DAINAVOS ANSAMBLIO DVIDEŠIMTMETIS Spausdinti
Atgaivintasis "Nemunas žydi

Dainavos" ansamblio pradinė kilmė yra kiek komplikuota. To vardo ansamblis įsikūrė 1946 m. didžiuliame lietuvių tremtinių centre — Hanau stovykloje (netoli Frankfurto). Broniaus Jonušo vadovybėje šis "Dainavos" ansamblis plačiai išgarsėjo. Maždaug tokiu pat laiku Wiesbadene, kurortiniame mieste netoli Frankfurto, susiorganizavo kitas — "Tautinis ansamblis", kurį glaudžiai bendradarbiaudami vedė dirigentas Stepas Sodeika ir režisierius Gasparas Velička. Šis ansamblis greit buvo perkeltas į Seligenstadtą, barakų stovyklą prie to paties vardo bavarų kaimelio. Ir šis ansamblis buvo plačiai žinomas. "Dainava" Br. Jonušo laikais ruošė daugiausia mišraus pobūdžio koncertus: "Tautinis ansamblis" daugiau linko prie muzikinių vaidinimų; abu ansambliai išugdė gerus chorus. 1949 m. prasidėjus emigracijai, "Tautinis ansamblis" buvo perkeltas į Hanau. Br. Jonušui pasiruošus emigruoti, abu sambūriai susiliejo į vieną, "Dainavos" vardu, su Stp. Sodeika ir G. Velička kaip vadovais.

Netrukus naujoji jungtinė "Dainava" su tais pačiais vadovais ir su beveik pilnu choristų sąstatu atsidūrė Čikagoje. Ir čia buvo tęsiama buv. "Tautiniam ansambliui" artima veikla, dalijant ją tarp koncertinių pasirodymų ir muzikinių vaidinimų. Šių paskutiniųjų tarpe ypač išgarsėjo G. Veličkos "Nemunas žydi", daug kartų vaidintas Čikagoje ir kitose kolonijose. Vienas iš pagrindinių "Dainavos" dėsnių, įrašytų net į įstatus, buvo palaikyti lietuvišką muziką. Išimtys buvo daromos tik bažnytinių koncertų srityje. Dirigentas Stp. Sodeika pragyvenimą pelnė kaip Šv. Kryžiaus parapijos vargonininkas, žinomo mecenato prel. A. Linkaus globojamas. "Dainavos" ansamblis pagiedodavo iškilmingose pamaldose, o kartais surengdavo religinės muzikos koncertą.

Žymesni pastatymai buvo: oratorijos Rossinio "Stabat Mater", L. v. Beethoveno "Kristus Alyvų Kalne", C. B. Adamso "Betliejaus žvaigždė", Merdecente "Septyni Kristaus žodžiai", Br. Markaičio, S.J. "Kančios naktis" ir nemažai smulkesnių religinių giesmių. Iš stambesnių lietuviukų kantatų, Stp. Sodeikos pastatytų, paminėtina Č. Sasnausko "Broliai" ir J. Žilevičiaus "Vytauto Didžiojo kantata". Muzikinių vaidinimų buvo keletas; jų autoriai, be G. Veličkos, buvo J. Ignatonis, A. Merkelis, A. Mackus (St. Šimkaus "Išeiviai"); buvo pastatyta taip pat M. Petrausko - P. Sarpaliau operetė "Šienapiūtė".

Tarp 1951 ir 1966 m. "Dainavos" ansamblis pasirodė per 50 kartų reguliariuose koncertuose ir per 40 kartų nemokamai dalyvavo įvairiuose minėjimuose. Buvo nemažai išvykų į kitas JAV lietuvių kolonijas ir Kanadą.

Kaip matorrąe, "Dainavos" ansamblis per dvidešimt savo gyvavimo metų (iš jų 15 m. Amerikoje) buvo svarbiu kultūriniu ir tautiniu veiksniu mūsų išeivijos gyvenime. Ne tik šio sambūrio programos buvo lietuviškos: visa jo atmosfera dvelkė kažkokiu organišku lietuviškumu. Šio straipsnio autoriui teko (su retomis išimtimis) būti šio ansamblio akompaniatorium per svarbesnius koncertus, bendrakeleiviu ilgose kelionėse autobusu per koncertines išvykas. Pradėjus įsikurti šiame krašte, dažnai slegiant tėvynės ilgesiui bei svetimumo jausmui, atvykus į prieškoncertinę "Dainavos" repeticiją kažkaip užsimiršdavo išeivio dalia, ir pasijausdavai lyg savame krašte. Šiai atmosferai sudaryti daug įtakos turėjo paties Stepo Sodeikos asmenybė. Buvo tai lyg šviesus, giedrus sfinksas; jo vidaus pasaulis buvo uždaras, nepasiekiamas nė jo artimesniems draugams — jų mažai jis teturėjo. Neturėjo jis ir priešų: jo asmenybė spinduliavo kažkokia draugiška šiluma; tai jautė tiek choristai, tiek kolegos muzikai, apie kuriuos jis vengdavo ištarti nepalankų žodį. Kartu jo prestižas buvo didelis, tiek ansamblyje, tiek visuomenėje. Stp. Sodeika buvo gilus, organiškas lietuvis; išeivijoje jis nepramoko net gerai angliškai susikalbėti: jo gyvenimas praėjo artimame ryšyje su lietuviška dvasia persunkta Šv. Kryžiaus klebonija ir su "Dainavos" ansambliu.

Ta pati lietuviška šiluma dvelkė iš Stp. Sodeikos kaip choro dirigento. Jis mokėjo chorui suteikti darnų, jausmingą sąskambį, mokėjo pagauti, savo nuotaiką perteikti choristams. Jo dirigavimas buvo ritmiškai laisvas, mostai pritaikyti daugiau prie gaidas sunkiai skaitančių choristų, su kuriais daugiausia jam teko dirbti ansamblio pradžioje. Choras jį gerai suprato, tačiau  net akompaniatoriui dažnai buvo parankiau sekti veikalo eigą pagal klausą, negu pagal dirigento mostą; orkestrui Sodeikos dirigavimo būdas nebuvo pritaikomas. Gal todėl, o gal ir pagal savo muzikinės asmenybės pobūdį "Dainava" prie Sodeikos pasiliko prie a capella stiliaus ar pasitenkino fortepijono, vargonų, kartais vieno kito liaudies instrumento pritarimu.

Balsams mokyti Stp. Sodeika pasikviesdavo talkininkų. Jų kai kurie vėliau išėjo į savarankiškus vadovus, kaip Alf. Gečas — Čikagos Lietuvių Operos chormeisteris, Faustas Strolia — Vyčių choro ir įvairių jaunimo ansamblių dirigentas. Vienam iš jų buvo lemta greit pakilti iki dirigento ir suvaidinti ryškią rolę "Dainavos" ansamblio plėtotėje. Buvo tai Algis Šimkus, kompozitoriaus St. Šimkaus sūnus. Jaunystėje tėvo ruoštas į pianistus, skambinęs net Beethoveno V koncertą su Valstybės Teatro orkestru, mokinęsis dirigavimo pas J. Kačinską Vilniuje, jis vėliau nuėjo kitais keliais. Buvęs asistentu Vilniaus universiteto teisių fakultete, JAV įgijęs Harvardo universiteto politinių mokslų magistrą, dabar dirba amerikiečių mokslinio žurnalo redakcijoje. "Dainavos" ansamblis apie 1959 m. pergyveno tam tikrą krizę. Sodeika dažnai ilgais laikotarpiais sirguliuodavo; pradėjusi kilti Čikagos Lietuvių Opera ėmė traukti choristų dėmesį; kai kurie "Dainavos" pastatyti muzikiniai vaidinimai nebuvo perdaug pavykę. A. Šimkui buvo greit perleistas kone visas "Dainavos" vadovavimo darbas, Sodeikai tik asistuojant repeticijose. Buvo pasiruošta didžiajam koncertui New Yorko Carnegie Hall per Pasaulio lietuvių suvažiavimą. Vėliau to koncerto žymiausias veikalas — VI. Jakubėno poema "Mano pasaulis" (Putino žodžiai) buvo atliktas "Dainavos" koncerte, A. Šimkui diriguojant, fortepijonu ir vargonais palydint. Tolimesni A. Šimkaus pastatymai buvo: ištraukos iš St. Šimkaus operos "Pagirėnai", ypač įspūdingai praėjusi J. Gaidelio "Kantata apie Lietuvą" (1963. XI) ir Algio Šimkaus pagal Maironio tekstą sukurta muzikinė baladė "Čičinskas" (1965.1.). Šie visi pastatymai reiškė posūkį į žymiai komplikuotesnius veikalus, o J. Gaidelio ir A. Šimkaus "Čičinsko" atveju — į naujesnį muzikos stilių. Stp. Sodeika paskutinius pora metų prieš mirtį vėl aktyviau įsijungė į "Dainavos" vadovybę, pastatydamas vilniečio kompozitoriaus J. Siniaus kantatą ir aktyviai ruošdamas religinių giesmių plokštelę, A. Šimkaus užbaigtą jau po jo mirties. Šis paskutinysis "Dainavos" veiklos etapas iškėlė šio sambūrio prestižą, ypač kaip vadovaujamo lietuviškos krypties choro, sugebančio sėkmingai pastatyti naujesnius ir komplikuotesnius lietuvių kompozitorių veikalus.

Stp. Sodeikai mirus, A. Šimkus atrodė lyg logiškas jo įpėdinis. Tačiau gyvenimas lėmė kitaip. "Dainavos" dirigento pozicija buvo pagal tradiciją susieta su vargonininko pareigomis Šv. Kryžiaus parapijoje, kur šis sambūris dalyvaudavo visose iškilmingose pamaldose. Naujuoju vargonininku buvo pakviestas žinomas muzikas Petras Armonas, kuris automatiškai pasidarė "Dainavos" dirigentu. P. Armonas, pirmykštėje profesijoje gražiu tonu apdovanotas violončelistas, yra pasireiškęs įvairiose muzikos srityse. Vokiečių okupacijos metu jis sėkmingai pastatė keletą operečių Šiaulių teatre ir prieš pat antrąją rusų okupaciją buvo beruošiąs A. Račiūno "Trijų talismanų" operos pastatymą. Vargoninkaudamas Rochesteryje, jis buvo sudaręs gerą chorą. Bandymas toliau tęsti dviejų lygiateisių dirigentų simbiozę (kaip tai buvo paskutiniame Sodeikos laikotarpyje) pasirodė nebeįvykdomas; dirigento amatas pagal savo pobūdį yra susietas su ekskluzyviško vadovo savijauta; Sodeikos būdas čia sudarė retai pasitaikančią išimtį. 1965 m. A. Šimkus savo iniciatyva iš "Dainavos" pasitraukė. Be asmeniškų priežasčių, čia, atrodo, būta ir principialių nuomonių skirtumų: bent dalis "Dainavos" sąstato ir valdybos atsidūrė opozicijoje prieš A. Šimkaus atstovaujamą akademinę naujoviškesnę kryptį ir pageidavo grįžimo prie konvencionalesnio senesnių laikų liaudiškumo.

Idėja atgaivinti G. Veličkos "Nemunas žydi" buvo kilusi jau kiek anksčiau: ji pasidarė ypač aktuali, artėjant "Dainavos" 20 metų sukakčiai. Čia susidurta su sunkumais. Šis vaidinimas originaliai žavėjo savo betarpiškumu ir gražiai perduota caro laikų Lietuvos kaimo atmosfera; jį lydinti primityvi liaudiška muzika buvo St. Sodeikos parenkama ar kuriama veikalą berašant ar bestatant. Abiems koautoriams mirus, liko tik Veličkos tekstas, kuris popieriuje, o ne gyvame žodyje buvo gan primityvus, ir eilė eskiziškai ar visai primityviai Sodeikos užrašytų dainelių. Tai pakartojus be talentingos Veličkos režisūros ir Sodeikos dirigavimo, jauki atsmosfera dingtų, primityvizmas pasiliktų. Naujas dirigentas P. Armonas suprojektavo veikalą atnaujinti ir pagyvinti jam artimesniu būdu, įtraukdamas simfoninį orkestrą. Muzikai parinkti ir orkestruoti buvo pakviestas Jonas Zdanius, žinomas kaip gabus orkestr uoto jas ir aranžuotojas iš Tautinių šokių šventės ir iš išleistų fortepijono liaudiškų miniatūrų jaunimui. Veikalą režisuoti apsiėmė Kazys Veselka. Spektakliui paįvairinti buvo įvesti, kaip ir anksčiau, liaudies šokiai ir, kaip naujiena, pora solo baleto numerių. Ruoštasi nuodugniai, įdedant daug darbo. Buvo pasamdytas 30 žmonių Čikagos Operos orkestro sąstatas ir dviems vakarams — Marijos aukštesniosios mokyklos salė. Spektaklis praėjo su abu kartus išparduota sale ir gražiu pasisekimu.

M. Nasvytis   Vakaro preliudas (aliejus)

Atgaivintojo "Nemunas žydi" apibūdinimas nėra lengvas. Spektaklis buvo gerai paruoštas, bet jame trūko stilistinio vieningumo ir organiško ryšio tarp atskirų elementų: muzikos, dainų, šokių ir valdybos. Muzikinė dalis, orkestro dėka, atsistojo dėmesio centre. Muzika buvo iš dalies parinkta, iš dalies J. Zdaniaus harmonizuota (liaudies dainos ir šokiai), iš dalies J. Zdaniaus laisvos kūrybos (abi uvertiūros ir viena vyrų choro daina). Jei joje negalėjo būti pilno stiliaus vieningumo, tai ją bent jungė vieno žmogaus atlikta orkestracija ir harmonizacija. Čia J. Zdanius dar kartą įrodė esąs spalvingas orkestratorius ir sklandus aranžuotojas, net ir paprastose dainelėse ieškąs nevisai konvencionalinių kelių. Liaudies šokiai, orkestrui čia pat sėdint, kartais skambėjo kiek triukšmingai, tačiau tai sunkiai išvengiama tos rūšies muzikoje; be to, keletas šokių buvo paimta iš Tautinių šokių šventės repertuaro, kur panašaus sąstato orkestras buvo skirtas milžiniškai salei. Abiejų veiksmų uvertiūros parašytos liaudies melodijų pagrindu, gražiomis orkertrinėmis spalvomis (dėl skubotų repeticijų jos nebuvo pilnai išryškintos). Tiek uvertiūros, tiek epizodinė trumpa vyrų choro dainelė vysk. A. Baranausko žodžiais "Anei rašto, anei druko" parodo, kad J. Zdanius turi vne vien aranžuotojo, bet ir kompozitoriaus gabumų; minėta daina, kiek išplėsta, sudarytų gerą koncertinį numerį. Į parinktą muziką, be J. Zdaniaus pasirinktų lengvų liaudies dainelių ir jo paties sukurtų numerių, dar įėjo A. Kačanausko anksčiau parašytas, o dabar Lietuvoje išleistas romansas "Vilija" (A. Mickevičiaus žodžiai, Maironio vertimas), K. V. Banaičio išplėsta, savita, tautiškai spalvinga liaudies daina "Šv. Jono rytelį" ir Stp. Sodeikos "Šiaurės pašvaistė". Šis paskutinis veikalas buvo Vokietijoje išleistas 8 balsais a capella; jis buvo vienas iš techniškai užbaigčiausių dalykų Stp. Sodeikos kūrybiniame palikime. Sodeikos giminių pavedimu komp. VI. Jakubėnui ruošiant Stp. Sodeikos kūrybos albumą, ši daina, J. Zdaniui pasiūlius, buvo perdirbta normaliam 4-5 balsų sąstatui, prirašant fortepijono akompaniamentą ir nežymiai reviduojant harmoniją. Ši naujoji versija buvo įspūdingai J. Zdaniaus orkestruota. Yra tai nuostabaus grožio kūrinys, persunktas savo krašto meile, veikiąs savo betarpišku jausmu ir jaukiu melodingumu. Tiek K. V. Banaičio daina, tiek "Šiaurės pašvaistė" sudarė stipriausius šio spektaklio muzikinius numerius.

"Dainavos" choras jau A. Šimkaus laikais; buvo pradėjęs artėti prie orkestrinio mosto supratime: paskutinis jo pastatymas — "Čičinskas" ėjo palydint stygų kvartetui ir fortepijonui; nepaisant muzikos komplikuotumo, jis praėjo ritmiškai sklandžiai. Dabar, P. Armono vadovybėje, "Dainavos" choras parodė gerokos tolimesnės ritmingos pažangos, ypač sinkopių, greitų ir tikslių įstojimų bei orkestrinio mosto supratimo atžvilgiu. Muzikai susidedant ištisai iš naujų partitūrų, gerokai orkestrinių repeticijų daliai praėjus bemedžiojant klaidas atskirų instrumentų balsuose, be to, choristams pirmą kartą išeinant į sceną su orkestru, gal nevisur buvo pasiektas dinamiškas išlyginimas. Premjeroje esą buvę jaučiama ritminių netikslumų ir orkestras buvęs per garsus; matytas antrasis spektaklis ėjo ritmiškai sklandžiai ir geresne dinamika. P. Armonas pasirodė aiškaus mosto dirigentas, sugebąs susitvarkyti su choro bei orkestro kombinaciniu ansambliu. Choro repertuaras intonacijos atžvilgiu buvo nesunkus; jis skambėjo švariai ir intonuotai; gal būt, tik pasigestume daugiau "piano". "Šiaurės pašvaistė" veikalo gale praėjo su dideliu pakilimu, davusi visam vaidinimui įspūdingą užbaigą.

Likusi spektaklio dalis — vaidybinis veiksmas, tautiniai šokiai ir baleto numeriai — kažkaip atsidūrė antrame plane, be organiško ryšio su muzika. Režisierius K. Veselka turėjo nelengvą uždavinį su choru, kuris turėjo vaidinti ir dainuoti, sekdamas dirigentą su orkestru. Sprendimas buvo kiek schematinis — choras buvo tai slepiamas už uždangos scenos gilumoje, tai išvedamas priekin (nevisuomet sklandžiai). Ši priemonė kai kur gal ir tiko, tačiau nuolat ją kartojant pradėjo veikti monotoniškai. Tautiniai šokiai nevisur išplaukė iš draminio veiksmo, bet buvo pakankamai įdomūs (vadovė N. Pupienė). Kai kurie dalykai susilaukė kritikos dėl liaudiško stilingumo. Svarbiosios rolės vykdytojai Nastutei buvo sunku uždėti rūtų vainiką ant aukštos moderninės šukuosenos. Profesionaliniu lygiu ir gražiu prisiderinimu prie muzikos praėję Jaunučio Puodžiūno ir Gražinos Giedraitienės solo baleto numeriai buvo įdomūs ir naudingi kaip spektaklio paįvairinimas. Tačiau visa tai buvo toli nuo caro laikų Lietuvos kaimo atmosferos. Šie stilistiniai prieštaravimai turi vieną pateisinimą: visas spektaklis neturėjo stilistinės vienumos ir, atrodė, į ją net nepretendavo; G. Veličkos liaudiškas vaidinimas buvo paimtas lyg pagrindas, ant kurio buvo sukurtas montažo pobūdžio spektaklis, pirmon vieton iškeliant pasirodymą su orkestru.

Nors draminis veiksmas ir nebuvo viso spektaklio avangarde, bet aktorių tarpe buvo gražių pasirodymų. Ypač ryškų įspūdį paliko komiškame kaimietės pletkininkės vaidmenyje Irena Radienė, o taip pat kaimo muzikanto vaidmeny Vytas Radys; be vaidybinių sugebėjimų, jis parodė gražios vokališkos pažangos: jo stiprus bosas-baritonas skambėjo išlygintai ir žymiai geresniu tembru solo numeryje (Prūsų lietuvių daina "Kai aš jauns buvau"). Jauna žinoma dainininkė Nerija Linkevičiūtė žavėjo gražia sveniška išvaizda, nors neatrodė kaip kaimietė; solo numeryje A. Kačanausko "Vilijoj" ji parodė pažangą balso tembre ir bendrame jo valdyme. Nestiprų, bet malonaus tembro baritoną parodė L. Barauskas (Jonas). Ir likusieji vaidintojai: E. Gepnerienė (Teta), Onytė (J. Stoškutė), Parulis (A. Stočkus), Jurgis (J. Širka), viršaitis (B. Vindašius — pagal anų laikų madą jis būtų galėjęs būti su ūsais ir stačia apykakle...), Kazys (P. Kavaliauskas), Jeronimas (K. Ulevičius) ir Pranas (J. Zoruba) visumoje davė gerus ar bent patenkinamus vaidmenis. Apskritai atskirų mizanscenų režisūra buvo labiau į-tikinama, negu masinė.

Pirmas "Dainavos" bandymas išeiti į sceną, lydint simfoniniam orkestrui, laikytinas pavykusiu, net su neišvengiamais rezervais, liečiančiais tam tikrą sambūrio susivaržymą naujose aplinkybėse. Jeigu šį pastatymą laikytume bandymu atgaivinti senesnių "Dainavos" laikų jaukų liaudišką primityvizmą, tai šis atgaivinimas nėra pavykęs. Pasirodo, kad, gyvendami amerikoniškoje aplinkoje, išlaikėme savo tautiškumą, bet neišvengiamai ir, gal būt, nebegrįžtamai tolstame nuo lietuviško kaimo tikrovės. Jos atgaivinimas scenoje reikalautų didelių ir kruopščių pastangų iš vaidintojų ir režisūros. Tektų greičiausiai atsisakyti nuo simfoninio orkestro ir pasitenkinti itin paprastu, liaudies instrutrumentais, o vietomis fortepijonu paremtu akompaniamentu. Kartu tektų išvengti nuobodumo ir primityvizmo blogąja ta žodžio prasme. Uždavinys būtų tikrai labai sunkus.

Tas, kas buvo duota, parodė "Dainavos" gajumą, iniciatyvą imtis kažko naujo, kažko ieškoti. Buvo užplanuotas didelis darbas, jis įvykdytas sąžiningai ir darbščiai. Jei bendras rezultatas gavosi mišrus ir meniškai nevieningas, tai, gal būt, pagal pasiimtą uždavinį kitaip ir negalėjo būti.

J. Zdaniaus atliktas muzikinis darbas įeis į mūsų muzikos lobyną kaip medžiaga kitiems žygiams; tokį pat vaidmenį turės ir dirigento P. Armono įvykdytas choro sudisciplinavimas prie naujų sceniškų aplinkybių. Ypač gi "Nemunas žydi" atgaivinimą įprasmina noras paminėti sambūrio dvidešimtmetį veikalu, kuris buvo taip glaudžiai susietas su dviem, jau nebesančiais mūsų tarpe "Dainavos" ansamblio vadovais.

M. Nasvytis

Kas toliau? Iš dabar matyto spektaklio logiškas kelias būtų į operetę. Būtų labai gaila, jei tai būtų Leharas ar J. Straussas; būtų žymiai geriau, jei tai būtų naujas veikalas, "Dainavos" užsakymu parašytas kurio nors mūsų muziko. Bet būtų taip labai gaila, jei būtų visai atsisakyta A. Šimkaus pradėtos naujoviškes-nės ir akademiškesnės linijos, statant sunkesnius ir naujesnius mūsų kompozitorių veikalus. Jų paskutinis buvo "Čičinskas". Jame Algis Šimkus parodė savitą, kiek naujovišką, bet lietuvišką kūrybinį gabumą; kūrinys buvo kiek kontraversiškas, ypač dėl savotiško priėjimo Maironio poemos tekstą perteikiant, bet buvo priimtas su dideliu susidomėjimu, ypač rimtesnės mūsų publikos. "Dainavai" pergyvenant vadovybės persitvarkymo krizę, "Čičinskas" buvo tik vieną kartą pastatytas Čikagoje; užplanuotos išvykos su šiuo veikalu į kitas kolonijas taip ir neįvyko. "Čičinskas" yra savitas, vertingas ir naujas įnašas į mūsų muzikinę literatūrą; jis gražiai skambėtų orkestravus ne vien stygų kvartetui su fortepijonu, kaip tai buvo premjeroje, bet nedideliam kamerinio orkestro sąstatui. "Čičinsko" nereikėtų užmiršti.


Daug darbo padėjo, paskutinį spektaklį vykdant, ansamblio valdyba. Dabartinis jos pirmininkas yra Al. Smilga. Valdyboj dalyvauja du daug sykių buvę pirm. ar vicepirm. — J. Paš-tukas ir Eug. Slavinskas.

"Dainava" tebėra gaji ir energinga; jos sąstate yra daug nusipelniusių senesnio amžiaus dainininkų, bet yra ir gražaus jaunimo. Linkime, kad ji ir toliau laimingai gyvuotų ir, Petro Armono vadovybėje, toliau pasiliktų tuo, kuo ji buvo Stp. Sodeikos, G. Veličkos ir A. Šimkaus laikais: lietuviškos dvasios ir lietuviškos muzikos simbolis!