Eilėraščiai Spausdinti
Parašė ALGIMANTAS MIKUTA   
BALADĖ APIE BĖGANTĮ LAIKĄ

Įeisim kiekvienas į savo kabiną,
Į savąjį urvą, į savo likimą.
Ir skalėse mažos rodyklės virpės, —
Štai šitiek potencijos,
Šitiek vertės.
Prašau — perigėjus,
Prašau — apogėjus.
Prašau — perspektyvos penkiolikai amžių.
Gimdykite, bobos, plikus išradėjus
Po rudenio saule, po Grįžulo samčiu.
Atverskite galvas į ugnį raudoną.
Gal jūs paskutinės šitaip. Raudokit.
Gal jūs paskutinės šitaip. Nekeikit.
Negalima nieko šioj žemėj pakeisti.
Išėjo mamutai. Išėjo bizonai.
Skambėjo moliniai palydų bidonai.
Ir stovi kieme paskutinis arklys,
Nuleidęs prieš žmogų rasotas akis.


#   #   #
Aš viską barstau ne todėl,
kad visko turėčiau per daug,
ne todėl, kad panešti sunku.
Aš tiesiog užmirštu,
kad eiti reikia lėtai,
kaip eina vaikas,
nešantis vandenį,
flegmatiškai,
kaip brenda per smėlį
pirklių karavanas,
atsargiai,
kaip šliaužia sunkvežimiai
su senukų grabais
į kaimo bažnyčias.
O jei aš sėdėčiau?
Jei aš sėdėčiau,
mano turtai gulėtų ramiai.
Mano turtai pasentų ir mirtų.
Aš nenoriu būti
daiktų ir minčių kapinynu.
Aš nenoriu, kad mano ausys
virstų duobėm,
į kurias nusileidžiama amžiams.
Mano dantys —
paminklais baltais,
o plaukai ant krūtinės —
apleistų kapinaičių žole.


Aš viską barstau:
vaikystės muziką,
adresus, pirštines,
meilės dainas
ir laikrodžių skaitmenis,
ir viską, kas gyva, kas gyva, kas gyva .

Pabyra nauji obuoliai ir kometos.
Aš bėgu. Renku.


ETIUDAS

Lekia rytmečiais į rytus paukščiai
šviesoje kaip upėj išskalbti.
Guli kelias, šiltas, neataušęs,
ir širdis velnioniškai talpi.

Eisiu, kol apgaulė nepabudo,
kol miestelis murma pro miegus,
ir kramtysiu kietą kietą grūdą
kaip valstietis, kirsdamas rugius.


UŽMIRŠTOJI

Šviečia lempa prie spaudos kiosko.
Mažas miestas šlapias ir geltonas.
Tu eini, kas žingsnį baisiai kosti
Ir taisai sulytą kapišoną.

Tavimi gamta lengvai kartoja
Užmirštosios vakarą ir naktį.
Dar krapnoja, dar lengvai krapnoja,
Ir šunims patinka pelkes lakti.

Kaip ragai, aplūžę ir išbrinkę,
Virš namų antenų siluetai.
Ir lietum jau to nebeištrinti,
Ką išgraužė ankstesnieji lietūs.

Tik nebent pūga sniegu užklostys
Tavo viltį, skausmą ir svajonę.
Tu eini, kas žingsnį baisiai kosti
Ir taisai sulytą kapišoną.