J. GLIAUDOS "LIEPSNOS IR APMAUDO" ĄSOČIAI Spausdinti
Parašė Vladas Kulbokas   

šiandieninė romano samprata nuo tradicinės gana nutolusi: kaip ir nebelikę formos ir įtalpos taisyklių; viskas į jį dedama — rimti svarstymai, ginčai ir lengvi, tušti pokalbiai; jo kompozicija labai įvairi. Bet tebėra šie reikalavimai: romanas turi skaitytoją dominti ir gyvai pasakoti apie savo personažus, juose arba tam tikrose situacijose įkūnyti tam tikras vertybes. Visa tai kūrybos žaizdre turi būti sulydyta į vieningą autoriaus įkvėpta gyvybe pulsuojantį veikalą, savitą pasaulį, kuris mus įtikina ir pavergia.

Nebūtinai mes romane ieškome tikrovės paveikslo, — geras veikalas turi savo gilesnę ir svarbesnę tikrovę. Didžiųjų romanistų veikaluose matome jų regėtą ir jaustą tikrovę, mums duodančią daugiau negu kokia įmanomai tiksli tikrovės fotografija.

Jurgis Gliaudą mėgsta naujas, aktualias temas. Romane "Liepsnos ir apmaudo ąsočiai" (Čikaga, 1969, 304 psl.) vaizduojamas okupuotosios Lietuvos rašytojo dvasinis vadavimasis iš partijos literatūrai uždėtų varžtų, prasimušantis pogrindžio Bažnyčios balsas ir apskritai komunistinės santvarkos formuojamas gyvenimas ir žmogus. Visa tai mums gyvybiškai svarbu. Yra net pavojus, kad tas aktualumas ir, sakytum, už širdies griebimas, užtemdins veikalo silpnas puses, kaip kad brangaus žmogaus laiške nematome minties ar išraiškos ydų.

Veikalo vardas bus kilęs prisiminus esėjų rankraščių ąsočius, rastus prie Negyvosios jūros. Rizikingas pavadinimas: ar besukels tie "Ąsočiai" lietuvių gyvenime tokias dvasines bangas, kaip anie krikščionių pasaulyje?

Pats veikalas yra iš trijų ne ką besuaugusių dalių: a. pagrindinė veikalo dalis (9-188 ir 240-278 psl.), b. "Sakmė apie tris" (intarpas apie Vietnamo karą, kuriame susitinka skirtingose pusėse atsidūrę lietuviai; šis intarpas gali eiti atskiru dalyku, kaip ir kitas mažas intarpėlis "Caras žirnius"), c. pabaigoj duota bažnytėlės istorija (romane neišugdyta, paskubomis sumesta, su nereikalingu mistikos prieskoniu gale (278-304 psl.).

Tradiciniame romane autorius visa žino ir mato, lyg Dievas — minčių ir širdžių valdovas, čia Gliaudą šias pareigas paveda vyriausiam veikėjui, jaunam rašytojui, užakimam studentui Jonui Survilai, komjaunuoliui ir ateistui. Jis Kaune dalyvavo slaptame giordanininkų būrelyje, kuris stengėsi išsiveržti iš socialistinio realizmo ir domėjosi draudžiamaisiais rašytojais — "dekadentais". Nepatekęs į Gorkio literatūrinį institutą Maskvoje (lietuvių literatūros rikiuotojas Tvarkovas jo "Care žlr-niuje" įžvelgė partiją pajuokiančias mintis), atsisako geros vietos Černigove ir dirba užkampio kolchoze knygininku, gerai suteikdamas su pirmininku Raikūnu ir jam pataikaudamas. Slapta rašo kolchozo buities ir pradedančio rašytojo kroniką ne spaudai, o sau, stalčiui, nes nenori gaminti "ale-liujinės" (partiją ir "laimingą gyvenimą" šlovinančios)  literatūros.

Per mylimąją — negyvą idealą — Mūzą palaiko ryšius su Kauno būreliu. Iš kolchozo raštvedžio išlikusio žydo šapiros sužino apie esėjų ąsočių papirusus ir tiki, kad ir stalčių literatūra pavirs liepsna. Jo asmenybė bunda. Nebetiki senais revoliucininkais, virtusiais dabar sovietiniais buržujais, nei Vorkutoj perauklėtais rašytojais. Betgi tiki, kad kolchozo mechanikas kun. Jatulis, "anomalija", virs sovietiniu žmogumi. Svaiginasi tremtinio poeto egzotika, o širdy kyla protestas prieš senus rašytojus — prisitaikėlius. Tikėjimas sovietine liberali-zacija griūva, perskaičius nelegalią "Sakmę apie tris". Atsakymo neduoda Mieželaičio "Aleliujinis žmogus", ir Survila vaduojasi iš tokios literatūros, o siekia laisvo žmogaus kūrybos. Jis dvasiškai artėja prie kun. Jatulio ir pajunta jau savo laužo dūmus. Su dviem gior-danininkais sudaro trijulę lietuvių literatūrai gelbėti. Vakarų Dievo mirtį atitinka Rytų Markso mirtis: likus be kelrodžio, tenka tik savo skausmą fiksuoti raštuose. Mūzai ištekėjus už sportininko, viso amžiaus dresūra susvyravo; jis nusigręžė į save. Dėl bažnytėlės pastatymo likvidavus Jatulį, išvežus tikintį brigadininką Dareiką, Survila pasveikina naują brigadininką, kovojantį vulgarų ateistą Baikauską ir pripažįsta, kad kolchozas "įveikė religininkų užmačias". Kolchozas parduodamas Sovliesui. Survila vėl atsisako vietos Rusijoje ir lieka dar gilesniame užkampyje knygininku.

Svyruojančiam jautriam jaunuoliui atsidaro akys, jis bando žengti savo keliu, bet gal dėl autoriaus neapsižiūrėjimo neparodo didesnio ryžto. Jis vėl kankinsis, svajos savo užkampyje, iš viršaus nusilenkdamas viršininkams, o viduj maištaus. Tad nevertėjo jam šaipytis iš Putino Vasario "vapėjimo ir stenėjimo". Galingesnė ir gilesnė pagrindinio veikėjo asmenybė duotų romanui psichologinės įtampos ir didesnio idėjinio svorio.
Eilė antrinių asmenų nupiešti, kad ir stambiais bruožais, bet gyvai ir įdomiai. Valingas ir gyvenimiškas kolchozo pirmininkas Rai-kūnas; sodriai nuteptas, nelyginant Dostojevskio Porfirijus, Tvarkovas; gyvojo Dievo skelbėjas kun. Jatulis; kiek sukarikatūrintas naujojo žmogaus paveikslas Baikauskas; pozityvus, iš viršaus apsitramdęs, bet niekad "geru tarybiniu" žmogumi nepatapsiąs Dareika ir jo žmona Dareikienė, kuri "rašo maldas"; naikinimo fortą perėjęs ir Dievą priėjęs Šapira.

Gliaudą duoda gyvą kolchozo buities vaizdą (sėja, sutuoktuvės, raudonarmiečio išleistuvės, sklypų dalijimas). Gerai padaryta scena pas Tvarkovą. Gaila, veikalas paskubomis užbaigtas, tirštinant spalvas ir nusileidžiant iki nuotykių apsakymo lygio. Gėrėtis romanu kaip savaimingu, autoriaus sukurtu pasauliu vietomis kliudo išgriebti tikrovės gabalai. Gyvųjų rašytojų ir jų veikalų įtraukimas ir vertinimas —  nelyginant portretui tikri plaukai. Tokių žmonių paveikslas paprastai būna nesuaugęs su visuma, įsijungia estetiniam pergyvenimui svetimos asociacijos bei emocijos. Kas kita romanas iš didžiųjų praeities žmonių, kur laiko atstumas, asmenybės svoris leidžiasi apsupami fantazijos ir priverčia tikėti. Kitaip — išeina tik svetimi kūriniui, atsiję faktai.

Stilius ir kalba

Dažnai eilinis skaitytojas ir konkurso sprendėjai (beje, ir šis romanas yra "Draugo" konkurso laimėtojas) pasigenda savito Gliau-dos stiliaus. Tikrai tokio būdingo ir pastovaus išsisakymo būdo, iš kurio autorių pažinsi jau iš tolo, kaip Krėvę, Vaižgantą, žemaitę ar P. Andriušį, J. Savickį, I. šeinių, M. Katiliškį, N. Mazalaitę, A. Baroną čia nerasime. Kartais lyg pati tema apsprendžia jo pasisakymo būdą. Ypač tai ryšku šiame paskutiniame romane. Gal norėdamas duoti ryškesnį komunistinio gyvenimo vaizdą su technikos ir svetimos dvasios antspaudu, Gliaudą rašo techniškai, sausai, supintai, panaudodamas daug sovietinio gyvenimo lietuvių kalbon įneštų naujadarų ir pasidarydamas jų pats daugiau, čia iš dalies galima su autorium ir sutikti: kai kur, tipingų sovietinių žmonių lūpose tai skamba tikrai ir pagauliai. Blogai, kai tuo užgožiama visa knyga. O dar blogiau, kai nesirūpinama vaizdingai ar bent sklandžiai, gyvai, taisyklingai pasisakyti (nekalbu jau apie sakinio muzikalumą, skambumai. Nepaieškoma tinkamų norimam vaizdui sudaryti posakių. Pvz.: "Putino herojus vapėjo ir stenėjo klero sutanos suvaržytas" (p. 246). Vapa paprastai maži vaikai ar persenėliai, o stena taip pat netinka Vasario sielvartams aptarti. Kitur vėl sakoma: "aš iš-vapėjau" (57)—sušnabždėjau, pratariau. Arba vėl: "žmonės kudakina, šiepiasi, postringauja, šnirpščia nosimis ir po mitingo vėl iš-šlepsena į savo devynių metrų kampus" (20). Kudakina tik vištos, na, dar gal bobelės, tik ne kolchozo vyrai. Iššlepsena greičiau diengaliai seniai ar vos pavėžlioją vaikai. Daugiau pavyzdžių: "surentė čia betoninį paminklėlį" (20): Dareikos veide "atkriokia stipri makorkė" (26); "bėgame į padar-ginę žiūrėti mechanizacijos" (27); "Raikūnas pliaukšterėjo pirštais" (27). Visur nepaieškota čia tinkamo žodžio. Pagrindinis veikėjas, jau nas rašytojas šiaip aptaria Dareiką: "Dareika, aš buvau tikras, yra tas elementas!, apie kurį prašneko oficiali definicija partinio mąstymo periodikoje: tramdyti savyje provokuojančias problemas, naikinti savyje vidinį nepasitenkinimą, identifikuoti save su partija ir partijos nuomones prisiimti kaip savo nuosavas" (28-29). Lyg iš marksistinio visuomenės mokslo vadovėlio! Rašytojas (Gliaudą) rašytojui (Survilai) neturėtų leisti taip kalbėti.

Arba vėl: "kad turi sau palankią partorgo akį" (30). "Ir sušvokštė juokeliu" (31) — švokščia medžiai, uždusęs, pavargęs ar dusulingas žmogus, o ne sveikas "tarybinis" žmogus Baikauskas. Survila gėrisi suidealintos savo mylimosios Mūzos veidu šitaip: "Jos akių posūkis, jos smakro dailumas, jos pakilių žandų skara — viskas tai srovei erzliai gurgždant po tiltu ir santėmiui tušuojant ryškumą, pasirodė man nerealumu, undinišku-mu, fantasmagorišku pasigėrėjimui neatlaikomu grožiu" (54). "Kas buvo asmens kulto laikais represuotas, fiziškai sunaikintas, dabar reabilituotas, ir net miręs ima atgyti varde" (66). Tikras publicistinis gabalėlis. Toliau: "išgaišusios upės" (66). "Patalpos graso žmonėm eiti į klubą" (94). "Vaizdas bus nesu t nik d omas" (96). "Smagių šne-korių lūpose buvo skalsus vamb-rijimas" (172). "Pagaliau atpyškėjo laikas, kada ... padalinamos žemės" (173). "Burnos dundėjo mitinge" (174). "Juk gauti žemę žmogus savo darbadienių darbu į-sigalino" 175). "Gal būt, jie svarsto, ką bedaryti su imtiniais, ir jis nusvers svarstymą" (205). "Ta riba tarp realybės ir haliucinacija buvo tam tikra bazė, kur gaunamas poilsis" 206). "Ir kada jie sujungė bendras savo pastangas nešti slaugei... ir sugavo savo jėgos atsvarą naštai, — keistas reiškinys atsirado jų tarpe" (215). Jis papasakojo Gediminui kažkur jo savaip Įsisavintą alegoriją" (226). "Nusivylė jų nenoru būti įkvėptais" (228). "Ima degti odinių iškilmingų apdarų tėvo tezių knyga" (228) — sunku ir beperkopti per 5 kilmininkų epitetą! "Jo plakatiškumas niekada nenustelbiamas intymumo kosmetika" (241). "Tačiau aš jau buvau išsemtas" (247) — norėta pasakyti išsisėmęs. "Glušinau apmaudą   dėmesio   kabinimusi   prie rudens įžengtuvių į sodą" (241). "Idėjos taps našiu pašaru" (274)
—    nelyginant arkliams! "Jie rėkė unisonu smerkinius spausdinamiesiems" (251). "Dar kai kas bliovė apie pigios bufonados išmetimą" (252).
Tokių pavyzdžių galėtume prila-syti tiek ir tiek. O taip nesunku, rodos, paieškoti geresnių posakių, žodžių ar išskirstyti surizgusių garsų samplaikas, kad sakiniai ne taip "girgždėtų".

Yra betgi romane ir daug gražių posakių bei vietų: apie kriauklę (11-12), baltarankius agronomus (25), grumstą Dareikos saujoj (25-26), baimę politinės here-zijos pokalbių (53), Jatulio įsipra-šymą mechaniku (74-81), svaiginimąsi A. Griciaus egzotine lyrika (122-129). Dareikienę, maldas rašančią (30-132), Baikauskiuko kalbą per išleistuves (136-137), paskaita apie Klaipėdą (138-139), sėjos vaizdas (164-167) ir t.t. Pvz.: "Baltarankis ponulis atsibaladoja iš centro, sėjomaišos moko, o avižos nuo kvietuko neatskiria" (25). "Ir galąsk tada dantis stalo briauna" (173). "Diena buvo kaip šiltadaržyje po storu matiniu stiklu" (203).

Naujadarai

Okupuotosios Lietuvos kalboje dabar privisę daugybė naujadarų, dažnai kerėbliškų, svetimų mūsų kalbos darybai. Visa tai darosi kius-nojant paskui "didįjį brolį". Gliaudą čia jų bus dar padauginęs. Vienur kitur, kalbant apie naujas komunistinio gyvenimo ir ypač galvojimo žmones — tegul jau sau. Tam pakaktų vienos kitos svarbesnės vietelės — Raikūno, Baikaus-ko lūpose. Bet tiek užgriozdinti visą romaną, kad sakinys tiesiog "brozda" nuo tų baidyklių svorio —    tai jau persūdymas. štai jų pluoštas: stalčininkai, poezovakaras poezoritmai, rajbazė, rajkomas, bridž-kelnės, meteolinija, agitpro-pas, kačiukžudystė, kinokorespon-dentas, kultšvietimas, pravaikš-teiviškumas, ikispalinis, pedinstitu-tas, emteesininkas, specas, paukšt-farma, saviveikliškumas, kultna-mis, partcelė, socdarbas, socstaty-ba, partaktyvas, sovliesas, literatū-rovedis, visaauditorinė, socbuitis, radijotaškas, komkoras, privačiasa-vininkas, medpunktas, viršdarba-dieniškas, darbdienininkas.

Barbarizmai bei hibridai

Jie ir šiaip svetimų kalbų nereikalingi žodžiai taip pat užteršia romano kalbą, pvz.: šnekoriai, durniai, pundelis, neužštampuota, ci-rata, smala, galgonas, supaškudi-jo, parėdai, gonkos, žulikas, štuko-rius, falšas, morgas (lavoninė), iš-mieros, balkis, dūdoriai ir t.t.
Ar beverta kaišioti tokias pasenusias formas: savęsp, savęspi, "priartėjo myrio valandos" (67). Tas pat su pamėgimu "aukštų" žodžių: andante, orientyras, avangardas, stagnacija, puristinis kontrapunktas.

Šiaipjau žodyno dalykai.

Vartojama: kinietis, reikia — kinas, siekis — siekimas, vienų metų — vienerių metų, solidiškas — solidus, taip sau — šiaip sau, koks tai — kažkoks, patalpinti spaudoje — išspausdinti, atgailavo — atgailojo, apleidžia skaityklą — palieka skaityklą, išeina iš skaityklos, atsakomingas — atsakingas, į-kapiai — įkapės, užveistų aguonų
—    pasėtų, įveistų aguonų.

Klaidingai vartojami linksniai: gulė paskutiniam poilsiui — gulė paskutinio poilsio; sueina vakarinėms pamaldoms — sueina vakarinių pamaldų; lengvame, baltame vestuviniame apdare — lengvu baltu vestuviniu apdaru; buvo... apmaudingame ūpe — buvo apmaudingo ūpo, nuotaikos; toje pusago-nijos akimirkoje — tą pusiau agonijos akimirką; reikia... sustoti dėmesiu ties niekais... — sutelkti dėmesį į niekus, galvoti apie niekus; buvo pažįstami savitarpyje — buvo pažįstami;  skaičiau vertime
—    Vorošilskio poemą — skaičiau V. poemos vertimą, skaičiau išverstą V. poemą; net miręs ima atgyti varde — net mirusio ima atgyti vardas; guvus judesiuose — guvių judesių; girtauti dekadentiz-mo narkotiku — svaigintis deka-dentizmu (gerti dekadentizmo narkotikus, rodos, nesakoma); pas Mieželaitį — Mieželaičio eilėraščiuose, kūryboje.

Dėl kreipsnio

Lietuvių kalboje kreipiamasi paprastai šauksmininku, rečiau vardininku. Nuolatinis "draugas pirmininke" įkyrokas ar gal norima juo nekiek pagarbos terodyti.

Kiti kalbos bei stiliaus netikslumai

Įdusęs, nes įveikė kopimą į viršūnę (48) — uždusęs bekopdamas, uždusęs besistengdamas užlipti į viršūnę (įdusęs — turįs dusulį). Jos (teistinės iliuzijos) trupa, kaip cigaretės dūmai vėjuje (50) — jos išsisklaido, išnyksta. Lietuviai kalė dievukus iš medžio (51) — lietuviai darė, drožė, skobė; srovei erzliai gurgždant po tiltu (54) — gurgžda šilkas, sniegas, tik ne srovė. Apie šventuosius, kurie čia tvėrė stebuklingus šulinėlius  (55)

—    negirdėta, kad šventieji tvertų kokius šulinėlius! Staiga visas tas abstraktizmas, sušiurpdė mane nau jai pajaustu realumu — visa ta abstrakcija mane supurtė naujai pajustu realumu. Dailė turi ateiti su įžvalgumu tai būčiai — dailė turi ateiti įžvelgdama tą būtį. Kibiras iš šulinio — šulinio kibiras (kalbama apie nuolatinį šulinio kibirą). Rauti sau agurkų... kopūstų — skinti sau agurkų, piautis (kirstis) kopūstų galvų. Jeigu toje linijoje tu užsispirsi — jeigu tu čia užsispirsi. Kiniečiai galėjo iš savo mikroskopiško sklypo išgyventi gausiomis šeimomis (173) — kinai su gausiomis šeimomis pajėgdavo išgyventi, gausios kinų šeimos sugebėdavo išgyventi. Raštas buvo išlaikytas geradėjiškame aleliu jiniame tone (177) — raštas buvo (išlaikyto) geradariško, aleliuji-nio tono. Paveiktų į pilkąjį žmogų —    paveiktų pilkąjį žmogų. Kaupė nepasitikėjimu — gaubė, supo nepasitikėjimu. Spausdinamieji tapo populiariais — spausdinamieji tapo, pasidarė populiarūs, išgarsėjo. Pas jus švelnumo nėra — jūs nesate švelnūs, neturite švelnumo. Didieji realistai visada su idėja — visada turi idėją. Pasijutau išsekęs doktrinieriškume — pajutau, kad mano doktrinieriškumas išseko, subliūško. Dangus žadėjo smarkesni įšalimą nakčiai — dangus rodė, žadėjo naktį stipriai šalsiant. Ta praktika ne ką turi savy su kumetynu — ne ką bendra turi su kumetynu, svetima kumetynui. Perdaug žmoginga, perdaug nėra pri-vatiškumo — perdaug žmonių, žmonės labai susikimšę, nėra privatumo. Išbėgau iš gyvenamosios kubatūros — išbėgau iš savo kambarėlio (kam tas sovietinio žargono pertempimas, ir dar jauno rašytojo lūpose?!). Lediniai varvekliai ... šiurpdančiai .. griuvo snie-gan — lediniai varvekliai, keldami šiurpą, krito, puolė sniegan (griūva paprastai stambesni daiktai). Jie pasisakė vienas kitam savo jaunų gyvenimų bėgį — jiedu vienas antram (kalbėjosi tik dviese) pasipasakojo, apsakė savo jaunystę, gyvenimą. Ir vos jis užmerkė akis, jis išvydo — vos užmerkęs akis, jis išvydo. Miegojo be rūpesčio savo kūno padėtimi — miegojo, nesirūpindamas, kaip jis guli. Paukščiai subirbė žaksinančiais klyksmais ir sugriuvo į krūmyną (196). čia pabrauktieji žodžiai, keldami įvairius vaizdus, nesudaro bendro įspūdžio; beje, paukščiai greičiau puola, krinta, sauja, bet ne griūva. Daugas čia pildė būtiną karo tarnybą ir, susirišęs Medicinos sąjunga, tyrė kario psichės reakciją į džiunglių karą (190) — Daugas čia atliko būtiną karo tarnybą ir, Medicinos sąjungos pavestas, tyrė kario psichines reakcijas džiunglių kare. Krantas, kuriuo jie šliaužė išilgai — pakrantė, kuria (čia kalbama apie plaukimą pakrante). Jie neims manęs (202) — dažnam čia bus nesuprantamas šis vertinys, — čia kalbama apie moters išniekinimą. Daugelio metų bėgyje — daugelio metų būvyje, per daugelį metų. Nihilizmo persunktam — nihilizmo prisigėrusiam, prisisunkusiam, nihilizmu pasigėrusiam. Juk ir pas juos tas pats taktas — juk ir jų (poezijos, eilėraščių) tas pats taktas. Išsiveržusiems iš po komjaunuolio kaklaraiščio — išsiveržusiems iš komjaunuolio kaklaraiščio, nusikračiusiems, nusimetusiems kaklaraištį. Įsigavimo instinktas manęs nepagavo (259) — neaišku, kas čia tas įsigavimas. Bet ar nėra socialistinio utilitarizmo platformoje paversti ir tuos bėglius mūsų pažintine medžiaga (260) — bet ar nėra socialistinio utilitarizmo uždavinys, rūpestis. Raikūnas ... sukriokia taip — sušunka (autorius čia nori pavaizduoti, kaip Raikūnas garsiai paskelbia sutuo-kimą). Padėjo suvokti jį sumariai — sutrauktai (iš kur kolchozo pirmininkas išmoko šį žodį?) Neprie-šinga būti komjaunuole — neatsisako būti komjaunuole. Puslapių varstymas — puslapių vartymas. Pokštų privirdavo — prikrėsda-vo, iškrėsdavo (bet: privirė košės).


Meistras dirbo kitoje statyboje — meistras kitur statė, dirbo. Nei Raikūno vapaliojimo, nei dūdų papsėjimo negirdi (107) — vapalio-ja girtas ar apyžioplis žmogus, vaikas ar šiaip tauškalas, tik ne rimtas kolchozo pirmininkas, o papsi —    lietaus lašai krinta ar rūkytojas pypkę čiulpia; dūdos greičiau pypsi ar plerpsi. Ir nuostabiai viskas tvarkoj — viskas sekasi, gerai eina. Iš kažin kur atsirioglojęs sumanymas — kažin kaip atėjęs į galvą, šovęs į galvą (atrioglin-ti, o ne atriogloti, reiškia gramozdiškai ateiti, atnešti). Ant kume-tyniško vaikigalio galvos — kumetyno (kumetyniškas — nereikalingas, kerėbliškas darinys). Gandas greit sutrupėjo anekdotuose — virto anekdotais. Papildė kačiukžudys tę — nuskandino, užmušė kačiukus. Kolektyvui, kaip tokiam— pačiam kolektyvui. Kad jis suėjo čia Gediminą — ... sutiko (sueina šita prasme tik pažįstami žmonės). Ėjo lyg apsvaigime — lyg apsvaigę. Nukirto Dangą ir Gediminą, net jiems nesuvokus, kas juos nutiko (239) — nukirto Dangą ir Gediminą, net nesuvokusius, kas juodu nutiko. Pas mus taip jau įprasta —    mūsų taip įprasta, mes taip įpratę. Apeigas pildė — atliko. Ant giljotinos denio—po giljotinos dalgiu. Įsimylėsi į mitą — pamilsi mitą. Kada aš ir šapira nusileidome — kada mudu su šapira.
Tokių nelygumų būtų ir daugiau, bet pakaks. Beje, čia duodami taisymai nėra vieninteliai; rašytojas gali jų susirasti daugiau ir vaiz-dingesnių. Man daugiau kalbos taisyklingumas terūpėjo.

Rašyba
Rašoma: Jievutė ir ievynas, dalinasi — dalijasi; rūkė Kazbeką, o kitur — kazbeką, ginčyjasi — ginčijasi; rankos tęsiasi į vaisių — rankos tiesiasi; rūdyja — rūdija, gyliai — giliai, juodaakė — juodakė, įjunki — įjunksti, ūgtelėjusią
—    ūgtelėjusią, sūpauja — sūpauja arba sūpuoja, dydisis — didysis, grasiai — grasiai, sanbūvyje
—    sambūvyje, kur gi — kurgi, sinkronizacija — sinchronizacija, sūpynės — sūpynės, gusčiojo — gūsčiojo, kakafoniški — kakofoniš-ki, Čikaga ir Chicaga — reikia rašyti vienodai ir geriau — Čikaga, drėbtelta — drėbtelta ar drib-telta, sauvalė — savivalė, netiesioginiai — netiesiogiai, Giordaninin-kų — giordanininkų, kuriom grindė — kuriomis grindė, tėkmėje — tėkmėje, Pakaunijoje —  pakaunė-je, Hermano Heringo — H. Gorin-go.
Pasitaiko ir spaudos riktu: ipro-vizaciniame — improvizaciniame, maksinumą — maksimumą, Naja-sis — Naujasis, apsurdo — absurdo, Miškinio — Miškino.
Veikalų pavadinimai nei kabutėmis, nei juodesnėmis raidėmis neišskiriami: Alenkino pasaka Alen-koj cvetoček; Būgnininkė (pjesės pavadinimas); dainelės Kur bakūžė samanota žodžius.

Skyryba

Neskiriamas brūkšniais ir kableliais įterptinis sakinys, atsidūręs ten, kur šiaip jau būtų kablelis: "Ne tiek tingėjau, tai jau būtų akibrokštinis melas, kiek mėčiau-si" (9). Pasitaiko sakinys baigti ir be jokio ženklo: "... kiaulei klizmą statė" (23). Praleisto žodžio vietoje nėra brūkšnio: "...man atrodė, kad alegorija rafinuočiausią forma skelbti ir neįkliūti" (34). Kablelio trūksta: "viskas tai srovei erzliai gurgždant po tiltu ir santėmiui tušuojant ryškumą, pasirodė man nerealumu (54). Jatu-liui įžengus į tą morgą staiga pakito (102); vienu žodžiu rajonuos parduoda tas žemes ir tiek (111); Baikauskiukas jau nuo savęs be popieriuko pasakė (137). Kažin kur toli, gal prie išlaisvinimo paminklo blykčiojanti gatvės lemputė (292). — Netiksli skyryba neleidžia gerai suprasti mintį ir mažina veikalo paveikumą.

Dailiajai literatūrai geras stilius, taisyklinga kalba, rašyba, skyryba labiau svarbi kaip šiaip jau raštams: visa tai turi padėti skaitytojui įsigyventi į kuriamąjį pasaulį, kaip laiveliui pasroviui plaukti neužkliūnant už povandeninių slenksčių ar kyšančių akmenų. Autoriai dar turi jaustis atsakingi ir už mūsų jaunimo gerą kalbą, kurios jis iš rašto gali gerokai pramokti. Pagaliau knygos rašomos ne vienai dienai, — negerai, kad šiaip jau vertinga knyga liks kalbos pavargėlė.
Vladas Kulbokas