VYSKUPAS J. LABUKAS - MATULAITIS Spausdinti


1965 gruodžio 5 Romoj buvo konsekruotas naujasis Lietuvos vyskupas dr. Juozapas Labukas - Matulaitis. Konsekracija   buvo  pusiau privataus pobūdžio, atseit, ne vieša. Dėl to ji ir vyko ne kurioje nors Romos katedrų, o Švč. Mergelės Marijos   Nekalto  Prasidėjimo misionierių  (trumpiau — vienuolių oblatų) koplyčioje. Konsekravo kard. Carlo Confalonieri, Konsistorinės kongregacijos sekretorius. Jam asistavo arkiv. Antonio Samorė. Nepaprastųjų Bažnyčios Reikalų kongregacijos sekretorius, ir vysk. S. Laszlo, Eisenstadto vyskupas Austrijoje. Konsekracijoje dalyvavo: vysk. V. Brizgys, vysk. P. Brazys, Rygos vysk. Vaivods, dar vienas austras vyskupas, prel. L. Tulaba ir kiti Romoje gyvenantieji lietuviai prelatai, daug Romoje gyvenančių lietuvių kunigų; iš Lietuvos - kan.P. Bakšys ir kan. č. Krivaitis — vyskupijų valdytojai ir kun. J. Žemaitis; iš Maskvos - kun. M. Tarvydis, iš Kanados - prel. J. Tadarauskas, iš Vokietijos - kun. J. Riaubūnas ir iš JAV - kan. V. Zakarauskas, kun. St. Yla ir kun. dr. I. Urbonas. Pasauliečių dalyvavo V. Lozoraitienė su dviem sūnumis iš Romos ir du žurnalistai (Petrauskas su Jaskelevičium) iš Lietuvos.

Naujas vyskupas gimė 1894 sausio 19 d. Gireikonių k., Butrimonių vis., Alytaus aps. neturtingo ūkininko šeimoje, kuri turėjo 7 dešimtines žemės ir dvigubą pavardę: Labukas - Matulaitis. Dvigubos pavardės istorija yra tokia. Stakliškių parapijos (Gireikonių kaimas anksčiau priklausė Stakliškių parapijai) metrikų knygose per šimtą metų kartojasi jų giminėje abi pavardės: Labukas - Matulaitis. Vieni vartojo vieną, kiti — kitą. Vyskupo tėvas nemėgo "Labuko" ir vartojo "Matulaitį". Vyskupas nuo pat jaunystės sujungė abi: Labukas - Matulaitis-Jaunasis Juozukas, būsimas vyskupas, lankė Butrimonių, Punios ir Jiezno pradž. mokyklas. Mokėsi gerai ir tėvai nutarė jį leisti į Vilniaus I gimnaziją, kurioje baigė 6 klases. Toliau (dėl lėšų stokos) jis davė   pamokas   kitiems   moksleiviams ir pats privačiai ruošėsi abitūros egzaminams. 1912 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurią baigė ir buvo įšventintas į kunigus 1918 gegužės 26.

Vikaro pareigas ėjo po metus Žasliuose ir Kalesninkuose, 1920 -22 buvo Švenčionyse vikaru ir lietuvių bei lenkų gimnazijų kapelionu. Gimnazijoje dėstė tikybą ir lietuvių bei lotynų kalbas. Švenčionyse daug dirbo su lietuvių organizacijom, įsteigė knygyną lietuviškai spaudai platinti bei pardavinėti ir dvi vaikų prieglaudas, kurias savo rūpesčiu ir išlaikė.

Karo metu pats važinėjo po kaimus rinkdamas maistą toms prieglaudoms išmaitinti. Į knygyną ir šias prieglaudas sudėjo visas savo lėšas.

1922 m. Vilniaus vysk. Jurgis Matulaitis, pastebėjęs Švenčionių kapeliono gabumus moksle ir pasiaukojimą neturtingųjų labui, pasiuntė jį į užsienį studijuoti sociologijos. Kaip žinome ir pats Vilniaus vyskupas buvo ano meto didelis sociologas, sociologiją dėstęs Petrapilio  dvasinėje   akademijoje.

1922 m. rudenį kun. J. Labukas įstojo į Mūnsterio un-tą Vokietijoje. Pagrindinė studijų šaka — sociologija, šalutinės — teisė, ekonominė administracija ir filosofija. Po metų jis persikėlė į Würzburgo un-tą, o dar po metų — į Fribourgo un-tą Šveicarijoje. Šį un-tą per dvejus metus baigė sociologijos daktaro laipsniu. Disertaciją parašė vokiečių kalba: "Die Versicherung der Arbeiter in Baltischen Staaten".

Baigęs studijas užsienyje, turėjo grįžti į Vilniaus vyskupiją, bet kan. J. Kukta (vėliau vyskupas) jį išprašė iš Vilniaus vysk. J. Matulaičio į nepriklausomos Lietuvos Vilniaus vyskupijos dalį, kuri vėliau (1926 m.) tapo Kaišiadorių vyskupija, čia jis buvo paskirtas kurijos kancleriu, o 1928 m. — generalvikaru ir pakeltas į prelatus, šias pareigas ėjo iki 1946 gruodžio 18, kada buvo areštuotas. Taigi, 20 metų!

Per šiuos metus jis buvo vyskupo dešinioji ranka, vyskupiją administruojant ir ją kuriant. Naujosios vyskupijos centrą reikėjo kurti iš nieko. Tik jaunojo generalvikaro sumanumu, darbu ir pastangomis nusausintame raiste buvo išugdytas gražus sodas, pastatyti vyskupijos rūmai, katedra, ir vedamas nedidelis, bet pavyzdingas ūkis. Jis tvarkė ir visos vyskupijos finansinius, teisinius bei administracinius reikalus. Be to, ėjo kapitulos dekano ir bažnytinių turtų tarybos nario pareigas.

1942 m., mirus vysk. J. Kuktai, jis kaip kapituliarinis vikaras, valdė vyskupiją metus laiko, kol vyskupu buvo paskirtas vysk. T. Matulionis. Prie naujojo vyskupo irgi ėjo tas pačias generalvikaro pareigas.

Artėjant karo frontui ir antrajai bolševikų okupacijai, jis iš Kaišiadorių ir Lietuvos niekur nesitraukė. 1946 gruodžio 18 su vysk. T. Matulioniu buvo areštuotas ir ištremtas į Kazachstaną, kur išbuvo 9 metus. 1955 m. grįžo atgal į Lietuvą.

Grįžęs buvo paskirtas kunigų seminarijos Kaune profesorium, čia bendrame ruože 10 metų dėstė bažnytinę teisę — kanonus, o specialiame ruože — patrologiją, bažnytinę ir civilinę teisę, prancūzų ir lotynų kalbas, šiuo gyvenimo laikotarpiu, laisvas nuo administracinių pareigų, galėjo sugrįžti prie knygų ir atsidėti moksliniam darbui. Parengė didelės apimties (30.000 žodžių) Lietuvių - lotynų kalbų žodyną. Be to, išleido mažąjį žodynėlį, skirtą savo studentams.

Naujasis vyskupas gerai moka — žodžiu ir raštu — rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų ir lotynų kalbas.

Nepriklausomos Lietuvos laikais-jis bendradarbiavo spaudoje. Jo straipsnis apie skautus buvo A. Jakšto premijuotas, šiaip daugiausia rašinėjo sociologiniais klausimais.

1965 gegužės 8 Kauno arkivyskupijos kapitulos jis buvo išrinktas Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų valdytoju, šiuo titulu ketvirtoje sesijoje jis dalyvavo ir Vatikano susirinkime. Romoje jam esant, pop. Povilo VI buvo paskirtas Kauno vyskupu Apaštališkojo administratoriaus titulu su ordinaro teisėmis. Tuo pačiu Apaštališkojo administratoriaus titulu jam pavesta valdyti ir Vilkaviškio vyskupija.

Tas viskas jam buvo didelė staigmena, nes savo gyvenime garbės bei poaukščių niekad nesiekė, neprašė ir nelaukė. Vyskupijų valdytoju irgi tapo tik kapitulos narių labai prašomas. Jis jau buvo į-teikęs prašymą atleisti jį iš profesoriaus pareigų ir paskirti kur nors J altariją ramiai gyvenimo dienų baigti. Prašydamas altarijos, širdyje gal turėjo ir mažutį troškimą —    kur nors arti ežerėlio, nes po visų darbų laisvalaikiu labai mėgsta meškerioti. O sakoma, dviejų darbų kunigui negalima uždrausti — tai staliaus ir žvejo, nes Kristus ir apaštalai juos dirbo ...

Todėl gal bus suprantama, kodėl po tiek visokių išgyvenimų ši vyskupo garbė Romoje buvo priimta jo su ašara akyse ir motto jo herbe: "Dievas — mano viltis!".

Vysk. J. Labukas - Matulaitis yra kuklus, paprastas ir nuolankus kunigas. Jo visą gyvenimą lydėjo kuklumas, darbštumas ir malda. Telydi jie jį ir šiandien, jam tokiais sunkiais bei istoriniais laikais šias aukštas pareigas užimant.