EGZODO LITERATŪROS SKERSPIŪVIS Spausdinti
Parašė Ramunė Stanelytė   
Jau senokai buvo pribrendęs reikalas susumuoti po 1944 m. egzodo Vakarų pasaulyje užsimezgusios ir išsivysčiusios literatūrinės veiklos atsiekimus: nubrėžti istorinę jos vyksmo liniją, atskirti šimtaprocentinius pelus nuo grūdų, nustatyti, kas buvo tikroji kūryba ir kas tik paprastas pseudokūrybinis entuziazmas; literatūros mokslo terminais išreikšti bei nustatyti foną ir atnarplioti surizgusius įvairių kūrybinės veiklos planų santykius, pasireiškusius literatūrinės kritikos bei polemikos forma, t. y. bent apytiksliai atsakyti į klausimą, kas iš tikrųjų vyko ir kas buvo sukurta. Tad, savaime suprantama, seniai žadėtos ir ilgai lauktos Lietuvių literatūros svetur pasirodymas buvo didelė staigmena kiekvienam tikram literatūros mėgėjui, nekalbant jau apie pačius rašytojus. Bet visas sutikimo džiaugsmas neilgai tetrunka; jį neišvengiamai nustelbia grubiai reali kasdienybė. Todėl ir šioje recenzijoje, pasidžiaugę šios tikrai naudingos knygos pasirodymu ir, senu recenzentų papročiu, padėkoję jos redaktoriui Kaziui Bradūnui už įdėtą darbą bei iniciatyvą, bandysime šaltai ir dalykiškai pasvarstyti, kaip jam ir jo bendradarbiams pavyko šį sunkų užmojį realizuoti.

Dar prieš tai galime pastebėti, kad Bradūno uždavinys, ypač kiek tai liečia jo atsakomybę dėl recenzijos eigoje padarysimųjų priekaištų kai kuriems bendradarbiams, kvestionuojančių jų kvalifikuotu-mą, buvo neįsivaizduojamai sunkus. Pasirinkimo, galima sakyti, kaip ir nebuvo, nes dauguma galimų kandidatų patys dalyvavo Lietuvių literatūros svetur dramos veiksme. Automatiškas (rašymo atveju) jų išsijungimas (negi rašys apie save) būtų iškreipęs bendrą vaizdą. Be to, dalyvio perspektyva dažniausiai būna specifinė ir nevisuomet pakankama objektyviam vertinimui. Tad pagrindinį priekaištą redaktoriui tenka iš karto nukreipti į pernelyg į akis krintančią metodinės vienybės ir bendros linijos stoką, ir ne tiek diktavimo straipsnių autoriams, kiek bendradarbiavimo su jais prasme. Redaktorius šioje knygoje turėjo atlikti architekto vaidmenį: sudaryti generalinį planą ir žiūrėti, kad, ypač metodiniu požiūriu, individualūs bendradarbių polinkiai derintųsi su knygos paskirtimi. Dabar gi, atrodo, jog bendradarbiai vargu ar buvo išsamiau supažindinti su veikalo idėja etc. Dėl to Lietuvių literatūra svetur, kaip sumuojantis ir tam tikra prasme informacinis leidinys, pasižymi visokios rūšies prieštaravimais, disproporcijomis, kairės nežinojimu, ką dešinė darė. Redaktoriaus uždavinys nėra vien iškaulyti straipsnius ir palaikyti santykius su leidėju bei spaustuve. Redaktorius turi redaguoti, t. y. organizuoti, vadovauti ir, reikalui esant, netgi arbitrariškai derinti turimą medžiagą, pajungiant ją bendram planui bei tikslui. Kolektyviniame darbe neįmanoma tokios diktatūros išvengti. Kadangi Lietuvių literatūra svetur, kaip jau sakėme, yra sumuojamo - informacinio pobūdžio veikalas, redaktorius turėjo pilną teisę reikalauti iš savo bendradarbių tokiai knygai būtino sistemingumo, aiškesnės metodinės organizacijos ir ypač knygoje aptariamųjų autorių atrankos. Ne pro šalį būtų buvęs tam tikras terminologinis aplyginimas bei suderinimas. Tatai pastebi ir baigiamojo knygos straipsnio autorius Juozas Girnius, daugiau negu bet kas kitas turėjęs progos patirti terminologinio nevienodumo nepatogumus.

Nežiūrint aukščiau padarytų priekaištų, vis dėlto šias įvedamąsias pastabas norisi baigti pakartotinais komplimentais Lietuvių literatūros svetur redaktoriui bei iniciatoriui Kaziui Bradūnui, nes jeigu, anot kiniečių patarlės, ir tūkstančio mylių kelionei pradėti reikia žengti pirmąjį žingsnį, tai tas žingsnis yra žengtas, pirmoji vaga išvaryta.

Dabar lieka apžvelgti, kaip atskiri autoriai atliko savo uždavinius. Pirmuoju knygoje eina Antano Vaičiulaičio straipsnis Lietuvių poezija svetur, šis straipsnis, tiek stilium, tiek dėstymo maniera, yra tipingas impresionistinės kritikos pavyzdys: lengvas, nuotaikingas, stilistiškai sklandus ir nušlifuotas; šviesios dėmės jame nustelbia tamsiąsias. Vaičiulaitis retai kada griebiasi formalinės analizės ar griežčiau suformuluoto sprendimo. Vietoj to jis atkuria laiko atmosferą, to arba kito atskiro kūrinio sukeltą įspūdį. Impresionistinis momentas ypač ryškus aptariant senesniuosius. Apie juos Vaičiulaitis kalba su neslepiama nostalgija, tarsi ieškodamas prarastojo laiko, tausodamas, vengdamas ištarti šiurkštesnį žodį net ir ten, kur būtinai reikėtų. Dėl to kai kurių poetų aptarimui jis tenkinasi bendrų atsiminimų bei korespondencijos nuotrupomis, kūrybos beveik nė neužsimindamas. Su jaunesniaisiais jis yra šiek tiek griežtesnis ir daly kiškesnis: jis juos ne tik vertina, bet dargi polemizuoja su jais, prikišdamas, jog šie kartais neteisingai seikėdavę prieš juos dainavusią kartą, ta pačia proga gindamas šios kartos universalumą etc. Neteisingo seikėjimo priekaištas, mūsų nuomone, neturi rimto pagrindo. Toks įspūdis galėjo susidaryti dėl to, kad jaunesnieji kritikai nesilaikė draugijinio žaidimo taisyklių, t. y. ir vyresniųjų kūrinius vertino neatsižvelgdami nei į ankstyvesnius jų autorių nuopelnus, nei į tų kūrinių reikšmę kitose, maža ką su estetine kūryba bendro turinčiose srityse.

Vaičiulaičio straipsnis ypač įdomus vienu specifiniu požiūriu, būtent, kaip nepralenkiamas literatūrinės diplomatijos šedevras. Jis sugeba apie viską ir apie visus kalbėti taip, jog, kaip sakoma, ir vilkai būtų sotūs, ir avys sveikos- Jis moka suderinti nesuderinamus dalykus: palankumą jaunesniesiems ir generacinį solidarumą vyresniajai kartai. Jis pamini kone raidiškai visus (mūsų nuomone, užtektų pusės visų suminėtų vardų), bet mini taip, jog kiekvienas, tarsi nejučiomis, atsiranda savo vietoje, t.y. ten, kur straipsnio autorius iš. anksto buvo numatęs. Jei su kuriuo nors silpnesniu autorium — ar tai pagerbiant amžių, ar ilgai ištarnautą laiką aukšto poezijos respublikos valdininko pareigose — neįmanoma apsidirbti vienu sakiniu, Vaičiulaitis ilgokai kalba apie jo dorybes kitose srityse arba laiką   ir   vietą   užima   ilga   citata.

Apskritai imant, Vaičiulaičio straipsnis priklauso prie pačių geriausių knygoje. Griežčiau formuluotos istorinės analizės stoką čia pilnai atsveria su įsijautimu nutapytas impresionistinis laiko portreto eskizas.

Antruoju knygoje eina Kęstučio Keblio Romanas išeivijoje, šio jauno kritiko straipsnis gana įdomus savo teoriniais samprotavimais, bandymu lietuviškojo išeivijos romano situaciją išreikšti literatūros istorijos bei estetikos terminais. Ir čia jis parodo mūsų kritikoje reto blaivumo bei atvirumo. Kartais jis tiesiog nuginkluoja savo naiviai taiklia pastaba. Ir visos Keblio nelaimės prasideda tada, kuomet teorinius samprotavimus tenka panaudoti praktikoje. Aptardamas konkrečius literatūrinės veiklos faktus, jis beveik visuomet suklumpa prieš egzistuojantį populiarų mitą, paskutiniu momentu išsigąsta literatūrinio voo-doo legendos ir ima trauktis. Dėl to jo sumuojantys vertinimai dažnai pavojingai sutampa su viešosios opinijos nuomone. Pvz., kalbėdamas apie Vinco Ramono Kryžius ir turėdamas 20 metų perspektyvą, jis nepajėgia atsiplėšti nuo to, kas buvo ano laiko sąlygomis pasakyta, ir pažvelgti visai naujomis akimis. Iš tikrųjų jis kalba ne apie Ramono romaną, bet ideologinėmis polemikomis primestą šio romano interpretaciją. Teisingai nurodydamas, kad šiuo romanu nebuvo į-nešta "nieko drastiškai naujo mūsų literatūron" ir kad jis liksiąs "kaip buitinio, bet ne kaip modernaus romano pavyzdys", Keblys lyg ir insinuuoja moderniojo romano pirmenybę prieš tradicinį ir modernumo sąvoką (šiuo atveju — laikiškai sąlygotą skirtingą romano sampratą) paverčia estetine kategorija. Sakytumėm, kad viskas tvarkoj, jeigu jis būtų nuoseklus. Už keliolikos puslapių, aptardamas, jo paties žodžiu išsireiškiant, varžybų romaną, kuriam (išskyrus Landsbergio Kelionę — vieną geriausių šio laikotarpio prozos kūrinių), atsižvelgiant į pažengusį debiutinį autorių amžių, žymiai geriau tiktų pensininkų romano vardas, jis nebepastebi beviltiško primityvumo, atsilikimo ne tik nuo laiko, bet ir nuo žmogaus, visiškai rimtu veidu nagrinėdamas šią atavistinę lektūrą ir tuo pačiu savo kritiką paversdamas musių iš patrankos šaudymu. Čia jis kažkodėl užmiršta savo paties keliskart pakartotą imperatyvą romanistui: meniškai atskleisti žmogų. Dauguma varžybų romanistų ne tik kad meniškai neatskleidžia žmogaus, bet tobulai nemeniškai už-skleidžia. Šių pastarųjų vertinimo perspektyvoje Keblys yra aiškiai neteisingas pirmojo egzodo romano autoriui Bavarskui. Bavarsko romanas Pilkieji namai, lyginant jį su konkursinės literatūros meninio lygio vidurkiu, nėra toks jau blogas. Negalima jam nepripažinti tam tikros istorinės ir ypač liudijamosios reikšmės. Meniškai jis, aišku, silpnas, bet vis dėlto tai gana autentiškas nepasisekimas, neturintis literatūrinės piktžolės charakterio, taip būdingo kai kuriems varžybų romanistams. Be kita ko, Keblio lieka nepastebėtas ir egzodo romano kalbinis nuosmukis.

Aptariant bei vertinant egzodo literatūros faktus, ypač ten, kur Keblys bando juos interpretuoti istorinėje perspektyvoje, išplaukia į paviršių Išeivijos romano autoriaus nepakankamas orientavimasis specifiniuose visos lietuvių literatūros santykiuose. Dėl to kai kurie jo teiginiai kvepia aiškiomis nesąmonėmis. Pvz., kad ir šis: kalbėdamas apie Dovydėną, šeinių ir Jankų, Keblys teigia, jog jie "dar prieš karą išleistais veikalais pilnai užsitarnavo rašytojo vardo, nors romano žanre dar nebuvo pasiekę savo kūrybinės aukštumos". Seimus, kaip žinoma, savo geriausią romaną Kuprelį paskelbė 1913 m. (antroji pataisyta laida išėjo 1932) ir nei karo metu, nei po karo nebeišleido nieko, kas prilygtų ankstyvesnei jo kūrybai. Dovydėnas romano žanre savo kulminaciją pasiekė 1936 m. paskelbtuosiuose Broliuose Domeikose, tad irgi prieš karą. Be to, ir pats Keblys tolimesnėse savo rašinio pastraipose jau tvirtina, jog Dovydėnas visus nepaprastai nuvylęs "savo nedidelės apimties ir smulkios tematikos romanu Per Klausučių ulytėlę", paskelbtu po karo-Kaip visa tai suprasti? Į tai ir leidinio redaktorius turėjo atkreipti dėmesį. Tik Jankaus atveju Keblio teiginys galėtų būti laikomas daugiau ar mažiau teisingu.

Kartais jis savo tezėmis leidžia veikti retroaktyviai. Kalbėdamas apie romano ateities galimybes iš 1947-1949 m. perspektyvos, Keblys rašo: "Škėmos, Landsbergio, Barono, Jono ir Adolfo Mekų proza žadino viltį, kad į Jungtines Amerikos Valstybes persikėlęs mūsų romanas susilauks gyvybę žadančios kūrybinės injekcijos". Kokie dideli bebūtų šiandieniniai jo aukščiau minėtų autorių pasiekimai, iš ano laiko perspektyvos net ir didžiausiam optimistui taip neatrodė,

Prie straipsnio ydų priskirtinas ir veikalų nagrinėjimas chronologine jų pasirodymo tvarka, negrupuojant į metodinius vienetus. Net ir pats primityviausias suskirstymas (autoriais) būtų išėjęs į naudą. Dabar gi sunku susigaudyti, kur baigiasi Gliaudą su Baronu ir prasideda Alė Rūta su Volertu. Taip pat ar vertėjo aptarti būtinai visus šiame laikotarpyje pasirodžiusius romanus. Rimto vertinimo faktas visuomet implikuoja ir pripažinimą. Straipsnio autorius, be kita ko, turėjo neužmiršti, jog kokybinė selekcija yra vienas svarbiausių literatūros kritiko uždavinių.

Rimvydas Šilbajoris pačiu pirmuoju savo straipsnio Lietuviška novelė sakiniu ateina į pagalbą recenzentui prisipažindamas, kad jis "nepateiks skaitytojui išsamios ir sistemingos apžvalgos", tuo lyg ir suformuluodamas pagrindinį priekaištą sau. Ir tikrai: apžvalga nei pilna, nei išsami, nei sisteminga. Sumuoti, apibendrinti jis nė nebando, dažniausiai tenkindamasis tik turinių atpasakojimu ir viena kita pastaba. Geriausiu atveju tai tik medžiaga lietuviškos egzodo novelės analizei. Prie to, kas aukščiau pasakyta, dar būtų galima pridėti, kad šilbajorio rašinys pasižymi užkrečiamu entuziazmu, būdingu emocinei kritikai. Skaitydamas šilbajorį, nors ir nebūtinai įtikintas, ne kartą pasijauti, tarytum gerai nusiteikęs kritikas kutentų tau pašones, versdamas kartu geraširdiškai kvatoti, šia proga vėl norėtųsi timptelti už skverno redaktorių Bradūną: ar buvo tikslinga prozą dirbtinai perskelti pusiau, tuo padidinant ir taip jau didelę maišatį?

Ką galima pasakyti apie Stasio Santvaro straipsnį Dramaturgija tremtyje? Perskaičius įžangą, kurioje daug patriotinio patoso, kur dar kartą išskaičiuojami visi tremties vargai bei tautos nelaimės, gerokai sumažėja noras skaityti toliau. Kam visa ta įgrisusi oficiali retorika? Bent tokio pobūdžio straipsniuose turėtumėm pajėgti atsispirti ciceroniškai pagundai. Panaši oratorijada galėtų būti pateisinama kokioje specifiškai patriotinėje manifestacijoje, bet ne rimtame kritikos straipsnyje.

Skaitymą tęsiant pasidaro visai aišku, jog Santvaras — joks kritikas. Jo požiūris į literatūrą kažkaip stokoja profesionalinio dalykiškumo, aiškiau suformuluotų estetinių principų bei sprendimų. Straipsnio eigoje jis visą laiką pasilieka ne tiek kritikas, kiek tarpininkas, moralizuojantis arbitras, besirūpinąs ne tiek estetinių vertybių seikėjimu, kiek draugijinio žaidimo taisyklių laikymosi ar nesilaikymo problemomis. Dėl to savo aptarimuose Santvaras yra arba oficialus, arba asmeniškas. Grynai dalykiškai svarstyti jis nė nebando. Trumpai tariant, Santvaras visur, kur tik pasitaiko proga, stengiasi eiti literatūrinio "fuksmajo-rio" arba vad. arbiter elegantia-rum pareigas. Jam ne tiek rūpi vertinti, kiek išlyginti santykius bei atstatyti kritikos sudrumstą rimtį. Būdingi aukščiau išdėstytais požiūriais Krėvės ir Alanto aptarimai. Krėvės atveju, neturėdamas ar nenorėdamas ką nors sava pasakyti, jis kitų lūpomis pakartoja visuotinai priimtą ir niekieno neginčijamą požiūrį. Tam jis pirmiausia griebiasi ilgos V. Maciūno citatos apie visą Krėvės kūrybą, po to — netrumpos Dangaus ir žemės sūnų ištraukos, ir reikalas baigtas. Apskritai imant, iš Santvaro charakteristikos, neskaitant V. Maciūno citatos, skaitytojas daugiau sužino apie L. E. leidėją J. Kapočių, kuris čia paminėtas du kartu, negu apie Krėvės Dangaus ir žemės sūnus. Alantui skirtose pastraipose Santvarui daugiau rūpi atsikirsti Alanto dramaturgijos kritikams, atstovavusiems jam diametraliai priešingą požiūrį, negu kritiškai jį įvertinti. Visa kita — nuobodžiaujanti veikalų analizė, kurios keturius penktadalius užima turinių atpasakojimai. Panašiai apibūdinti ir visi kiti dramaturgai. Be kita ko, straipsnyje pilna temos vystymui nereikalingų žinių (pastatyminė informacija) bei pastabų (priekaištas VI. Proscevičiū-tei, kad ji pradingusi iš lietuvių padangės, etc). Kaip dauguma šios knygos autorių, Santvaras nepripažįsta atrankos. Darydamas savo dramaturgų sąrašą, jis laikosi totalinės mobilizacijos principo: į-traukti visus, kurie tik yra bandę rašyti dramatine forma. Ir jam pavyko sumedžioti net 25 dramaturgus, kurių tarpe vertų rimtesnio dėmesio nesusidarytų nė dešimties.

Apie Vlado Kulboko Kritikos skerspiūvį iš dalies galėtumėm pasakyti tą patį, ką esame sakę apie Šilbajorio Lietuvišką novelę. Nežiūrint to, kad autorius ir pateikia išsamų bei detalizuotą laikotarpio literatūrinės kritikos skerspiūvį, vargu galėtumėm šį straipsnį laikyti visiškai atbaigtu darbu. Dabartiniame pavidale jis yra dar perdaug schematiškas, konspektinis, perkrautas. Jame sukauptos medžiagos būtų pilnai pakakę plačios apimties šio laikotarpio kritikos studijai. Bet savo pagrindinį uždavinį — duoti bendrą aptariamojo laiko kritikos vaizdą — Kulbokas vis dėlto atlieka. Straipsnyje pasitaiko vienas kitas netikslumas. Pvz., Literatūros Lankų kritikų sąraše minimas Bruno Markaitis. Pakartotinai kelis kartus pervertus žurnalo komplektą, recenzentui minėtos pavardės surasti nepavyko.

Paskutinio Lietuvių literatūros svetur straipsnio autoriui Juozui Girniui teko sunkiausias ir nedėkingiausias uždavinys: sulydyti, sucementuoti disparatišką knygos medžiagą, tuo ar kitu būdu užpildant metodines spragas ir, svarbiausia, nustatyti, kas gi iš tikrųjų vyko, kartu atsakant į klausimą, kokia buvo to vyksmo prasmė bendroje mūsų literatūros perspektyvoje. Ir jau iš karto galima pabrėžti, kad jis savo uždavinį atliko puikiai. Ir visais atžvilgiais, t.y. tiek dalykiškai, tiek faktiškai. Dalykiškai — įžvalgumu, žinojimu, ką nori pasakyti, ir mokėjimu kaip,— jam šioje knygoje prilygsta, aišku, šiek tiek kitokioje plotmėje, nebent A. Vaičiulaitis. Taktiškai — Girniaus pareiga šioje knygoje buvo derinti labai dažnais atvejais nesuderinamus koautorių požiūrius, o ne polemizuoti su jais, — jis savo uždavinį atliko taip pat be priekaišto, subtiliai išvengdamas nuolatos tykančių interesų konflikto spąstų, nenuskriausdamas nei tiesos, nei Platono. Ir vis dėlto tatai jam nesutrukdė pravesti žymiai kritiškesnį požiūrį į egzodo literatūros problemų visumą.

Girniaus straipsnis ypač įdomus kaip pirmoji mūsų tremties arba, jo paties terminu, egzodo literatūros situacijos filosofija critique des idėes perspektyvoje ir kaip pirmoji rimta jos konfrontacija su dabartinės Lietuvos rašytojų likimu bei pasiekimais bendro lietuvių literatūros vyksmo fone. Nei vienai, nei antrai pusei Girnius nėra linkęs teikti ypatingų privilegijų. Sunki tremtinio buitis, kaip ir namuose pasilikusioj o priespauda, jam yra tik žmogiškosios sąlygos faktai. Gyvenimas vienoje ar kitoje pusėje neteikia jokių lengvatų, neatleidžia kūrybinio rango nuodėmių ir nepateisina dvasinio seklumo. Kitaip sakant, skirtumas tarp rašytojo, gyvenančio Vilniuje, ir jo amato kolegos, gyvenančio Varšuvoje arba Londone, iki tam tikro laipsnio yra grynai sąlyginis, kitokios žmogiškos sąlygos, kitokios Geborgenheit skirtumas, nes, paties Girniaus žodžiais tariant, "gelmė yra pačiame žmoguje, ir dėl to ji yra galima visur." Toliau taip samprotaudamas, Girnius prieina natūralios išvados: lieka tik kūriniai, kurie savo ruožtu yra vienintelė reali grįžimo (nors ir netiesioginio) galimybė: "Nežinia, ar kada galėsime grįžti tėvynėn. Bet nėra abejonės, kad grįš tėvynėn visa, ką būsime i ai sukūrę. Ir visų pirma tai galioja literatūrinei kūrybai".

Svarstydamas specifines egzodo literatūros problemas, Girnius sugeba žymiai giliau ir objektyviau pažvelgti į jų esmę, negu dalykiniai šios knygos autoriai, mažai tepaisydamas literatūrinių ar visuomeninių "tabu" ir visiškai nesiskaitydamas su populiariomis legendomis, šioje plotmėje viena pačių svarbiausių jo straipsnio tezių aš laikyčiau prielaidą, jog tik silpni kūriniai gali būti tipingi tremčiai, t. y. tie, kurie pajėgia egzistuoti vien tik tremtimi ir tremtyje. Dantės Commedia ir Mickevičiaus Ponas Tadas, parašyti tremtyje, nėra būdingi tremčiai. Šią Girniaus mintį pritaikant Lietuvoje gyvenantiems rašytojams, tuo pačiu pagrindu būtų galima teigti, jog tik meniškai silpni kūriniai gali būti tipingi režimui, t. y. tie, kurie pajėgia egzistuoti tik režimo palaikomi.

Pilnam Girniaus straipsnio įvertinimui bei jame keliamų problemų išsamesniam apsvarstymui reikėtų bent tiek pat vietos, kiek jos šis straipsnis užima knygoje. Tatai, savaime aišku, netilptų šios recenzijos rėmuose. Prie jo dar teks grįžti kita proga.

Česlovo Grincevičiaus paruoštai Bibliografijai įvertinti, kiek tai liečia šios srities specifinius reikalavimus, recenzijos autorius nesijaučia esąs pakankamai kompetentingas. Gi dėl jos reikalingumo bei naudingumo negali būti dviejų nuomonių. Tą patį galima pasakyti ir apie Pavardžių rodyklę.
Ramunė Stanelytė