FILOSOFAS LONERGANAS Spausdinti
Filosofija, kuri duotų svarų įnašą, yra retas dalykas. Tačiau tokio įnašo laukia visos dabarties mąstymo srovės. Šiuo metu fenomenologijos veikla ribojasi Hus-serlio, Schelerio, Hartmanno, Pfànderio ir Merleau-Ponty kūrybos Indėlių persvarstymu. Egzistencializmas, davęs pagrindinius žmogaus filosofijos metmenis, pamažėl pradeda išsisemti. Loginis pozityvizmas, užsiangažavęs mokslo logikos tarnybai ir, pagal Ayerį, pavertęs filosofą mokslininku, užsidarė kalbos analizėje. Tuo tarpu tomizmas merdi programinės gairės "ve-tera novis augere et perficere" akivaizdoje.

B. Lonergano filosofija, susilaukusi greito pripažinimo ir pozityvaus įvertinimo, glaudžiausiai susieta su tomistine mintimi. Išėjęs tomistinę mokyklą, Lonerganas savo pagrindinę "įžvalgą" atidengė Tomo Akviniečio sistemoje. Žinoma, Lonerganui kuo mažiausiai rūpėjo pakartoti ir nušviesti tai, kas jau šv. Tomo buvo pasakyta, bet greičiau pačiam atlikti tai, ką Tomas Akvinietis savo laikui atliko. Nors Lonergano mintis yra be pretenzijos į savarankišką ir naują filosofiją, tačiau joje atsispindi nauja pastanga senąsias problemas metodiškai nušviesti ir suaktualinti. Šiuo atžvilgiu Lonerganas yra pats pajėgiausias dabarties neotomizmo atstovas.

Bernard Joseph Francis Lonergan, S. J., gimė 1904 gruodžio 17 Buckingham miestelyje netoli Kanados sostinės. Baigęs pradžios ir vidurinį mokslą, tolimesnėms studijoms persikėlė į Montrealio Loyola College. Tačiau vos pradėjęs antruosius kolegijos metus ir pajutęs kunigo pašaukimą, 1922 m. įstojo į jėzuitų ordiną, atlikdamas noviciatą Guelphe netoli Toronto. Po filosofijos studijų Heythrop College Anglijoje, vienerius metus studijavo humanitarinius mokslus Londone universitete. Toliau sekė teologijos studijos Grigaliaus universitete Romoje, kur 1936 m. buvo įšventintas kunigu. Tais pačiais metais atliko asketines pratybas ir pasigilino moksluose Amienso studijų namuose Prancūzijoje. Vėliau sekė specializacija dogmatinėje teologijoje Grigaliaus universitete, kurį baigė 1940 m. pavasarį, įsigydamas teologijos daktaro laipsnį. Grįžęs Kanadon, Lonerganas 13 metų dėstė teologiją Montrealio L'Immaculėe-Conception institute ir Toronto Regis College. Kviečiamas Grigaliaus universiteto ir gavęs sutikimą iš jėzuitų ordino vadovybės, 1953 m. B. Lonerganas atvyko į Romą ir pradėjo dėstyti dogmatinės teologijos kursą. Po sunkios operacijos šiais metais liko Kanadoj.

Iš šios trumpos biografijos išryškėja Lonergano gilus teologinis pasirengimas ir veikla, bet iš jos beveik nieko nesužinome apie Lo-nerganą kaip filosofą. Tačiau tai nenuostabu, nes jis filosofijoje gilinosi pats, paskirdamas savo privačioms studijoms visą laisvalaikį ir akademines atostogas. Šių asmeninių pastangų vaisiai yra sutelkti jo turtingoje kūryboje, kurios pilną bibliografiją pateikia "Continuum" žurnalo sąsiuvinis, išleistas 1965 m. Lonergano 60 metų amžiaus sukakčiai atžymėti. Pateiktoje bibliografijoje randame 99 atskirus darbus, paskelbtus 30-ties metų bėgyje. Iš šių veikalų pažymėtina Lonergano disertacija "Gratia Operans: A Study of Speculative Development in the Writings of St. Thomas Aquinas" (Montrealis, 1946). Kitas labai svarbus jo darbas, kuriame randame naują atotraukos (abstrakcijos) teoriją, yra "The Concept of Verbum in the Writings of St. Thomas Aquinas", išspausdintas žurnale "Theological Studies", 1946 nr. 7; 1947 nr. 8; 1949 nr. 10. Be visos eilės teologinių darbų, skirtų "ad usum auditorum", Lonerganas taip pat parašė daugybę rimtų recenzijų. Grynai filosofiniai jo rašiniai buvo paskelbti šiuose moksliniuose žurnaluose: "Thought", "The Modern Schoolman", "Gregorianum". Atskirai ir su ypatingu dėmesiu turime paminėti Lonergano pagrindinį veikalą "Insight: A Study of Human Understanding" (New Yorkas, 1957). Šiame veikale yra sutelkti visi esminiai Lonergano filosofijos ir metodikos elementai.

Lonergano pagrindinį veikalą "Insight" negalima įglausti į tradicinės filosofijos disciplinų rėmus, ar tai būtų metafizika, gnoseologija, psichologija ar kuri kita šaka. "Insight" yra savotiška pažinimo fenomenologija, išanalizuojanti žmogaus sąmonės veiklą ir atskleidžianti kas kart atitinka-mesnes ir gilesnes pažinimo formas. Kitaip sakant, pagrindinis šio filosofo tikslas yra išryškinti, kokiu būdu asmeninė žmogaus sąmonė savo pačios pastangomis išsivysto į tikrai pilnutinę savimonę. Norėdami išsireikšti paprasčiausiais žodžiais, galėtume sakyti, kad "Įžvalgos" autorius pasiskiria sau savotiško seklio uždavinį, seklio, stebinčio kito seklio metodą, kuriuo pastarasis išriša mįslingą įvykį, šis stebėjimas, žinoma, vyksta ne tiktai sąmonės plotmėje, bet ir pačiai sąmonei aktyviai dalyvaujant. Dėl to sąmonės analitika negali pasitenkinti psichologine introspekcija, kuri remiasi paprastu vidiniu žvilgiu, šioje vietoje labai aiškiai pastebima fenome-nologo Husserlio įtaka, kuris taip pat atmetė instrospekciją (Selbstbeobachtung) dėl jos nefilosofinio charakterio.

Nors Lonerganui yra svetima egzistencinė filosofija, tačiau išeities tašku jis pasirenka žmogaus neribotąjį troškulį pažinti ir suprasti. Kai tradicinė filosofija pradėdavo su pirmaisiais principais, akivaizdžiomis tiesomis ar būties sąvoka, tai Lonerganas pradeda su nelygstamuoju proto veiksmu, kuris stato klausimus ir ieško atsakymų. Klausinėjimo veiksmas (the performance of asking questions) yra pagrindinis Lonergano metodikos aktas, šioje doktrinoje Lonerganą galime sugretinti su garsėjančiu filosofu Emerich Coreth, kurio "Volzug" turi tą pačią funkciją, kaip ir Lonergano "performance". Abejoti klausimų statymu reiškia klausti, todėl klausimas yra kiekvienos abejonės būtina sąlyga.

Nelygstamojo noro pažinti išsivystymas suponuoja tris dalykus: klausimą, atsakymą įžvalgos pavidalu ir įžvalgos apmąstymą, kurio tikslas yra sprendimą patikrinti ir įteisinti. Pats esminis elementas šiame vyksme yra tai, ką Lonerganas vadina "heuristine samprata" (heuristic notion), ši sąvoka išplaukia iš klausimo ir atsakymo koreliacijos. Norint surasti klausimui  atsakymą,  reikia  žinoti,  ko ieškoma, reikia nuspėti ir numatyti, kad ir labai neaiškiai, ieškomojo atsakymo turinį. Vadinasi, heuristine samprata yra dar nepažinto turinio samprata, numatanti aktus, kurie vestų į problemos išsprendimą. Atskiruose moksluose tokios heuristinės sampratos vaidmenį atlieka mokslinė hipotezė, kurios patikrinimas atidengia ir garantuoja visuotinai galiojančius principus. Panašiai elgiasi ir eilinis žmogus gyvenimo sūkuryje: padaręs sąmoningą prielaidą, jis stengiasi patirti, ar tokia prielaida atitinka faktus. Taigi, heuristine samprata yra protinis nuspėjimas, anticipacinis spręsmas, nušviečiąs nagrinėjamą problemą ir jos implikacijas.

Gnoseologinio troškulio žadinama, sąmonė veržiasi į kas kartą aukštesnio ir turiningesnio pažinimo sferas. Tokiu būdu atskiri ir daliniai spręsmai yra sutelkiami aukštesniame pažinimo akte, kuris savo ruožtu gimdo naujas heuristinės sampratas. Pati turtingiausia heuristine samprata yra būties samprata, išreiškianti visa tai, kas pažintina. Ši samprata pasižymi savo vieninteliškumu (uniqueness), nes ji pagrindžia visas kitas sampratas, sąvokas ir minties turinius. Tačiau šis sampratos vieninteliškumas dar nereiškia jos vienaprasmiškumo, nes ji neišreiškia definityvios minties ir vienalytės prasmės. Iš kitos pusės, būties sampratai negalime priskirti nė analoginės prasmės, nes ji nėra būties pažinimo išraiška, o tik būties pažinimo numatymas, anticipacija. Lonergano supratimu, heuristine būties samprata sutampa su žmogaus neribotu noru pažinti. Kitaip sakant, mūsų filosofui būties samprata yra ne kas kitas kaip žmogaus nelygstamasis pažinimo troškulys, kiek šis troškulys yra sąmoningai patirtas. Atrodo, kad šia mintimi Lonerganas mėgina pasakyti, kad grynasis noras pažinti yra žmogaus sąmoninga ir apmąstanti atvirybė visai tikrovei, šioje būties sampratos ir neriboto noro pažinti tapatybėje slypi pati originaliausia Lonergano metafizinė doktrina.

Lonerganui žmogaus sąmonė savo esmine struktūra turi sugebėjimą nuspėti visa, kas pažintina. Nelygstamojo veržimosi į pažinimą ir būties   sampratos   tapatybė   turi idealistinį atspalvį, nes būties samprata virsta savotišku protiniu a priori, šį priartėjimą prie idealistinės filosofijos labai aiškiai matė ir pats Lonerganas, paaiškindamas savo pozicijas trumpame straipsnyje "Insight: Préface to a Discussion", kuris pasirodė Amerikos katalikų filosofų sąjungos darbuose (Proceedings of the American Catholic Philosophical Association, 32, 1958, 71-81 psl.). šiame rašinyje Lonerganas teigia, kad jo būties samprata nėra jokia įgimta idėja ar kategorija, bet sąmonės atvirybė idėjoms, sąvokoms ir spręsmams. Be sąvokų, aptarčių ir sprendimų, sąmonės veržimasis į žinojimą lieka tik grynai kognityvine (pažinimo) tendencija. Tokiu pareiškimu Lonerganas nusigręžia nuo idealistinės mąstysenos ir priartėja prie J. Marėchalio, S.J., pozicijos, kuri akcentuoja intelektualinį dinamizmą ir subjekto aktyvumą.

Su šia originalia būties samprata Lonerganas tampriai sujungia Dievo buvimo problemą. Kaip ki, taip ir šiuo klausimu jis pateikia naujų minčių. Nors Lonerganas priima tomistinius Dievo buvimo įrodymus, tačiau jis mano, kad visus šiuos argumentus galima suvesti į vieną pagrindinę formą. Jei tikrovė yra pilnai suvokiama (intelligible), tuomet galime kalbėti apie pilnutinio suvokimo galimybę. Jei pilnutinis suvokimas tikrai egzistuoja, tuomet būties idėja taip pat egzistuoja. Jei būties idėja yra, tuomet seka, kad Dievas yra. Lonergano supratimu, toks įrodymas turi būtinumo charakterį, nes kiekviena argumento premisa atsiremia į kognityvinius faktus ir įžvalgos akivaizdumą.

Įžangoje pastebėjome, kad Lonerganas yra pats pajėgiausias modernaus tomizmo metodologas. Kadangi savo kūrybinį darbą jis nėra užbaigęs, yra dar anksti nustatyti jo svarbą tomizmui ir filosofijai apskritai. Tačiau netenka abejoti, kad netolimoje ateityje Lonerganas pasirodys su naujais veikalais ir su dar savaranki"kesne mintimi.