Eilėraštis |
Parašė ZEFIRINA BALVOČIENĖ |
JAU NIEKAD Sukarpė, visas dienas į skutelius sudraskė, išmėčiojo, ir — nebesurankioti. Ieškai kur patogiam šešėly pailsėti - - Prasmės klausi naktų nemiegotų, buvusios ir vis dar iš kažkur tebeatsišaukiančios dairaisi laimės - - Jos atokaitoje gaiviniesi, lepiniesi, šildais - - Kažko brangaus (ir seniai jau prarasto), taip labai, anemiškai, alkanai pasigendi. Godžiai saldžiausiąjį sugeri bučinį, mieliausio jo žvilgsnio žavesy apsvaigęs - - godžiai, alkanai. O kas, jei ir vėl stebuklas tas pasikartotų? Niekad, jau niekad. Į skutelius sukarpė, visas dienas sudraskėt išmėčiojo - - |