RŪTELĖ Spausdinti
Parašė Ignas Malėnas   
Tai G. Česienės parengta ir Kultūros fondo 1968 m. gale išleista lituanistinių mokyklų skaitymo knygelė antrajam skyriui, kurią sudaro 139 puslapiai. O jie laikytini net gausiais, nes lituanistinei mokyklai per mokslo metus tenka daugiausia 31-32 darbo dienos, per kurias savasis kursas tenka išeiti. Tad skaitomos medžiagos duota tikrai apsčiai. Autorės pasinaudota visa eile kūrinėlių, daugiausia eilėraščiais, šių autorių: K. Kubilinsko (2), D. Lipčiūtės, J. Minelgos (5), V. Smaižienės, A. Kašiubienės (4), Katinienės, St. Slavinskienės (2), Pr. Imsrio (3), St. Jakšto, V. Joniko, St. Garliausko, J. Saulytės, D. Čiurlionytės, J. Gliaudos, Br. Sudavičienės, B. Voveraitės, V. Kudirkos, St. Džiugo, S. Tomarienės (3), M. Skučaitės, J. Rūtenio, J. Narūnės (2), A. Matučio, V. Volerto, V. Matiukaitės, D. Svilaitės, A. Vaičiulaičio. A. Bajoraitės (2), VI. Vijeikio, A. Barono, o Vaikų pasaka paimta iš žmonių pasakų. Kitos jau pačios autorės kūryba.

Reikia pripažinti, kad tiek parinktoji, tiek pačios autorės kūryba nėra be priekaištų. Ji perkrauta didaktika, ir dėl to bus dažnai vaikams, ypač šiek tiek "su-amerikonėjusiems", nepatraukli, gal vietomis net sukelianti abejonių. šiuo atveju visiškai nepriimtina "Kelionė į mėnulį" (73), nes skelbiama netiesa. Dėdė Rimas, raketos lakūnas, paima vaikus į raketą, ir jiems, atsidūrus ant mėnulio, ten greit nusibosta. Tada lakūnas juos vėl parskraidina žemėn, šitokiais prasimanymais labai išstatomas pavojun mokytojo autoritetas. Vaikai jau dabar patyrę (o juo labiau įsitikins už keleto metų), kad čia tik juoktasi iš jų. Aš pats esu patyręs, kai nepraktiškas mokytojas reiškia savo "sumanumą" jam nežinomuose dalykuose. To tikrai reikėtų vengti, nes tuo daroma didesnė žala, negu manome. Autorė praktiškais dalykais nėra domėjusis, nes tie dalykai jai tikrai tamsūs, pvz., "vasarą daug gilių, eglėse ir pušyse daug konkorėžių, riešutų lazdynuose" (50). O praktiškas žmogus puikiai žino, kad šito labo gali voverė aptikti tik rudenį. Tai kam klaidinti vaikus?

Vėl kitas pavyzdys: "Vyresnysis brolis įkišo į ąsotėlį ranką ir išėmė penkis riešutus. Įkišo į ąsotėlį jaunesnysis ir pasiėmė riešutų, kiek tik galėdamas. Bet jis negalėjo ištraukti rankos iš ąsotėlio. Vaikas ėmė verkti. O šypsodamasi mama tarė jam: Išmesk pusę riešutų ir ištrauksi ranką" (54). O būdami praktikais puikiai žinome, kad kai vyresnysis, paėmęs 5 riešutus, ištraukia ranką, tai jaunesnysis tokio kiekio dar negali apimti. Tai kam pramanytais dalykais vaikus apgaudinėti? Panaši istorija girdėta, tik neiškraipytais duomenimis.

Pasitaiko, kad ir išsireikšti nepaisoma. "Vienoje pilyje buvo didelis sodas. Ten augo obuolių, kriaušių ir daugybė kitokių vaismedžių. Kiekvienas galėjo įeiti į sodą ir rinktis vaisių kiek norėjo. Reikėjo tik pilies vartus atidaryti. Bet kai vartus jėga stūmė, jie neatsidarė; kai per juos lipo, jie kilo aukštyn; kai juos kirviu kirto, jie storyn augo. O stebuklingieji vartai atsikeldavo ir patys... tik nuo vieno malonaus žodžio. Ar nenumanai kokio? (55). šitas vaizdas yra tikra nesąmonė, nes iš tokių nerealių dalykų vaikai tik juoksis. Tai kam jiem kalti į galvas visokius niekus? Juk mokykla skirta mokymui.
Esama ir daugiau panašių netikslumų. "Sakai tekėdavo iš medžių, kai jie būdavo sužeisti. Lietuviai mėgsta šį gražų padavimą apie gintaro atsiradimą" (107). čia jau atvirkščiai — faktai verčiami padavimais.

Kitame straipsnelyje vaikas atsako motinai, jog jis termometrui padėjęs pagalvę, kad krisdamas nesusimuštų, mat jis girdi ją nuolat plepant niekus, tai nuo šio jau apsisaugojęs. Be to, čia esama ir skyrybos klaidų (97). Esama ir netikusių mįslių: "Du bėga, du veja, du spokso, du riogso, du kioks-so, vienuoliktas pliekia. Mėnuo matė — nepasakė, saulė kėlė ir suriko (101). Tai armėniško tipo mįslės 2-ro sk. mokiniam. Vaikai jų neįkąs.

Kai kurie eilėraščiai gana primityvūs, parašyti dar neįgudusios eiliavimo meistro rankos, be ryškesnio pajautimo (46, 57, 76, 79, 101, 105, 106 ir etc). Yra ir neaiškumų pasakymuose — "tik sukasi už kitų parankių" (128).

Be to, 2-me skyriuje dar vengtini sudurtiniai ir įterptiniai sakiniai dėl to, kad vaikai dar jiems nepriaugę. O autorė to nevengia ir vaikus tuo be reikalo apsunkina. Geriau vaikam rašyti ir kalbėti tik paprastais sakiniais (su įterptiniais žodžiais), kurie vaikus tokiem sakiniam dar rengtų. O tai jie gaus tik 4-me skyriuje, šiuo metu vaikam tai yra tik apsunkinimas.

Vadovėlis Zitos Sodeikienės apsčiai iliustruotas, bet, reikia pasakyti, kad gausumu dalyko vertė dar nepakeliama. Iliustracijos yra perdaug primityvios, ypač, kur jos liečia gyvąją gamtą. Ornamentiniuose dalykuose jos pateisinamos! Tik gaila, kad čia jų mažai reikėjo. Iliustruodama gyvuosius daiktus, ji dažnai gauna priešingą rezultatą, negu norėta. Mes linkę su vaikais matyti kiškelį gražų, malonų (ar tupintį, ar bėgantį), bet iliustratorė jį duoda lyg į žoles atsigulusį šerną (27). O šitokių iliustracijų yra daugybė — 95 procentai. Jos perdaug primityvios, kad 2-j o skyriaus vaikai galėtų jomis pasigrožėti, pasidžiaugti, ko iš gerų iliustracijų tikrai reikalaujama. Be to, jos galėjo būti spalvotos (tai amerikiečiai šio amžiaus vaikam tikrai daro). Dabar jau pervėlu jas "smulkiai lukštenti".

Pačią knygelę būtų gera išleisti dviem dalimis: vieną rudeniui — žiemai ir antrą žiemai — pavasariui. Tas dalyko nepabrangintų, o vaikam būtų įdomiau, kad jie gautų vis naują knygą.

Daugelis šio vadovėlio netikslumų bei klaidelių būtų išvengta, jeigu švietimo tarybos recenzentas, kuris jį recenzavo, būtų rūpestingai perskaitęs ir protingais patarimais autorei nurodęs jos trukumus. Nes kam šitas dalykas rūpi, taip ir elgiasi. Taip elgdavosi ir mūsiškė švietimo ministerijos knygų leidimo komisija, kviesdama to dalyko specialistus. O kitaip, nereikalinga ir pati aprobata, nes dabar ji tik klaidina pirkėją.

Šiaip pats vadovėlis gražiai išleistas, kietai įrištas, puikiai atspaustas. Mokytojui teks iš gausios medžiagos ją rūpestingai rinktis.    Ignas Malėnas