Eilėraščiai Spausdinti
Parašė Antanas Gustaitis   
GALVA

Galvą karia, galvą skaldo,
Šaldo žodžiais ir ledais,
O galva pasaulį valdo,
O galva vis kaip kadais —
Virš aklos širdies užkopus,
Pro du juodus teleskopus
Dairos nuo žmogaus viršaus,
Tarsi laukia, kol nušaus.

Galvos plikos ir pašiurę
Prausias ašarų vyne,
O po skrybėlės pašiūre
Stabui galva avine
Šaukia tautos, broliai, tetos:
Tu — galva autoritetas!
Kas be vado, be tavęs,
Mus į ateitį nuves?

Ir galvų galva didžioji,
Lyg sprogdinama minčių,
Kartais ima — išsižioja,
Pasistiebus ant pečių,
Ir tada pro juodą skylę
Regim nuostaboj nutilę,
Kad mūs garbinta klupščia
Iškili galva tuščia .. .
 
LAIŠKAS PROSENELIUI

Rašau tau danguosna, mūs protėvi, seneli,
Per mylimas rankas linkėjimų siunčiu —
Tik vakar pas tave išvyko mano Nelė,
Tavernoj, be kančių.

Nenusigąsk, senei, jos rūbo mini-mini,
Nerūstauk, jei maldoj tau barzdą pakasys,
Jei užčiulbės dausoj, rods, giltinė naminė
Ir vėl kaip vieversys.

Gal nežinai: seniai žmogaus gavėnios baigės,
Ir valgai ten kruopas dar šaukštu mediniu,
Kai tave šermenų gaiviu alum apsvaigęs
Dainuodamas miniu.

Dėkoju tau karštai už rugelius ir miežį,
Už paliktą plaušų bizūną ant vinies,
Kad liepos vakare mums žiogeliu užgrieži,
Pro sapną vaidinies.
 
Tik mes jau nebe tie — su jurginų kepurėm,
Apklabinę svirnus, apdūsavę lažus,
Kurie kadais smėly plonais piršteliais kūrėm
Vaikystės peizažus.

Senas karnų vyžas, autus, dalgius ir dildę
Surinkom apgailėt gyvenimui anam,
Akmens ašaruves, kurias močia pripildė, —
Tabako pelenam.

Išguldė jus audra, lyg ąžuolus išrovus,
Ir Dievo vazone išaugome kiti:
Jūs maudėtės Merky su marškiniais ir drovūs-
Mes mirštame girti...