ALGIMANTAS MACKUS Spausdinti
Žodis, pasakytas A. Mackui skirtame vakare Čikagoje

Laiko prasmė mums nežinoma; mes jame — kaip pasakos vaikai tamsioje ir paslaptingoje girioje. Vienam iš mūsų pasitraukus iš būrio, lieka fatališka, neaprėpiama tuštuma mumyse ir mūsų tarpe. Mes ilgai dar nenorime tikėti, kad jis jau niekad nepareis; grįžtame po metų, po kitų, lankome tas pačias vietas, prisimename, ir tie, kuriems nebegrįžtantysis buvo artimiausias, raudame, kad anot Shelley, "užgesus lempai, dulkėse guli mirusi šviesa". Bet po kurio laiko imame pastebėti, kad vienatvė sumažėjusi, kad jis vėl yra tarp mūsų, kad jis gyvena mumyse ir kad laikas yra bejėgis prieš likiminį mūsų rytį su išėjusiuoju. Ir taip pamažu prisiminimas tampa nenutrūkstamo ryšio su mirusiuoju patvirtinimu.

Dėl to aš norėčiau teigti (nors tai ir skambėtų nejaukiu paradoksu), kad mirtis suaktualina žmogų. Atimtas iš artimųjų, iš privataus pasaulio, jis pereina į visuotinės egzistencijos plotmę, tampa visų dalimi ir nuosavybe, gyvena visur ir su visais. Tad ir Algimantas Mackus šiandien mano sąmonės ekrane iškyla kaip neapsirinkamai gyvas žmogus, tik išsivadavęs iš laikinės atsitiktinybės, įgijęs naujų ir šį kartą jau pastovių bruožų, realizavęs nelauktą savo prisikėlimą. Jo prisikėlimo realumą liudija ir šis gausus susirinkimas, skirtas jo atminimui, nes iš tiesų minimi tik gyvieji, t. y. gyvesni už gyvuosius, gyvesni už mus.

Susirinkę panašiomis progomis mss skundžiamės likimo neteisingumu. Likimas Algimantui Mackui iš tiesų buvo žiaurus ir neteisingas. Tik trisdešimt du metus jam buvo leista džiaugtis saulės šviesa. Hoelderlino žodžiais tariant, tik viena vasara ir vienas ruduo jam buvo duotas brandžiai dainai. Ir čia mums lieka tik vienas tam tikra prasme kompensuojantis momentas, būtent, kad jis tą vienintelę vasarą ir vienintelį rudenį išnaudojo brandžiai, išliekamybės kibirkštį slepiančiai kūrybai.

Bandant nors trumpai atsakyti į klausimą, kas gi iš tikrųjų buvo Algimantas Mackus — žmogus, Algimantas Mackus — poetas, Algimantas Mackus — visuomenininkas, reikėtų išsamiau panagrinėti jo intelektualinio formavimosi raidą komplikuotų ir dar ne visai istoriniais tapusių laiko santykių šviesoje. Neturėdami tam laiko, mes čia tenkinsimės sumariniais apibendrinimais.

Savo intelektualine kilme bei patirtim Algimantas Mackus priklauso trečiajai II pasaulinio karo tremtinių generacijai, pirmąja generacija laikant visus tuos, kurie Lietuvą paliko pačioje savo karjeros ir subrendimo viršūnėje, o antrąja — mano paties kartą, t.y. gimusiuosius apie 1920 metus, kuriems tremtis didele dalimi buvo jaunystės avantiūra, intelektualinė ekskursija į Vakarus, emocinė tremtis. Mackaus generacija Lietuvą paliko pirmosios generacijos atsakomybe, t. y. nepasiekusi apsisprendimo amžiaus. Jos būdingiausia žyme aš laikyčiau nesusi-tepimą pabėgimo ir savo krašto nelaimėje palikimo nuodėme, kuri, metaforiškai išsireiškiant, tremties teologijoje yra savotiškas gimtosios nuodėmės ekvivalentas. Vokietijos intermediją Mackus išgyveno vidurinėse ir aukštesnėse gimnazijos klasėse. Į Ameriką atvyko pavojingiausiame ir įtakoms atvi-riausiame brendimo amžiuje. Čikagoje pirmoji generacija jau tęsė Augsburgo ir Hanau stovyklose pradėtąjį "Lenciūgėlį" ir visomis jėgomis stengėsi sukurti Lietuvos pakaitalą, organizuodama krašte pasilikusių institucijų antrininkus etc Jos buvimo būdu ir norma tapo praeitis, pavojinga iliuzija, kuri netrukus virs deliuzija, nes be dabarties sąmonės, be realybės jausmo, praeitis yra savotiškas narkotikas, antibūtis. Tad atmosfera nebuvo ypatingai palanki žmogui, išaugusiam niekieno žemėje ir laike, neturinčiam į ką atsiremti. Nežiūrint visko, Mackus, kaip sakoma, įsijungė į visokeriopą veiklą, lygiagrečiai rašydamas eiles, kurios sudarys "Elegijų" rinkinį, paskelbtą 1950, Alg. Pagėgio slapyvardžiu, šis poetinių bandymų rinkinys dar nesudarė jam tvirtesnės bazės tolimesniems ieškojimams; tai buvo greičiau nesąmoninga duoklė abstrakčiai ir pilnai neišgyventai tremčiai, išreikšta neadekvati'ka forma bei "kontaminuota" pirmosios kartos ideologija.

Išleidęs šį rinkinį, Algimantas Mackus pirmą kartą realiai pajuto savo situacijos aklumą ir būtinybę iš jos išsiveržti, čia jis, greičiau instinktyviai negu sąmoningai, apsisprendė leistis į sunkų laiko atpažinimo žygį, suvokti, kas iš tiesų yra jo laikas, kas yra jo bendralaikiai, kas yra gyvas ir kas yra miręs, suvokti tai, ką aš pavadinčiau absoliučia situacija. Žygis iš tiesų buvo sunkus ir tęsėsi ilgai. Reikėjo sugriauti ne vieną stabą, išgyventi sunkų idėjinės de-kontaminacijos procesą, kol įvyko galutinė iliuminacija ir suvokimas, kad nepalaidotasis Jurekas, negrė Marija ir kiekvienas gyvas ar miręs persekiojamasis yra tos pačios absurdiškos likimo tragikomedijos aukos, kol susiformavo gilus tikėjimas absurdiškoje situacijoje neprarandančiu valios egzistuoti žmogumi. Visa tai, rodos, taip paprasta, bet pas mus ir dėl paprasčiausių tiesų reikia sunkiai kovoti.

Grynai literatūrinėje plotmėje Mackus pasirinko nuosaikaus avangardisto poziciją, ir tai ne tiek formos, kiek laikysenos prasme, pasilikdamas, kaip jis pats sako, išdidžią teisę abejoti ir šiai teisei pareikšti — teisę šokiruoti, nes teisė šokiruoti, taip pat jo žodžiais, yra teisė gintis. Formos srityje Mackus pasirinko neornamentuotos kalbos principą — stilistini nuogumą, dažnais atvejais bendrą šių dienų avangardistinės poezijos žargoną, neišvengiamai vedantį į anonimiškumą. Norėdamas kiek galint aiškiau ir iškalbingiau išreikšti savo poziciją laike, jis ėmėsi poetinės adaptacijos, šiam reikalui panaudodamas Federico Garcia Lorca, Dylan Thomas ir Paul Celan eilėraščius. Ypač sėkmingai jis panaudojo Paul Celan "Todesfuge", vieną geriausių naujausios vokiečių poezijos kūrinių. Šio eilėraščio adaptacija — Mirtiškoji — yra neabejotinai geriausias Mackaus eilėraštis. Visa tai, mano nuomone, buvo didelė asmeninė auka generaciniam solidarumui, nes avangardizmas jam, kaip ir Antanui Škėmai, buvo ne tiek buvimo būdas, kiek tam tikros programos vykdymas.

Stilistinis neornamentuotos kalbos principas gerai tiko deklaratyviniams tikslams; jis puikiai išreiškė ne tik generacijos laikyseną, bet ir kalbinę tos pačios generacijos tragediją. Poetinė kalba, ornamentuota ar neornamentuota, pirmiausia turi būti visais atžvilgiais tobulas instrumentas. Specialiam kalbos panaudojimui reikalingas visuotinis jos pažinimas. Taikant neornamentuotos kalbos principą, atsirado plyšys tarp kalbos ir poezijos: instrumentas dažnais atvejais buvo nepakankamai tobulas. Tatai ypač akivaizdžiai matosi "Neornamentuotos kalbos generacijos ir Augintinių" rinkinyje. Pomirtinė "Chapel B" knyga, priešingai, liudija   nepalyginamai didesnį kalbinį bei poetinį subrendimą, žodis čia egzistuoja ne vien deklaratyvine energija, bet ir savimi pačiu; kalba yra tapusi estetine norma.

Šiandien dar būtų be galo sunku duoti net ir apytikrį Mackaus poezijos įvertinimą. Tam reikalinga didesnė laiko perspektyva ir preliminariniai nagrinėjimai. Visi ligšioliniai jo poezijos kritikai domėjosi ne tiek jo poezijos forma, kiek jos bendralaikiškumo problemomis. Kitaip sakant, Algimanto Mackaus poezijos estetinės chemijos formulė dar nesurasta.

Lieka prisiminti Mackų — visuomenininką, praktinės veiklos žmogų. Labai retas dalykas, kad viename asmenyje sutilptų poetas ir visuomenės veikėjas. Mackus, būtent, buvo vienas tokių žmonių. Jis buvo gimęs organizatorius, autentiškas veikėjas, besirūpinąs tuo, ką galima esamomis sąlygomis pasiekti. Bet visuomeninės veiklos kasdienybė yra nematoma; ji neišlieka ir atlyginimo taip pat nėra jokio.

Ypač pažymėtina Mackaus žurnalistinė veikla, konkrečiai tariant, provinciališkai atsilikusio "Margučio" išugdymas į rimtą žurnalą, kurio sustojimas paliko didelę spragą mūsų kultūriniame gyvenime. Toliau: rūpinimasis nepelningų knygų leidimu etc.

Savo visuomeninėje veikloje, kaip ir poezijoje, Mackus buvo revoliucionierius ir kovojo pačiose pirmosiose linijose. Kiekviena revoliucija savo esme yra maištas prieš istorinės banalybės prievartą ir tuo pačiu autentiškos tradicijos gynimas. Mackus kovojo prieš laiko banalybę, tiesos ir melo sąvokų sukeičiamumą, prieš egzistencinį melą — kietai, be kompromiso, nevengdamas šokiruoti, t. y. žadinti apsnūdusius smegenis. Dėl to konfliktas su mūsų jau minė ta pirmąja tremtinių generacija buvo neišvengiamas, šio konflikto bazė buvo skirtingos tremties bei tremtinio situacijos interpretacijos ir jo oponentų nenoras pripažinti teisės laisvai galvoti. Mackui tremtis buvo egzistencinė problema. Tragiškas jam buvo ne vien gimtosios žemės netekimas, kurį jis taip skaudžiai išgyveno, bet ypatingai jos netekimo eksploatacija. Tuo tarpu jo oponentams toji eksploatacija buvo savotiška pirmgimystės teisė. Jie tremtinio buitį naudojo ne praeities klaidų apmąstymui, bet absoliučiam nusiplovimui bei savo neklystamumo teigimui. Kas drįstų kitaip galvoti? Mackus drįso ir buvo apšauktas prokomunistu, antipatriotu etc.

Šiandien vargu kas pakartotų tuos pačius kaltinimus. Bet moralas iš to gana nejaukus: mūsų visuomenėje dar tebereikia žūti auto nelaimėje, kad būtų atleista laisvo galvojimo nuodėmė.