DR. PR. SKARDŽIAUS "LIETUVIŲ KALBOS KIRČIAVIMAS" Spausdinti
Parašė Stasys Barzdukas   
Išeivijos sąlygomis lietuviška mokslo knyga — tai tik retas svečias. Viena, tokią knygą parengti sunku, nes specialiai lietuvių mokslui atsidėjusių žmonių kaip ir nėra — kasdieninę duoną jie valgo ne iš savo mokslo. Antra, nelengva taip pat tokią knygą, ir išleisti, nes jos pareikalavimas menkas — platesnę atramą teturi bendresnio turinio veikalai. Štai dėl ko nuoširdaus dėmesio nusipelno pastangos, sudariusios sąlygas atsirasti "Lietuvių kalbos kirčiavimui" (Čikaga, 1968; 120 psl.). Iniciatyva išėjo iš Pedagoginio lituanistikos instituto. Jo paprašytas dr. Pranas Skardžius ėmėsi knygos rašymo darbo. Pagaliau JAV Lietuvių Fondas skyrė lėšų jai išleisti. Taigi "Lietuvių kalbos kirčiavimo" pasirodymas — tai lietuviškos mūsų švietimo institucijos, lietuvio mokslininko ir lietuviško kolektyvinio mecenato tarpusavio bendradarbiavimo vaisius. Yra kuo pasidžiaugti.

"Lietuvių kalbos kirčiavimas" — nei vadovėlis, nei grynai moksliškas veikalas. Jo autoriui terūpėjo duoti, kaip jis pats pasisako, "pusiau praktinį lietuvių kalbos kirčiavimo darbą", skiriamą mažiau kalbotyriškai išprususiems, bet daugiau ar mažiau kalbotyros dalykais besidomintiems skaitytojams. Jis nerašė vadovėlio, nes susilaikė nuo bet kokio normali-zacinio tikslo. Jis taip pat nesileido į siauresnius ir specialesnius nagrinėjimus, kuriems suprasti reikėtų didesnio kalbinio pasiruošimo. Nueita vidurio keliu: yra išdėstytas dabartinėj bendrinėj lietuvių kalboj jau plačiau įsigalėjęs ar beįsigalįs kirčiavimas, bet šalia to taip pat paliestas ir to kirčiavimo įvairavimas dabartinėse tarmėse ir kai kuriuose senesniuose raštų šaltiniuose, daugiausia M. Daukšos (1527/28-1613) kalboje, kurią dr. Pr. Skardžius savo laiku plačiai tyrinėjo ir 1935 parašė darbą "Daukšos akcentologija". Dėl to visame "Lietuvių kalbos kirčiavime" teduota maža apibrėžimų ir apibendrinimų, maža dėsnių ir taisyklių, bet labai daug pavyzdžių.

Knygos turinį sudaro pratarmė (7-9 psl.) ir tokie skyriai: kirtis (11-12 psl.), priegaidė (13-16), priegaidė ir garsas (17-19), priegaidžių kaita (21-26), kirčio vieta (27-30), daiktavardžių kirčiavimas (31-56), būdvardžių kirčiavimas (57-67), skaitvardžių kirčiavimas (69-70), įvardžių kirčiavimas (71-74), veiksmažodžių kirčiavimas (75-90, čia įeina taip pat dalyviai, pusdalyviai ir padalyviai, būdi-niai ir siekiniai), prieveiksmių kirčiavimas (91-94), prielinksnių, priešdėlių, jungtukų, dalelyčių, ištiktukų kirčiavimas (95-97). Praktikos reikalui duoti du trumpi V. Krėvės ir žemaitės raštų bendrinės kalbos kirčiuoti tekstai (99-100). Paaiškinti kai kurie kalbotyriniai terminai — baltai, bendrinė kalba, dūnininkai, gars-muo-fonema, indoeuropiečiai, kamienas, kirčiuotė, niekatroji giminė, po-linksnis, priesaga, prokalbė, prolytė, vardažodis (101-103); paaiškinimai, kaip matom, negausūs — neapima daugelio net pačioj knygoj vartojamų, bet neaiškinamų terminų. Tiems skaitytojams, kurie norėtų plačiau susipažinti su faktiniais bei probleminiais lietuvių kalbos kirčiavimo dalykais, knygos gale taip pat pridėta svarbesnės akcentologinės literatūros apžvalga (105-116). Iš lietuvių duoti K. Būga, G. Gerullis, V. Grina-veckis, P. Jonikas, A. Laigonaitė, 1965 Vilniuje išleistos "Lietuvių kalbos gramatikos" I tomo autoriai, be A. Laigonaitės, V. Mažiulis, vyr. red. K. Ulvydas, V. Urbutis, V. Vaitkevičiūtė, A. Valeckienė, 1963 Vilniuje išleisto "Lietuvos upių ir ežerų vardyno" autoriai B. Savukynas, A. Vanagas, V. Vitkauskas, K. Vosylytė, I. Ermanytė, red. E. Grinaveckienė ir J. Senkus (jo taip pat ir visa eilė kitų darbų), Pr. Skardžius, Z. Zinkevičius, iš kitataučių — T. Buch, J. Endze-lins, V. M. Illič - Svityč, J. Kurylo-wicz, Chr. S. Stang, T. Torbiornsson, N. Van Wijk.

Lietuvių kalbos kirčiavimas ne tik didžiai sudėtingas ir labai įvairus, bet taip pat daugeliu atvejų dar ir nenusistojęs. Šiais atvejais "Lietuvių kalbos kirčiavimo" autorius paprastai niekur tiesiogiai nepasako, kur ir kaip jo darbo skaitytojas turi praktiškai kirčiuoti. Skaitytojui duodama apsčiai medžiagos pačiam apsispręsti. Iš tikrųjų tai reiškia kirčiavimo laisvės palikimą. Kol vyksta normalizacijos procesas, kitos išeities nė būti negali. Antra, nori-nenori, bet reikia atsižvelgti ir į pačias aplinkybes. Autorius su šiuo faktu visai pagrįstai skaitosi: ". . . dabar, kada kyla visos lietuvių kalbos likimo klausimas svetur, bet kokios griežtesnės normalizacinės kirčiavimo direktyvos vargiai pasiektų savo tikslą, nes tam įvykdyti beveik neturime jokių veiksmingesnių priemonių. Belieka vienintelis kelias — ateiti į pagalbą sąmo-ningesniesiems, kurie dar gyvai rūpinasi lietuvių kalbos dalykais ir tos pagalbos yra tikrai reikalingi" (pratarmė).

Iliustracijai tad duodame keletą atvejų, kur autorius palieka laisvę pačiam skaitytojui "sąmoningai nuspręsti, kas kiekvienu atskiru atveju darytina". Štai apsisprendimo reikalingi tokie nevienodai kirčiuojami daiktavardžiai: adata ir adata, -6s, atmaina ir atmaina, nugara ir nugara, padauža, padauža ir padauža, paprotis ir paprotys, gintaras ir gintaras, negalė ir negalė, palaukė ir palaukė, sėtuvė, sėtuvė ir sžtuvė, truputis ir truputis, kalė ir kalė, glėbys ir glėbis. Daiktavardžius su priesaga -ininka- vienus visi kirčiuojam čakny — bitininkas, girininkas, raštininkas, tarpininkas, kitus — priesagoj: darbininkas, giesmininkas, bet nuo šios taisyklės šiandien daugelio jau tolstamą, ir pats autorius savo 1936 "Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavime" pvz. daug kur teikė priesaginį kirčiavimą — daržininkas,  mėsininkas, skolininkas, šimtininkas ir kt.. o šiandien jau linksta pakęsti ir šakninį šių žodžių kirčiavimą: daržininkas, mėsininkas, skolininkas, šimtininkas, taip pat dvarininkas, dži5vi-ninkas, gaisrininkas, varpininkas ir kt. Tas pat ir su būdvardžiais su priesaga -inja- (vs. vd. -inis): 1936 "Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavime" ir 1950 "Lietuvių kalbos vadove" autorius ėjo apvienodinimo keliu ir siūlė kirčiuoti — "būdvardžiai su priesaga -inis, -ė, sudaryti iš dviskiemenių daiktavardžių, vis tiek kurios kirčiuotės būtų, yra kirčiuojami priesagoje, pvz. auksinis, -ė, drobinis, -ė, eglinis, -ė, knyginis, -ė, metinis, -ė, molinis, -ė, mūrinis, -ė, pieninis, -ė, plieninis, -ė, plytinis, -ė, tautinis, -ė ir kt." (Vadovas, 142). šiandien, konstatavęs, kad bendrinėj kalboj šios priesagos būdvardžių kirčiavimas dar nėr galutinai nusistojęs, autorius iškelia dvi kirčiavimo linkmes: vieni yra linkę, kad ir su tam tikromis išimtimis, išlaikyti pagrindinių žodžių kirčio vietą (pvz. krūminis, mokslinis, molinis, mūrinis, rankinis, vietinis, vištinis... šalia alksninis, auksinis, drobinis, eglinis, medinis, miltinis, šermukšninis...), o kiti yra siūlę šiokį kirčiavimą daugiau išlyginti, kirčiuoti maždaug taip, kaip kirčiuoja kai kurie vak. aukštaičiai ir žemaičiai, pvz. ne tik eglinis ir medinis, bet ir molinis, mūrinis, rankinis, vištinis. Be abejo, ši antroji linkmė daug paprastesnė, nes išvengia daugelio išimčių. Autoriaus simpatijos, atrodo, jos pusėj.

Tai tik kelios lietuvių kalbos kirčiavimo problemos, prie kurių stabte-lėjom atskirai. "Lietuvių kalbos kirčiavime" jų iškelta daugybė. Jų visų šioj trumpoj apžvalgoj net suminėti neįmanoma. Kas domėsis, jas ras jau pačiam veikale. Tačiau neturim taip pat  susidaryti  ir  klaidingo  vaizdo, kad lietuvių kalbos kirčiavime nieko pastovaus nėra. Kaip teisingai pastebi "Lietuvių kalbos kirčiavimo" autorius, "lietuvių kalbos kirčio vieta jau nuo senovės yra buvusi laisva, bet ta laisvė yra pasireiškusi ir dabar tebepasireiškia ne kaip papuo-lus, betvarkiškai, bet sistemingai, tam tikrais būdais." Šie būdai veikale ir yra pagrindžiai išryškinti. Tokių žodžių kaip vyras, liepa, pirštas, ranka, velnias, ožys, giesmė, vaikas ir kt. kirčiavimas mums kokių abejonių nekelia. Taip pat šalia tokių žodžių kaip yla, jūra, lova, sauja, siena mes su pastoviu kirčiu šiandien Unkštam turėti ir kaina, kuopa, lėšos, nuoma, oda, proga, šalia gervė, karvė — taip pat ir eibė "skriauda, žala", gairė, gembė, kaukė, šiaurė, šalia kartis, klėtis — taip pat ir liaudis, liūtis, rūšis . . .

Pagaliau einam prie baigiamųjų savo išvadų. Dr. Pr. Skardžiaus "Lietuvių kalbos kirčiavimo" įnašas mūsų kalbos praktikai neabejotinai naudingas. Veikalas teigiamai prisidės prie tolimesnės lietuvių kalbos kirčiavimo normalizacijos. Jis parengtas kruopščiai, pati knyga išleista rūpestingai ir geram popieriuj. Tai kultūrinis mūsų laimėjimas, šia proga taip pat pastebėtina, kad autorius vartoja kiek skirtingą savą rašybą, kuri, jo nuomone, kalbotyriniam darbui labiau tinkanti ir daugiau pagrįsta pačiais kalbos duomenimis.

Jis pvz. rašo: betkoks, kaikuris, pergeras, kaikur, nevisur (kartu), augštas, augštis, augščiau, augštaitis (su g), jietis, jieva, pjūklas (su j) ir kt.

Skyryba — tradicinė, dabar Lietuvoj ir svetur vartojamoji. Daug kur vartojamos sutrumpintosios linksnių ir veiksmažodžių lytys, pvz.: pirmoj vietoj, dabartinėj bendrinėj kalboj, vadinas (gaida vadinas priegaidė) ir kt.    Stasys Barzdukas