Eilėraščiai |
Parašė Kotryna Grigaitytė |
BE ATSISVEIKINIMO Išėjau pro tuos vartus, Kurie ir jums paliko atkili. Laukimo valandos trumpėja Saulėtekių akimirkom, O vakarus nusineša naktis . . . Naktis prisirpusių žvaigždžių kekes Jums pakelėje išdalins. Dar vyno mėlyno pripils į delnus. Erdvių tyla — geroji motina, Visus mus kviečia poilsio, Po darbo vynuogynuos, Po kruvinojo žemės karnavalo. PRAEITIS PRISIKELIA Tau lengva nepamiršti mano vardo, Nors jį suplėšyčiau į smulkius skutelius. O tavąjį, kaip vėjas skardą, Klebendams stūgaus po tuščius laukus. Ir man atrodys gal, kad garvežio spiegimas Dar atsišaukia naktį iš gimtų laukų — Ledai į pasėlį vėl kristi ima, Ir ūgiai, žiedlapių pilni, pabyra ant takų. Kodėl neprašoma ta praeitis prisikelia, Ir pievomis nubėga susigūžus kurapka. Jaunystė suplazda ... ta nepataisoma išdykėlė Prie kryžkelės, ties medituojančia kalva. ERDVIŲ LANGAI Pasisupk, pasisupki, medūza ant marių, Tu viena tik svajoti gali. . . Man sakė kadais: Izidorius šventas palinkęs ten aria — Plokščiame mėnulio veide. Man sakė, Kazimieras šventas — Ten spaudžia leliją prie lūpų. Armstrongai, Aldrin ir Collins, Kokių gražių pasakų būta . .. Jūs nusinešėt Duoną ir Vyną Į visatos alkanas įsčias, Mėnulį, žvaigždes, apdalinot — Balti, tartum sniego žmogyčiai! Pasisupk, pasisupki, medūza ant marių Tu viena tik svajoti gali. Erdvėse, be vėjų, langai atsidarė, Naujų pasakų, saulių pilni. |