ŽVILGSNIS Į JAUNIMO ŽURNALUS Spausdinti
Su Kanados   lietuvių   jaunimo kongresu oficialiai pradėti PLB paskelbtieji Jaunimo metai. Balandžio  mėnuo tų metų programoje skirtas jaunimo spaudai. Bet spauda per vieną mėnesį nei sukuriama nei ištobulinama, tad pravartu jau iš anksto žvilgterėti bent į esamus jaunimo žurnalus, kaip jais siekiama formuoti ir kaip juose atsispindi jauno laisvojo lietuvio veidas.

Kalbant apie jaunimą, paprastai įsipainiojama į neaiškumus, nes ir pats "jaunumo" terminas yra daugiaprasmis. Nėra prieita visuotinai priimtos "jaunumo" definicijos ne tik dvasinei, bet ir fiziologinei jaunystės sąvokai aptarti. Su jaunystės pradžia dar šiaip taip, bet pabaigoje visada pasiklystama. Prieš kelioliką metų vienose ilgiau spaudoje prasitęsusiose dviejų matematikų diskusijoje gerokai 60-sius metus peržengęs profesorius savo buv. studentą vadino jaunuoliu, nors ir tas buvo peržengęs 50 m.  ribą. Anas "jaunuolis" nuo tokio komplimento gynėsi, bet dabar nekartą prie jaunimo save skiria ir tie, kurie bent teoretiškai, galėtų turėti gerokai ūgtelėjusių anūkų. Bet tai jau reflektuoja ne gyvenimo tikrovę, o "amžinos jaunystės" ilgesį.

Tradiciškai buvome įpratę jaunimo kategorijon skirti gimnazijų mokinius, aukštųjų mokyklų studentus ir maždaug to paties amžiaus, kaip pirmieji, kaimo jaunimą. Baigusieji mokslus ir įsigijusieji  profesijas į jaunuolių eiles nei patys veržėsi, Aidą. Studentų Dienas, Akademiką, Pavasarį, Jaunąją Kartą ... ir tai ne dėl redaktorių amžiaus, bet dėl žurnalų paskirties. Židinys, Vairas, Kultūra, nekartą redaguojami 30 - 40 m. redaktorių,   nebebuvo   nei jaunimo, nei jaunosios kartos žurnalai. Tas pats su XX Amžiumi, Lietuvos Aidu ir Lietuvos Žiniomis, nors dažnai šių dienraščių redaktorių kėdėse sėdėjo 30 m. redaktoriai.

Savąja paskirtimi jaunimo žurnalais reiktų laikyti gausiausių jaunimo organizacijų — ateitininkų ir skautų — ištvermingai leidžiamus organus: Ateitį ir Skautų Aidą.

Nuo pat savo gimimo dienos 1911 m., pradžioje kaip Draugijos priedas, o nuo 1913 m. kaip savarankiškas žurnalas, Ateitis buvo skirta mokslus einančiam lietuvių katalikų jaunimui — moksleiviams ir studentams. 1929 m. pasirodžius jaunesniųjų moksleivių at-kų žurnalui Ateities Spinduliams, Ateitis tapo vyr. moksleivių ir studentų at-kų laikraščiu. Kai studentai at-kai 1937 m. išleido savo dvisavaitinį žurnalą Studentų Dienas, Ateitis liko specifiniu vyresniųjų moksleivių at-kų organu. Konkrečioje veikloje ir Ateities numeriuose augo ir brendo būsimieji lietuviu katalikų rašytojai, mokslininkai, žurnalistai, visuomenės veikėjai.

II-jo pasaulinio karo metu okupacijų tėvynėje užgniaužta Ateitis 1S46 m. vėl pasirodė, bet jau kaip tremtinė Vokietijoje. Tremties Ateitis vėl prisiėmė pirminės Ateities funkcijas — būti moksleivių ir studentų žurnalu. Tokia ji ilgą laiką išliko ir 1950 m. persikėlusi į JAV-es.

Prieš trejetą metų Ateitis, pradžioje nedrąsiai, vėliau gi, kintant redakcinių kolektyvų sąstatui, vis greitėjančiu tempu ėmė keisti kursą. Šiuo metu pirmą kartą Ateities istorijoje jos nebegalima laikyti moksleivių ar studentų at-kų žurnalu. Kad ne moksleivių, perdaug aišku ir įrodinėti nebetenka. Gabesnieji ir lituanistikoje pažengę moksleiviai Ateitį mėgsta ir skaito, tik skaitybai pasirenka senesnius Ateities komplektus. Kas moksleiviams dabartinėje Ateityje likę, tai tik oficialūs centro valdybos pranešimai, korespondencijos ir kai kurie stovyklų aprašymai.

Studentai ateitininkai savo žodį Ateities klausimu tarė praėjusios vasaros stovykloje. Jų argumentacija įtikinanti, išvados konkrečios: Ateitį grąžinti jaunimui. Ir reikia grąžinti ta prasme, kad ne tik kiti per Ateitį juos galėtų mokyti, bet ir jie patys save visokeriopai ugdytų, tegu kai kieno ir pašaipiai vadinamais "niekuo neangažuojančiais straipsneliais, novelėmis, poezija ir žinutėmis". Tai nėra "išdvokusi druska", bet natūralus ir būtinas bręstančio žmogaus dvasinis apsireiškimas. Tokios medžiagos savo laiku Ateičiai davė ir Ambrazevičius, Sužiedėlis, Grinius, Maceina, Ivinskis, Yla, Sušinskas; ir Brazdžionis, Vaičiulaitis, Mačernis, Bradūnas ir daugelis kitų. Druska neišdvoksta, bet koncentruojasi, brendimo kaitrai išgarinant jaunystės vandenėlius. Ir šia druska vėliau, saugant nuo sugedimo, pasūdomas visas gyvenimas.

Jei Ateitis šiuo metu nebėra ateitininkiško jaunimo žurnalas, tai kas ji yra? Ateitis, atrodo, siekia būti ne tiek ateitininkų, kiek aplamai jaunosios sendraugių kartos katalikų inteligentų išeivijoje balsas. Sunkoka sutikti, kad tas balsas būtų pilnai autentiškas. Tiesa, visai netenka abejoti, kad jis plaukia iš jautrių, veržlių ir ambicingų (teigiama prasme) širdžių. Jos stipriai angažuojasi ginti tiesą ir teisingumą. Tiesą ginti be galo kilnu, tik nelabai išmintinga tarp savo įsitikinimų ir pačios tiesos dėti lygybės ženklą. "Patinka" ir "nepatinka" neidentifikuotina su "tiesa" ir "netiesa", žurnalo skyreliuose "komentarai", "... bet, antra vertus" ir kai kuriuose straipsneliuose aktualūs klausimai ne tik keliami, bet ir į juos atsakoma, lyg turint tiesos monopolį. Kritiškas skaitytojas tuose atsakymuose randa daug išminties, bet nemaža ir naivumo. Prisiminkime tik Ateities pasisakymus Vliko, Bendruomenės, gimimų kontrolės, fizinių bausmių, "neapykantos ugdymo prieš žydus, lenkus ir negrus", The Playboy, persūdytai keliamo civilinių teisių ir kai kuriais kitais klausimais. Tie pasisakymai perdaug vienašališki, dažnai be atsa-komingumo jausmo, o kartais ir visai nerimti. Nemalonų įspūdį palieka, pvz., paskaitų vertinimai trumpais sprendimais pagal "kaltas - nekaltas" principą, nesivarginant net sprendimų motyvacija. Tai per didelis pasitikėjimas savųjų sprendimų teisingumu. Be to, daug pripuolamos dienraštinės medžiagos, skaitytų paskaitų pakartojamo, perspausdinimų; pasisakymai atremti daugiausia į amerikiečių spaudoje atsitiktinai išskaitytas mintis.

Tėvai vaikams Ateitį prenumeruoja, bet ne tiek iš reikalo, kiek iš ateitininkių ko solidarumo ir inercijos. Ateitį reikia grąžinti jaunimui, nes kitaip jis atitrūks nuo ateitininkų spaudos tradicijų.

Šiuo siūlymu visiškai nesiekiama užslopinti per dabartinę Ateitį reiškiamo balso. Šių jaunų, entuziastiškų ir pajėgių žmonių balsas turi būti girdimas. Tik tam balsui reiktų paieškoti kito forumo. Čia geriausią sprendimą galėtų pasiūlyti tėvai jėzuitai su Laiškais Lietuviams. Ateitis grįžtų moksleiviams ir studentams, o Laiškai Lietuviams labiau atsivertų dabartinės Ateities idėjoms. Juk Laiškai Lietuviams ir dabar yra dvasiškai stipriai giminingi Ateičiai, tik žymiai pranašesni puikiu medžiagos organizavimu, geru išbalansavimu ir plačiu atvirumu dialogui, kurio Ateityje pasigendama. Intelektualiai pajėgesnieji laukiami pasirodant ir Aiduose, kur yra galimybė savo idėjas ne tik deklaruoti, bet ir plačiau išplėtoti ir tuo būdu pasiekti platesnę visuomenę dalykišku klausimų svarstymu, o ne irzliu priekaištavimu.

Jaunimo metu spaudos mėnesį reformomis turėtų sutikti ir Skautų Aidas, kuris istorinę kelionę pradėjo 1923 m. Šiauliuose, o vėliau, tuo pačiu metu kaip Ateitis, išėjo į tremtį: 1946 m. atgaivintas Vokietijoje, o 1950 m. vėl atkurtas Kanadoje. Dabartinis Skautų Aidas pagrindinai skirtas skautiškajam jaunimui, pradedant pačiais mažaisiais — vilkiukais ir paukštytėmis, nors prieglaudą jame randa ir senieji: skautai vyčiai, rėmėjai, Skautų židinys ir kt. Skautai akademikai turi savo organą Mūsų Vytį.

Skautų Aidas išviršiniai išlaikė jaunimo žurnalui būdingus elementus. Stiprūs akcentai dedami ant patriotinio ir aplamai dorinio auklėjimo. Suformavęs reikiamus moralinius standartus, ir jaunas žmogus laiko klausimams sugeba rasti sveikus sprendimus be įkyraus įtaigavimo iš šalies. Skautų Aidas nevengia atsigręžti ir į praeitį, nes užsisklendimas praeičiai yra nenatūrali apraiška. Tad kas Skautų Aide reformuotina?

Pirmiausia šis jaunimui skirtas žurnalas yra per daug užgožtas vyresniųjų. Jaunieji vedami už rankų, net akimis neleidžiant pasidairyti į šonus. Skautų organizacijos vienas iš siekių yra žadinti jauno žmogaus iniciatyvą praktiškai veiklai. Ir tiesiog sunku suprasti, kodėl praktiškoji iniciatyva išjungta iš organizacijos organo. Viskas prirašyta vyresniųjų, regis, įskaitant ir korespondencijų skyrių.

Jei Ateitis vienašališkai atsivėrusi vad. "laiko problemoms", neretai lietuviškų interesų sąskaiton, tai Skautų Aidas visai joms užsidaręs. Jam neegzistuoja nei socialiniai klausimai, nei Bažnyčios susirinkimas, nei kitos lietuviškos organizacijos. Tautinis ir dorinis ugdymas vyksta vien skautiško mentaliteto ribose. Skautiškoji indoktrinacija tiek kieta, kad ir poezijos gabalėliai retai pakyla aukščiau "laužo liepsnelės liepsnoja, skautukai dainuoja" lygio.

Vyresniųjų pastangos savąjį jaunimą įvilkti į skautišką "space suit", atrodo, turėtų būti vadų stipriai persvarstytos. Juk pakėlęs akis nuo žurnalo, ir skautas turi' kvėpuoti mus supančiu oru. Gyvenimo realybės ignoruoti negalima, nors jos pripažinimas ir neturį reikšti jos aprobavimo.

Dabartinis Skautų Aidas laikytinas daugiau organizacijos biuleteniu, negu jaunimo žurnalu.

Jei ateitininkai ir skautai, Jaunimo metų paskatinti, ryžtųsi ir pajėgtų išleisti jaunimo žurnalus, spaudos mėnuo būtų pilnai įprasmintas.