EILĖRAŠČIAI Spausdinti
VILKABALIUOSE

Sodas, sniego apklotas, šaukia,
Ir stogai po beribę stumdosi su varnom.
Alksnių šaknys iš po žemių skverbiasi į lauką,
Kaip tamsios raukšlės po kilimą nuvaikščiotą, nedarnų.

Šakos. Žvaigždės. Ledas.
Pasitaikančių akmenų skambėjimas
į akompanimentą keliui, kuris veda
Per lygumas į susiliejančio dangaus su žeme tylėjimą.

Visame Vilkabalių valsčiaus žemėlapy tik linijos, dryžiai ir rėžiai.
Bet palauk, palauk — kai vėl ims juoduoti arimai!
Capsėti nuo pašiūrių! Kai išsikreivins vėžės!
Kai vėl per dangų nusitęs lamstyti Verbų sekmadienio audimai!

APYPIETĖS SENIAI

Apypietės seniai praėję.  Ledyninių kalnelių gūbriais
Tįsta juodi apibrėžimai, pilkšvi apribojimai ir švelnūs miškuoti akiračiai
Su liūdnais duburiais.
Perlyti vaikai laksto kaimelio  gatve  aukštokais Columbia dviračiais.

Šiuo metų laiku imam gyventi idėjomis, pamilstame abstrakciją
Ir, kadangi kiekvienas kalendorius turi lapkritį ir kiekvienas paukštis pasparnėj
[šiltesnę plunksną, mes,

Idant neįkristume į senatviškąją desperaciją,
Išmainom jausmų karštį į skareles ant kaklo vilnones.

Vislab, kas vasarą po darbo valandų motociklais tarškino plentą,
Nūn ieško senėjančių įvaizdžių pakratose to,
Kas jiems dabar atrodo buvę itin stipriai išgyventa,
Ir debesių sluoksniuose to,
Kas, tiesą sakant, nė vienam gal niekad nė nebuvo lemta.

LUKŠIO SKERSGATVIS

Šiandien slenka per akmenis šaltas geltonavimas;
Nukritusių lapų patalas.
Žolė beveik apmirusi, pusiau pageltusi nuo liūdno negalavimo,
Bet darže grumsteliai, tai  nonšalantiškai laukia pirmo pašalo.

Jie visi trys tada gyveno Lukšio skersgatvy,
Namas buvo naujas, geltonai dažytas.
Išsirengiau kelionėn kažkurią lapkričio popietę
Geometrijos sąlygų nusirašyti.

Koks ilgas tas prisiminimas, ir koks jis visada šiltas! Kas mielą rudenį.
Nors saulė jau kur iš piet, bet oras dar pusėtinas, nešaltas.
Medis ties raganos nameliu nė ūgio nepajudina,
O išsišėręs pievakmenių mūras, kai šitaip prieš saulutę, tai beveik atrodo baltas.

KAROLIUI MAY

Skaičiau apie tave senam "Der Spiegei" numeryje.
Pasitaikė itin miglotas ruduo tais metais, kai nugriovė Šlekaičio malūną.
Buvo pabaiga Adventų (pas kaimyną talka prie ugninės), kai Vinetū numirė
Ir German Settlement chorelis dainavo jo stingstančiam kūnui.

Už rasoto mezgėjos lango, paupyje, prietemoj — laukinis miškas.
Šiluma to, ko niekad nebūta.
Pasak "Der Spiegei" bendradarbio, tavo garsas literatūriškas
Gali, ko gero, amžių bėgyje ir nepražūti.

MĖNESIENA TILDO

Mėnesiena tildo ir apmalšina skaudėjimą.
Tyla sėdi ant dažais apvarvėjusių laiptelių,
Sukiodama auksinį skritulį į mažiausią sušlamėjimą,
Baltais žvilgsniais į abu galu išmatuodama kelią.

Spengia pelėdų ausyse čiurlenimas. Vanduo
Gieda kaip paukštis ir lieja ilgas, miegūstas valandas
Nepailsėjimo, žiūrėjimo, rūkymo, laukimo, tarytum visas ruduo,
Nuo pirmosios šalnos iki pat Adventų, būtų pirmasis jaunavedžių vakaras.

Giliai gelmėje glūdi tamsa. Šešėliai sunkiasi.
Plonas kelio vingis pas tiltelį ir kamienas spindi kaip kvepiantis sniegas.
Tyla pakyla, nusidulkina sijoną ir slenka sunkiai
Atsitversti pas daržą, taip jai sukutena paausiis miegas.

SIUVĖJO BUHALTERIJA SU VĖJU

Maištingas vasaros knygų suvedimas medžių eisenai sumaišė koją —
Rymoja nabagės bobos, kad šalna pakando agurkus.
Rudas lapas tarp šelmens ir tarp antenos nesustoja,
Pasiilgimo ir vienatvės tonai ūkanotai išgrafavo laukus.

Neištesėti mokėjimai  raudonais   brūkšniais tarpe debesų.
Šunes loja pas tvorą, ir varnos dar tikrina dvivagio raštą:
Aktyvas malūnininko ir Tado, pasyvas — lankose piemenėlių basų.
Spardo liepų viršūnes naktis, puse lūpų apžiojusi šaltą priešpilnio kraštą.

"Nesusiveda dėl septyniolikos centų", išsigandęs prisuko lemputę siuvėjas.
Mato, kad šį kartą jau nebeatsiprašys.
Kasydamasis šonus laukia, kada šiurkščiai į langą pabels vėjas.
Ačiū tiktai Dievui, kad neužilgo caspadoriai skrandii siūti užprašys.

VALGANT IŠ ELGETOS KREPŠIO

Juodoj žiaunelėj  duonos tūno  akiniuoti vitaminai,
Kurie, užuodę nemazgotus Jokimo pirštus,
Susižvelgia pakėlę antakius, nepratę lenktis miniai,
Ir sušnibžda pamėlusiomis  lūpomis  lotyniškus keiksmus.

Imu iš Jokimo jo skarmalų palaimą:
Kąsnelis neuždirbtos duonos toks gardus!
Dairomės, nuo vėjo prisimerkę, po miglotą kaimą,
Klausomės, kaip girksi žąsys pas vartus.

Vėjas ir lietus mums švelniai glosto plaukus,
Šlapia žolė pakloja minkštą guolį;
Taip šilta širdyse, draugystės susilaukus,
Taip linksma čia dviem vitaminų pašieptiem varguoliam.