Žengiant į naujus metus Spausdinti

Įprasta naujus metus sutikti su didelėmis Utimis, bet reikia susitikti su tais pačiais rūpes-nais. Taip yra ir asmeniniuose, ir visuomeniniuose reikaluose.
Mūsų žurnalas šiemet pradeda šiame krašte dvidešimtuosius metus. Lietuviškaisiais matais tai jau ilgas amžius. Galime džiaugtis, kad tiek metų ištesėta. Bet daug svarbiau žvilgsnį kreipti ateitin.

Visi mūsų užmojai (enciklopedija, kultūros žurnalai ir aplamai spauda) pašaliniams turi atrodyti arba kvailu bizniu, arba neįmanomu dalyku. Argi įmanoma leidėjams verstis tokiais tiražais? Argi įmanoma darbą atlikti tokiems redakciniams "štabams"? Visuomeninis idealizmas padaro įmanoma, kas pašaliniams neįsivaizduojama.

Žinoma, lietuviškų sąlygų darbas negali prilygti normalių sąlygų darbui. Kiekvienam tobulumui reikia ir atitinkamo laiko, o laikas — pinigai. Tai žinome kitur, tai turime žinoti ir savo lietuviškajame gyvenime. Antraip, realiai padėties neimdami, krisime į bergždžią savinieką. Mūsų sąlygose perfekcionizmui neišvengiama virsti sterilumu. Nieko negalėtume atlikti, norėdami amerikoniškais biudžetais planuoti.

Antra vertus, realiai vertinti savo sąlygas nereiškia aplamai nesirūpinti lygiu. Todėl manome, kad, nors ir negalint prilygti amerikiečių didiesiems kultūros žurnalams, yra prasminga ir dėl to būtina nesiriboti tik plačiajai visuomenei skiriama spauda, o turėti ir akademiškesnio lygio mėnesinį kultūros žurnalą, kaip "Aidai". Drauge suprantame (ir laukiame visus suprantant), kad pats rūpinimasis žurnalo lygiu reiškia apsiribojimą. Yra sričių, kuriose nėra žmonių, ir telieka Šias spragas pripažinti, o ne niekais užkamšinėti.

Sunku mūsų sąlygose leisti aukštėlesnių reikalavimų žurnalą. Nėra kalbos, kad lietuviškosios gyvybės blėsimo pirmosios aukos bus aukštesnio lygio leidiniai. Tačiau tai rašoma ne kokiam nors skundimuisi ar guodimuisi, o tik paprastai pasakyti: kas skiriama ne pelnui, o bendram reikalui, tas ir yra bendras rūpestis. Ir "Aidai" turi rūpėti ne tik leidėjams ar redaktoriui, bet ir visiems, kurie juos vertina.

Nesudarė redaktoriui rūpesčio, ką gauti sekančiam numeriui. Greičiau visą laiką jį slėgė gero pusmečio atsarga (kitas reikalas, kad nebuvo galima gauti, ko buvo specialiai norima). Numatomam laikui ateitis taip pat nėra beviltiška. Tiesa, mirtis išskynė jau ištisą eilę žurnalo bendradarbių. Bet šalia nuo seno su žurnalu suaugusių ir jame visą laiką besireiškiančių bendradarbių sulaukėme ir naujų stiprių pajėgų. Nuo šių metų redaktoriui ateina talkon redakcijos bendradarbiais intelektualai, jau svetur išaugę ir subrendę. Visi jie ne iš šalies ateina, o jau yra žurnale reiškęsi. Aišku, kad intensyvesnis jų reiškimasis savaime ryškins žurnalo paskirtį — būti atviru visai krikščioniškosios ir lietuviškosios minties įtampai.

Liudydami mūsų kultūrinę gyvybę, "Aidai" drauge ją žadina. Jų skaitytojus sudaro ne "garsesnieji", o gyvesnieji, kurie supranta, kad žurnalą prenumeruoti — tai ne "aukotis", o tik juo naudotis. Tačiau aktualu padaryti "Aidus" savais ir tiems, kuriems lietuviškas žodis jau svetimesnis. Kasmet mirtis retina skaitytojus. Tai natūralu. Bet nėra natūralu, kad iš savarankišką gyvenimą pradedančiųjų tik nedidelė dalis papildo skaitytojus. Svarbu jaunus žmones susieti su mūsų kultūriniu gyvenimu kiek galint daugiau ryšių.