MILAŠIUS PRANCŪZUOSE Spausdinti
Parašė Al.   
"Ar dar galima jį ignoruoti?"
Tokio klausimo antrašte prancūzų įtakingasis dienraštis "Le Monde" (1969 vasario 1 priede) prisimena Oskaro Vladislovo Milašiaus (Oscar Vladislas de Mi-losz) mirties trisdešimt metų sukaktį. Tuos, kurie tik iš tolo žinome Milašiaus garsą, tokia antraštė gali šiek tiek nuvilti. Nors prancūziškai rašiusį Milašių mažai pažįstame, nes ne daug kas iš jo kūrybos išversta į lietuvių kalbą, tačiau tikime, kad prancūzuose jis yra neabejojamai žinomas kaip iškilus poetas.

Tiesa, kad prancūzai mus žino visų pirma Milašiaus dėka — kaip jo kilmės tautą. Bet kiek pats Milašius žinomas toj tautoj, kurios rašytoju jis tapo? Mažiau negu manome. Ne dėl to, kad jis nebūtų vertas pažinti ir pamilti, o dėl to, kad aplamai jam sunku būti populiariam plačiojoj visuomenėj. Nelengvai prieinama jo poezija. Dar sunkiau pasiekiama jo mistiškai filosofinė proza. Gi paskutinieji jo raštai, kuriuose ėmėsi Apokalipsės egzegezės ir ieškojo rojaus Andalūzijoje, o lietuvių ir žydų kilmės iberuose, yra daugiau negu fantastiški.

Todėl ir neturime ko nustebti, kad minėtasis prancūzų dienraštis įvesdina į tris jo duodamus straipsnius apie Milašių tokiu redakciniu žodžiu:
"Netrukus sukaks jau trisdešimt metų, kai mirė žmogus, kurio kūrybos dar daugelis nepažįsta, o kartais nė vardo nežino: 1939 kovo 2 Fontainebleau mirė Oscar Vladislas de Lubicz-Milosz, palikęs pasaulį kaip tik prieš prasidedant jo pranašautam sankrė-čiui.
"šiame amžinajame egzile susitiko daug .kultūrinių versmių. Mi-losz buvo lenkas savo pavarde (pats primindavo jos taisyklingą ištarimą: Miloš), rusas savo gimimo vieta ar sutarčių atsitiktinybe, lietuvis savo kilme ir vaikystės metais, kurie visada dvigubai sveria; pusiau žydas savo motinos krauju ir hebrajiniu interesu; europietis literatūrų pažinimu, kurį įgalino jo poliglotiniai talentai, — jis buvo prancūzų rašytojas drauge ir natūralizacija, ir Išskirtiniu mūsų kalbos pasirinkimu savo kūrybai, ir širdimi.

"Kodėl jis nepasiekė garso? Todėl, kad visai tuo nesirūpino, visą laiką užimtas savo žmogiškosios būties tiesos ieškojimu, daugiau rūpindamasis savo dvasiniu likimu negu kasdieniniu gyvenimu. Vienišas, jis nepriklausė jokiam sąjūdžiui, jokiam avangardui. Tačiau jis turėjo draugų, kurie didžiai jį vertino, tik negalėjo jo išvesti švieson, kai pats savo paskutiniaisiais metais ieškojo šešėlio surasti paslapčių raktui".

Nepaisant šio viso likimo nuo-šalumoj, Milašius nėra neįvertinamas ir užmirštamas. Klausdamas "ar dar galima Milašių ignoruoti?", tuo pačiu prancūzų dienraštis ėmėsi pabrėžiamai priminti, jog negalima Milašiaus ignoruoti. Dėl to duodami net trys straipsniai, skirti Milašiaus 30 metų mirties priminimui iš anksto, šių straipsnių autoriai: Jean Cas-sou, André Lebois ir Jean Belle-min-Noël. Jie visi trys yra giliau Milašiumi domėjęsi ir apie jį išleidę knygas. Pirmieji du savo straipsniuose daugiau piešia Milašiaus asmenį, o trečiasis aptaria jo kūrybą kaip "amžinąjį egzilo romantizmą". Visuose trijuose straipsniuose iškyla ir Lietuvos vardas, kalbant apie Milašiaus "mitinę tėvynę", jo tarnavimą Lietuvos diplomatu, jo lietuvių tautos kilmės teoriją.

Nors Milašius tuo tarpu ir nėra pasiekęs populiarumo, vis dėlto jis nėra prancūzų nė pamirštas. Kaip tik pernai baigtas jo raštų pilnas leidimas 10 tomų leidiniu (Oeuvres complètes, 1957-68, Ed. A. Silvaire, Paris). Pasirodė ir eilė kitų leidinių. Aukščiau minėtasis rašytojas ir kritikas Jean Cassou dar 1953 buvo išleidęs knygą, kurioj svarstė Milašių tarp Rilkės ir ispanų poeto Macha-do (Trois poètes: Rilke, Milosz et Machado, Pion, Paris). Milašiaus mirties dvidešimtmečio proga 1959 buvo apie jį išleistas kolektyvinis leidinys O. V. de L. Milosz (textes réunis par Jacques Buge et André Sllvaire, Ed. A. Silvaire, Paris)-Armand Godoy antru perdirbtu leidimu 1960 išleido knygą apie Milašių kaip meilės poetą — Milosz, le poète de l'amour (A. Silvaire, Paris). Tais pačiais 1960 metais išėjo ir André Lebois knyga apie Milašiaus kūrybą — L'oeuvre de Milosz (Denoël, Paris). Reikšminga monografija yra Jacques Buge Sorbonos disertacija — Milosz en quête du divin (librairie Nizet, Paris, 1963). Tai stambus (319 psi.), gerai dokumentuotas ir įžvalgiai parašytas veikalas. Pasinaudodamas dr. S. A. Bačkio medžiaga, J-Buge savo knygoj platokai nušvietė ir Milašiaus santykius su Lietuva. Tas pats autorius vėliau dar išleido Milašiaus rinktinę Connaissez-vous Milosz? (A. Silvaire, Paris, 1965). Kitas dvi panašias rinktines parengė Anne Richter (Milosz, Ed. Universitaires, Paris, Paris, 1965) ir Jean Bellemin-No-ël (Milosz, Ed. A. Silvaire, Paris, 1967).

Be šių atskirų leidinių, literatūros žurnaluose pasirodė eilė straipsnių. Duodama Milašiaus poezijos antologijose ir vidurinių mokyklų vadovėliuose. Drama "Miguel Manara" vaidinama teatruose. Galima suminėti ir dar vieną Milašiaus prisiminimą: kai leidykla Rencontre 1961 nutarė ret-rospektyviškai premijuoti vertingą, bet savo išspausdinimo metu neįvertintą romaną, tai 1910 metų premija buvo paskirta Milašiaus knygai L'amoureuse initiation, kuri buvo iš naujo išleista XX a. šedevrų serijoj.

Pagaliau prieš trejetą metų įsikūrė atskira Milašiaus bičiulių draugija Les amis de Milosz, kuri telkia tiek buvusius asmeninius Milašiaus draugus, tiek tuos, kuriems Milašius pasidarė artimas iš savo raštų, šios draugijos garbės pirmininkas yra jau anksčiau minėtasis Jean Cassou, senas Milašiaus draugas, kuris ir paskutiniame straipsnyje pasididžiuodamas pareiškė nesuklydęs Milašių laikydamas "vienu didžiausių poetų šio laiko ir visų laikų" (un des plus grands poètes de ces toujours et de tous les toujours). Tarp kitų garbės komiteto narių yra S. A. Bačkis, Jurgis Baltrušaitis, režisierius Jean-Louis Bar-rault, Goncourt akademijos narys Gerard Bauër, literatūros istorikas Pierre de Boisdeffre, Prancūzų akademijos narys prof. J. Delay, Max-Pol Fouchet, Stanislas Fumet, Robert Kanters, André Lebois, Claude Mauriac, Prancūzų akademijos narys prof. Pasteur Vallery-Radot, Gaétan Picon ir kt. Draugijai pirmininkauja poetas Jean Audard, tarp valdybos narių yra leidėjas André Silvaire, minėtasis Jacques Buge ir kt. Draugija pradėjo leisti ir savo leidinį Cahiers, kur spausdinama Milašiaus korespondencija ir įvairi kita jį liečianti medžiaga.

Taigi, galima šia prasme kalbėti net apie tam tikrą Milašiaus sąjūdį prancūzuose. Pas mus apie tai nėra kalbos, nors aplamai dėmesio Milašiui buvo ir mūsuose Dar nepriklausomoj Lietuvoj 1931 buvo išspausdinta Jono Griniaus disertacija "O. V. Milašius poetas". Po karo prancūzų kalba išėjo Genovaitės židonytės disertacija O. V. de L. Milosz, sa vie, son oeuvre, son rayonnement (Olivier Perrin, Paris, 1951). Rodos, dar pora disertacijų liko neišspausdintos.

Bent pora uždavinių peršasi ir mums, minint Milašiaus mirties: trisdešimtąsias metines.

1. Pravartu būtų išleisti ir lietuvių kalba platėlesnę Milašiaus, kūrybos rinktinę. Ligi šiolei išleista tik A. Vaičiulaičio išverstas Milašiaus poezijos pluoštas ir drama "Miguel Manara" (1937). Tas vertimas nebeprieinamas. Be to, berods, A. Vaičiulaitis ir vėliau yra vertęs Milašiaus poeziją, tik tie vertimai  yra  išsimėtę  periodikoj. Pakaktų visus juos draugėn sutelkti, ir turėtume lietuvių kalba bent dalį Milašiaus kūrybos.

2. Nemažiau aktualu būtų parengti studijėlę apie Milašių kaip Lietuvos diplomatą. Kitos viešosios veiklos jis ir neturėjo, kaip Lietuvos diplomatinę tarnybą. Tai ji ir svarbi Milašiaus biografijoje. Nepaisant savo asmeninio vienišumo bei uždarumo, Milašius gyvai domėjosi ir viešuoju gyvenimu, tautų santykiais, žmonijos keliu. Todėl, nesitenkindamas tik kanceliarine rutina, jis yra rašęs ir Lietuvos klausimais. Gerai parengta   Milašiaus   kaip   Lietuvos diplomato studijėlė tikrai prancūzus daugiau sudomintų už bet kokį kitą mūsų leidinį. Teneliekie šis pasiūlymas "balsu tyruose".

Jei pasiseks sulaukti platesnių Milašiaus nagrinėjimų, jiems žurnale negailėsime vietos. Gi tuo tarpu senesniuosius žurnalo skaitytojus galime nurodyti į dr. Jono Griniaus straipsnį "Milašiaus kūryba", kuris buvo įdėtas 1959 gruodžio numery. Be to, prieš porą metų (1967 gegužės numery) išspausdinome buvusio prezidento dr. K. Griniaus įdomius atsiminimus apie Milašių iš pirmųjų nepriklausomybės metų.    Al.