PIRMINIO ŽMOGAUS RELIGIJA Spausdinti
Gal būt, nevienam yra kilęs klausimas, kaip Kristus ir krikščionija stovi ryšium su visos žmonijos religiniu gyvenimu. Kristaus santykis su S. Testamento religija yra pakankamai nustatytas, tuo tarpu jo santykis visos žmonijos religijų atžvilgiu yra dar beveik neatrasta sritis, šiam santykiui nušviesti ligi šiol pasigendama platesnio ir gilesnio žvilgsnio.

Kartais susidaro įspūdis, kad krikščionybė yra užėmusi vien neigiamą poziciją kitų pasaulio religijų, išskyrus žydiškąją, atžvilgiu. Iš kitos vėl pusės, etnologijos ir proistorės mokslai praėjusiame šimtmety yra iškėlę tiek daug visokių žiaurybių, nesąmonių ir iškrypimų žmonijos religijose, jog nevienas krikščionis stengiasi kuo toliau nuo jų atsiriboti, kad su jomis neturėtų nieko bendro. Galima suminėti dar ir trečią požiūrį. Pasaulis darosi mažas; krikščionybė susitinka ne tik su tarptautine bedievybe, bet ir su žmonijos religingumu, besireiškiančiu į-vairiausiomis išsivystymo formomis. Tų formų ir jų turinio atžvilgiu krikščionybei šiandien tenka užimti atitinkamą poziciją. Dėl visų šių priežasčių religijų studijavimas šiandien darosi aktualiu religininko uždaviniu.

šiam reikalui daug pasitarnauja Franz Konigo redaguotas trijų tomų kolektyvinis veikalas: Christus und die Religionen der Erde (Her-der, Freiburg-Wien, antras leidimas 1956). Veikale bendradarbiauja 26 tarptautinio masto mokslininkai. Jo uždavinys yra trejopas: 1. pateikti patikimą medžiagą apie žmonijos religijas, 2. įrodyti, kad "religija lydi žmoniją įvairiausiomis formomis ir būdais nuo pat jos istorijos pradžios ir 3. šiame fone suprasti krikščionybę kaip vienkartinį, pilną efektyvumo reiškinį.

Pasaulio religijų fone krikščionybė ne tik neišblėsta, bet darosi dar prasmingesnė ir suprantamesnė.

Veikalo turinys yra labai platus. Pirmas tomas yra skirtas priešistoriniams laikams, šalia pirminių tautų religijų, pačią žymiąją knygos dalį užima Europos priešarijinių laikų studija. Antrajame tome yra apžvelgiamos didžiosios praeities kultūros: Europoje, Azijoje, Afrikoje ir Amerikoje. Be graikų ir romėnų religijų, čia randame slavus ir germanus, Babiloniją su Egiptu, Meksikos majus ir daug kitų. Trečias tomas yra skirtas dabartinėms religijoms, čia apžvelgiama budizmas, islamas, Indijos religijos, pagaliau Sen. Testamento religija, žydų religija ir krikščionybė.

šioje apžvalgoje mes norime atkreipti dėmesį į studijas apie pirmines religijas, kurios užima pirmojo tomo mažesniąja pusę.

Veikalo redaktorius F. König iš Salzburgo savo įvedamojoje studijoje apžvelgia ligšiolinę religijų mokslo raidą. Jis nepalieka neapžvelgęs ir neįvertinęs jokios modernios minties srovės, kuri bandė šioje srityje reikšti savo pažiūrą, čia šiuo atžvilgiu įvertinami ir filosofai (pvz. M. Scheler), ir politikai (pvz. Marksas), ir religininkai (pvz. R. Otto). Apskritai blaivioms religijos studijoms ligšiolinė minties raida nebuvo palanki. Ji pasitaisė, po pirmojo pasaulinio karo "sugriuvus materialistiniam pasaulėvaizdžiui". Daug pasitarnavo geresniam religijos klausimo pastatymui gausi nauja etnologinė medžiaga. Jos dėka Feuerbacho mokslas, jog ne Dievas sukūrė žmogų, kaip moko Šv. Raštas, o žmogus sukūrė Dievą į save panašų, buvo padėtas į šalį (29 psl.).

Pirminio žmogaus religijai pažinti pasitarnauja etnologijos mokslas, šio mokslo metodikai apžvelgti yra skirta Wilhelm Kopperso studija. Jis aprašo, kaip istorinis galvojimas su nemažais vargais buvo įvestas į etnologines studijas, kur turėjo išstumti perdėtą evoliucinį galvojimą, pagal kurį visa, kas netobula, buvo laikoma sena, ir visa, kas tobula, buvo laikoma vėlyvu dalyku.

Būdas, kuriuo nustatoma kultūros primityvumas, trumpai sakant, yra šis. Bendrumai tarp atsilikusių tautelių Ugnies žemėje, Kalifornijoje, Indijoje, Vidurinėje Afrikoje, Australijoje ir Malajų salyne negalėjo atsirasti i: jų dabartinių kaimynų. Jie turi būti palaikai pirminės žmonijos kultūros, kuri buvo suskaldyta, prislėgta ar iškreipta visų vėlesnių kultūrinių klodų. Kito būdo šiam faktui išaiškinti nėra.

Istorinis metodas etnologijoje išdirbo visą eilę dėsnių, kurie leidžia visos žmonijos etnologinėje medžiagoje atpažinti, kas yra anksčiau ir kas vėliau, kas yra priežastis ir kas pasėka. Suskaldyta kultūra yra senesnė už tą, kuri yra ją suskaldžiusi; apsupta kultūra yra senesnė už tą, kuri yra ją apsupusi, šis metodas remiasi prielaida, kad apskritai žmonijos pasireiškimai yra santykiniai, o ne izoliuoti. Kiekvienas veiksmas ar jo apleidimas palieka pasėkų kitų veiksnių veiksmams. Dėl to Koppers yra labai optimistiškas apie galimybę apskritai pažinti praeitį. Jis mano, kad galimybė pažinti istorinius santykius niekada visiškai neišnyksta.

Visų šių svarstymų pagrinde glūdi daugiau ar mažiau išreik'ta mintis, kad žmonija istoriškai sudaro vienybę. Kruopščiu palyginimu yra susekami įtakų ryšiai tų kultūrų, kurios šiandien yra labiausiai izoliuotos ir apsuptos. Žmonija yra vieninga ir ta prasme, kad negalima pravesti neperžengiamos ribos tarp kultūringų ir vad. laukinių tautų.

Kita mintis, kuri išryškėja dirbant šiuo metodu, yra ta, kad ūkinė-pajėginė ir dvasinė-visuomeninė kultūros pažanga ne visada eina kartu. Aiškėja, kad totemistiniai klanai nėra pati pradžia žmonijos istorijoje, šiuo metodu galima įrodyti,  kad  seniausia  šeima yra monogaminė ir kad seniausias žmogus yra laisviausias. Kad individas egzistavo pirminėse žmonijos kultūrose ir ten suvaidino savo vaidmenį, galima laikyti bendra visų etnologinių krypčių pažiūra šiuo metu. Nuosavybės teisė yra būdinga visai žmonijai. Įrankis yra žinomas ir seniausiam žmogui.

Po šios metodinės apžvalgos Koppers atskiroje studijoje atsideda pirminio žmogaus religijai. Pradžioje jis sustoja prie žmogaus kūno kilmės klausimo, ir, nepaisant daugumos katalikų mokslininkų nuomonės apie žmogaus kūno evoliuciją i? gyvulio, jis drįsta pasisakyti priešingai. Etnologija nežino tarpinio žmogaus. Iš pat senosios senovės ji žino pilną žmogų (119 p.).

Norėdamas pagrįsti pirminio žmogaus monoteizmą, Koppers a-nalizuoja dviejų pirminių genčių teologijos vaizdą. Tai indų gentis Bhil ir Ugnies žemės — Yamana. Abi gentys yra kultūriškai labai atsilikusios ir abi turi išlaikiusios visagalio Dievo idėją, šių dviejų genčių religijos apžvalga mūsų rašinį per daug ištęstų. Galime pateikti tik sisteminį vaizdą, kurį Koppers susidaro apie pirminio žmogaus religiją, kiek ji yra įmanoma šiandien atstatyti etnologiniu metodu. Šiai religijai ir dorovei yra būdingi trys dalykai: kompleksas padavimų apie rojų ir nupuolimą, didžiojo asmeninio Dievo idėja ir dorinis nuostatas, neleidžiąs tuoktis giminėms (egzogamija).

Pastebėdamas pirminės žmonijos religijoje absoliutinio Dievo idėją, Koppers nemano, kad ji galėtų būti biblinės kilmės. "Nebūtų teisinga norėti kitų žemės tautų žinias kildinti iš S. Testamento. Jeigu čia sutinkamos žinios derinasi su Šv. Rašto pranešimu, tai teisingiau bus sakyti, kad juos visus reikia skirti senesniam šaltiniui" (128 psl.).

Kai kyla klausimas, ar pirminis žmogus Dievo pažinimo pasiekė savo paties priežastiniu galvojimu, tai Koppers yra linkęs pasisakyti už tai, kad ši tiesa buvo Dievo apreikšta, o ne žmogaus atrasta. Jeigu žmogus būtų jos priėjęs savu galvojimu, tai įvairių, toli viena nuo kitos pasklidusių, tautų pasakojimų kompleksas apie tai nebūtų toks vieningas. "Yra tikra, kad pirminiai žmonės ne patys tai sugalvojo" (155 psl.). Iš to seka išvada, kad Dievas yra žmogui apsireiškęs jo istorijos pradžioje. Pirminėse tautose netrūksta net pozityvių žinių apie tai.

Kopperso davinius papildo P. Schebestos studija apie primityviųjų žmonių religiją. Jis pateikia savo surinktas ir patikrintas žinias iš Bambuti genties vidurinėje Afrikoje. Nors Bambuti Dievas yra labiau apneštas mėnulio religijos, tačiau ir jame yra išlikę absoliutinio Dievo žymių.

Prie šios religijos vaizdavimo taip pat negalime sustoti. Tik verta pastebėti, kad Schebesta veda toliau nuo pirminių žmonių religijos ir bando sisteminti, kaip vėliau vyko religinė raida. Jis iškelia dvi šios raidos kryptis. Viena iš jų nuo absoliutinio gyvybės ir jėgos šaltinio, kuriuo yra Dievybė, ėjo dinamizmo kryptimi ir sukūrė magiškosios krypties religijas. Kita ėjo animistine kryptimi; ji išvystė dvasios sąvoką, bet išvirto mirusiųjų kultu ir protėvių dievinimu. Afrikos pigmidai yra daugiau dinaminės krypties, o negritai — animistinės krypties. Bambuti gentis, nors žino mirusius gyvenant, bet jų kulto neturi; tačiau joje yra stipresnis polinkis į magiją, šie istoriniai religinio gyvenimo keliai, pasak Schebestos, turi savo pagrindą tame fakte, kad žmogaus sieloje yra trys polinkiai: magiškasis, animistinis ir asmeninis. Pradžioje religija pasirodo asmeninio santykiavimo ženkle. Vėliau ją nugali kartais animistinis, kartais magiškasis elementas (561 psl.).

Koppers, baigdamas savo studiją, susimąsto apie šių atradimų prasmę. Jis mano, kad nėra atsitiktinis dalykas, kad teisinga Dievo idėja išsaugota primityviose tautose atrandama kaip tik mūsų laikais. Jis mano, kad šie žmonės visuotinėje užmarštyje išliko ne be ypatingo Dievo Apvaizdos lėmimo. "Tuos žemuosius ir primityviuosius iš mūsų giminės, tas iš pirminių laikų išlikusias žmonijos liekanas, ar nepanaudoja ji (Dieviškoji Apvaizda) tam, kad paskatintų susimąstyti savo titaniškame išdidume paklydusį šios dienos žmogų ir jį pašauktų grįžti prie savo Viešpaties ir Dievo ir tuo būdu suteiktų jam išganymą ir sveikatą? šitaip žvelgiant, ir tos senosios bei primityviosios (tam tikkra prasme jau mirštančios) tautos turėjo atlikti reikšmingą uždavinį. Ar mes per daug sakome, prileidžiame, kad protinga ir gera Apvaizda kaip tik dėl to jas išlaikė toli, nuošaliausiuose ir labinusiai apleistuose žemės kampuose?" (159 psl.).

Kai XIX a. buvo atrastas etimologinis ryšys tarp Dyaus pitar, Zeas pater, Jupiterio ir Tyro, tai Max Mueller galėjo pasakyti, kad tai yra didžiausias to šimtmečio atradimas, nes iš to paaiškėjo, kad visuose indoeuropiečiuose akmens amžiaus pabaigoje ir metalų amžiaus pradžioje viešpatavo tikėjimas į Dievą Tėvą. Ar nereikia panašiai sakyti, kad Dievo Tėvo idėja, atrasta pirminėse tautose, nėra didysis dvidešimtojo šimtmečio atradimas? Dievo Tėvo pažinimas tokiu būdu pasirodo nepalyginamai plačiau siekiąs, galima sakyti, net iš tikrųjų iki pirminio žmogaus. Taip baigia savo svarstymus V. Koppers (159-160 p.).