PEREITOS VASAROS KNYGŲ DERLIUS

Parašė Andrius Sietynas

recenziją, "Aidų" Redaktorius visas čia apžvelgiamas knygas pavadino "pereitos vasaros knygų derlium". Taigi, nors ir ne visai tiksliai (viena šių knygų — Renės Rasos romanas — išėjo 1967), ir mes vadinsime jas pereitos vasaros knygų derlium. Skamba iškilmingai, nes derlius, ypač jo apžiūrėjimas bei įvertinimas tradiciškai siejasi su džiaugsmingai šventiška nuotaika, maloniu pasididžiavimo jausmu. Deja, šį kartą (kaip jau daugelį kartų) vėl reikės prasilenkti su tradicija, nes aukščiau minėtas pereitos vasaros knygų derlius nekelia jokio džiaugsmo, bet greičiau kartėlį ir nusivylimą. Ir vėl tik tariamas derlius, imponuojantis kiekiu (aštuonios knygos), bet ne kokyoe. Iš šių aštuonių knygų tik dvi — Kazimiero Barėno Atsitiktiniai susitikimai ir Pauliaus Jurkaus Ant Vilnelės tilto — vertos normalaus, literatūriškai motyvuoto dėmesio. Tad jas pirmiausia ir bandysime apžvelgti. 1. Barėnas Kazimieras Barėnas, amžiumi antros nepriklausomybės periodo generacijos žmogus (g. 1907), rašyti pradėjo prieš trisdešimt su viršum metų, bet rimto kritikos ir   skaitytojų   dėmesio   susilaukė tik emigracijoje, paskelbdamas dvi solidžias apysakų knygas: Giedra visad grįžta (1953) ir Karališka diena (1957). šiose abiejose knygose Barėnas, tiesą sakant, gana nelauktai (po tiekos metų nuo debiuto!), pasirodė besąs nepretenzingas, Jurgio A. Pabrėžos žodžiu išsireiškiant, šarpus realistinio tipo pasakotojas: blaivus, nuosaikus, gerai žinąs stilistinę kasdieniškai paprasto, neuniformuoto žodžio vertę, jo ribas bei galimybes. Prie to dar būtų galima pridėti gerą tematinės medžiagos (tremtinio — emigranto buities) pažinimą, pastabumą, mokėjimą kurti atmosferą etc Čia apžvelgiami Atsitiktiniai susitikimai skaitytoją tam tikra prasme nuvilia, šioje knygoje kažkaip pernelyg dominuoja literatūrinis atsitiktinumas, fragmentiškumas, nuotrupa. Rinkinyje telpančios apybraižos, anekdotai ir anekdotinės novelės nepakyla aukščiau prabėgomis užfiksuotų škicų, prie kurių nebegrįžtama, — lyg tai būtų tik rašytojo dirbtuvės pabiros. Nežiūrint to, pagrindinės ra-šytojiškos Barėno dorybės pasilieka akivaizdžios: jis moka parinkti būdingus anekdotus, vos keliais brūkšniais sugeba užfiksuoti gyvus charakterius, nors jų ir neišvysto, šioje  vietoje   dar  galėtumėm Barėnui prikišti, kad jis per ištikimai laikosi fakto, kuris įvyko ar būtų galėjęs įvykti, tuo būdu gerokai priartėdamas prie žurnalistikos, kurioje jis ilgus metus dirbo. Nuo to stipriai nukenčia literatūrinė Atsitiktinių susitikimų vertė, užtat atitinkamai pakyla liudijamoji arba, kaip dabartinėje Lietuvoje mėgstama išsireikšti, pažintinė vertė. Baigiant šias trumpas pastabas norėtųsi dar kartą pabrėžti, kad didžiausia Barėno stiprybė yra jo reliatyvus pilkumas, žinojimas savo pajėgumo, nesinaudojimas medžiaga bei įrankiais, kurių jis nepažįsta. Jo kalba yra ne koks pseudoliteratūrinis žargonas, bet gyvas organizmas. Jo žodis kukliai reiškia tik tą, ką jis reiškia tikrovėje ir žodyne. Jis kone tobulai atsispiria pagundai pasitelkti paliegusį, bet operetiškai kostiumuotą žodį ir visas gramatikos taisykles įžeidžiančias konstrukcijas, kurios žudė ir tebežudo tremties rašytojus. Vis dėlto, suvedus viską krūvon, vargu būtų galima Barėną pavadinti rašytoju — stilistu, kuris vien savo žodžio meistriškumu pajėgtų atsilaikyti prieš negailestingą laiko dantį. Jis, kaip stilistas, įrikiuotinas ne į meistrų, bet į dorų amatininkų kategoriją. Tad noromis nenoromis peršasi neprašyta sugestija autoriui: ar nevertėtų  imtis  romano?  šiame  žanre, kur žodinio meistriškumo vaidmuo nebėra taip absoliučiai dominuojantis kaip novelėje, galėtų ypač išryškėti visos kitos aukščiau minėtos rašytojiškos Barėno dorybės, kurioms trumpo pasakojimo rėmuose nėra vietos įsibėgėti. Be kita, labai praverstų jo pažintinis bagažas. Ir čia pat dar norėtųsi pastebėti, kad šis "patarimas" yra ne abejojimo, bet pasitikėjimo Barėno pajėgumu išraiška. 2.Jurkus Paulius Jurkus, kaip ir Barėnas, nors amžiumi jaunesnis, moksleivių spaudoje pasirodė prieš gerus trisdešimt metų ir gana greitai susidarė, kaip sakoma, jauno ir daug žadančio rašytojo vardą. Iš moksleiviškosios jis greitai perėjo į didžiąją spaudą. Apie 1938 metus jis buvo žinomas kiekvienam jaunesnio amžiaus literatūros mėgėjui. Bet su tuo ankstyvu garsu, kuris buvo gerokai pralenkęs autoriaus kūrybinius laimėjimus, susikūrė savotiška situacija, pastačiusi Jurkų kažkaip šalia literatūros tėkmės, rašytojo be kūrinių rolėje. Pirmoji šios situacijos priežastis — ilgas delsimas pasirodyti su atskira knyga, t. y. akis į akį susidurti su kritiku bei skaitytoju: atsitrenkti į abejingumo sieną arba laimėti pripažinimą, Pauliaus Jurkaus literatūrinėje karjeroje buvo kone fatališkas. Antroji priežastis buvo jo išmintingas ir literatūriniam jaunimui toks nebūdingas pasitenkinimas namuose pasilikusioj o vyresniojo brolio pareigomis ir nepasitikėjimas sūnaus palaidūno amatu bei duona. Jis nesidėjo su jokiais literatūriniais sąjūdžiais, nedalyvavo jokiose revoliucijose ir laikėsi nelyginant tas visuomet mandagus su vyresniaisiais, visuomet susišukavęs, visuomet švaria apikakle vaikas, kurio aukščiau minėtų dorybių nenori pripažinti mažiau klusnūs ir labiau susivėlusieji bendraamžiai. Vyresnieji, aišku, į jį žiūrėjo palankiai, t. y. savanaudiškai, kaip J kiekvieną, kuris nedrumsčia ramybės. Bet pačiam Jurkui teko visa tai brangiai apmokėti, ir būtent, kontakto su generacijų kaitos revoliucine logika praradimu. Pirmoji knyga, apysakų rinkinys Pavasaris prie Varduvos (1954), neturėjo pakankamai smingamosios jėgos jos autoriui išmesti į literatūrinės erdvės orbitą. Romanas Smilgaičių akvarelė (1957), laimėjęs metinę "Draugo" dienraščio premiją, irgi vargu ar buvo žingsnis pirmyn. Jurkus ir šiuo savo kūriniu nei kritikos, nei skaitytojų neįtikino, nes tai, ką jis laikė kūrybiniu antlaikiškumu, tebuvo paprastas atsilikimas nuo laiko. Dėl to jo situacija naujesniųjų emigracijos prozininkų tarpe kaip buvo, taip ir pasiliko neaiški. Padėtį šiek tiek gelbėjo periodinėje spaudoje karts nuo karto pasirodančios legendos, šios recenzijos autorius visuomet buvo linkęs manyti, kad šiame žanre Jurkus turi daugiausia galimybių prasimušti. Ir štai dabar prieš mūsų akis visas tokių legendų rinkinys! Bet pradžiai — pora žodžių apie šios rūšies pasaką - legendą mūsų literatūroje. Rašytinės lietuvių pasakos - legendos prototipus pas mus sukūrė Vincas Krėvė (liaudies padavimas, herojinė legenda) ir Antanas Vaičiulaitis (estetinė ir istorinė buitinė pasaka). Prie šių galėtumėm prijungti Vienuolį su Kaukazo legendomis ir Šatrijos Raganą su jos romantine pasaka Mėlynoji mergelė, bet šių pastarųjų pasakose -legendose nėra nieko, kas būtų specifiškai lietuviška. Krėvė neturėjo pasekėjų ir liko vienas. Vaičiulaitis šia prasme buvo šiek tiek laimingesnis ir susilaukė įpėdinių. Vienas jų — mūsų čia aptariamos legendų knygos autorius Paulius Jurkus. Ankstyvesnėse savo legendose Jurkus buvo labai stiprioje Vaičiulaičio įtakoje. Beveik visos jos buvo sukirptos pagal būdingiausias šio pastarojo pasakas, kaip Auksinė kurpelė, Rogės, Pasaka apie karalių Pilypą, Popiežiaus paukštė etc. Vaičiulaičio poveikis tebėra gana žymus ir Ant Vilnelės tilto legendose, tik nebe toks specifiškas, apibendrintas, daugiau akademinis, šioje knygoje telpantie-ji dalykai rodo, kad Jurkui dar nepavyko sukurti visiškai nuosavą, tik jam vienam būdingą legendos tipą. Istoriškai žiūrint, Jurkaus legendos yra vaičiulaitinio pasakos - legendos tipo variantai. Tuo anaiptol nenorima pasakyti, kad Jurkus tebūtų grubus Vaičiulaičio pamėgdžiotojas ir neturėtų visiškai nieko sava. Įtaka gali būti ir pozityvi. Nuo Vaičiulaičio jis skiriasi pirmiausia savo temperamentu. Vaičiulaitis — objektyvus klasikas, epiškai šaltas ir santūrus; Jurkus — subjektyvus romantikas, lyriškas ir sentimentalus. Vaičiulaičio sakinys griežtai gramatiškas, įdomiai orkestruotas ir stilistiškai vieningas; kiekvienas žodis, kaip instrumentas orkestre, turi aiškią paskirtį ir vietą. Jurkaus sakinys lyriškai palaidas, ne taip griežtai organizuotas, bet visumoje taisyklingas, (čia reikėtų pastebėti, kad Jurkus savo kalbiniais duomenimis priklauso prie tų retų mūsų išeivijos rašytojų, kurie nelaiko gramatikos didžiausiu savo priešu ir nerašo "genialiai", t. y. kaip pakliuvo). Vaičiulaičio siužetai paprasti, elementarūs, tuo tarpu kai Jurkaus — Įmantrūs, komplikuoti, "poetiški" sugalvotiniai. Su žodžiu "poetiški" arba, tiksliau išsireiškiant, su klaidinga poetiškumo samprata, prasideda visos Jurkaus bėdos šioje knygoje. Per-forsuotas poetizavimas, stengimasis visą laiką operuoti poetiškais vaizdais, kurti poetiškas situacijas etc. jau pačioje užuomazgoje pakerta meninio pasisekimo galimybės šaknis. Ir rezultatas — žiauriai antipoetiškas. Poetinė kūryba esmėje yra kova su poezija. Pasidavimas be kovos per daug aktyviai mūzai visuomet blogai baigiasi. Kaip tik dėl to Jurkaus legendose taip maža poezijos, kuri laimima sunkiose grumtynėse prieš pseudopoetinės žaliavos antplūdį, iš ežero paliekant lašą, ir tiek daug pseudopoetinio entuziazmo, būdingo rašytojams - mėgėjams. Kitos į akį krintančios Jurkaus legendų ydos — mūsų jau minėtas siužetinis dirbtinumas, estetiškai motyvuotos fantazijos bei fantastinės realybės stoka (Ant Vilnelės tilto, Milžinų šalis, Septyni riteriai), stipresnės įvykio į-tampos, taip būdingos pasakai arba legendai, nebuvimas (Dovana, Keleiviai, Beržai, Nakties žiedai) etc. Ir vis dėlto, nežiūrint aukščiau minėtų ir neminėtų trūkumų, Ant Vilnelės tilto yra aukščiausias iki šiol Jurkaus kūrybinis laimėjimas. 3. Kiti šeši Einant prie likusių šešių knygų aptarimo,  kad nebūtų jokio nesusipratimo, noriu pastebėti, kad visos jos, mano galva, stovi arba prie pat estetinės kūrybos ribos (Alės Rūtos Prisikėlimas), arba anapus (Renės Rasos Meilė trikampy, Povilo Laurinavičiaus Be druskos ..., O. Nendrės Aidas tarp dangoraižių, Halinos Didžiulytės -Mošinskienės Ošiančios pušys ir Laimučio švalkaus Dienu sūkuriuos). Tai (geriausiu atveju) privati literatūra, rašoma ne viešumai, bet sau, kaip dienoraščiai ir kitokios "alkanos mintys": gal kada nors visa tai bus įdomu vaikams arba anūkams. Todėl, skaitydamas šios rūšies literatūrą, visuomet jautiesi lyg nediskrečiai brautumeisi į privatų kieno nors gyvenimą arba netikėtai būtum užklupęs žmogų apatiniuose drabužiuose. Rašyti, be abejo, turi teisę kiekvienas, ir ką tik nori; taip pat ir spausdinti. Bet reikėtų nepamiršti vartotojo (šiuo atveju skaitytojo). Deja, literatūrinės gamybos srityje pas mus visuomet buvo linkstama kaltinti ne tiek blogos prekės gamintoją, kiek reiklesnį vartotoją, nenorintį kirpėjo keptos duonos ir neinantį kirptis kepėjo kirpyklon. Legenda, kad rašyti gali kiekvienas, taip giliai įsišaknijo, jog imama visai rimtai galvoti, kad rašytojui nereikia jokio profesinio pasiruošimo. Tokio galvojimo katastrofiškurną nepaprastai akivaizdžiai liudija visos šešios aukščiau išvardintos knygos. Kalbant apie jas, užtektų, parafrazuojant Heinę, pasakyti, jog didžiausia jų yda yra tai, kad jos iš viso buvo parašytos, ir tuo baigti recenziją. — Bet kurgi lietuviškos knygos meilė? — paklaus tūlas pilietis, nepajėgiąs iki šiol atsikratyti skaudžios draudžiamojo laikotarpio patirties bei ideologijos, šventai tikįs kiekvieno lietuviško žodžio, nesvarbu, kaip jis būtų pasakytas, verte ir didžia jo misija. Gerbdamas ir tokią nuomonę, vis dėlto norėčiau pabrėžti, kad literatūros kritikoje nėra vietos jokiam sąlyginiam vertinimui, jokiam falšyvam gailestingumui, ir idealu šioje srityje laikyčiau ne šv. Vincentą Paulietį, bet greičiau Robespierre ir Saint-Just Bet kadangi ir šv. Rašte, ir Talmude yra pasakyta, jog kiekviena byla turi būti nagrinėjama, tad ir mes pasisakysime apie kiekvieną atskirai. Alės Rūtos, keliolikos knygų autorės, už savo kūrybą laimėjusios dvi ar tris literatūros premijas, romanas Prisikėlimas, kaip sakėme, stovi prie pat literatūrinės kūrybos ribos, nors dar ir šiapus. Iš tiesų, tai joks romanas, bet kažkokios šiurpiai sentimentalios išgyvenimų žaliavos aglomeracija, privati ir beformė, ši knyga, lyginant su labiau pasisekusiais ankstyvesniais jos raštais, ypač su romanu Kelias Į kairę (1964), kuriame ji buvo beatsikratanti mėgėjiškos manieros tiek stilistiniu, tiek kompoziciniu požiūriu, grąžina autorę ten, kur jinai pradėjo: į sentimentalų mėgėjiškumą. Ką galima pasakyti apie Rasą, Laurinavičių, Nendrę, Didžiulytę -Mošinskienę ir Švalkų? Pirmiausia, kad nė vienas iš jų (kad ir kaip sunku būtų patikėti) dar nėra gavęs jokios premijos. Renės Rasos romanas Meilė trikampy stovi arčiausiai taip vad. pramoginės literatūros, (Unterhaltungsliteratur), knygų, kurias iš darbo grįžtanti pavargusi krautuvės pardavėja skaito autobuse ir baigusi išmeta pro langą. Nežiūrint tam tikro sugebėjimo pinti komplikuotą intrigą (kol, patekusi į akligatvį, nebūna priversta griebtis viską išsprendžiančios auto katastrofos — savižudybės), vis dėlto jai dar labai toli net iki vidutinių šios rūšies lektūros specialistų. Povilo Laurinavičiaus kaimo gyvenimo kronikoje Be druskos ... nėra nieko, kuo ji galėtų patraukti literato dėmesį. Sekanti iš eilės knyga — O. Nendrės romanas Aidas tarp dangoraižių, parašytas šabaniaus-ko epochos Lietuvos provincijos ponių kalba bei stiliumi. Tiesa, autorius įrodo, kad romaną gali parašyti kiekvienas, bet tik tiek. įsivaizduokime, kad taip kiekvienas pensininkas, (vaikams išėjus iš namų), nebeturėdamas kuo užpildyti be užsiėmimo slenkančių dienų tuštumos ir nieko kita veikti, užsimanytų pavaišinti mus savo sentimentalios praeities ir nuobodžios dabarties griuvėsių liekanomis romano forma! Asmeninėje plotmėje kiekvieno žmogaus jausmai bei išgyvenimai verti respek-to. Išvilkti į viešumą, dargi jų pačių, tampa tragiškai juokingi. Halinos Didžiulytės - Mošinskienės sentimentalių beletristinių nuotrupų rinkinys Ošiančios pušys yra tipingas privačios literatūros, įdomios tik pačiai autorei ir jos šeimai, pavyzdys. Aptariant Laimučio Švalkaus eilių rinkinį Dienų sūkuriuos, sunku būtų išvengti grafomanijos termino, tad čia ir dedu tašką. Pabaigai, atsisveikindamas su paskutinėje recenzijos dalyje paliestais autoriais, noriu atkreipti dėmesį, kad, nežiūrint to, kas buvo aukščiau pasakyta, beveik visos jų knygos, gal išskiriant tik švalkaus eilių rinkinį, prilygsta daugumai paskutinių kelerių metų laikotarpyje X arba Y premijomis apdovanotų knygų. Ar tai komplimentas, palieku spręsti jiems patiems.    Andrius Sietynas