VISŲ LAIKŲ APAŠTALAS Spausdinti
Parašė Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.   
El Greco — Šv. Pranciškus Asyžietis  (Museo del Prado)

Šv. Pranciškaus aktualumas

Labai nuostabu, kad prieš 743 metus gyvenęs žmogus tebėra aktualus ir mūsų laikais, nors jis tebuvo paprastas žmogelis. Tačiau jis suprato savo laiko žmogų ir apaštalavo ne bažnyčioje, bet gyvenime. Jis ėjo su gyvenimu, bet jį taisė ten, kur prieštaravo Dievo valiai ir žeidė dorą. Jis nebuvo kunigas, dėl to jis yra mūsų dienų pasauliečių apaštalavimo pavyzdys ir globėjas.

Tiesa, jaunystėje ir Pranciškus linksmai gyveno ir troško pasižymėti karo žygiuose, bet Dievas jį ruošė savo riteriu — visų laikų apaštalu. Parvedęs jį iš karo žygio, besimeldžiančiam šv. Damijono baž nytėlėje, liepė jam ją griūvančią atnaujinti. Tačiau Pranciškus nebuvo pašauktas atnaujinti griūvančios šv. Damijono bažnytėlės, nei savo pečiais atlaikyti svyruojančios Laterano bažnyčios, kaip sapne regėjo popiežius. Jis buvo pašauktas atnaujinti Gyvąją Bažnyčią.

šv. Pranciškaus laikais krikščionys buvo susiskaldę, kaip ir dabar. Vieni ištikimai atsidavė dvasinei valdžiai — popiežiui, kiti pasaulinei — imperatoriui. Virė politinė ir faktinė kova, nuo kurios kentėjo žmonės. Pranciškus, kurį galime vadinti įsikūnijusia meile, daug kur sutaikė besipešančius kunigaikščius ir miestus, grąžino jiems taiką.

Jo laikais Bažnyčia jau buvo sukrikščioninusi pagonis ir sukultūrinusi barbarus, bet juose dar tebebuvo daug žiaurumo. Visur jau dominavo kryžius, tačiau daugiau išorėje nei viduje, daugiau daiktuose nei širdyse, daugiau ženklas nei gyvenimas. Buvo kryžius, bet nebuvo prikryžiuotojo žmogaus. Pranciškus Asyžietis, gyvas Kristaus paveikslas, davė pavyzdį, kaip galima prikryžiuoti kūną su visais jo geiduliais.

Keitė Pranciškus ir socialinį gyvenimą. Jam visi žmonės buvo lygūs. Keitė jis ir sustingusias vienuolines formas. Savo brolių neatskyrė nuo žmonių, neuždarė jų burnų amžinai tylai, bet siuntė juos skelbti Dievo žodžio. Ano meto vienuolijos buvo pertekę turtais, dėl kurių varžėsi pasauliečiai, dėl to Pranciškus įvedė griežtą neturtą ir savo broliams liepė gyventi iš uždarbio ir išmaldos. Jis mėgo mokslą ir ragino gerbti išsilavinusius kunigus, bet draudė siekti mokslo tiems, kurie keliasi puikybėn. Panaudojo jis ir riterišką pagarbą moteriai, perkeldamas ją į Mergelės Marijos garbinimą. Trubadūrų dainas pakeitęs giesmėmis, su broliais garbino Dievą ir net mirdamas giedojo kūrinių giesmę Kūrėjui.

Buvo gyvas tikėjimas, didelė pragaro baimė, bet visur pilna prietarų. Didelė neapykanta nuodėmei ilgainiui virto neapykanta nusidėjėliui. Ydos ir dorybės, meilė ir kerštas, švelnumas ir žiaurumas, ištikimybė ir išdavimas, skaistybė ir ištvirkimas, perteklius ir neturtas, dosnumas ir šykštumas, nusižeminimas ir išdidumas, — vis tai buvo aštrūs ano meto žmogaus dvasios lūžiai, kurie įvykdavo staiga ir ne-pramatytai.
šis aštrių priešingybių laiko a-paštalas savo serafiška meile jas sušvelnino — nurodė kelią iš tamsos į šviesą, iš šykštumo į dosnumą, iš neapykantos į gailestingumą, iš puikybės į nusižeminimą, iš supuvimo į dorybių viršūnes. Pranciškui kryžius nebuvo tik išraiška, bet gyvenimas. Jis buvo tas gyvas prikryžiuotasis, kuris išpirko savo laiko nuodėmes. Jis savo įsteigtais trimis ordinais pakeitė anų laikų gyvenimą ir atnaujino apgriuvusią Bažnyčią.

žmonija niekad pilnai nepagyja iš savo dvasios ligų. Tos pačios ydos, kaip skausminga procesija, ją lydi per visą istoriją. Iš šios ne-lemties nėra išimti ir mūsų laikai. Karai dabar nesiriboja didikų šeimų ir miestelių rietenomis, bet jau tapo globalinio pobūdžio. Vėl reikia tikros, be silpnesniųjų skriaudos, taikos apaštalo.

Mūsų amžiaus pradžioje Bažnyčios autoritetas popiežių buvo aukštai iškeltas, bet dabar jis griaunamas iš vidaus. Kas turėjo atnešti Bažnyčiai stiprybę, tas davė progą raustis po jos pamatais, šiuos griaunančius veiksnius jau atidengė pats Kristaus vietininkas. Tai nešventinti šių dienų pasaulio apaštalai, abejingi tikėjimo tiesų kritikai, kurie, paneigę autoritetą, griauna krikščionišką moralę. Jie yra tarsi anų laikų eretikai, kurie, tikėdami asmeniniu šv. Dvasios į-kvėpimu, tariasi atnaujiną pasaulį ir Bažnyčią. Gi Bažnyčiai reikia ne griovėjų, bet statytojų, kaip šv. Pranciškaus laikais.

Socialinė nelygybė, klasių ir rasių kova, komunizmo kurstoma, mūsų gyvenimą padarė nesaugų, — dvokiantį revoliucijos dūmais, šiandien mes nesivadinam nei broliais, nei ponais, dėl to tapę draugais panaikinome meilę ir autoritetą. Iki šiol buvusių vertybių sąvokos dabar tapo sujauktos. Vėl reikia Pranciškaus, kad visus sujungtų broliška meile, kaip vieno ir to paties Dievo Tėvo vaikus.

šių laikų žmogų, jau ne analfabetą, lengvai paveikia viskas — nauja, nesvarbu, kad kvaila, svarbu, kad originalu, šiandien gilinti kūrinių santykius su Kūrėju ne-madoj, nuobodu, neįdomu ir nenaudinga. Daug mieliau visi savo išmintį stengiasi panaudoti medžiagos išmatavimui, apipavidalinimui ir užvaldymui, kad daugiau būtų naudos.

Moderniško gyvenimo nuvertintas žmogus — nevertas pagarbos. Atmetus Marijos Mergelės kultą ir apsinuoginus moteriai, ji liko nuvainikuota, be gilesnės riteriškos pagarbos. Vyras ir moteris, vienas antram pabodę, renkasi kitus. Jau net įprasta sakyti: kas čia blogo? Kūdikiai! Kam jų reikia? Jie gyvenimą padaro persunkų! šalin Dievo ir Bažnyčios įsakymai!

šiandieną nėra nei gyvo tikėjimo, nei pragaro baimės, nei neapykantos nuodėmei, žmogų dar labiau užvaldžiusios žemosios ydos, nes mūsų dienų kultūra ir civilizacija joms suteikia daug veiksmingesnių priemonių. Vėl reikia šv. Pranciškaus, kad primintų, jog kūnas yra tik asilas, kuris nešioja neapsakomai vertingesnę sielą. Vėl jį reikia iš naujo prikalti ant kryžiaus, kad tokiu būdu kūnas ir siela būtų išgelbėti, o pasaulis ir Bažnyčia atnaujinti.

šį atsinaujinimą popiežius mato šv. Pranciškaus dvasioje, kaip jis tai priminė, priimdamas generalinės kapitulos narius su naujai išrinktu generolu. Jis pabrėžia, kad laimingu sutapimu šv. Pranciškaus dvasios mokyklos centre yra pastatytas Kristus, kaip ir Vatikano II susirinkimo dekretuose. Popiežiaus žodžiais, ši mokykla yra "amžinos Evangelijos katalikiškasis šaltinis... čia meilė nepaskęsta formoje, neišgaruoja teorijoje, nesusidėvi slenkant laikui, čia dvasia visada gyva, uoli, neturtinga, paklusni, kantri ir pilna mistinio džiaugsmo bei žemiško gėrio, kad galėtų Kristaus tikinčiuosiuose rusenti meilės išsiilgimas, tos meilės, kuri yra tikroji meilė". Dėl to ši dvasia pulsuoja gyvybe ir yra visuomet aktuali.
Pranciškonišku-mas nėra vien praėjusių laikų palikimas. Kaip šv. Pranciškus iš savo laikų gyvenimo mokėjo pasinaudoti tuo, kas kėlė ir tobulino dvasią, taip ir dabar jo sekėjai stengiasi atrinkti, kas tinka krikščioniškos dvasios pilnutiniam formavimui.

Toliau popiežius tvirtino, jog Pranciškus aktualus ir dėl to, kad jis yra neturto pavyzdys. Evangelijos paskelbtoji neturto dvasia yra tikras išsilaisvinimas. Neturto dvasią įgyvendinus, išnyktų karai ir vaidai.
Popiežius nori, kad pranciškoniškos dvasios sekėjai, atsinaujinę Vatikano II susirinkimo reformų šviesoje, nepakeistų savo įprasto gyvenimo būdo. Jis sako: "Priešingybių išreiškimas — pranciškonams irgi charakteringas — iššaukia patrauklumą. Jis be žodžių prabyla į pasaulio sūkuriuose paskendusio žmogaus sąžinę ir verčia nusikreipti į aukštesnius dalykus.

Kristaus vietininkas taip pat primena, kad pranciškoniškos dvasios sekėjai ir šiais laikais būtų ištikimi "šventai Romos Bažnyčiai", kaip reikalauja šv. Pranciškus savo reguloje ir testamente. Pranciškaus dvasios sekėjai, pakviesti atnaujinti Bažnyčią, neatidėliodami turi imtis darbo. Povilas VI prisiminė ir aną popiežiaus Inocento m sapną, kuriame matė Pranciškų parėmusį svyruojančią Laterano bažnyčią. Jis trokšta, kad tas pasikartotų ir dabar, kad visos sveikos ir gyvos Bažnyčios jėgos būtų panaudotos Dievo namų palaikymui ir atnaujinimui. Iš pranciškoniškos dvasios sekėjų jis laukia pagalbos, "kad su Pranciškumi būtume Kristaus Bažnyčios palaikytojais".
Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.