Eilėraščiai |
Parašė Antanas Gustaitis |
GALVA Galvą karia, galvą skaldo, Šaldo žodžiais ir ledais, O galva pasaulį valdo, O galva vis kaip kadais — Virš aklos širdies užkopus, Pro du juodus teleskopus Dairos nuo žmogaus viršaus, Tarsi laukia, kol nušaus. Galvos plikos ir pašiurę Prausias ašarų vyne, O po skrybėlės pašiūre Stabui galva avine Šaukia tautos, broliai, tetos: Tu — galva autoritetas! Kas be vado, be tavęs, Mus į ateitį nuves? Ir galvų galva didžioji, Lyg sprogdinama minčių, Kartais ima — išsižioja, Pasistiebus ant pečių, Ir tada pro juodą skylę Regim nuostaboj nutilę, Kad mūs garbinta klupščia Iškili galva tuščia .. . LAIŠKAS PROSENELIUI Rašau tau danguosna, mūs protėvi, seneli, Per mylimas rankas linkėjimų siunčiu — Tik vakar pas tave išvyko mano Nelė, Tavernoj, be kančių. Nenusigąsk, senei, jos rūbo mini-mini, Nerūstauk, jei maldoj tau barzdą pakasys, Jei užčiulbės dausoj, rods, giltinė naminė Ir vėl kaip vieversys. Gal nežinai: seniai žmogaus gavėnios baigės, Ir valgai ten kruopas dar šaukštu mediniu, Kai tave šermenų gaiviu alum apsvaigęs Dainuodamas miniu. Dėkoju tau karštai už rugelius ir miežį, Už paliktą plaušų bizūną ant vinies, Kad liepos vakare mums žiogeliu užgrieži, Pro sapną vaidinies. Tik mes jau nebe tie — su jurginų kepurėm, Apklabinę svirnus, apdūsavę lažus, Kurie kadais smėly plonais piršteliais kūrėm Vaikystės peizažus. Senas karnų vyžas, autus, dalgius ir dildę Surinkom apgailėt gyvenimui anam, Akmens ašaruves, kurias močia pripildė, — Tabako pelenam. Išguldė jus audra, lyg ąžuolus išrovus, Ir Dievo vazone išaugome kiti: Jūs maudėtės Merky su marškiniais ir drovūs- Mes mirštame girti... |