LITERATŪRA TOTALITARINĖJ VALSTYBĖJ — RYTŲ VOKIETIJOS PAVYZDYS Spausdinti
Parašė Rimvydas Šliažas   
Geras meno kūrinys, kuris pagrįstas menininko išgyventa ir nemeluotai atvaizduota tikrove, nėra saistomas jokių dogmų. Menininkas negali būti tik dogmų iliustratoriumi, nes jis pirmoj vietoj turi būti žmogumi. Meno kūrinys turi savo gyvenimą, jis padaro įtaką į skaitytoją, įtaką, kuri taip pat politinių dogmų nesukontroliuojama. Pavyzdžiu yra du garsiausi Rytų Vokietijos komunistai rašytojai, Bertolt Brecht ir Anna Seghers: Brecht parašė dramą apie Galilėją, apkaltindamas viduramžių Bažnyčią, o Anna Seghers knygoje "Septintasis kryžius" atskleidė nacių režimo žiaurumus. Tačiau šie veikalai turi platesnę prasmę, nes jie iš tikro apkaltina kiekvieną totalitarinę sistemą, kuri varžo žmogaus galvojimą ir laisvę.

Taigi, kūrinys ir dogma dažnai eina savo keliais arba net vienas prieš antrą. Kurdamas savo pasaulį, menininkas formuoja gyvenimą pagal savo dėsnius; jis mėgina tą patį daryti, ką politikai bando su savo politinėmis dogmomis — uždėti gyvenimui savo antspaudą. Menininkas yra politikui pavojingas, nes gali parodyti, kas galėtų būti, bet ko dar nėra, ir tuo būdu veikti skaitytoją, ši žodžio galia nepatinka politikams, nei Vakaruose, nei Rytuose. Bet yra skirtumas tarp abiejų: rytiečiai gali panaudoti visas totalitarinės valstybės išgales, terorą, kad kūrėjas paklustų. Šis paklusnumas politinei dogmai atsiliepia Rytų Vokietijoje taip, kad ten, kur gyvena apie 18 milijonų vokiečių, patys geriausi vokiškai rašantys kūrėjai, pvz., Kafka,   Grass,   uždrausti, o leistinoj literatūroj vyrauja nuobodus pilkumas.

Kalta dėl to aklai menui taikoma politinė dogma. Joje menas tarnauja griežtai apibrėžtai ideologinei sistemai; partijos politika nustato gaires menininko kūrybai reikalaudama, kad menas eitų su technologijos ir visuomenės išsivystymų, kad jis tame išsivystyme vaidintų didaktinį vaidmenį ir padėtų dirbantiesiems atskleisti visus pageidaujamus sugebėjimus.

Tokioje "mokslinėj" sistemoje meno kūrinys lieka be jokio paslaptingumo, nes pagal dogmą viskas jame yra racionaliai apčiuopiama. Marksistiniame literatūros interpretavime kūrinys svarstomas iš istorinės ir sociologinės perspektyvos. Iš jos viskas turį būti taip išaiškinta, kad nelieka tų specifiškai meniškų, paslaptingų elementų. Aišku, tokia interpretacija pavyksta, tik statant gana komplikuotas ir dirbtines logikos konstrukcijas.

Jeigu propagandinis tikslas reikalauja dar didesnio aiškumo, partijos kritikai ar režisieriai pasiruošę perkeisti ir patį veikalą, kad net ir klasiškas veikalas išryškės visame "klasės kovų grožy". Pagal Abuschą, ir Shakespeare dalyvavęs klasių kovoj, pvz., "Hamlete" prievarta, naudojama pažangos vardan ir todėl visiškai pateisinama, šio straipsnio autoriui teko matyti Schillerio "Maria Stuart" pastatymą Dresdeno teatre. Jau programoje žiūrovas buvo apdovanotas pilna vaidinimo interpretacija: dramoje vyksta istorinių principų susidūrimas — atžagari katalikė Marija Stuart kovoja su pažangia protestante Elzbieta. Tai istorinis momentas, kuriame pažangos jėgos turi teisę naudoti prievartą, suprask — terorą. Pačiame vaidinime Marija pavirsta beveik karikatūra su perdėtu pamaldumu. Nė žodžiu nepaminima žmonių tragedijos šiame vaidinime. Panašus likimas ištiko Lessing" "Emilia Galotti": pagal rytiečių interpretaciją, šio dramoj ne Emilija yra svarbiausias asmuo, bet kunigaikščio meilužė Orsina. Schillerio "Wilhelm Tell" taip pastatė, kad ne Tell taria paskutinius žodžius, bet kita šalutinė figūra (Melchthal). "Fausto" pastatymas taip pat baigėsi ne Goethės numatytais žodžiais. Faustas taria Mefistofelio žodžius, kad visi paklustų tik vienam (šiuos žodžius Mefistofelis tarė studentui, šaipydamasis iš akademinio siaurumo). Rytuose tie žodžiai buvo laikomi svarbiausiais, nes jie ragino paklusti tam vienam — Ulbrichtui.

Kita priežastis, kuri (šalia griežtos dogmos) pilkina Rytų Vokietijos literatūrą, yra tos dogmos vykdytojai. Tai beveik visi žmonės, kurie patys mėgino būti kūrybingais menininkais ir kuriems tai nepasisekė. Alfred Kurella ir Otto Gotsche yra negabūs romanų rašytojai. Alexander Abusch yra nepasisekęs lyrikas ir kritikas. Iš jų griežto dogmos taikymo kūrybingiems menininkams galima pastebėti pavydą gabesniems kolegoms.

Tokios sąlygos privedė prie to, kad visi svarbūs veikalai vokiečių kalba pokarinėje literatūroj pasirodė Vakaruose. Vakariečiai literatai už tai gan greiti paniekinti rytiečius, apibūdindami juos partijos šūkių rimuotojais- Po Berlyno sienos prisidėjo dar įtarimas, kad visi, kurie už jos pasiliko, yra Ulbrichto režimo šalininkai. Tačiau tokia laikysena suprastina situaciją, šalia partijos rašeivų, kaip Kuba ir Marchwitza, Rytuose rašė ar dar rašo tokie žinomi kūrėjai, kaip Bobrowski, Brecht, Arnold Zweig ir Anna Seghers, nors ir jų kūryboje pastebimas kokybės kritimas. Anna Seghers viename romane mato žmogui tik du pasirinkimus: eiti su gestapu arba komunistiniu saugumu. Gabesnio rašytojo romanas jau nuo pat pradžių nukenčia, nes jis norėdamas, kad jo romanas būtų atspausdintas,  taikosi   prie   cenzūros,   pats vykdo cenzūrą sau.
Vakariečiui kritikui kartais sunku atskirti, dėl ko veikalas nepasisekė: ar jį sugadino ši cenzūra, ar autorius neturėjo talento. Kiek yra įtakingos partijos estetinės normos, pasirodo analizuojant naujesnių veikalų stilių: jie vis labiau artėja prie įstaigų ir laikraščių  kalbos,  prie vadinamojo popierinio stiliaus. Jame vyrauja daiktavardžiai ir nyksta veiksmažodžiai, kalba pasidaro sunki, negyva.

Gyvenimas yra truputį lengvesnis lyrikams. Partija nėra taip griežta jų atveju, nes eilėraščiai pasiekia žymiai mažiau žmonių, negu romanas. Eilėraščių simbolika domina tik mažą intelektualinę grupę, kuriai partija gal ir paliko lyrikos sritį, kad ten nepavojingu būdu galėtų išlieti savo nepasitenkinimą.

Su tikrai nepatogiais rašytojais partija elgiasi įvairiai, bet visus nutildo, pvz. poetė Christa Reisig nebuvo spausdinama Rytuose, nors buvo žinoma Vakaruose. Partijai buvo pavojus, kad ši poetė sklis slaptai Rytuose, o Vakarai padarys iš jos kankinę. 1964 leido |al išvykti į Vakarus: partija tokiu būdu jos atsikratė ir parodė "gerą širdį". Be to, partija žinojo, kad iš Rytų išvykę rašytojai netampa Bonnos propagandistais. Kitas populiarus poetas ir dainininkas, Wolf Biermann, pradėjo išsišokti, pvz., dainuodamas "Už socializmą, prieš jo totalitarines apraiškas", arba matydamas Prahoje pavasarį. Per paskutinius tris metus jis buvo Rytuose visiškai boikotuojamas. Kitas pavyzdys yra Peter Huchel. Jis redagavo nuo 1948 žurnalą "Sinn und Form", kuris tarnavo kaip partijos fasadas Vakarų intelektualams. Jame vyravo liberali nuotaika ir geras skonis, buvo spausdinami Kafka ir Ionescu, bet ne partijos liaupsinamos žvaigždės. Tačiau pastačius Berlyno sieną, šis tiltas į Vakarus pasidarė nebereikalingas, ir žurnalas buvo uždarytas. Pats Huchel nUO 1962 m. gyvena visiškai izoliuotai. Nors jis yra vienas geriausių vokiečių kalbos poetų, nuo 1948 m. nepasirodė jo veikalai Rytų Vokietijoje, nors jie verčiami Prahoje, Budapešte ir Varšuvoje, taip pat jie pasirodė 1963 m. Ir 1967 m. Vakarų Vokietijoje. Huchel sulaukė 65 metų, tačiau režimas jo nespausdina ir neleidžia jam išvažiuoti į Vakarus.

Partijos interesas reikalauja izoliuoti savo kultūrininkus nuo Vakarų ir nukreipti jų dėmesį į Rytus. Todėl dirbtinai keliami rusai rašytojai, pvz., apsilankiusį Šolochovą, rašiusį apie kazokų gyvenimą, partijos rašeivos lygino su Goethe, viena iškiliausių Vakarų kultūros asmenybių. Rašytojams, kurie dar vis nesusiprato, kuriuo pavyzdžiu sekti, partija prikiša, kad jie per daug jausmais ir estetiniais idealais prisirišę prie Vakarų; implikacija čia ta, kad jie seka visuomenę, kurią Rytai savo politiniu išsivystymu jau seniai pralenkė.

1965 m. rytiečių apsilankymai Vakaruose padidėjo. Tačiau ir čia nesunku susekti partijos politinio tikslo. Rusija tais metais buvo suinteresuota, kad kontaktai tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos sustiprėtų. Kultūrininkų apsilankymai turėjo tikslą padaryti įtaką į liberalius vakariečius intelektualus, kurie padėtų spausti Bonnos valdžią užmegsti kultūrinius ryšius su Rytais. Kelionių pažadas taip pat buvo gera priemonė kontroliuoti rytiečius rašytojus, nes tik paklusnūs partijos vaikai gavo tą privilegiją laikinai išsprukti iš izoliuotos Rytų Vokietijos. Kultūriniai mainai nedavė didelių vaisių, tačiau jie buvo vakariečiams nepamainoma proga sužinoti, kas dedasi kitoj pusėj. Šias mintis reikėtų laikyti galvoj, svarstant mūsų visuomenėje suaktualėjusį santykių su Lietuva reikalą.
Rimvydas Šliažas