.23

Lietuviškoje religinėje spaudoje turėtų atsispindėti visų tikinčiųjų rūpesčiai visais bažnytinio gyvenimo klausimais. Čia turėtų susitikti informacijos iš viršaus ir iš apačios. Čia turėtų būti diskutuojami ir sprendžiami visi klau-


A. MONČYS    Konstrukcija (alebastras)


simai, kurie vargina ir kuriais sielojasi mūsų visuomenė. Viešoji opinija yra būtinas bažnytiniame gyvenime dalykas. Ja turi rūpintis ganytojai ir pasauliečiai. Tai yra pasakęs Pijus XII jau 1951 m.24 Viešąja opinija nesirūpinant ar ją nutylint, demokratinimo procesas yra pavojingai nudelsiamas: masės lieka ir toliau už bažnytinio gyvenimo durų. Viešo susižinojimo priemonės bažnytiniam gyvenimui yra taip svarbios, kad joms susirinkimas paskyrė net atskirą dekretą (De instrumentis communicationis so-cialis).

Antra demokratinimo priemonė yra lietuvių kunigų ir pasauliečių bendri kongresai didesnio ar mažesnio masto, kuriuose rinktųsi oficialūs hierarchijos ir pasauliečių atstovai. Tų kongresų dalyviai (iš anksto gerai pasiruošę) turėtų analizuoti mūsų bažnytinio gyvenimo padėtį bei nustatyti jos diagnozę ir, išeinant iš Vatikano II susirinkimo teologinių prielaidų, statyti veikimo gaires, jas formuluoti tam tikrais imperatyvais ir nešti į kasdieninį gyvenimą bei ten vykdyti.25

Vatikano II susirinkimas iškilmingai skelbia ir moko, (dogminės konstitucijos 32-je pastraipoje apie pasauliečių vietą Bažnyčioje), kad "bendra yra narių kilnybė, plaukianti iš jų atgimimo Kristuje, bendra vaikų malonė, bendras pašaukimas būti tobulais; vienas išganymas, viena viltis, nedaloma meilė", ir kad "skirtumą, kurį Viešpats padarė tarp pašvęstųjų tarnų ir likusios Dievo tautos, lydi jungtis, nes ganytojai ir kiti tikintieji yra susieti abipuse nepriklausomybe" (32). Įgyvendinant šią Vatikano II susirinkimo konsilijos dvasią bei direktyvas lietuviai turėtų būti ne kitų tautų užpakalyje, o jų priešakyje. To reikalauja šiandien ypatinga lietuvių tautos padėtis.
 

 
1.    Aidai, 1965 nr. 8, psl. 356.
2.    Denkender Glaube, 1966, 279.
3.    15, 22.
4.    Denkender Glaube, 278.
5.    Michel Carrouges, Volk Gottes — Mythos und Wirklichkeit, 1965, 43-45.
6.    Ten pat, 50.
7.    Lexikon für Theologie und Kirche, 1960, V t.,
1355.
8.    Tullo Goffi, Laicita politica e Chiesa, edizioni paoline, 1961, 169.
9.    Carrouges, ten pat, 51-52.
10.    Konstancos susirinkimas neatsisuko prieš popiežių, o priešingai, jis išgelbėjo popiežinę instituciją. Ginčai, ar dekretą, kurį paskelbė susirinkimas, Jonui XXIII pabėgus iš Konstancos, ir kuriuo jis pasisakė esąs virš popiežiaus, yra patvirtinęs vėliau susirinkimo išrinktas Martynas V (ar jo įpėdinis Eugenijus IV) ar ne, šiam klausimui nėra esmingi. Cia mums yra svarbu ne "Haec sancta" saistomoji galia, o pačio susirinkimo atliktoji funkcija.
11.    Lenkų vyskupas Gawlina tai laiko didelės svarbos istoriniu įvykiu ir neginčijamu lietuvių nuopelnu ("unzweifelhaft ein litauisches Verdienst"), skelbiant demokratines idėjas. Plg. jo kalbą: Das Konstanzer Konzil und Polen, sakytą Konstancos susirinkimo 550 metų sukaktuvių iškilmėse. Žr.: Konzil der Einheit, 550-Jahrfeier des Konzils zu Konstanz, Badenia Verlag Karsruhe, 1964, 53.
12.    A. Franzen, Konzil der Einheit, jau cituotoje knygoje tuo pačiu vardu, 43-45.
13.    M. Carrouges, ten pat, 60.
14.    Carrouges, Vom christlichen zum antichristlichen Antiklerikalismus, ten pat, 112-114.
15.    Ten pat, 64.
16.    Plg. "Bažnyčia", 37 pastraipa. Naudotasi lietuvišku vertimu: "n Vatikano Susirinkimo dokumentai", 1 dalis, 1967.
17.    Plg. mons. Klostermanno komentarą: Das zweite Vatikanische Konzil (Lexikon f. Th. u. K.) Teil 1, 1966, 267.
18.    Plg. Klostermann, ten pat, 272.
19.    Sutartinai varomo bendro darbo dvasiai prieš-
tarauja veiksena, apsiribojanti asmeniška perspektyva
arba nuomone ir tuo jau atsiribojanti nuo bendruomenės.
Ji ir verčia tokį subjektą viešuosius (bendruomeninius)
reikalus spręsti slapčiomis, arba, kaip vysk. P. Brazys
sakydavo, "pasikišus po skvernu". Slaptumo pobūdis ro-
do jos netikrumą.
20.    Lebendige Seelsorge, 1968, Heft 4, 163-164.
21.    Carrouges, ten pat, 65.
22.    Plg. Klostermann, ten pat, 282: "Darum sollen die Hirten. .. dabei nur an Christus denken, nicht an ihre eigenen privaten Wünsche und Vorlieben".
23.    Neue Zürcher Nachrichten, 1968 nr. 167, Beilage nr. 29.
24.    Cit. iš Das zweite Vatikanische Konzil, 280 (kalba sakyta 1951.X.14).
25.    Šio straipsnio autorius buvo išsiuntinėjęs kai kuriems visuomenininkams anketą su klausimu: kokie yra, Jūsų nuomone, šiandieniniai lietuvių katalikų rūpesčiai po Vatikano II susirinkimo? Atsakymuose labiausiai pasikartojantis rūpestis buvo kunigų ir pasauliečių bendradarbiavimo stoka.



A.  Kazakauskas Juodosios gulbės