ALDONA GUSTAITĖ Spausdinti
Parašė Alaušius   
Vokiečių poetė lietuvaitė

Vokiečiams Aldona Gustas, o mums Aldona Gustaitė yra vokiečių poezijoj besireiškianti lietuvaitė. Pernai išleistas jau šeštas jos eilėraščių rinkinys. Tačiau mūsų visuomenei ligi šiolei ji buvo nežinoma. Tik neseniai per mūsų spaudą perėjo trumpa apie ją žinutė. Pasinaudodamas "Nemuno krašte" (šių metų 3 nr.) į-dėtu Aldonos Gustaitės pasisakymu, šiek tiek platėliau su ja supažindino "Europos lietuvyje" (1969.VIII.19) R. E. Maziliauskas (tik jo vertime iš vokiečių kalbos yra ir netikslumų). Išsamiau ir tiksliau mūsų skaitytojams supažindinti su Aldona Gustaite, tarpininkaujant šio žurnalo bičiuliui Berlyne J. B. Laučkai, kreipėmės j ją pačią. Į pateiktuosius klausimus gavome atsakymus ir iš jų supažindiname su šia lietuvaite vokiečių poetų tarpe.

Aldona Gustaitė gimė 1932 kovo 2 Karce-viškių kaime, Pagėgių apskrityje, Klaipėdos krašte, iš abiejų tėvų lietuvių. Tėvas tarnavo Klaipėdos pasienio policijoje ir vedė vietinę lietuvaitę klaipėdietę. Po karo jis buvo ištremtas į Sibirą, iš kurio grįžęs šiuo metu gyvena Šilutėje. Motina su dukterimi nuo 1941 gyvena Vokietijoje, Berlyne. Pagal motiną ir duktė yra evangelike liuterone (tėvas — katalikas).

Iki dešimtų metų Aldona Gustaitė augo Lietuvoje, ir Lietuvos gamta sudarė jos vaikystės įspūdžius. "Nemuno krašte" ji pati šiuos įspūdžius taip apibrėžė: "Aukštomis nendrėmis apaugęs Nemunas, už jo garuoją kvapūs miškai ir pievos. Tarp vandens, miglos ir žalumos gimtinio kaimo namai". Atsakydama į mūsų klausimą, ką gyviausiai atsimena iš savo Lietuvoj praleistos vaikystės, ji pasisakė dar plačiau: "Gerai atsimenu tam tikrus kelius, tiltus, miškus, senas kapines, pievas, kates, šunis, varles, skruzdės,, žibutes etc. Kai pavyzdžiui savo eilėraščiuose miniu samanas, tai visada prisimenu Lietuvos miškų samanas, kurias kaip vaikas esu mačiusi. Taip yra ir su nesuskaičiuojamais kitais dalykais, ir tuo būdu per pirmąsias patirtis, pirminius pergyvenimus, kuriuos kaip vaikas sutelkiau, mano ryšys su tėviške yra kiek galint nuoširdus, ir sąmoningai nesistengiant".
Atgavus Lietuvai Vilnių, Gustų šeima buvo į jį persikėlusi. Jaunajai Aldonai Vilnius sudarė "naujų nepamirštamų įspūdžių": "Amžių susendintos, bet gyvybės pilnos gatvelės ir tamsūs katedros siluetai, kurie kartais kaip vizija iškyla mano prisiminimuose" (vertimas iš "Nemuno krašto").

Lietuvoje Aldona pradėjo ir pradžios mokslą. Iš namų ji prisimena, kaip tėvas sekdavo jai pasakas įr, pritardamas balalaika, dainuodavo dainas ( . . . und sang mir Dainos vor). Ir Aldoną tėvas mokė dainų ir eilėraščių, "kurių daugumą aš vėl pamiršau, kaip vaikams įprasta". Bet dar prisimena, kaip kartą didelėj salėj keliems šimtams žmonių iš susijaudinimo paraudusi sakė eilėraštuką: Aš esu maža mergytė, kaip graži rūtytė . . .

Taigi, savo vaikystę Aldona Gustaitė praleido, jos pačios žodžiais, "muzikaliausios, balsiais turtingiausios kalbos aplinkoje". Ir dėl to, kaip ji pati pradėjo savo pasisakymą "Nemuno krašte", "ar ne keista ir drauge tragiška, kad aš — gimusi lietuvaitė su lietuvišku vardu — rašau vokiečių kalba?" Atsakydama į savo pačios iškeltą klausimą, poetė nurodo, jog tai turi "tiek asmenines, tiek istoriškai politines priežastis". Būtent: "Priklausau tai tarpinei apie 1930 gimusiųjų generacijai, kuri savo vaikystę praleido dar lietuviškoj tėviškėj, bet paskui buvo persodinta į svetimą kraštą, į svetimos kalbos pasaulį. Ta prasme atspindžiu daugelio lietuvių gyvenimą, mano likimas yra tipiškas daugeliui mano tautiečių neaiškiais ir neramiais dešimtmečiais nuo II pasaulinio karo išsiveržimo".
Aldonos Gustaitės likimas tragiškesnis už kitų tuo, kad ji visam laikui pateko svetimon aplinkon, kur nėra jokios lietuviškos atramos. 1941 iš Vilniaus "persodinta" į Berlyną, ten ji ir įaugo — tęsė ir baigė vidurinį mokslą (1947), sukūrė šeimą ir tuo būdu galutinai įsikūrė.

Lietuviškuoju požiūriu galime sakyti, kad tai buvo tragiškas likimas. Tačiau šis likimas labai paprastai susiklostė. "Ir atėjo karas. Buvau nublokšta į Berlyną. Kiti žmonės, kiti žodžiai, kurių nesupratau, apsupo mane. Lengvai, kaip tik vaikai pajėgia, dešimties metų išmokau naują kalbą — vokiečių. Berlyne vėliau pažinau ir žmogų, su kuriuo jau 17 metų esu susituokusi".

Vl. Vaičaitis   Lėlė

Aldonos Gustaitės vyras yra baltų kilimo (Rygoje 1913 gimęs estas) vokiečių rašytojas Georg Holmsten, autorius istorinių romanų ir kitų knygų. "Staiga vietoj balalaikos muzikos ir dainų buvau apsupta knygų. Pradėjau skaityti ... ir vieną dieną — buvau jau 25 metų amžiaus — sukūriau savo pirmą eilėraštį, jei kelis žodžius, kuriuos visiškai impulsyviai popieriuj pakeverzojau, aplamai galima eilėraščiu vadinti" (vertimas iš "Nemuno krašto").

Pirmąjį savo eilėraštį Aldona Gustaitė sukūrė 1958 metų rudenį, turėdama jau 26 metus. Kadangi poetai paprastai pradeda bandyti savo talentą anksti, galime sakyti, kad šiuo atveju turime reikalą su vėlyvu poetiniu išbudimu. Bet užtai juo intensyviau Aldona Gustaitė vykdo savo poetinį reiškimąsi. Per vienuolika metų nuo pirmojo "pakeverzojimo" ji išleido jau šešis eilėraščių rinkinius: Nachtstrassen (Eremiten-Presse, Stierstadt prie Frankfurto, 1962), Grasdeuter (Fischersträssner Presschen, Hannover, 1963), Mikronautenzüge (Montage-Presse, Hamburg, 1964), Blaue Sträucher (Verlag Schöngeist, Bremen, 1967), Notizen (Edition Galerie am Abend, Berlin, 1968) ir Liebedichtexte (Verlag Bruno Hessling, Berlin, 1968).

Į savo poetinę kūrybą Aldona Gustaitė žvelgia su didele rimtimi, laikydama ją ne laisvalaikio pramoga, o gyvenimo būtinybe. Atsakydama į mūsų klausimą, kokios prasmės jai turi kūryba, atsakė: "Poezija man yra taip pat gyvybiškai būtina, kaip duona, druska, vanduo". O savo kūrybinį credo ji šiaip formulavo: "toliau rašyti ir tobulinti formą, — visiškai ne svarbu, ar tai, kas parašyta, yra išspausdinama ar ne. Paskelbimas man yra antraeilės reikšmės. Svarbiau man atrodo, kad savo pergyvenimams rasčiau adekvačią išraišką".

Pastarasis pasisakymas gali sudaryti įspūdžio, lyg būtų reiškiamas abejingumas dėl viešumos nepasiekimo ("neprasimušimo"). Tai nebūtų tiesa. Autorė yra ne tik paskelbusi jau šešis poezijos rinkinius (per 11 metų tai daugiau kaip rinkinys per dvejus metus), bet ir susilaukusi atitinkamo dėmesio. Jos eilėraščių yra spausdintų literatūros žurnaluose ir antologijose. Pernai su jos asmeninu ir kūryba valandos programoj supažindino V. Berlyno RIAS radijo stotis (amerikiečių informacijos tarnybos žinioj esanti stotis, kuri transliuoja vien vokiečių kalba Rytų Vokietijai skirtas programas). Šių metų pavasarį ji skaitė 20 minučių programoj savo eilėraščius per Laisvojo Berlyno radijo stotį SFB. Taip pat yra skaičiusi savo kūrybos televizijos programose. Gi spaudoje jos rinkinius yra teigiamai recenzavę rimti kritikai.

Išaugusi vokiečių kultūros pasaulyje, Aldona Gustaitė yra įsišaknijusi į vokiečių literatūrą. Iš senesniųjų vokiečių autorių ji išskiria kaip turėjusius jai poveikio Novalį ir Jean Paul su savo lyrine proza, bet — visų pirma Höl-derliną ir Traklį. Pažįsta ir tuos vokiečių autorius, kurie yra rašę lietuviškomis temomis, kaip H. Sudermann, E. Wiechert, Agnes Miegel ir kt. Iš dabartinių vokiečių poetų ji jaučiasi artimiausia šiems vardams: Karl Krolow, Johannes Bobrowski ir Günter Eich.
Tai šio meto vokiečių poezijos avangardiniai vardai. Ir Aldona Gustaitė nesibaimina savo poezijoj būti eksperimentuojančiai moderni. Tuos mūsų skaitytojus, kurie neseka dabarties poezijos kelių, Aldona Gustaitė gali šokiruoti, tik pervertus pavyzdžiui jos paskutinį rinkinį "Liebedichtexte" (kitų rinkinių neteko matyti). Vienas eilėraštis plaukia po kito be jų skyrimo antraštėmis. Iš karto akiai net neaišku, kuris eilėraštis kur prasideda ir baigiasi. Lyg poetė sakytų savo skaitytojui: arba meski mane šalin, arba skaityki ištisai, o ne rankiokis, kuri antraštė patrauks dėmesį. O reikia skaityti atidžiai, nes skyrybos ženklų, padedančių skaitytojui sekti autoriaus mintį, yra atsisakyta. Dar labiau susitelkimo reikalauja pats teksto kriptiškumas: minties sąryšis daug kur remiasi asociacijomis, o žodinė išraiška yra, sakytumei, telegrafiškai lakoniška. Todėl tam, kas poeziją skaito tik poilsinei atgaivai, Aldona Gustaitė turės likti neprieinama, varginanti ar net erzinanti.

Savo poetinei kūrybai Aldona Gustaitė reikalauja atidaus, neskubančio ir įsijaučiančio skaitytojo. Koks jos poezijos charakteris atsiskleidžia tokiam skaitytojui? Nors ir labai kondensuotai, bet įžvalgiai šį klausimą atsako Berlyno dienraštyje "Der Tagesspiegel" (1969.VIII. 3) jos paskutinio rinkinio "Liebedichtexte" recenzija, parašyta kaip tik to paties Kari Kro-lowo, kurį autorė buvo pirmuoju išvardijusi tarp sau artimų dabartinių vokiečių poetų. Pradžioje atžymima autorės lietuviška kilmė ("gebürtige Litauerin"), kuri nurodoma ir pačiame rinkinyje, ir jos rinkimasis savo poezijai eks-kliuzyviųjų spaustuvių, kuris interpretuojamas poetinio Einzelgängertum (vienišai savo keliu ėjimo) pavyzdžiu šiuo poezijai taip mažai palankiu laiku. Toliau taip substancialiai aptariama Aldonos Gustaitės kūryba: "Šios autorės stiprus erotinis vaizdingumas niekur nevirsta banaliu ar brutaliu. Savo medžiagą ji apsupa švelniu ar ekspresyviu gamtovaizdžiu. Kas asmeniška, intymu, tuo būdu savotiškai perkeičiama — perkeliama į bendresnę erotinę situaciją. Jos eilėraščiai nėra skirti deklamuoti, be patoso. Jų betarpiškas švelnumas — tai, ką Aldona Gustas vadina 'žodžio erotika' — geriausiais akimirksniais suspindi santūriu lengvumu".

Nors Aldonos Gustaitės kūryba savo poetine struktūra yra moderni, jos tematika yra klasiškai paprasta. Tai visų pirma meilė, o antroj eilėj — gamta. Ir tai kaip tik veda į jos kūrybos lietuviškąsias versmes. Šiuo atžvilgiu būdingas jos pačios pasisakymas: "Į klausimą, 'kas Jums yra poezijos prasmė', pirmiausia norėčiau savo išeities tašką nurodyti. Mano pavyzdžiai yra moterys iš Lietuvos, kurios dainavo dainas, dirbdamos savo darbus. Aš vis ieškau tos pagrindinės nuotaikos, kuri, gal būt, turi būti panaši į šių moterų nuotaiką, kad galėčiau tada lengvai rašyti. Kadangi aš pati tik iki devintų metų amžiaus gyvenau kaime, tai, savaime suprantama, mano temų ratas yra kitoks. Bet kadangi mano eilėraščių temos yra meilė ir antroj vietoj gamta, tai vėl esu artima savo pirmtakėms". Taip pat ji pabrėžė ir "Nemuno krašte", kad nors rašanti vokiečių kalba, bet tikinti, kad "mano poezija ritmu, dikcija ir tematika yra daugiau ar mažiau skolinga mano gimtajai lietuvių kalbai".

Aldonos Gustaitės situaciją šiuo atžvilgiu galima aptarti dialektine įtampa. Iš vienos pusės ji žino savo lietuviškąją kilmę ir jos neslepia. Taip pat pati aiškiai suvokia ir savo kūrybos pirmines lietuviškąsias versmes. Tačiau, antra vertus, jos pačios žodžiais ("Nemuno krašte"), "vis vien rašau vokiečių kalba, nors kartais ir labai apgailiu, kad nerandu lietuviškų žodžių savo pergyvenimams ir nuotaikoms". Dar atviriau ir tiesiau ji pasisakė, atsakydama į klausimą, ką norėtų specialiai pasakyti mūsų žurnalo skaitytojams. "Be abejo, man skaudu, kad lietuvių kalbos nebemoku taip gerai, kad galėčiau savo gimtąja kalba eilėraščius rašyti. Bet vienas dalykas niekada mano gyvenime neišblėso — nuolatinė sąmonė, kad esu lietuvė. Tai man yra tas natūralus pirminis stovis (wortloser Urzustand), kuriame kiekvienas žmogus pasilieka nuo gimimo iki mirties".

Jei pačiai Aldonai Gustaitei skaudu, kad negali kurti ir savo gimtąja kalba, tai dar labiau mums gaila, kad (kaip ne kartą anksčiau mūsų tragiškoj istorijoj) ši autentiško talento poetė turtina nebe mūsų, o ir taip jau turtingą vokiečių literatūrą. Tačiau džiaugiamės jos kūrybiniu skleidimusi ir nuoširdžiai linkime, kad juo giliau ji išskleistų savo talentą ir juo plačiau susilauktų savo kūrybai dėmesio.

Kadangi pati Aldona Gustaitė jaučia nuo savosios tautos atitrūkimą ir išpažįsta prigimtinį lietuviškumą savosios kūrybos pagrindu, gal būt, kada nors ateityje ji pabandys prakalbėti ir savo tėvų kalba. O tuo tarpu skaitytojams pateikiame bent pluoštelį jos eilėraščių vertimų.

Alaušius